M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (I) (65)

Marius Kundrotas/nuotr. respublika.lt

Marius Kundrotas

Šiandien „elito“ sąvoka Lietuvoje praktiškai virtusi keiksmažodžiu. Galime tai sieti su „paksogeito“ konfliktu, nors jis vyko tarp dviejų elito grupių. Galime tai aiškinti sovietine „proletarizmo“ tradicija, nors sovietinė visuomenė turėjo savo elitą – kad ir labai savotišką. Pagaliau, galime tai grįsti paties šiuolaikinio elito atotrūkiu nuo tautos didžiumą sudarančios liaudies, nors čia neišvengiamai tektų grįžti prie klausimo: kas gi yra liaudis, o kas – elitas?

Jau žymus anglų istorikas Arnoldas Toinbis pabrėžė, jog bet kurią civilizaciją ar kultūrą sudaro du matmenys: kūrybinė mažuma ir inertiška dauguma. Šia prasme pirmąjį dėmenį galime vadinti elitu, aukštuomene arba tiesiog – šviesuomene, o antrąjį dėmenį – liaudimi. Tai – ne tik socialinė takoskyra, nors dažnai socialinė padėtis sąlygoja atitinkamą vaidmenį. Ši takoskyra – ne tik politinė, nors ir jai tinka ta pati išlyga. Mažiausiai tiktų šias apibrėžtis sieti su ekonomika, nors ne visai be pagrindo posakis: „durnas, nes biednas; biednas, nes durnas“.

Elitu galime laikyti visuomenės švietėjus ir vedlius. Istorija rodo, jog sėkmingiausios tautos būdavo ir tebėra tos, kurios turėjo ar tebeturi bent santykinai patvarius elitus. Net jei šie elitai likdavo jais tik savose tautinėse bendruomenėse.

Kadaise elito pagrindą daugelyje tautų sudarė aristokratija – elitinis vaidmuo būdavo paveldimas. Feodalines visuomenes keičiant kapitalistinėms, o dar po to – demokratinėms, aristokratijos vaidmenį perėmė inteligentija: vienose tautose – kilusi grynai iš liaudies, kitose – įtraukusi aristokratiją. Aukštuomenės statusas iš paveldimo tapo įgyjamu, siejamu daugiau su konkretaus asmens arba – mažiau – jų grupės pasiekimais.

Žiūrint į aukštuomenės sampratas – tiek pačios aukštuomenės, tiek liaudies pasaulėžiūroje – aiškėja, kad šios sampratos – skirtingos, sąlygotos konkrečios visuomenės patirties. Vienoks – angliškas aristokratiškumas, kitoks – prancūziškas, trečioks – lenkiškas arba rusiškas. Aristokratiškumą šiais atvejais galima suprasti bendresne elitiškumo prasme, įtraukiant ir ankstesnį aristokratijos vaidmenį perėmusią inteligentiją. Bendri jų bruožai iš esmės sutampa.

***

Angliškasis aristokratiškumas formavosi Didžiosios chartijos ir protestantiškosios Reformacijos atmosferoje. Nors angliškoji Reformacija buvo daugiau politinis projektas, nei religinis sąjūdis, jai didelę įtaką darė dvasiškai inspiruoti judėjimai – pradedant XIV a. lolardais, baigiant XVII a. puritonais. Pagarba žmogaus asmenybei ir kartu – švelnus jos susaistymas su bendruomene – sukūrė savitą socialinių santykių modelį, įskaitant aukštuomenės santykius tarpusavyje ir su liaudimi.

Neatsitiktinai anglų kalboje gimė sąvoka – džentelmenas: garbingas, kilnus, doras žmogus. Iš pradžių ji reiškė socialinį sluoksnį – aristokratiją, vėliau virto bendru moraliniu terminu.

Anglų aristokratas konceptualiai – greičiau globėjas, nei išnaudotojas. Jam nesvetima arogancija – ypač išryškėjusi Britų imperijos laikais – tačiau ji niekada netapo tokia liguista, kaip daugumos kitų imperinių tautų ir jų elitų puikybė. Net kolonijinė britų politika daugiau rėmėsi vietinių tautų elitais, o ne tik sava administracija ar kolonistais. Išimtys – artimiausios kolonijos Britų salyne, kuriose vietinių elitų išlaikymas galėjo kelti nacionalinę grėsmę, o paskiau – tos kolonijos, kuriose ligtol vyravo gentinės visuomenių sanklodos.

Jei žvelgsime į anglų folklorą – pamatysime, jog ten itin maža žeminimo. Net pats neigiamiausias herojus gali būti sunaikintas, bet labai retai – pažemintas. Mažai rasime ir socialinių priešpriešų – kur geras ir skriaudžiamas liaudies atstovas kovoja su piktu ponu, kas taip būdinga kontinentinės Europos – ypač Rytų Europos – folklorui. Anglų tautosakoje netrūksta piktų karalių, bet tokius dažniausiai sutramdo geras princas arba riteris.

Vienintelė Anglijos istorijoje įvykusi revoliucija (visos kitos tebuvo paprasti perversmai) savo įniršį nukreipė prieš tironiją, bet ne prieš aristokratiją. Paprasto anglo dvasioje nebuvo tokios neapykantos ponui, kokia pasižymėjo kontinentinės Europos tautų liaudis (su retomis išimtimis). Gal ne šiaip sau čia neprigijo ir respublika – greitai atgimė ir iki šiol gyvuoja monarchija. Nors ir simbolinė.

Įdomu, jog būtent Anglijoje užgimė viena solidžiausių politinių pasaulėžiūrų – konservatizmas. Nors įprasta jį laikyti elitų ideologija, bet jau konservatorių „dvasios tėvas“ Edmundas Berkas pasižymėjo didesniu liaudiškumu, nei turtuoliams atstovavę liberalai: jam didžiuliai autoritetai buvo parapijos pastorius ir kaimo bobutės. Aristokratiškumą su liaudiškumu suderinusi ideologija iš visų didžiųjų to meto šalių galėjo gimti tik Anglijoje.

Liberalizmas turi mažiausiai dvi ryškias tradicijas: angliškąją (plačiau – anglosaksiškąją) ir prancūziškąją. Konservatizmas taip ir liko anglosaksiškas. Nors ir būta trumpam laikui sėkmingų bandymų kurti vokiškąjį, prancūziškąjį, net rusiškąjį konservatizmą, bet šios tradicijos arba greitai nunyko, arba transformavosi į kitas politinės minties formas – pradedant autokratine „samoderžavija“, baigiant fašizmu. Na, o socializmas Anglijoje taip ir neprigijo: net kairiausia britų politinio elito partija – dešinesnė už daugumą kontinentinių dešiniųjų.

Anglų liaudis – bent jau tol, kol ji buvo angliška – gerbė savo elitą. Nes elitas gerbė liaudį.

***

Prancūziškojo elito tradicijas formavo trys veiksniai. Pirmasis iš jų – absoliutizmas, respublikos laikais atgimęs etatizmo forma. Antrasis – kultūrinės metropolijos vaidmuo. Trečiasis – tai, kas dabar įvardijama epitetu: bohema. Sunku pasakyti, koks pačių šių veiksnių priežastinis santykis, bet pradėkime antruoju – savitai prancūzišku, nes kiti du būdingi ne tik Prancūzijai.

Praktiškai jau Valua, o ypač – Burbonų laikais Prancūzija tapo Europos civilizacijos sostine. Žinoma, ne politine – tokia ilgus amžius pretendavo būti Vokietija per Šventąją Romos imperiją. Tiesa – nesėkmingai. Religiniu centru pretendavo būti Italija – per Romos popiežiaus sostą. Jai tai irgi nepavyko. Prancūzija tapo kultūrine metropolija. Ne tik drabužių madomis. Dar XIX a. visos Europos kosmopolitai kiekvieno „išsilavinusio“ žmogaus tėvyne vadino Prancūziją. Dar XX a. I-oje pusėje prancūzų kalba buvo oficiali diplomatijos kalba.

Metropolijos statusas išpuikino Prancūziją, o kartu ir jos elitą. Jis pasijuto esantis aukščiau kitų tautų, o kartu ir savo liaudies. Juk tai jį – elitą, o ne liaudį – pripažino visa Europa, o vėliau ir jos kolonijos, tai į jį orientavosi visos šalys ir visos tautos.

Jeigu Anglija ir iš jos išaugusi Didžioji Britanija gana anksti žengė konstitucinės monarchijos keliu, tai Prancūzija taip ir liko absoliutinė – jei neskaitysime trumpo „orleanietiškosios“ monarchijos laikotarpio, kuris jau nebegalėjo paveikti amžių tradicijos. Karalius čia buvo absoliutus viešpats ponams, o ponai – atitinkamai – liaudžiai.

Pagaliau – neatsiejamu prancūziškojo elitiškumo bruožu tapo hedonizmas: girtuoklystė, apsirijimas ir ištvirkavimas. Net įžūliausias anglų monarchas vargiai būtų sau leidęs ištarti tokius žodžius, kokius ištarė prancūzų Liudvikas XV-asis: po manęs – nors ir tvanas. Bedieviškas liaudies eksploatavimas anksčiau ar vėliau turėjo atvesti į tai, į ką ir atvedė.

Prancūzijos revoliucija visu kuo skyrėsi nuo angliškosios. Jakobinų laikais ką nors įvardyti „aristokratu“ reiškė beveik tą patį, kaip mūsų laikais normalų vyrą išvadinti „sodomitu“ ar padorią moterį – „prostitute“. Kraujas liejosi nebe upėmis, o jūromis: užtekdavo ką nors apkaltinti palankumu „jiems“ – „prakeiktiesiems aristokratams“ – kad būtum sunaikintas su visa šeima, o po to jau – tie, kurie užjaus tave.

Neapykanta „senajam režimui“ priėjo iki to, kad pakeisti net mėnesių pavadinimai, savaitės pakeistos dekadomis, o biblinis Dievas – neapibrėžta Aukščiausiąja Esybe. Liūdniausia, kad viena totalitarinė sistema pakeista kita: jau liaudies vardu. Maksimilijanas Robespjeras tapo tokiu visagaliu despotu, kokiu būti vargiai svajojo pats Karalius Saulė.

Kraugerius fanatikus greitai pakeitė merkantiliški pragmatikai, juos – naujas autoritarinis diktatorius, po to apsiskelbęs imperatoriumi. Nusiaubus didžiumą Europos, jos valstybių armijos grąžino į sostą senosios monarchijos atžalas, o po to respublikos ir monarchijos keitė vienos kitas, kol vėl apsistota ties respublika.

Nežiūrint valdymo formų kaitos, prancūziškoji elito samprata iš esmės liko tokia pati. Prancūziškoji aukštuomenė gyvena sau. Liaudis jai tik tiek įdomi, kiek ją galima išnaudoti. Gal todėl prancūziškajame istoriniame diskurse tokia svarbi Žakerija – nesvarbu, Gavrošo ar Pjero Pužado asmenyse.

Jei elitas nemyli savo liaudies, liaudis nemylės elito. Jis gali kalbėti liaudies vardu – ką respublikoniškasis elitas daro tiesiog pabrėžtinai, jau nuo M. Robespjero laikų. Bet liaudis anksčiau ar vėliau supras falšą. Tada prieš suklastotą respubliką pakils nauja Vandėja. Kad ir po Žano Mari Le Peno arba Marinos Le Pen vėliava.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: