Sirvėtos regioninio parko mitai (4)

Bėlio ežeras irgi apipintas legendomis

Bėlio ežeras irgi apipintas legendomis

Sirvėtos regioniniame parke, buvusiose Nalšios žemėse, yra vietovių bei objektų, kurių atsiradimą atskleidžia mitologinės ir istorinės sakmės. Kone kiekvienas ežeras, upelis, trykštantis šaltinis ar kita ypatinga vieta apipinti legendomis, turi savo atsiradimo istoriją.

Sakmėse minimos Sirvėtos regioninio parko vietovės, jų vardų kilmė. Jose vykstančiuose senovės įvykiuose, veikėjų veiksmuose ar žodžiuose slypi iš gilios praeities atėjusios vertybės, gyvenimo būdas, požiūris į gamtą, kurios prieglobstyje žmogus tebegyvena ir šiandien…

Per dešimtmečius gyventojų atmintyje išlikę perpasakoti prisiminimai… Kulniškės kaimo pavadinimas turi įdomią atsiradimo istoriją: kilmė siejama su legendoje minima nutrūkusia velnio kulnimi, palikta vakaronėje. Mat pasivertęs ponaičiu velnias visą naktį šokdino gražias merginas tol, kol nutrūko jam kulnas… O Vaikučių kaimo pavadinimas atsirado dar tada, kai šiose žemėse milžinas, kurį žmonės dėl jo gero būdo Vaikučiu buvo praminę…

Lino verdenės šaltinio bei Sėtikės ežero vardų kilmę atskleidžia padavimas. Jame pasakojama, jog saulėtą dieną ežero vanduo mėlynuoja iš tolo tarsi žydintis linų laukas.

Su linais siejamas ir Matukų kaimo bei šalia esančio Saločio ežero vardai: anksčiau laukuose augdavo linai, iš kurių verpdavo siūlus, vydavo virves. Linus mirkė ežere, kurio vanduo būdavo žalsvas arba „salotinis“. Taip ežeras ir buvo pakrikštytas. O vadinami siūlų matkai džiūdavo saulėje – iš čia ir kaimo pavadinimas. Senuose 1952 metų žemėlapiuose šis ežeras įvardijamas „Salaičio“ vardu, greičiausiai dėl netoli nuo kranto esančios salos…

Salomis gali pasigirti ir Bėlio bei Kančiogino ežerai. Į Bėlį įteka du bevardžiai šaltiniai (galbūt seniau jie turėjo vardus?), o ežeras dalį vandens upeliu atiduoda Bėlaičiui, o kitu bevardžiu upeliu susijungia su minėtuoju Sėtikiu. Nuo pastarojo į šiaurę kitas upelis, kuris keliaudamas tarp Švenčionių aukštumos kalvų vis keičia savo pavadinimą – tai Žeimenėlė, Sirvėta – kol, pasiekęs Kančioginą jau tampa „Kančiogina“ ir neša vandenis į Dauguvą… Apie Bėlio, Kančiogino, Sirvėtos upelio vardų kilmę bei šias vietoves taip pat pasakoja sakmės.

Prie Bėlio ežero, estradoje organizuojamas vienintelis Lietuvoje liaudiškos muzikos ir šokio festivalis „Ežerų sietuva“ – unikali galimybė susipažinti su šios vietovės ir kitomis skirtingomis šalių kultūromis.

Sirvėtos regioninio parko vakarinėje dalyje, kur vanduo keliauja į priešingą – Žeimenos pabaseinio pusę, tyvuliuojantys ežerėliai taip pat turi ką papasakoti. Vis senkantis Beržuvis prisimena sakmėje minimus įvykius, šventus ąžuolynus, senolių išmintį. Šiauriau Saločio ežero, Kačėniškės piliakalnio šlaitą skalauja Mergežerio vanduo. Pasakojama, kad seniau ežero pakrantėje buvo troba, kur gyveno trys seserys, tačiau jos nuskendo.  Seni žmonės sako: „Neik, neik, – ti untrauks tan ažeran. Čia gi trys mergas nuskenda“.

Sakmės, padavimai ir pasakojimai susiję su ypatingomis vietomis ar objektais – piliakalniais, alkavietėmis, išskirtiniais akmenimis, medžiais, ežerais. Tačiau beveik visada mitologijoje kalbama apie gamtos ir kultūros objektų susietumą tarpusavyje.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: