M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (II) (54)

Marius Kundrotas

Marius Kundrotas

Lenkiškojo aristokratiškumo tradicija išugdė elito sampratą, labai artimą prancūziškajai. Tik čia dar daugiau fanaberijos: „co to ja, co to moja kamizelka!“ „Iš viršaus – ‚ui‘, apačioje – kad ir ‚fui!‘“ – traukė per dantį tokius aristokratus ilgaamžiai kaimynai.

Įdomu, jog lenkiškąją elito sampratą salygojo visiškai kiti istoriniai veiksniai, nei prancūziškąją. Lenkija ilgus amžius buvo Europos užkampis – provincija, periferija. Taip į ją ir žiūrėta. Vokiečių, prancūzų, net skandinavų puslaukiniais laikytiems lenkams neliko nieko kito, kaip atsigriebinėti kitų tautų sąskaita: pirmiausiai – lietuvių, o po to – gudų ir ukrainiečių. Taip Europos civilizacinės erdvės rytuose gimė savotiška „mažoji Prancūzija“ – su ambicijomis tapti šio regiono kultūrine metropolija.

Nacionaliniai santykiai atitinkamai sąlygoja socialinius. Kas ilgą laiką buvo žeminamas, pats išmoksta žeminti kitus, nes tik taip suvokia savo galimybę būti aukščiau.

Valstybinės santvarkos prasme Lenkija žengė veikiau Anglijos, nei Prancūzijos keliu. Absoliutizmo čia nebuvo. Jo vietoje – savita ir istoriškai labai įdomi „respublikoniška monarchija“ (ar „monarchinė respublika“) – Rzeczpospolita. Aukščiausia valdžia – ponai, tada suvokti gerokai siauriau, nei šiandien. Tai buvo didikai. Po jais – šlėktos: pratrintais kelnių pasturgaliais, dažnai patys ariantys savo žemę, užtai – su „šoble“ prie šono. Po jais – „chlopai“ ir „smerdai“ – valstietija, mužikai, liaudis.

Būtent šlėkta tapo lenkiškojo elito simboliu, nors būtent „ponas“ – oficialiu pagarbos kreipiniu lenkų, o po to – ir jų įtakoje atsidūrusių tautų kalbose. Ujamas ponų, šlėktelė atsigriebdavo liaudies sąskaita – uidamas ir engdamas ją. Vargdienio pasipūtimas, driskiaus puikybė, marginalo arogancija tapo lenkiškosios elito sampratos ypatumais.

Hedonistinis gyvenimo būdas ir despotiškas santykis su likimo valia atsidūrusiais žemiau – taip pat būdingas lenkiškajai elito sampratai, kaip ir prancūziškajai. Žilio de Rė (hercogo Mėlynbarzdžio) ir Vladislovo Sicinskio (tautosakoje – Čičinsko) personažai liaudies atmintyje įsitvirtino dėsningai. Pasipūtimas, godumas, ištvirkimas…

Angliškoji aristokratija – bent jau konceptualiai – priėmė sampratą, jog Cezariui daug kas neleistina kaip tik todėl, kad jam leista viskas. Prancūzai ir lenkai žengė priešingu keliu.

***

Apžvelgiant svečių šalių patirtis ir jų elitų sampratas, galima trumpai apsistoti ties dar dviem šalim, kurių kultūros daugelį amžių darė įtaką ir mums – lietuviams. Pirmoji iš jų būtų Vokietija. Antroji – Rusija.

Vokiškoji elito samprata iš dalies artima angliškajai. Čia taip pat vyravo protestantizmas, kuris taip pat iš dalies plito per politines iniciatyvas iš viršaus. Tiesa, pietuose ir vakaruose liko gana įtakingos katalikiškos salos. Vis dėlto politinės tradicijos iš esmės skyrėsi. Jeigu anglai daugiau akcentavo dvasinius, dorovinius ryšius, tai vokiečiai ypač sureikšmino teisę. Formalizmą iki detalumo. Čia labiau gerbiami ne papročiai, bet administracija. Ne veltui šioje tautoje gimė posakis: „ordnung ist ordnung“. Absoliutus lojalumas – absoliuti disciplina.

Žinomiausias XX-ojo amžiaus vokietis Adolfas Hitleris ne šiaip sau sveikiausiais vokiečių visuomenės segmentais įvardijo armiją ir biurokratiją. Nežinia, kiek jos buvo sveikiausios, bet neabejotinai – įtakingiausios. Vieni žvangino ginklais, kiti šiugždeno popieriais, bet ir vieni, ir kiti faktiškai disponavo neribotomis galiomis.

Vis dėlto vokiečių ponas buvo tarsi trečia kategorija, lyginant su angliškaisiais ir prancūziškaisiais savo socialiniais analogais. Jis nebuvo globėjas, kaip Anglijoje. Nebuvo ir išnaudotojas, kaip Prancūzijoje arba Lenkijoje. Tai buvo viršininkas. Griežtas, neretai – žiaurus. Pasipūtęs – kaip ir visi ponai – bet tvarkingas. Iš savęs reikalaujantis ne ką mažiau – o kartais net ir daugiau – nei iš pavaldinių.

Vokiečių liaudis su juo jautėsi santykinai saugi. Iki tam tikro laiko. Perėjusi į respublikonišką santvarką, ji išsaugojo pagarbą aristokratijai. Veimaro respublikoje nebuvo nieko nei iš tolo panašaus į tai, ką išdarinėjo prancūzų jakobinai, rusų bolševikai ar eserai su savųjų šalių elitais. Revoliucija buvo taiki, faktiškai – delikataus institucinio perversmo forma.

Rusijos situacija – kažkas tarpinio tarp Prancūzijos ir Lenkijos. Petro I-ojo laikais pasukusi Europon, ji taip ir liko civilizacinėje žemyno periferijoje. Nežiūrint to, kad kontinentinėmis valdomis viršijo visą likusią Europą, kartu sudėjus visas jos šalis.

Dar ir šiandien daug diskutuojama – kas būtų buvę, jei Rusiją būtų suvienijęs demokratinis Naugardas. Vis dėlto jį suvienijo Maskva – Maskvos ulusas, kaip ligšiol ją įvardija Rusijos regionalistai, o kartu – Baltarusijos ir Ukrainos tautininkai. Maskva iškilo per totorių jarlyką. Jos kunigaikščiai buvo chano vasalai. Žeminami ir žeminantys. Analogiškai Lenkijai.

Rusijos caras buvo patvaldys – toks buvo jo oficialus titulas iki pat revoliucijos. Po juo buvo diduomenė ir biurokratija – „činovnikai“. Dar po jais – smulkesnioji bajorija ir buržuazija, o galiausiai – liaudis. Žeminimo tradicija ėjo per visus sluoksnius ir tebeina ligšiol.

Rusijos revoliucijos – ypač Spalio perversmas – daug kuo primena pirmąją Prancūzijos revoliuciją. Šiandien išskirtinis bolševikų žiaurumas paprastai priperšamas jų politinei ideologijai ir kultūrai. Vis gi čia buvo šis tas gilesnio. Rusijos (ne vien rusų) liaudis išties nekentė Rusijos aristokratų – žiaurių ir godžių, nekentė biurokratijos – išskirtinai korumpuotos, kuri buvo tikra Vokietijos biurokratijos ir jos „ordnungo“ priešybė. Juo labiau kad žymi Rusijos elito dalis kilme buvo ne rusiška, o salonuose kalbėjo vokiškai arba prancūziškai.

Sunkiai rastume kitą šalį, kurioje elitas būtų toks svetimas liaudžiai: tiek savo prigimtimi, tiek charakteriu. Gal tiktai Kinijoje, kur iki revoliucijos elitas buvo mandžiūriškas, Lietuvoje – kur jis didžiąja dalimi buvo lenkiškas, Latvijoje ir Estijoje – kur jis buvo vokiškas. Vis gi tai – išimtys. Daug kur monarchai buvo svetimos kilmės ar bent – negrynakraujai, tačiau aristokratija daugumoje šalių – bent jau Europoje – didžiąja dalimi buvo vietiniai.

Po bolševikinio perversmo Rusijoje, o po to ir jos užgrobtose šalyse elito sandara pasikeitė. Susiformavo naujas elitas – sovietinis. Šaknimis – iš liaudies, tačiau užmiršęs, kuo ji gyvena. Padėtimi ir galiomis prilygęs aristokratijai ir ją net pralenkęs, tačiau neturintis nei lašo aristokratijai būdingų dorybių – net ir tokių sąlyginių, kokias turėjo Rusijos aristokratija. Primityvus mąstymu ir elgsena, tačiau pasipūtęs ir despotiškas. „Iz griazi – v kniazi“.

***

Lietuvai su elitais nesisekė. Pirmoji banga nutekėjo į gudų ir rusų aristokratiją. Trubeckojai, Chovanskiai, Golycinai. Antroji banga – į Lenkiją. Pradedant monarchais Jogailaičiais, baigiant Giniotais-Pilsudskiais, iš kurių kilo diktatorius, vienų laikomas paskutiniuoju senosios Lietuvos etmonu, kitų – Rytų Europos fiureriu. Pirmojo tautinio atgimimo laikais iškilusi liaudies inteligentija išblaškyta Sibiruose ir Amerikose arba žuvo miškuose, antrojo atgimimo karta užspringo Briuselio kopūstais.

Galime daug ir ilgai kaltinti „sovietizuotą“ liaudį, nepripažįstančią savo elitų. Bet paklauskime savęs: ar mūsų elitai pripažįsta savo liaudį? Ar liaudis ir aukštuomenė sudaro vientisą tautą? Vargu. Vieni gyvena sau, kiti – sau.

Anksčiau ar vėliau mums teks atrasti savo elitą. Koks jis bus? Angliškai globėjiškas? Prancūziškai išnaudotojiškas? Vokiškai diktatoriškas? Lenkiškai šlėktiškas? Rusiškai despotiškas? O galbūt – savas, lietuviškas? Jei taip – vėlei, koks?

Žiūrėdami į smetoniškosios kartos ir šiek tiek jaunesnę inteligentiją, galime atpažinti joje kažką angliško. Nors geografiškai esame taip toli. Panašu, jog baltiškosios kultūros humaniškumas mumyse išugdė panašius bruožus, kokius anglų tautoje išugdė kilnūs Reformacijos idealai: Reformacijos, kurią mūsų elitai kažkada atmetė.

Senosios kartos inteligentas – lietuviškai ir liaudiškai kuklus, tačiau angliškai džentelmeniškas. Jaunesnioji karta – jau sovietinio sukirpimo: „širota razmacha“. Jos elitiškumas pasižymi turtų ir vartojimo gausa. Bet dar šiek tiek išlikę žmogiškumo: reiks – pagelbės. Daugiausiai nerimo kelia pati jauniausioji karta: vartotojiškumas – dar didesnis, nei sovietinėje kartoje, bet žmogiškumo – nei už eurocentą. Pasipūtimas ir savanaudiškumas. Libertarinis elgesio principas: kiekvienas – už save. Džiunglės.

Aklavietė? Vargu. Lietuvių tautos istorijoje jau būta atvejų, kai vieni elitai išeidavo, kiti ateidavo. Kažkada liaudis, virtusi tauta, nušlavė susvetimėjusį elitą ir sukūrė savą. Kas žino, ar tai neįvyks darsyk?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

54 komentarai

  1. suomis:

    Būtent taip ir bus. Jeigu daiktas nereikalingas… jis išmetamas.

  2. paulius:

    Patiko tavo straipsnis Mariau. ir kitus skaitau. šį portalą atradau neseniai. šiaip jau yra ką paskaityti, bet į akis krinta kai kurių komentatorių nuožmumas ir nesugebėjimas korektiškai pareikšti savo nuomonę. pvz. Vilmantas ir kai kurie kiti. Mano asmeninė nuomonė-būkim lietuviais čia ir dabar, neklaidžiokim per daug po šventas proistorės giraites. jų nereikia ignoruoti, tai paveldas (nesvarbu, tikras ar mitologizuotas), tai savastis, bet gyvename toliau, gyvename su savo kalba Lietuvoje, kurią supa kitos šalys. Nereikėtų taip grubiai užsipulti ir krikščionybės ar Bažnyčios, nesvarbu kokio tikėjimo, ar netikintys esam, nes nuopelnų lietuviškumo išsaugojime, ypač nuo M. Valančiaus laikų ji tikrai turi.

  3. bet:

    Hitleris tai “žymiausias” austras, o ne vokietis 😉

  4. zemaiciu zydas:

    jam pofig, jis bile ko prirasys, nori buti elitu ir viskas.Sako reiks nuverst elita ir uzimt jo vieta. Pasiliksim tik dvi sveikiausias visuomenes dalis, ir savo peliukus is kaimu, bus tvarka!

    • lamatas:

      Nematau ,kad tai būtu parašyta. Greičiau matau įspėjimą, kad neužtenka save priskirti elitui.Reikia iš tikrųjų juo būti.O tai tauta gali greit ant kuolo pasodinti , ,jei kas (čia pusiau juokais).

      • zemaiciu zydas:

        tautai nereik jokio elito lamatai. Tautai reik kashes ir ales. Buvo apkalausa? Buvo. Neaiskiai pasake – dejom skersa ant laisves, norim bapkiu? Aiskiai. Tas Elitas, per telika, tik vercia paika jaunima kaime zudytis, daugiau nieko. Ziuri jie va, ziuri, metus ziuri, du…ir kai suvokia, kad NIEKADA negyvens taip kaip gyvena Elitas, galvoja, nu ir nx toki gyvenima ir pasidziauna ant pirmos jobelies sakos. Idealistai …sakyciau. Bet teisingai daro is tikruju. Yra jie cia, nera ju – jokio skirtumo. Is Elito tik problemos, daugiau nieko…:) IR NEBESKAITOM ASILAI PAZODZIUI, NEBEAISKINSIU KAIP MAZIEM VAIKAM IS NAUJO!!!!!

        • lamatas:

          matomai pačiam norisi kad taip būtu.Bet nereikėtu pamiršti ,kad visada vienu kvailiu daugiau negu galvoji.

          • zemaiciu zydas:

            likau nesuprates atsakymo broli. Man norisi kad visi nusispjautu ant visko ka turi, nusiramintu, atsipalaiduotu, gryztu namo, isoktu i manjana, vel zaistu kieme kortom,nuvalytu dulkes nuo armoniku ir bruksteltu is naujo,ismestu i siukslyna telikus, telefus, i darba nebeitu, gyvenimu dziaugtusi…:D Va ko as noriu. O tu ko nori?

            • lamatas:

              tai kad aš irgi apie tą pati.Suprantu , tamstai norisi ,kad lietuviai galutinai susitaikytu su savo “darbo kuinų ” vaidmeniu ir nenorėtu nieko daugiau,….” Tautai reik kashes ir ales. Buvo apkalausa? Buvo. Neaiskiai pasake – dejom skersa ant laisves, norim bapkiu?”…atsieit Lietuvai pilnai užteks ir svetimų “aukštesnių ” tautų elito.Suprantu su šitokiu požiūriu vadinti lietuvius ASILAIS ,normalu.

  5. Marius:

    Mažas patikslinimas dėl Vladislovo Sicinskio-Čičinsko: jis čia įvardytas labiau archetipine, nei konkrečios istorinės asmenybės prasme. Nes jau sulaukiau klausimų Feisbuke 🙂

  6. scorpio:

    vis dėlto, pasigendu atsakymo, kas yra elitas. Aristokratija? Galima sutikti, bet tas buvo seniai. 19 – 20 a. pradžios išsigimstanti aristokratija irgi buvo elitas? Valdžiažmogiai, buvę partiniai bosai ir dabarties oligarchai? Jeigu senosios kartos inteligentas buvo elitas, tai, ko vertas elitas yra dabartinė jaunoji karta? Nepasirinkus aiškaus apibrėžimo sunku pasakyti, apie ką kalbam ir iš ko galim reikalauti atsakomybės už tautos bei valstybės būklę. O šiaip jau – su pagarba autoriui

    • Marius:

      Šiokie tokie elito apibrėžimo eskizai pateikiami pirmojoje dalyje. Iš tiesų elitas gali būti suprantamas įvairiai. Aš siūlau daugmaž tokią sampratą – visuomenės vedliai ir švietėjai. Čia galimai įeina ir politinis, ir kultūrinis elitas, ir net ekonominis – jei vykdo pirmųjų dviejų elitų (ar vieno jų) funkcijas. Užtenka prisiminti Petrą Vileišį, iš dalies – Martyną Jankų… Antra vertus, galia savaime, juolab – turtas savaime elitiškumą devalvuoja. Tuomet laukia tai, kas ir aprašyta.

      • zemaiciu zydas:

        Yra du pagrindiniai elito apibrezimai. Pirmas, populiarusis ELITAS yra turtingiausi, itakingiausi arba labiausiai apdovanoti visuomenes nariai. Akademinis ELITAS yra zmoniu grupe kurie dalijasi itaka ir autoritetu tam tikrai visuomenes grupei. Jeigu straipsnio pavadinima skaityti pazodziui, tai ta grupe yra Nacija. Tu negali israsti trecio apibrezimo, nero tokios kategorijos kaip tautos vedliai ir svietejai. Manau didziausias visu laiku svietejas buvo koks nors medikas kuris pritaike radioaktyvius spindulius rentgeno persvietimui. O didziausias tautos vedlys bus Fidelis Castro – nes tauta vede ko gero toliausiai(arba ilgiausiai) ir visu modernioj istorijoj. Problema visdelto yra ne apibrezimuose ir ne ELITO paieskose. Problema kaip minejau naturaliu tonu pries tai – straipsnyje nera esmes – t.y. neiskelta problematika, ir nera net menkiausios uzuominos apie tai kaip problemas spresti. Straipsnis apie nieka. Galima tik spelioti ka noreta pasakyti. Megaujamasi daugybe pavardziu, epochu pavadinimu, ir t.t. eksponuojant pompine erudicija, bet kas tuo noreta pasakyti – minties tiesiog nera. Neaisku ir kas yra liaudis, kas yra tauta, irgi ne reciau minetos kategorijos, manyk, liaudis – tamsi avinu banda, o tauta buk tai jau prasviesinta svieteju liaudis, kuri to paties ELITO teisingai nukreipta, gali issivaduoti nuo to visur minimo pazeminimo. Elito ir tautos santykiai irgi tokie…kaip geju ikivedybiniai…tai jie myli tai jie dulkina, tai vienas viena tai kitas kita, priklausomai nuo to kokia epocha buvo pries tai…:D Marius yra gryniausias “orientologas” su polinkiu i socioastrologija. Orientologas todel, kad duomenis kaupia kaip pauksciu zieduotojai – po 30 metu ir daugiau raso i zurnala duomenis, registruoja kas kur ir kada skrido, ir tikisi kad tie baisingo storio talmudai kazkam kazkada duos minciu apie kazka labai svarbaus. Duomenu – kalnai. Isvadu – kad norsi ir su ziburiu – nera. Kuo daugiau sudetingos informacijos, tuo ja sunkiau suvokti. Va cia jau astrologija. Deriniai tokie imantrus, kad tiesiog privalo tureti prasme. Bet ta prasme nu niekaip nepasirodo. Va sitokia yra Mariaus Kundroto socioastrologija. Buriam buriam – o kur isvados? Neaisku, ju nera. Nesvarbu kiek tu daug parasysi protingu zodziu, kiek tu bepaminesi mistiniu ivykiu ir sekpsyrisku vardu ir pavardziu, rasliava tuscia. Matai, kaip tobuleju ryza galva? Kaip literatas varau! 😀 Adminui pataikauju, noriu da pora sriubu kad leistu isriegt…naciukam…

        • Vilmantas Rutkauskas:

          Žemaičių žyde,
          teisingai, įžvalgiai ir įdomiai rašai.
          ——————————————-
          Galvoju, kodėl str. autoriui parūpo pati elito ar mėlyno kraujo pagvildenimo idėja? Ar tai galimai sietina su autokratijomis istorinėse ar kasdienėse tikrovėse, pilnose istorinių ar kasdien 100000000000000000000000000000 mažydžiukų karų …?
          Straipsnyje kažkokių krikščioniškos erdvės “pamokslinių” atsakymų neradau – man tai gerai.

  7. Marius:

    Pagaliau kažkas prisipažino, kad straipsnio net nesuprato 🙂 Žinoma, kai mąstoma kategorijomis “valgyti-miegoti”, suprasti kažką daugiau – sudėtinga. Jei kokiame tekste neranda vienos iš tų dviejų-trijų sau suprantamų kategorijų, reiškia, tekstas – apie nieką 🙂 Viskas tvarkoje, kol tokie gyvūnai – savo vietoje. Bet kai kurie jų ilgainiui ima siusti, kad aplink verda kitoks gyvenimas, o kai patiems gyventi kitaip stinga duomenų – puola ieškoti kaltininkų. Moralinis aparatas (o dažnai – ir intelektualinis) ir toliau lieka šuniuko lygio, bet ambicijos – didesnės. Dar pavojingiau, kai tokie šiek tiek pralavina intelektą (nors šiuo atveju tai lyg ir negresia). Tada iš chamų išauga cinikai. Visos pasaulio bėdos, nelaimės ir nusikaltimai – iš jų: pusžmogių be dorybių ir be vertybių. Cinizmas, perėjęs į ideologiją, perkelia savanaudiškumą, godumą, pavydą, piktdžiugą, žiaurumą, smurtą, ištvirkimą į konceptualų lygmenį. Bolševizmas, anarchizmas, nacizmas – tai vis tokio politinio cinizmo apraiškos. Viena apraiška dengta tautiniais, kita – liaudiniais, trečia – asmenybiniais apdarais, bet esmė jų visų – ta pati. Jie visi atmetė universalią Tiesą, Dorą, Gėrį.

    • Andrius Tiknius:

      yra toks posakis: “blogi zmones yra blogi ne todel, kad jie nekencia gerio, o todel, kad jie PERDETAI nekencia to paties blogio”. Cinizmas yra niekinantis negatyvumas, kuris visuomet gimsta is apmaudo. Tai yra reakcija i ivykius, kuriu metu nusiviliama zmonemis apskritai. Taip, as cinikas, tiesa. Bet as neisskiriu saves is tos mases, kuria niekinu, nes as zinau kad esu toks pats kaip kiti. Dorybes kurias taip pakiliai cia vardiji, yra salygines, ne absoliucios. O masinis debilizmas yra absoliutus dalykas, gyvuliazmogis yra dominuojanti jega, nei tu nei as nei kas nors kitas jos neiveiks niekada. Panasu kad tavo vizija yra sukurti kazkokia isskirtine visuomene, kurios branduolys butu sviesus zmones, maza to, tu dar nori sukurti tokia visuomene jega. Tai yra visiska utopija. Kiekviena karta kai tai kazkam pavykdavo – prastumti radikalia socialine schema, guldavo milijonai lavonu. Netgi jeigu tu turetum ta potenciala vienyti zmones, kurio reikia revoliucijoms igyvendinti, su tavo paziuromis tai butu eilinis siaubo filmas. Bet aciu dievui, tu jo neturi. BET. Tu kuri terpe tokiems potencialiems hitleriukams atsirasti, kuri ideologijas, nors ir negrabias, bet visas su uzuomina, kad reikia tvirtos rankos, ir mes galim nusluoti netikelius nuo pavirsiaus, uzimti ju vieta ir padaryti tokia tvarka kokios mes norim. Man ziauriai nepatinka tas jusu sektantizmas. Todel as tau ir isisegiau i gerkle. Ne todel, kad tu cia gudriausias ir pavojingiausias, tiesiog tu man dabar papuolei po klaviatura. Taip kad zinok, jus – mums, daugumai, nepatinkat. Tik priartekit prie itakos ir jamsim jus rimtai. Gera valdzia buna tik utopinese arba pseudoistorinese knygose – valdzia is esmes yra blogis, klausimas tik koks didelis. As noriu Tautininku Lietuvos valdzioje tik todel, kad manau, jog jie butu mazesnis blogis nei dabartine, KGB valdzia. Naivus ir idejiniai zmones sugenda palengva, kol jie suges, praeis kazkiek laiko, ir tas etapas gali palengvinti nasta, kuria dabar visi tempiam. Teoriskai. Kita vertus nera kito varianto, kaip juos pabandyti. Tuo tarpu jeigu ten isileis Jus – radikalus nacius, tai gali buti visu blogiausias variantas, dar blogesnis nei KGB valdzia, Jus neigiat zmogaus laisves, o tai jau rimtas dalykas, cia ne ekonominis kruvis, px ta ekonomika palyginus su radikalu valdziom. Uz radikalus blogiau nieko buti negali mano akimis. Va taip va tautieti krastieti kaimieti.

  8. hans adminui:

    zeimaiciu zydas, tipiškas tolerastinis psichas…šiaip sakoma, kad šuns balsas į dangų neina.., bet tikrai trukdo susikaupti skaitant konstruktyvias nuomones. Tegu loja kitur…

  9. scorpio žydui:

    Beje, žmogus žieduojantis ir tiriantis paukščius vadinasi ne orientologas, o orNItologas. Gal Marius ir ne pranašas, bet tamsta arčiau šunelių. Galima kritikuoti, bet ne niekinti ir loti. Savo “intelektualiais” pasidrabstymais Tamsta esi panašus į kitą tokį anksčiau interneto platybėse pasirašinėjusį Nurčaciu ar Niuršakiu. Bene būsi persikrikštijęs?

  10. janšonis evaldas:

    Neblogai pastebėta,tai ir mąstykim visi kokia turi būt mūsu aukštuomenė:bunkiu,me ir gaideliu ar…pvz…..

  11. Andrius Tiknius:

    kas is to kad tu mastysi? Ka tu – iskelsi aukstuomenei reikalavimus, paaiskinsi jai kokia ji turi buti? Tai kokia jinai tuomet aukstuomene, jeigu jai kazkas aiskina jos standartus? Vienintelis budas sukurti aukstuomene yra myleti savo vaikus ir mokyti juos tiek daug, kiek sugebi. Neturi jokios reiksmes kas tu pats, tu pavyzdinis balvonas ar seip eilinis, nieko nereiskia joks kraujo rysys nei turtai, sviesus zmogus gali atsirasti tik svieciamas, ir visu pirma – MYLIMAS. Dabartinio eilito vaikai kaip is to anekdoto – isvede karalius tris sunus ant kalno ir pasake, saukite bet kuria kryptimi, kur nukris strele, ten rasite savo gyvenimo meile ir tiksla! Tai vyriausias nesuprato ka reikia tempti, vidurinis pataike viriausiajam i rura, o jaunelis persisove sau delna. Va toks ir uzaugo …elitas:D:D

  12. hans:

    gaila, kad adminas nedirba savo darbą ir leidžia ,,bobikams” loti, skalyti, putotis.
    Aišku, džiugu, kad du draugeliai vilmukas ir andriukas (zydelis) susiburkavo, net gražu į šituos tolerastus žiūrėti kaip jie myli vienasw kitą…chi chi. Bet geriau tokio ,,š” mažiau alke būtų.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Ir tataip aiškiai aišku, kad bet kuriai (ne išimtis ir hansinei “š” bož. nycinei) elitišin’ei rąstinei popharchijai kaip oras reikalinga bizūno ir meduolio metodais ir kryžiais ganoma tarpusavio saviskerdynėmis agonizuojanti krikščioniška Liaudis. Elitas Liaudį tiesiog privalo biznyčinti, kitaip neturės pakankamai medausduonos – sau ir jiems privačiai ar valstybiškai gyvybiškai ar nyciškai padalinti.
      Tačiau keisčiausia, kai Lietuvos valstybėje “š”eimininkauja ši – su kolaboruojančiais juodaskverniais ir avinais – dar viena savaip parazituojanti svetima Vatikano – elitine pasivadinusi valstybė.

  13. Andrius Tiknius:

    tau duok valia, tai cia vaiksciotu tik vaidilutes su svastikom ir kukluksklano kapesonais, rateliu apie sventa ugni ir garbintu patrimpa su siaurais usiukais. Aciu administratoriui, kad toleruoja tolerastus, zinau kad siauteju, bet cia reikia siauteti…kol ne velu.

    • jureivelis:

      O, gaidziukas Andriukas islindo! Darelis nebeduoda, tai cia bandai issikraut? Dar vis drag’us organizuoji? O gal jau zonoj sedi, kad turi tiek laiko rasinet nesamones? Nezinojau, kad ir gaidyne jau internetus ivede 🙂 Progresuoja pasaulis.

  14. Andrius Tiknius:

    ko neatsakai i klausima apie tolerazma? Bijai pasiduoti provokacijai, ane? Nenori viesai rekt nacisku paziuru – kompromata gali uzsitraukt, a?:D

  15. janšonis evaldas:

    Na gi, vyrai,tam tikra pagarba skirtingai nuomonei nieko blogo.Galim kulturingai kalbėtis,o galim alka paverst eiliniu inter. mėšlu,bet tada nesitikėkim kad šviesesni žmogai čia rašys….dėkingas 🙂

  16. Marius:

    Liumpeno baimė – džiugina (“kol ne vėlu”) 🙂 Tai rodo, jog einame teisingu keliu. Tokiems visada kels siaubą ir neapykantą bet kas, besilaikantis aukštesnių standartų ir gyvenantis aukštesnėmis materijomis. Gėrio ir blogio kova – amžina, kol gyvuoja žmonija, bet visada smagu, kai blogis naikina pats save.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Teisingas požiūris – “kai blogis naikina pats save”. Paraleleriai tai veda ir į Tytuvėnus, kur buvo gaisras elitinėje božo nycoje?

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Man irgi smagu.

        • Marius:

          Pritari bažnyčių padeginėjimui?

          • zemaiciu zydas:

            O tau jau aisku kas padege, ar ne?:D

          • Vilmantas Rutkauskas:


            Tai, siunčiu eiliuotų MINČIŲ (kažkada turėjome išminčius,kurie po Ąžuolais padėdavo išmintĮ), kurios, manau, labai taikliai nusako mūsų nūdieną ir būtį, ir aiškiai suvoki, kokiu nelinksmu keliu likusį gyvenimą teks keliauti ir pasidalinti mintimis.Tuo pačiu persiunčiu ir kitiems bičiuliams.

            (šio eilėraščio autoriaus nežinau, prieš keletą metų radau internete; kriste įkrito širdin).

            Kai būna klaikiai liūdna,
            Kada širdis vaitoja,
            Kada nemiela daros
            Ir knygos, ir vaikai,
            Einu į gūdžią girią,
            Einu į žalią gojų,
            Kur tremtyje gyvena
            Lietuviški dievai.

            Saulytė nebešildo,
            Aušrinė nebešviečia,
            Tiktai Perkūnas dunda
            Pasvietyj tolimam,
            Tik Giltinė šienauja
            Ir Vėlinas tarnauja
            Išniekintas, nukeiktas
            Žydievui svetimam.

            Jau Laumės palei balą
            Velėti žlugto neina
            Ir Gabija užgęsus
            Nešildo jau namų.
            Maži Kaukučiai šąla,
            Žemyna ir Medeina
            Su Ragana nugrūstos
            Už girių gūdumų.

            Kai būna klaikiai liūdna,
            Kada širdis vaitoja,
            Kada nemiela daros
            Ir knygos, ir vaikai,
            Einu į gūdžią girią,
            Einu į žalią gojų,
            Kur tremtyje gyvena
            Lietuviški dievai.

            • suomis:

              Gražios eilės. Ir teisingai liūdnos. Gaila, kad lietuviai yra melagiai – išdavė savo dievus ir nori gerai gyventi – taip nebūna. Kad ir ta pati penkiakovininkė. Kokia ten jos pavardė? Apsimelavo mergužėlė ir galvojo, kad viskas gerai – negerai. Na, bet kadangi ji moteriškė, tai jai dar atleistina. Ir tai – vargiai.

  17. hans:

    Mariau, paliks šiuos liumpenus onanizuotis viešoje erdvėje. Reiškia tu jiems įdomus , jie tave skaito, nors ir paskui aploja..(smile)
    Šiknius, rutkovskis, buvęs mentas- klounų trijulė, skleidžia nestabilios psichikos sroves. Palinkėkime jiems pasveikti…

  18. Jieshua:

    Komentarai pakele straipsnio reitingus, autorius turetu but dekingas ale tokiems kuliganams, kurie ce inlinde sudrumscia apytuscius padumojimus, smagu skaityt, primena satenus metu kiek tais atgal.

  19. Genta:

    geras straipsnis, sutinku su pastebėjmais dėl jaunosos kartos elito.

  20. Atgalinis pranešimas: Č.Iškauskas. Tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas… (pirmadienio mintys) | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: