M.Kundrotas. Sulaukėme. Kas veš saulę? (231)

Marius Kundrotas /Respublika.lt

Marius Kundrotas

Jei dar 1996 m. kas nors būtų pasakęs, jog sulauksime laikų, kai Lietuvos Respublikoje atgis sovietinė ir bolševikinė propaganda, tikriausiai būtume nusijuokę į akis. O vis gi sulaukėme.

Saugumo struktūrų veteranui Jurgiui Jurgeliui pradėjus kampaniją prieš vieną paskutiniųjų partizanų vadų, Antaną Kraujelį – Siaubūną, kilo natūralus klausimas. Kodėl A.Kraujelis? Kodėl dabar?

Jokia paslaptis, jog rezistencijos kovose būta visko. Bet kuriame kare vienaip ar kitaip pasižymi kriminaliniai elementai, prisišliejantys prie vienos ar kitos stovyklos. Daug tokių ėjo į žydšaudžius, po to – į stribus. Neatmestina galimybė, jog dalis tokių šliejosi ir prie partizanų. Antra vertus – ko gi stebėtis, jei tikras, padorus partizanas, keletą metų išsėdėjęs tamsioje žeminėje, artrito išsukinėtais sąnariais, aplink matydamas – kaip žūsta jo draugai, maža to – kaip vieni kitus išdavinėja, svarstydamas – kada gi išmuš jo valanda, išeina iš proto?

Piktnaudžiavimų būta. Už juos paprastai bausdavo pati rezistencinė vadovybė. Kažkodėl nepasirinktas A kaimo gyventojas B, kurio piktnaudžiavimas (ar net – kriminalinė biografija) būtų įrodytas, visiems žinomas faktas. Pasirinktas A. Kraujelis.

Ar saugumo vadovu dirbęs J.Jurgelis nežinojo apie šį partizaną tų duomenų, kuriuos skelbia dabar – post factum? Nesitiki. Purvo pilstymas stebėtinai sutapo su bolševikinių represijų dalyvio Marijono Misiukonio byla, iškelta už to paties A.Kraujelio sunaikinimą. Jei Siaubūnas pripažįstamas banditu, reiškia – M.Misiukonis lieka švarus. Ar tai –
sutapimas?

2009 m. pasirodė Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944 – 1953 metais“. Pirmas žingsnis į sisteminį partizanų kovos diskreditavimą. Pristatymą surengę anarchistai tiesiai pareiškė: jiems nebuvo svarbu, ką žudyti! Šiek tiek primiršę „Batką“ Nestorą Machno… Šiame pristatyme sulaukęs klausimo – kokiais gi šaltiniais remtasi? – autorius neišvengė atsakymo: KGB dokumentais…

2011 m. žengtas antras žingsnis. Išleista Povilo Masilionio sudaryta „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“. Jei M. Pociaus veikalas dar pretendavo į moksliškumą ir jos pavadinimas dar nebuvo toks tiesmukiškas, tai P. Masilionio rašliava atitinka geriausias žinomų kūrinių „Vanagai iš anapus“, „Faktai kaltina“, „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ tradicijas. Čia aiškiai sakoma: Lietuvos partizanai – teroristai.

Senelio pėdomis sekančio ir atvirai tuo besididžiuojančio Algirdo Paleckio organizacija „Lietuva be nacizmo“ (bet su bolševizmu) subūrė platų kolektyvą. P.Masilionio knygos pristatyme, surengtame šios organizacijos, pasireiškė tiek sovietinės „Jedinstvos“ lyderis Valerijus Ivanovas, tiek galutinai save atradęs „istorikas“ Liudas Truska, jau seniai pilantis purvą ant tarpukario tautininkų ir apologetizuojantis sovietų režimą su jo kolaborantais. Sako – L.Truska greitai išeisiantis į pensiją: ne bėda – jis jau spėjo užsiauginti naują savęs vertų „istorikų“ pamainą, recituojančią jo žodžius.

Įdomi Seimo reakcija, kurios esmė – jos nebuvime. Kol kas vienas iš nedaugelio principingą poziciją išsakė Arvydas Anušauskas. Ankstesniems rezistencijos paveldo saugotojams Daliai Kuodytei ir Algiui Kašėtai nėra laiko – reikia grumtis su Šeimos koncepcija, užkertančia kelią žydriesiems tvirkinti visuomenę. Nesulaukta reakcijos ir iš politinius kalinius priglobusios „Tėvynės sąjungos“ vadovo Andriaus Kubiliaus.

Atrodo, jog tiek žydriems, tiek raudoniems organizuotai pasipriešinti gali tik tie, kurių šiandien Seime nėra, arba jie ten – pavieniai. „Saulės vežėjų“ – iš Rytų ir iš Vakarų – užderėjo užtektinai. Kad tik nesusipeštų…

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Saulius Krasuckas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: