K. Garšva. Nepagrįstos Lenkijos pretenzijos Lietuvai (19)

"Vilnijos" draugijos pirmininkas dr. K.Garšva

Kazimieras Garšva

Lietuvos ir Lenkijos derybų komisijos dėl kultūros dalykų iki galo negalės susitarti tol, kol Lenkija nepripažins, kad:

1) Vilnija ir Seinų kraštas – tos pačios lietuvių ir Lietuvos (ne Lenkijos) etninės bei istorinės žemės, lenkai ir kitos tautinės mažumos čia nėra autochtonai (senbuviai),

2) ne Lietuva, o Lenkija tas žemes 1920 m. prievarta okupavo ir nutautino,

3) kad dabartinis Lenkijos nuolatinis kišimasis į Lietuvos Respublikos reikalus, kai kaimynė bando valdyti, finansuoti ir auklėti Lietuvai nelojalius piliečius per savo ambasadą, konsulatą bei Lenkų rinkimų akciją, pažeidžia Lietuvos teritorijos vientisumą, tarptautines, dvišales sutartis, Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.

Lenkijos švietimo ministerija nepaneigė 2011-10-27 d. Fidelio atminimo ir kresų organizacijų teiginių, esą Kauno Lietuva užėmė „svetimos valstybės teritoriją prieš vietinių gyventojų valią. Nuo tol prasidėjo lenkų švietimo spaudimas iki šiol“. Lenkijos švietimo ministerijos sekretorius spaudoje skelbė, jog Lietuvos piliečius reikia integruoti į Lenkiją. Polonijos televizijos apmokama žurnalistė Edita Maksimovič ir kiti Lenkų rinkimų akcijos aktyvistai, prisidengę lenkų mokyklų tėvų komitetu, organizavo mitingus prieš įstatymus ir kurstė mokinius prieš savo Tėvynę.

Lenkų rinkimų akcijos atstovai J. Mincevičius, R. Markevič teigė, kad jų valdomos Vilniaus, Šalčininkų rajonų mokyklos nesilaiko Švietimo įstatymo. Jų kurstomi mokiniai kartojo V. Tomaševskio žodžius, pasakytus prieš 2 metus, apie Vžesnią (miestelis Krokuvos apskrityje). Kartojami įstatymus pažeidžiantys autonomininkų reikalavimai dėl „pagalbinės“ kalbos, vardų ir pavardžių, gatvių pavadinimų, vietovardžių rašybos.

Priešvalstybinę veiklą daugiausia organizavo valstybės išlaikomi asmenys. Lenkų rinkimų akcijos padalinys Maciež školna ir kiti jų aktyvistai su Lenkijos pagalba organizavo prieškonstitucinius mitingus. Jiems pritarė Kultūros viceministro – atsakingo už tautines bendrijas – S. Vidtmanno žmona Renata, per A. Kubiliaus patarėjo Č. Okinčico radiją Znad Wiili pareiškusi: jeigu valstybinės kalbos pažymys jos tautiečiams būtų per mažas, bus „žmogaus teisių pažeidimas ir tokia byla galėtų būti Strasbūre“ (Delfi, 2011-08-08).

Balstogės universiteto filialui išviliojus VPU stojančiuosius į polonistiką, tos katedros vedėjas R. Narunecas apkaltino Lietuvos valstybę: „visuotinis lenkų persekiojimas, naujasis Švietimo įstatymas iš pagrindų naikina lenkų švietimą“ (Delfi, ten pat).

Lygių galimybių principas pietryčių Lietuvoje pažeidžiamas šiais atvejais:

1. Valstybine kalba nėra galimybės įgyti priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ar vidurinio mokslo daugiau kaip 60 Lietuvos Respublikos švietimo įstaigų.

2. Vilniuje ir kitur mokymosi sąlygos mokyklose valstybine kalba yra blogesnės – jos yra perpildytos, kartais turi mokytis antroje pamainoje (plg. Antakalnio vidurinė mokykla ir kitos), o švietimui vadovaujantys Lenkų rinkimų akcijos nariai trukdo spręsti švietimo problemas.

3. Pakliūti į darželį Vilniuje ir Vilniaus rajone (pvz. Avižieniuose) kartais yra 100 vaikų ir didesnė eilė, todėl mišrių šeimų vaikams siūloma pereiti į lenkiškus darželius, kur eilės nėra. Už LR Konstitucijos laikymąsi Vilniaus rajone persekiotos Kalvelių, Buivydžių, Maišiagalos ir kitų darželių vedėjos, Šalčininkų rajone – Poškonių darželio vedėja.

4. Lenkų rinkimų akcija ir Lenkijos URM perka pirmokus lenkiškoms mokykloms – už 972 vaikus Lenkijos konsulatas užmokėjo po 1000 zlotų, vengiant mokesčių. R. Sikorskis užsiminė, kad ir tai gali padėti Lenkų rinkimų akcijai pereiti trūkstamą 0,2 % barjerą po metų vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

5. Vilniaus rajone maždaug pusė lenkų vaikų mokosi mokyklose valstybine kalba, o kita pusė – mokyklose dėstomąja lenkų kalba, bet valstybinės kalbos egzaminas iki šiol jiems buvo skirtingas. Šalčininkų rajono lietuviškose mokyklose daugiausia mokosi lenkai, bet tik lenkiškų mokyklų baigiamasis valstybinės kalbos egzaminas bus taikomas prie jų lygio, ko gero tik jiems 21 % bus padidintas mokinio krepšelis, valanda ilgiau bus leista rengtis valstybinės kalbos egzaminui, naudotis žodynais ir t. t. Mokinius ir jų tėvus nelygybė labai traumuotų, nes kartais tos pačios šeimos vienas vaikas eina į lenkišką mokyklą, kitas – į lietuvišką mokyklą.

6. Į pietus nuo Vilniaus lenkų gimtosios kalbos dabar yra trys: gudų, rusų ir lenkų. Lenkų rinkimų akcijos reikalavimu lenkiškose mokyklose įvedus privalomą baigiamąjį lenkų kalbos egzaminą, gudiškai ir rusiškai namie kalbantys lenkai turėtų nelygias galimybes laikyti naują privalomą egzaminą.

7. Lenkų rinkimų akcijos rekomenduoti lenkai į Balstogės universiteto Vilniaus filialą laiko lengvesnį stojamąjį egzaminą (ten reikia surinkti 16,5 balo, o į Vilniaus universitetą – 19,4 balo), mažiau turi mokėti už mokslą ir gauna daugiau materialinių paskatinimų, taip pat Semper Polonia stipendiją, t. y. studentų galimybės yra nevienodos ne dėl jų kaltės.

8. Toje pačioje ES esančiame Seinų krašte mokyklų tinklas retesnis: iš 12 lietuviškų mokyklų per dešimtmetį liko 5, iš jų dar 2 norima uždaryti, kadangi Lenkija pakankamai nefinansuoja. Į pradinę mokyklą kai kuriems vaikams kasdien tektų važiuoti į abi puses iki 40 kilometrų.

9. Lietuva tautinių mažumų mokyklas realiai finansuoja 120 %, o Lenkija – apie 60 %. Seinų krašto lietuviškoms mokykloms iki šiol trūksta net vadovėlių, o mokinasi dažnai iš lenkiškų.

Autorius yra habilituotas daktaras, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas

Šis straipsnis buvo skelbtas Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *