V. Daujotis. Lietuvos galimybės išbristi iš libertarinės aukštojo mokslo reformos liūno (6)

Prof. Vytautas Daujotis | delfi.lt, K.Čachovskio nuotr.

Vytautas Daujotis | delfi.lt, K.Čachovskio nuotr.

Lietuvos aukštojo mokslo teisinėje doktrinoje studento kaip savarankiško individo nėra. Jis traktuojamas arba kaip pasyvus objektas (specialistas, gaminamas pagal valstybės užsakymą) arba kaip aukštosios mokyklos pajamų šaltinis, o pati doktrina tėra tik instrukcija, kokiais būdais priversti studentą mokėti už studijas. Tai tipiška pokomunistinių šalių aukštojo mokslo doktrina, jau seniai įgyvendinta Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, buvusios Jugoslavijos respublikose, Gruzijoje, Estijoje, keliose Rytų Afrikos šalyse – Tanzanijoje, Kenijoje, kurios žavėjosi sovietiniu socializmu ir bandė jį kopijuoti.

2005 – 2007 m. Lenkija, Vengrija, Estija, kurios yra EBPO narės, paprašė EBPO įvertinti jų aukštojo mokslo sistemas. EBPO ekspertų išvados dėl šių šalių valstybinių aukštojo mokslo sistemų teisingumo ir nešališkumo buvo vienareikšmės – mokėjimo už studijas politika buvo apibūdinta kaip diskriminacinė ir primygtinai rekomendavo „panaikinti dviaukštę sistemą, kurioje vieniems studentams aukštasis mokslas yra nemokamas, kitiems – ne“.

Teisingumo ir nešališkumo principo įtvirtinimas aukštajame moksle Lietuvai iš tikrųjų yra egzistencinis klausimas. Kaip viena iš Lietuvos valstybės išlikimo sąlygų šis klausimas turi būti sprendžiamas neatidėliojant. Suprantama, pirmiausiai reikia sustabdyti žalą, kurią jau tris metus daro Lietuvoje vykdoma krepšelinė „reforma”. Neabejotina, kad čia labai praverstų patirtis tų pokomunistinių šalių, kurios, panašiai kaip Lietuva, tik anksčiau, įkrito į susikurtą libertarinę aukštojo mokslo pelkę, bet sugebėjo iš jos išbristi. Deja, tokios patirties pavyzdžių yra labai mažai.

Šalys, įsiteisinusios valstybinių aukštųjų mokyklų studentų rūšiavimą į valstybės finansuojamus ir visą studijų kainą mokančius, beveik nebeturi galimybių įgyvendinti teisingumą ir nešališkumą aukštajame moksle. Trūkstant lėšų aukštajam mokslui civilizuotos šalys elgiasi gana paprastai – įteisina visiems vienodą (kai kuriose šalyse jis iš dalies siejamas su tikėtinomis pajamomis dirbant srityje, kurioje įgytas aukštasis išsilavinimas) mokestį už studijas. Jei aukštasis mokslas jau yra mokamas, padidina tą mokestį, bet vis vien išlaiko jį vienodą visiems. Diskriminacijos nėra – žmogaus teisė į aukštąjį mokslą nėra pažeidžiama. Tačiau toks problemos sprendimas pokomunistinėms šalims, savo konstitucijose įtvirtinusioms teisę į nemokamą aukštąjį mokslą, yra per sunkus – reikia keisti konstituciją ir atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo. Jei būtų bandoma atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo referendumu, visuomenė, aišku, balsuotų prieš (kaip rodo Vengrijos pavyzdys). Tik komunistinė Kinija, kurios praktikos neįmanoma perkelti į demokratine šalimi pretenduojančią atrodyti Lietuvą, sugebėjo tai padaryti. Yra dar dvi šalys bandžiusios ar bandančios tai daryti – Vengrija ir Estija.

Iki šiol nei vienai pokomunistinei šaliai, pasirinkusiai tokią valstybinio aukštojo mokslo finansavimo sistemą, nepavyko jos atsikratyti. Bet tai gali pavykti Estijai. Jos valdžios institucijų veiksmai ir visuomenėje vykstančių diskusijų turinys rodo, kad Estija tikriausiai bus pirmoji pokomunistinė valstybė, sugebėjusi išbristi iš susikurto libertarinio aukštojo mokslo liūno ir padaryti pirmuosius žingsnius atkuriant teisingumą ir nešališkumą savo šalies aukštajame moksle. Rusija, Lenkija, Rumunija tikriausiai galės ilgai egzistuoti vykdydamos diskriminacinę studijų finansavimo politiką savo studentų atžvilgiu, bet Lietuvai tokia politika yra pražūtinga. Ryškiausias realus diskriminacinės finansavimo politikos rezultatas – didėjantis bėgančių iš Tėvynės studijuoti svetur jaunų žmonių srautas.

Vengrijos nesėkmingos patirties ir Estijos veiksmų analizė būtų labai naudinga Lietuvai, jei ji ryžtųsi įgyvendinti teisingumo bei nešališkumo principus aukštajame moksle. Tačiau matant dabartinių valdančiųjų partijų veiksmus ir klausantis opozicinių partijų, pretenduojančių tapti valdančiosiomis po eilinių Seimo rinkimų, kalbų ir pažadų, optimizmo reikėtų vengti ir nusiteikti daug sunkesniam ir ilgesniam darbui. Nei valdančių, nei opozicinių politinių jėgų planuose nėra jokios užuominos apie teisingumą ir nešališkumą aukštajame moksle – valdančios partijos aiškina, kad tęs dabartinę politiką (toliau tęs diskriminacinę mokėjimo už studijas politiką, toliau bandys politizuoti aukštųjų mokyklų tarybas bei didinti jose savo įtaką ir t.t.), opozicinės partijos orientuojasi ne į studentą, bet į akademinę nomenklatūrą, žadėdamos padidinti jos vaidmenį autonomiškuose, tiksliau, uždaruose akademiniuose getuose, vadinamuose aukštosiomis mokyklomis.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *