R.Garuolis. Kodėl Lietuvoje turkas geresnis už lietuvį, o „tautininkų diktatūros“ laikais buvo daugiau tikėjimo laisvės (II) (42)

Ričardas Garuolis | asmeninė nuotr.

Ričardas Garuolis

Dar A.Smetona pasakė: „Kiekvienas idealas geras, kad tik priemonės būtų geros, kuriomis jo siekiama (pabraukta A.Smetonos). Vadinasi, aukštas yra tautos idealas, kai keliai, vedantys į jį, yra dori. Ir priešingai: krikščionybės idealas aptemdomas, kai siekiamas nepateisinamomis priemonėmis, kai jomis nusižengiama Tėvynei. Argi ne jo vardu buvo žudomi lietuviai, ugnimi ir kalaviju spiriami virsti krikščionimis? Ir lietuvių kalba buvo pagoniuojama ir vejama iš bažnyčios. Taip tebedaroma ir šiandien Vilniaus krašte“, – rašė jis 1931 metais (žiūr. A.Smetona „Rinktiniai raštai“, „Religija ir tautiškumas“, 1990 m. 366–367 p.).

Galima daugelio Europos šalių pavyzdžiu neregistruoti kaip religinės bendruomenės „scientologų bažnyčios“, bet sunku uždrausti jiems veikti per tokius savo filialus, kaip „Dianetikos centras“, ar platinti savo literatūrą. Lietuvoje nėra įregistruotos „šėtonistų bažnyčios“, bet kapai vis viena jų išniekinami.

Dabartiniai įstatymai, teikiantys privilegijas „tradicinėms“ bažnyčioms, ne tik pažeidžia Konstituciją ir kitus įstatymus, bet ir skirsto piliečius į gerus – teisingai tikinčius, ir negerus – tikinčius neteisingai.

Dabar iš kažin kur atvykęs „tradiciškai“ tikintis musulmonas, pravoslavas, žydas ar kitas Lietuvos valstybei yra geresnis ir turi daugiau teisių už lietuvį, kuris čia gimė ir augo, bet yra senojo lietuviško tikėjimo išpažinėjas arba krikščionis, tikintis į Jėzų Kristų ne pagal tas tradicijas, kurios įstatymų leidėjams patiko. Tokia politika duoda vaisių, jau atsirado ir lietuvių musulmonų. Diskriminuojami ne tik „netradiciškai“ tikintys, bet ir vadinamieji „netikintys“, nes ir iš jų mokesčių remiamos „tradicinės“ bažnyčios.

Bet dažnas „patriotas“ pasakys: „Visokios sektos skaldo tautą“.

Dar beveik prieš šimtą metų Antanas Smetona pastebėjo, kad tautą skaldo ne įvairios tikybos, o nepakantumas kitaip tikintiems. „Katalikybė ne apsiaustas lietuviškumui ir lietuviškumas ne apsiaustas katalikybei. Viena ir antra sąvoka yra du atskiru dalyku. Negerai būtų, jei katalikas virstų lietuvio sinonimu arba atbulai“ (ten pat, „Krikščionybė ir politika“, 31–32 p.), – rašė A.Smetona, nors pats buvo praktikuojantis katalikas, ir įspėjo apie klerikalizmo pavojų, „kurio ligšiol dar nebuvo lietuviuose ir kurio reiktų vengti, nes jis susilpnintų mūsų tautą“ (ten pat, 34 p.), bei siūlė stotis „ant plataus krikščioniškos doros pamato“ (ten pat, 31 p.).

Šio amžiaus pradžioje negausios lietuvių inteligentijos tarpe vyko nesutaikoma kova tarp „pirmeivių“, kurie buvo įsitikinę, kad tikėjimas Dievu yra visuomeninio progreso stabdis, ir katalikų, pravardžiuojamų „atžagareiviais“. Ši kova kėlė pavojų tautai, nes katalikas lenkas tapdavo lietuviui katalikui artimesnis už lietuvį „pirmeivį“, o lietuviui „pirmeiviui“ žydas ar lenkas pirmeivis tapdavo artimesniu už lietuvį kataliką. Priešiškumas tarp šių sparnų buvo toks didelis, kad buvo neįmanoma dirbti bendrą darbą tautos labui. „Mums taip besipešant, svetimieji graibytų mus, kaip etnografinį materialą, savo naudai“, – rašė A.Smetona 1913 m. (žr. ten pat, „Katalikybė ir pirmeivybė“, 35 p.). Lietuvos ateitį A.Smetona matė ne nesutaikomoje tikybų, klasių ar kitų gyventojų grupių kovoje, bet harmoningoje jų interesų darnoje. Šiai jo nuostatai pritarė ir dalis katalikų kunigų. J.Tumas–Vaižgantas tapo vienu iš Lietuvių Tautininkų Sąjungos įkūrėjų. Iš tautininkų, kaip rašė Lietuvių enciklopedija, išspausdinta Bostone, „kilo raginimas rūpintis tuo „kas mus jungia, negu kas skiria“, rūpintis visų tautos sluoksnių darna, dėti akcentą ne išimtinai ant tikybos, socialinio sluoksnio, demokratijos, darbininkų, liaudies ar miestiečių, o ant lietuvių tautos“ .

Dabar pažiūrėkime, kaip didysis tautininkų vadas laikėsi šių nuostatų.

Metodistų pastorius K.Burbulys savo knygose „Gyvendamas privalai“ bei „Paskutinė Kosto Burbulio knyga“ pavaizdavęs A.Smetoną kaip Pietų Amerikos „gorilą“, apkaltino, kad jo valdymo metais vyko kitatikių persekiojimas. Jis mini, kaip Lietuvos kariuomenėje kai kuriuos karius, kurie laikėsi pietistinių pažiūrų, kad giedoti galima tik Dievui, versdavo dainuoti kareiviškas dainas. Kuopos vadas atsisakiusį dainuoti karį pastatė „su visa šarvuote saulės atokaitoje, visą kuopą vedė pro jį, sakydamas kiekvienam kareiviui spjauti jam į veidą“ (žr. „Paskutinė Kosto Burbulio knyga“, 43 p.). Kitam kareiviui liepė bėgioti apie žygiuojančius jo kuopos karius. K.Burbulys aprašė atvejį, kai kunigui paskambinus į policijos nuovadą buvo nuvestas Biblijas turguje pardavinėjęs baptistų seminaristas. 1938-39 m. kunigas V.Mironas, būdamas ministru pirmininku, atsisakė įregistruoti nedidelę, bet protestantiškame pasaulyje garsią „Brolių Draugiją“ (dar populiariai vadinamą hernhutiečiais arba „Moravijos broliais“), kurios vyskupu savo laiku buvo didysis pedagogas čekas Amosas Komenskis.

Čia galima  pridėti, kad pasitaikydavo atvejų, kai karininkai nuvesdavo į katalikų pamaldas savo karius, kurių tarpe būdavo nekatalikai. Tačiau šie visi atvejai yra išimtiniai ir prieštaravo to meto valdžios nuostatams bei įstatymams. Lyginant su šiandiena galima pasakyti, kad dabar oficialiose valstybinėse pamaldose katalikų bažnyčiose dalyvauja visi valstybės tarnautojai, kareiviai, policininkai, gaisrininkai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo ar netikėjimo. Kitas dalykas, kad nekatalikai tokiai tvarkai nedrįsta prieštarauti, kaip prieškaryje.

„Brolių Draugija“ nebuvo registruota ne dėl to, kad ji buvo kažkuo bloga, bet dėl savo mažumo. Bendruomenę sudarė apie 30 tikinčiųjų, išsibarščiusių po visą Lietuvą. Tuo metu nesant civilinės metrikacijos, tokia maža išsisklaidžiusi bendruomenė negalėjo užtikrinti privalomos bažnytinės metrikacijos ir turėti savo kapus.

Aprašęs incidentą su Biblijomis prekiavusiu seminaristu, K.Burbulys vis tik baigdamas pamini, kad policininkas seminaristo atsiprašęs ir net davęs penkis litus kaip kompensaciją. Šiandien demokratinėje Lietuvoje protestantiškos bažnyčios dažnai iš savivaldybių negauna leidimo evangelizacijoms rengti, o konservatorių ir liberalų valdomo Vilniaus pareigūnas 1999 m. pats su policininkais areštavo „Tikėjimo Žodžio“ bažnyčios narį vien už tai, kad savivaldybės aikštėje dalino kvietimus į savo oficialiai leistą renginį Sporto rūmuose. Skirtingai nuo „nedemokratinės“ Lietuvos policininko, niekas jo neatsiprašė ir kompensacijų nemokėjo. Jei tai vyksta dabar, kas būtų buvę demokratijos sąlygomis tuomet, kai katalikų bažnyčia turėjo milžinišką įtaką visuomenėje? Netiesiogiai į tai atsako pats K.Burbulys, cituodamas jėzuitų ordino atkūrėjo B.Andriuškos Lietuvoje 1933 m. pasakytus žodžius:„Aš tuos bambyzus visus išpjaučiau, bet Lietuvos valdžia neleidžia!“ (žr. „Gyvendamas privalai“, 75 p.).

A.Smetonai nebuvo „tradicinių“ religijų, kurias reikia „palaikyti“, ir „netradicinių“, kurios yra „blogesnės“. Bet kokį skirstymą pagal tikybas jis laikė pavojingu „tautos skaldymu“. Keista, kodėl šiandien „tradiciniais“ nepripažįstami baptistai, sekmininkai, adventistai, metodistai, „Naujoji apaštalų bažnyčia“ bei senojo lietuviško tikėjimo išpažinėjai ir jehovistai, įregistruoti dar prieš II Pasaulinį karą, nors pagal religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 str. „tradicinėmis“ bendrijos gali tapti praėjus 25 metams po pirminio įregistravimo, o pagal šį straipsnį pirminis įregistravimas yra įvykęs, „jei religinė bendrija teisėtai veikė (buvo įregistruota) Lietuvoje po 1918 m. vasario 16 d.“.

Smetonos laikais katalikų bažnyčiai visi kiti krikščionys buvo „sektantai“ ir „eretikai“, o ne „klystantys broliai“, kaip yra dabar, ekumenizmo laikais. Kitatikių persekiojimas nebuvo laikomas klaida, už kurią atsiprašė popiežius Jonas Paulius II. A.Smetona nepabijojo Lietuvos kariuomenės vadovavimą patikėti „sektantui“ S.Žukauskui, o šalies finansus „sektantui“ M.Yčui. Ketvirtadalis karininkų, dalyvavusių nepriklausomybės karuose, buvo jų bendratikiai evangelikai reformatai iš Biržų! „Sektantas“ D.Zaunius iš liuteronų ilgai vadovavo Lietuvos užsienio politikai.

K.Burbulys rašo, kad iškovojus Nepriklausomybę, protestantai greitai buvo katalikų nustumti. Tai būtų teisinga kalbant apie krikdemus, bet ne apie tautininkus. Kodėl protestantai prisijungė prie tautininkų, tuo metų dar viltininkų, aprašė M.Yčas savo atsiminimuose, išleistuose 1936 m.

„1908 m. mes, Lietuvos reformatų synodo dalyviai, Vilniuje pareikalavome, kad Vilniaus bažnyčioje greta lenkų būtų įvestos ir lietuvių kalba pamaldos. Ginčytasi, kovota, iškovota. Pavesta lietuviui kunigui J.Šepečiui pamaldas laikyti. Aš apsiėmiau laikraščiuose parašyti apie šiaip svarbų mums įvykį. Pirmiausia einu, kun.J.Šepečio vedamas, į „Lietuvos Žinias“, kur buvo skelbiamas tolerancijos ir demokratijos monopolis. Sutiko mus pati redaktorė p-lė G.Petkevičaitė. Padedu aš jai suredaguotą žinutę, prašydamas įdėti į laikraštį. Ji, paskaičiusi, grąžino man atgal, griežtai pareikšdama nedėsianti. Aš didžiai nustebęs pažiūrėjau į ją ir į kun. Šepetį, kuris anais laikais buvo liaudininkų žmogus. Jis bandė palenkti demokratizmo argumentais užsispyrusią redaktorę, bet ir jais nepavyko. Tada aš nuėjau į kitą kambarį, kreipiaus pas administratorių, apmokėjau iš savo studentiškų skatikų, įdaviau skelbimą pirmam puslapiui, kad tokią tai dieną bus pirmą kartą Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje lietuvių kalba pamaldos. Iš ten einu į „Vilties“ redakciją. Manau sau, jei demokratai nededa mūsų žinutės, tai katalikų kunigas, redaktorius, tikrai išvarys mane su ta žinute. Sutiko mane labai maloniai. Kunigas J.Tumas priėmė mano raštelį be jokio prašymo, pasisakė mielai įdėsiąs į „Viltį“ ir paragino mane dar jam straipsnį parašyti iš tų metų mūsų synodo darbų. Pats tą žinutę papildęs, įdėjo kronikoje, reikšdamas džiaugsmą ir sveikindamas mus, reformatus, tokį žingsnį padarius. Be to, šventadienio sulaukęs, visas viltininkų būrys su A.Smetona pryšaky atėjo pas mus pirmųjų lietuvių kalba pamaldų klausytis. Šis faktas plačiai pasklido reformatų tarpe, sulaukė didelio pasitenkinimo, ir mums aiškiai įrodė, su kuo pakeliui. Mes pajutome, kad „demokratai“ demokratizmą ir toleranciją tik gražiai deklamuoja, o viltininkai tolerantingai elgiasi.

Tai matydami, mes be baimės ir abejojimo ėjome su „viltininkais“ tautinio darbo dirbti, nebodami jokių gąsdinimų klerikalizmais. Jau vienas mūsų evangelikų bendradarbiavimas „Viltyje“ pats už save sako, kad klerikalizmo siekimas „Vilčiai“ nerūpėjo. Tikyba ir krikščionybė jai nebuvo tuščios frazės, bet pozityvus mūsų visuomenės gyvenimo veiksnys“ (žr. M.Yčas, „Atsiminimai“, 1991 m., III tomas, 124–125 p.).

Šiandien demokratinėje Lietuvoje vidurinėse mokyklose mokyti „netradicinės“ tikybos pagal švietimo įstatymo 20 str. uždrausta, o „Smetonos diktatūros“ metais visi vadovavosi Konstitucijos 80 str.: „Religijos mokymas yra privalomas, išskyrus mokyklas, įsteigtas vaikams, kurių tėvai nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai. Religijos privalo būti mokoma pagal reikalavimus tos tikybinės organizacijos, kuriai priklauso mokinys“.

„Netradiciškai“ tikintys tėvai, norėdami, kad vaikai mokytųsi tėvų tikybos mokykloje, turi steigti privačią mokyklą. Tik neseniai atsiradus „mokinio krepšeliui“ tokios privačios gavo teisę į valstybinį finansavimą, o tautininkų „nedemokratinio“ valdymo metu tai buvo numatyta ir vykdoma pagal Konstitucijos 82 str.: „Privatinės mokyklos, jei jos išpildo įstatymų numatytos programos minimumą, gauna iš valstybės iždo švietimo reikalams skiriamą biudžeto dalį, kuri atitinka oficialiai priklausomų tai tikybinei organizacijai, kurios mokslu tos mokyklos vedamos, Lietuvos piliečių ir mokinių skaičiui“.

„Nedemokratinė Lietuva“  tikybos laisvės klausimu net aplenkė to meto demokratija garsėjusias Skandinavijos šalis, kuriose, kaip pvz. Danijoje, tik prieš pat karą buvo panaikinti apribojimai išpažįstantiems ne valstybinį liuteronų tikėjimą dirbti valdišką darbą, mokytojauti.

Deja, tenka pripažinti, kad tautininkams ne visada pavykdavo nuosekliai laikytis savo linijos. Teisus K.Burbulys, kalbėdamas apie Klaipėdos kraštą. Dar ir šiandien daugelis nesupranta, kaip mažlietuviams galėjo nepatikti „lietuviškų“ rūpintojėlių bei koplytstulpių statymas Klaipėdos krašte. Protestantai vadovavosi antruoju Dievo įsakymu „Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!“ (Jn 20,4–5). Todėl tai, kas didlietuviams atrodė kaip krašto puošimas bei lietuvinimas, mažlietuviams buvo jų žemės išniekinimas stabais bei katalikiška ekspansija.

Vienas Klaipėdos gubernatorius, kovodamas su vokiečių pasipriešinimu, išleido įsaką, kad bet kokiam susirinkimui vesti reikalingas leidimas, kurio negavus visi susirinkusieji bus įkalinti. Mažosios Lietuvos lietuvininkai nuo seno buvo garsūs savo pietistinėmis nuostatomis. Be savaitgalio susirinkimų bažnyčioje, jie dar rinkdavosi savaitės viduryje pas ką nors namie, melsdavosi, giedodavo, skaitydavo Bibliją, dalindavosi dvasiniais išgyvenimais. Istorikai pripažįsta, kad pietizmas padėjęs taip ilgai išlaikyti lietuviškumą šiame krašte. Klaipėdos krašto gubernatoriai, būdami katalikais, negalėjo suprasti krašto specifikos. Tuo puikiai pasinaudojo vokiečiai, sėkmingai patraukę į savo pusę didžiąją dalį lietuvininkų.

Daug klaidų būtų buvę išvengta, paskyrus valdininkais protestantus, pvz., tautininką M.Yčą.

Bet, jei A.Smetonos laikais K.Burbulio išvardinti atvejai buvo išimtys iš taisyklės, tai šiandien Lietuvoje tos išimtys yra taisyklė. Daugelyje valstybių, suprantant moralinių santykių naudą, bažnyčioms teikiama finansinė parama, proporcingai tikinčiųjų skaičiui. Bet tada reikėtų remti ir jehovistus, mormonus ir kitas įregistruotas religines bendruomenes, turinčias sektos požymių. Jei mūsų visuomenė tam nepritartų, tada tektų neremti nei vienos bažnyčios, kad lygybės principas nebūtų pažeistas. Iš pirmo žvilgsnio nepriimtinas antrasis variantas, įsižiūrėjus neatrodo toks baisus. Daugelis tyrinėtojų viena svarbiausių priežasčių, kodėl JAV vienintelės iš Vakarų valstybių beveik nepalietė sekuliarizacija, laiko tai, kad valstybė nesikišo į tikybinius reikalus ir nerėmė bažnyčių. Bažnyčios išlaikė save tik iš tikinčiųjų aukų, todėl buvo priverstos artimiau bendrauti su tikinčiaisiais ir labiau atsiliepti į jų poreikius.

JAV bažnyčios nariais save laikė 73% visų gyventojų 1937 m. ir 69% 1989 m., o Kanadoje, kur valstybė finansavo bažnyčias – 58% 1975 m. ir 29% 1990 m. Reguliarus bažnyčios lankymas JAV išliko stabilus (41% visų gyventojų 1937 m. ir 43% 1989 m.), o Kanadoje jis krito nuo daugiau kaip 50% 60–ųjų metų vidury iki 25% 1989 m. Vakarų Europoje, kur valstybė remia bažnyčias, jas reguliariai lanko apie 10–15% visų gyventojų. Kai kurie rodikliai JAV net išaugo, pvz.: Bibliją kasdien skaitė 10% visų gyventojų 1950 m. ir 15% 1989 m. (žr. Mark A.Noll „A History of Christianity in theUnited Statesand Canada“; Wm B.Eerdmans Publishing Co.,Michigan, 1992, 476–477 p.). Net JAV katalikų bažnyčia žymiai stipresnė ir aktyvesnė nei V.Europoje. Antrasis variantas būtų teisingesnis netikinčiųjų atžvilgiu, jei finansinė parama bažnyčioms teikiama ir iš jų mokesčių.

Tikybiniai klausimai yra visada jautri tema. Tikėjimo objektyviais moksliniais metodais nei įrodysi nei paneigsi. Vieni tiki Dievu, kiti dievais, treti, kad tikėjimas Dievu arba dievais yra žmonių išsigalvojimas ir t.t. Kiekvienas žmogus turi savo tikėjimą, kuris jam tuo metu atrodo teisingiausias ir geriausias. Tarp įvairių tikėjimų visada vyko, vyksta ir vyks kova dėl žmonių protų ir širdžių. Tačiau tik valstybei įsikišus į tą kovą ir stojus kurios nors vienos ar kelių tikybų pusėn, prasideda „tautos skaldymas“, galintis kaip Jugoslavijoje pavirsti kruvinais karais. Viena tauta, turinti vienas šaknis ir vieną kalbą, suskilo į tris priešiškas valstybes: pravoslavišką, katalikišką ir musulmonišką. Ir tik tarptautinės bendrijos dėka tarp jų vyrauja taika ir buvo sustabdytas tarpusavio genocidas. Tenka pripažinti A.Smetonos ir juo sekusių tautininkų išmintį ir konstatuoti, kad prieš daugiau nei 70 metų „Smetonos diktatūros“ laikais buvo daugiau tikėjimo laisvės, negu dabar demokratinėje Lietuvoje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *