A.Juozaitis. Vengrų vieversys prieš Europos standartus (6)

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt nuotr.

A.Juozaitis | Alkas.lt nuotr.

2004 m. gegužės 1 d. Europos Sąjunga (ES) džiūgavo – šventė didžią pergalę. Tą dieną valstybių konglomeratas prasiplėtė dešimčia naujų narių. Ir ėmė senasis žemynas suktis aplink naują geopolitikos ašį, kurios atspirties taškas gerokai pasislinko į žemyno rytus.

Anuometinius pokyčius ryškiausiai pajutome mes, baltijiečiai. Nes mes labiausiai atsiribojome nuo Rusijos ir žlugusios TSRS imperijos. Atrodė, stipria ES siena apsisaugojome. Tačiau nė metų nereikėjo pamatyti, kad iš vienokios provincijos tapome kitokia provincija. Baltijos pakrantėje stovėjęs laivas ūmai nuo vieno šono pavirto ant kito, ir visi, įgula ir keleiviai, pajuto akivaizdžius fiziologinius pokyčius.

Šiandien, nuo to reikšmingo įvykio praėjus aštuoneriems metams, akivaizdu, kad sparčiai besikeičianti ES mus vėl supurtys. Paprasčiausiai ir fiziologiškai. Nes aišku, kad tuštėjanti Lietuva ilgai tuščia neliks, kad čionai bus nukreiptas spalvotas trečiojo pasaulio imigrantų srautas. Viskas teisinga – energijos kaitos dėsnis: pakrikę morališkai ir ekonomiškai, neišvengiamai sulauksime šalies turinio pokyčių. Tas pats laukia ir kitų kaimynų, panašių į mus.

Todėl nepaprastai nustebino vienišas balsas, išsiveržęs iš Europos krūtinės. Tai sušuko Vengrija, kurioje sausio 1 d. įsigaliojo naujoji Konstitucija. Konstitucijos pataisomis pareikšta, kad valstybė bandys užkirsti kelią ES gerovės ir ateities vizijai. Nes tos vizijos įsigaliojimas reikštų tautos, 10 mln. žmonių, istorijos pabaigą.

Be reikalo širsta ES komisarai – Vengrijos neįbauginsi. Be to, vidaus kosmopolitai jos dar nevaldo. Ir kas svarbiausia: niekas ten nepamirš, kaip 1956 metų spalį beginkliai Budapešto studentai ėmė griauti didžiausią ir rimčiausią komunistinę anuometinę „naująją Europą“. Sukilimas prieš galingiausią imperiją buvo toks stiprus, kad Maskva įsakė Varšuvos sutarties armijoms pulti Budapeštą tankais, artilerija ir net aviacija. Per kelias spalio paras sostinės gatvėse žuvo apie 3 tūkts. menkai ginkluotų jaunuolių. Po šio sukilimo, po šios aukos, Europa sustingo apžavėta.

Šiandien ES komisarai iš tribūnų siunčia 1956 metų sukilėlių vaikams prakeiksmus ir grūmoja ES standartais. Graudu ir juokinga. Nes tas vieversys aukotis pasirengęs, o ne į standartų inkilus lįsti.

Tik ar belikę kam rodyti pavyzdį? Gal standartai jau tiek pakeitę daugumą europiečių, kad šie dabar supranta tik savo nosies judesius?

Napaleonas ir Bismarkas gyvi

Ar nūdienėje Europoje Napoleoną su Birmarku vis dar galima vadinti herojais? Pasirodo, galima. Tik labai savita kalba. Antai „Bonapartė“ prancūzams visuomet bus neblėstantis raidžių rinkinys ir žvaigždė, kuriai Panteone nusilenkiama kaip Didžiausiam žmogui. O Bismarkas? Vokiečiai, bijantys žodžio „tėvynė“, apie jį nūnai kalba kukliau ir „geležinį kanclerį“ prisimena ne kaip imperijos kūrėją, o kaip valstybinių pensijų pradininką. Tai tikra tiesa: iki Bismarko pensijų niekas pasaulyje niekam nemokėjo, po jo – moka labai daug kur. Sako, tai amžinas dėsnis! Koks jau amžinas, jeigu  „amžinumui“ vos daugiau nei šimtas metų? (O tikrai amžinoje Kinijoje valstybė ir dabar nesirengia mokėti pensijų.)

Vadinasi, Europa kurta ir pagal šių vizionierių modelius? Neskubėkime atsakyti.

Paskaičius „Bonapartės“ mintis, kurias Šv. Elenos saloje, tremtyje, užrašė grafas Las Kazas (Las Cases), didysis prancūzas tikrai troško sulipdyti kažką panašaus į dabartinę ES (tik vyraujauti turėjusi prancūzų kalba). Gaila, jo nesuprato ir todėl jam teko daug kariauti, lieti milijonų kraują, nes derybomis karaliai netikėjo. Ir pagaliau jis pasiekė savo:1804 m. padovanojęs žmonijai „Napoleono kodeksą“, paliko galingą testamentą. Kuris svarbesnis už viską Europoje, nes gulė į civilinį kodeksą, aprašantį šventas nuosavybės ir asmens teises. Sukūrė dabartinių ES standartų pagrindus.

Prisideda prie tų standartų ir Bismarkas. Jo idėja aprūpinti nedirbančią (jau atidirbusią) gyventojų masę visomis pragyvenimo garantijomis – geniali. Nes atšaukė  šeimos ir giminių pareigą išlaikyti dirbti nebegalinčius gimines, tėvus. Įpareigojama tai padaryti valstybę. Dabar tai daro ne šiaip kokia valstybė, o supervalstybė ES. Ji  įsipareigojusi aprūpinti standartu visus, ne tik tėvynėje, bet ir už jos ribų. Negana to: ji įsipareigojo aprūpinti niekad niekur nedirbusius. Net gyvenusius anapus ES, trečiojo pasaulio šalyse. Kad tie važiuotų čionai ir keistų ES gyventojų sudėtį. Nes ES nustojo gimdyti palikuonis – kam jie man reikalingi, jeigu neišlaikys manęs senatvėje?

Tai tokie šiandien vyraujantys ES standartai.  Kiek pasikeitę, atitolę nuo Napoleono ir  Bismarko, bet – gyvi.

Standartai kaip nosis

Kai Vengrijos parlamentas paleido vieversio trelę, iš kito Europos krašto pasigirdo kranklio balsas. Prabilo prancūzas Žanas Klodas Trišė (Jean Claude Trichet), buvęs Prancūzijos banko ir Europos centrinio banko prezidentas. Jis pareiškė: jeigu Europa vis dar nori išlaikyti savo įtaką ir gerovę, ji privalo sparčiau vienytis ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Ir visaip kitaip. Nes kas čia ypatingo, sako prancūzas, lyg pasiėmęs imperatorišką Napoleono lazdą: buvęs ne tik „Bonapartė“, buvusi ir Romos imperija. O jeigu pagalvosime, ir osmanai pusėje Europos. Ir Frankų imperija buvusi. Žodžiu, imperijų buvę per akis.

Kur šio optimizmo šaknis? Juk ir mokinukai žino, kad imperijos – laikinos, kad Dievas, amžinybę žarstydamas, su žmonėmis kalba žmonių, o ne imperijų kalbomis, tautų kalbomis kalba.

Bet aišku, kur čia šuo pakastas: tai ES standartai. ES komisarai išrado ir sulipdė šventą karvę – „Standartą“. Duok tu jiems „Standartą“ kaip kokį komunistinio penkmečio planą, ir taškas. Tada visiems įtiksi, tada „ES išlaikys savo įtaką ir gerovę“.

Po galais, kur gerovę? Ir, po perkūnais, kiek dar galima vartoti? Ką dar galima suvalgyti, nuryti? Į kokius kurortus dar galima išlėkti? Kiek dar meilužių galima įsitaisyti? Ir pagaliau: ar visi šie standartai – gerovė ir įtaką, ar jau, aleiskite, paleisti viduriai?

Įdomiausia, kad „ta įtaka ir ta gerovė“ tarsi ir be europiečių gyvuoja. Kaip toji Gogolio nosis, kuri vaikšto sau Europos prospektu ir ieško buvusio šeimininko.

Gaila, pagaus tą nosį toks dėdė Standartas, kad bus jis visai ne europiečio veidu. Ir prisiklijuos. Bus tau naujas majoras Kovaliovas! O Žanas Klodas Trišė su visais buvusiais prancūzais ir vokiečiais liks be nosių.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Užsienyje, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *