D. Kuolys. Lietuviai ir lenkai: tradicija ir stereotipai (40)

Darius Kuolys | tvdb.lt nuotr.

Darius Kuolys | tvdb.lt nuotr.

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Kultūros ministerijos surengtoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“, vykusioje Vilniuje 2011 m. rugpjūčio 25 d., pagrindu.

Apie stereotipus

Praeitį pažįstame ir suprantame remdamiesi vaizdiniais – tyrimų ir pasakojimų išryškintais simboliniais vaizdais. Vaizdinius, kurie, mūsų manymu, yra pernelyg sustabarėję, „kieti“, trukdantys bendruomenei suvokti kintančią tikrovę ir susikalbėti, paprastai esame linkę vadinti stereotipais. Tai, kas vienam atrodys istorijos supratimui būtina simbolinė forma, kitas gali laikyti visuomenei pavojingu ir griautinu stereotipu. Bet kuriuo atveju, bendruomenės gyvenimas yra telkiamas bendrų vaizdinių, taigi –­ neįsivaizduojamas be stereotipų. Tačiau stereotipai skirtingose kultūrose gali egzistuoti įvairiais būdais, atlikti įvairius vaidmenis. Laisva, polilogiška visuomenė, turinti gyvą istorinę tradiciją, stereotipų perdėtai nesureikšmins: stengsis juos lyginti, kritišku žvilgsniu vertinti, reikliai apklausinėti. Gyvoje tradicijoje tarsi sraunioje upėje stereotipai kaip dugno akmenys tampa tėkmės nugludinti – praranda aštrias, žeidžiančias briaunas. Intelektualinės laisvės stokojanti, „pavergto proto“ visuomenė paprastai netenka ir gyvos tradicijos: išdžiovintą, kanalizuotą tradiciją pakeičia viena ar kita vieninga ideologija ir jos suskaldyta bei perdėliota praeities mozaika. Šiuo atveju istoriniai stereotipai ne tik lieka tėkmės nesušvelninti, bet dar būna bendruomenės akmentašių užaštrinti, kad geriau tiktų savo meto ideologinėms kovoms.

Koks tradicijos ir istorinių stereotipų santykis šiandienos Lietuvoje? Regis, ganėtinai prieštaringas. Intelektualiai laisvėjanti Lietuvos visuomenė dar tik mėgina atrasti ryšį su plačia, sudėtinga, polilogiška krašto tradicija, dar tik stengiasi suvokti jos visumą. Toks tradicijos susigrąžinimo kelias nėra lengvas: jis reikalauja intelektualinio darbo, kūrybinių atminties pastangų. Daug paprasčiau, susidūrus su subyrėjusia savo krašto istorine mozaika, stvertis vienos ar kitos ryškesnės šukės ir spausti ją delnuose iki kraujo. Neretai šiandienos Lietuvoje bei jos kaimynystėje taip ir elgiamasi. Toks elgesys pastaruoju metu ima apibrėžti lietuvių ir lenkų santykius. Senus stereotipus visuomenėje ima gaivinti bei stiprinti tiek politikų laikysenos, tiek vieši tekstai. Juose iškyla XX amžiaus pradžioje gyvavę „klastingo, nepatikimo lenko“ ir „užsispyrusio, tik jėga parklupdomo lietuvio“ vaizdiniai, jie jungiami su pavergiančia, asmens laisvę neigiančia nacionalistine retorika. Taip šiuolaikinė Lietuvos visuomenė palaipsniui sugrąžinama į senas nacionalizmų grumtynes. Mėginant jas pristabdyti, visų pirma derėtų išsiaiškinti priešingas pozicijas, atidžiau panagrinėti kovojančius naratyvus.

Apie pasakojimus

Kontekstui pasitelksiu du 1988-aisiais išgirstus pasakojimus. Įsiminė tais metais Rašytojų sąjungos rūmuose vykęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktoriaus Justo Vinco Paleckio susitikimas su tarybine inteligentija. Iš diplomatinės tarnybos Vakaruose neseniai grįžęs pareigūnas stebėjosi, kad Lietuvoje pasigirsta raginimų „išvesti tarybinę kariuomenę“, ir, neslėpdamas patriotinio jaudulio, klausė: „Ar žinote, kas įvyktų tai padarius?“ Nužvelgęs tylinčius inteligentus, buvęs tarybinis diplomatas atsakė pats: „Jau kitą dieną Vilniuje būtų Lenkijos kariuomenė.“ Antrą pasakojimą anuomet išgirdau iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, poeto Marcelijaus Martinaičio: jis ėjęs vėlų vakarą raminti savo sodo kaimynų – greta Vilniaus gyvenusių lenkakalbių kaimiečių, kurie, „patikimų šaltinių įspėti“, užsirėmę duris laukė „lietuvių sąjūdistų“ pogromo.

Dalis lietuvių politikų ir akademikų šiandien tęsia pasakojimą apie Lietuvos valstybei grėsmingus lenkų siekius. Nuo jų esą Lietuvos negalinti apsaugoti net priklausomybė NATO, nes imperinius lenkų kėslus remiančios pačios JAV: Militariškai esame nuginkluoti ir atiduoti Lenkijai.1 Anot šio pasakojimo, Lietuvos lenkai, šiandien reikalaujantys platesnių teisių, dalyvauja istoriniame Lenkijos žygyje dėl Vilniaus. Jie, kaip ir prieš šimtmetį jų seneliai ir protėviai, siekia Vilniaus kraštą atplėšti nuo Lietuvos: Generolas Želigovskis pradėjo kardu Vilniaus krašto pavergimą, dabartiniai lenkintojai nori jo darbą užbaigti raidėmis; […] Reikalavimas rašyti lenkiškomis raidėmis aplenkintas lietuviškas Vilnijos lenkakalbių gyventojų pavardes yra nekorektiškas, siekiantis polonizacinių tikslų – galutinai nutautinti buvusią okupuotą Lietuvos dalį.2 Lenkų kultūros Lietuvos piliečiai, norintys lenkiškomis raidėmis rašyti savo lietuviškos kilmės pavardes, gali būti traktuojami kaip svetimi,3 – įspėja lietuvių politikai. Šiame lietuviškame pasakojime slypi ir nuspėjama nuoroda, kaip įveikti Lenkijos grėsmę – palaipsniui atlietuvinti istorijos negandų sulenkintus Vilniaus krašto gyventojus. Tokią pasakojimo potekstę supranta ir lenkų kultūros Lietuvos žmonės. Jie ima žvelgti į šalies valdžią kaip į grėsmingą jėgą, nuo kurios būtina ginti savo lenkiškąją tapatybę, o į kaimyninę Lenkiją – kaip į patikimą jų savasties saugotoją. Tačiau ir Lenkijos jiems siūlomas pasakojimas daugeliu atžvilgių yra pavergiantis, asmens savarankiškumą neigiantis, ideologinio paklusnumo griežtai reikalaujantis.

Lenkiškų stereotipų kupiną naratyvą rašinyje Iš brolystės neliko nė ženklo prieš metus paskelbė Lenkijos žurnalistė Maja Narbut (Narbutt). 1991-ųjų sausį būdama Lietuvos parlamente, ji su pasigėrėjimu aprašė lietuvių kovą už laisvę. Prabėgus dvidešimtmečiui, M. Narbutt išvydusi tikrąjį užsispyrusių lietuvių veidą: Iki šiol santykiuose su Lietuva neslėpėme sentimentų –­ kalbėjome apie bendrą gražią istoriją ir Abiejų Tautų Respubliką. Bet ten, kur mes matėme spindesį, lietuvių politikai matė šešėlį. Paaiškėjo, kad lietuvių patriotizmo paradigma remiasi antilenkiškumu. Ir taip esą dėl to, kad Lietuvą iki šiol kontroliuojančios Rusijos specialiosios tarnybos. Prieš lenkus esanti nukreipta visa Lietuvos švietimo sistema: ji siekianti paversti lenkų vaikus pavlikais morozovais – tėvų ir savo tautos išdavikais. Tokio lietuvių veikimo pavyzdys – lietuviškos Šalčininkų gimnazijos mokinės (kurios mama – lietuvė lituanistė) rašinys apie „Vilniaus išvadavimą iš lenkų okupacijos“. Pasak M.Narbut, gimnazistė, turinti lenkišką vardą ir pavardę, tapusi savųjų išdavike, nes nepritarusi Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) žygiui į Vilnių.4 Taigi XXI amžiaus Lietuvoje gyvenantis ir lenkišką pavardę turintis žmogus negali abejoti prieš šimtmetį Juozapo Pilsudskio priimtų sprendimų teisingumu. Jis tampa tautiniu degeneratu, jei viešai išsako Oskarui Milašiui, Mykolui Riomeriui (Römer) ar Juzefui Mackievičiui (Józef Mackiewi­cz) būdingas nuomones. Įsidėmėtina ir kita M. Narbut pasakojimo nuostata: lenkų ir lietuvių brolystė galima tik tuomet, kai lietuviai bendrą gražią istoriją vertina taip pat kaip lenkai, kai mato praeities spindesį ten, kur jį mato Lenkijos sūnūs ir dukros. Jei lietuviai vietoj spindesio regi šešėlius, vadinasi, juos, kaip tikėta ir XIX amžiuje, bus paveikusios Rusijos slaptosios tarnybos.

Akivaizdu, kad remdamasis M.Narbut išdėstyta logine seka, koks nors uolus lietuvių kalbininkas galėtų jai pačiai priminti lietuvišką kilmę iš Narbutų ir papriekaištauti, kad „lietuvišką pavardę turinti žurnalistė“ tokiu rašiniu išduodanti savo protėvius ir Lietuvą. Taigi kovojantys tautiniai lenkų ir lietuvių pasakojimai paradoksaliai suauga į vieną uždarą ratą, reikalaudami, kad dabarties žmogus nemėgintų šio rato peržengti, bet stotų vienon ar kiton jo pusėn. Tokią uždaro rato kompoziciją šiuo metu konstruoja ir aukščiausiųjų Lenkijos bei Lietuvos pareigūnų retorika. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė balsiai abejoja lenkų kultūros krašto gyventojų lojalumu.5 Lenkijos Prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski) viešai piktinasi užsispyrusia „lietuviška ožka“, kuri prie jokio vežimo pati gera valia neinanti.6 Taip kaimynų valstybės lyderis atkartoja vaizdinį, kurį lenkai buvo priskyrę lietuviams dar prieš šimtmetį: 1907-aisiais studiją apie lietuvių tautinį atgimimą išleidęs Mykolas Riomeris (Römer) lenkiškoje Vilniaus spaudoje sulaukė priekaišto, jog jis tarsi palinkęs medis leidęsis, kad kiekviena lietuviška ožka ant jo liptų.7

Apie išeitis

Ar esama išeičių iš priešingų tautinių ideologijų sankirtos? Vieną jų prieš 2011-ųjų Velykas viešu laišku pasiūlė grupelė Lietuvos intelektualų. Pasisakydama už krikščionišką lietuvių ir lenkų meilę, ji paragino tautiečius keisti požiūrį į krašto praeitį, atsisakyti „ydingos“ istorijos interpretacijos: Šovinistinė istorijos versija, žvelgianti į bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją kaip į „prarastuosius amžius“ iškreipia valstybės praeities viziją, atmeta ir apšmeižia bendrą abiejų tautų dvasinį, politinį ir kultūros paveldą.8 Taigi siekdami atkurti draugiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius, išsklaidyti pastaruoju metu lenkams kilusį nepasitikėjimą istoriniais sąjungininkais, lietuviai, laiško autorių teigimu, turėtų įvykdyti M. Narbutt iškeltą sąlygą: pradėti aiškinti ir suvokti savo praeitį taip, kad regėtų spindesį ten, kur jį kviečia matyti Lenkijos visuomenėje vyraujantis istorinis pasakojimas.

Galima sutikti su nuomone, kad šiandienos Lietuvoje išlikę lietuvių ir lenkų bendros praeities neigiami vertinimai turi būti analizuojami, kritiškai peržiūrimi. Tačiau sunku pritarti teiginiui, kad santūrus ar neigiamas dalies lietuvių žvilgsnis į abiejų tautų santykių istoriją esąs šovinistinis – tautine neapykanta pagrįstas. Kuriuos lietuvius turėtume tokiais „šovinistais“ laikyti? Lietuvos karūnos prieš Lenkijos politikų valią siekusį Vytautą? Albertą Goštautą, XVI amžiaus pradžioje rėmusį lenkams nepalankaus Lietuvos istorinio pasakojimo kūrimą? Mikalojų Radvilą Juodąjį, kaltinusį Lenkijos politikus dėl siekio primesti Lietuvai nelygiateisę uniją? Simoną Daukantą, abejojusį Liublino unijos nauda kraštui? „Litvomanus“ Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką? Lietuvių valstiečius savanorius, ginklu gynusius atkurtąją Lietuvos Respubliką ne tik nuo bolševikų, bet ir nuo brolių lenkų? Mykolą Römerį, pasmerkusį Juozapą Pilsudskį dėl Vilniaus užėmimo? Akademiką Zigmą Zinkevičių, tyrinėjantį Rytų Lietuvos gyventojų pavardžių kilmę? Ar septynių Lietuvos intelektualų nurodyta išeitis nėra siūlymas „ištaisyti“ Lietuvos istoriją pagal dar vienos ideologijos reikalavimus? Ar, užuot atsivėrus krašto tradicijai, nėra kviečiama vieną ideologinį pasakojimą pakeisti kitu? Maskvos naratyvą Varšuvos naratyvu? Iš subirusios Lietuvos praeities mozaikos išsirinkti tik kaimynams patinkančias, jiems spindinčias šukes ir mokyti savo visuomenę jomis grožėtis? Pastangų šitaip elgtis akademiniame ir viešajame Lietuvos gyvenime jau esama. Ar toks elgesys nėra konjunktūriškas? Ar gali lietuviai kartu su broliais lenkais nuoširdžiai džiaugtis Liublino unijos spindesiu, kai Liubline Lietuva prarado ne tik pusę savo teritorijos, bet ir dalį suverenumo. Įdomu, ar Lenkija iškilmingai švęstų abiejų tautų uniją, jei ji būtų sudaryta prie Lietuvos prijungus Mozūriją bei Pamarį ir įteisinusi tik Vilniuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio šaukiamus bendros Respublikos seimus?

Vargu ar vieną selektyvų istorinį pasakojimą pakeitę kitu selektyviu atrasime patikimą pamatą įvairiakalbių Lietuvos žmonių pilietiniam sambūviui, bičiuliškam Lietuvos ir Lenkijos sugyvenimui. Juk kaimynams besilankstantis, savo praeities viešai išsižadantis lietuvis niekada nebus patikimas partneris. Kodėl kiti turėtų pasitikėti tautine bendruomene, kuri pati savimi nepasitiki ir, stokodama sąmoningos tapatybės bei tvirtesnio moralinio stuburo, tik stengiasi vaidinti aplinkiniams patinkančius vaidmenis?

Taigi lietuviams išsakytas raginimas dėl draugystės su lenkais atsisakyti dalies savo praeities ir savarankiško istorinio pasakojimo neatrodo teikiantis išeitį.

Apie tradiciją

Vienas patikimiausių būdų laisvai bendruomenei kurtis yra gyvybingos tradicijos susigrąžinimas. Šiandien lieka aktuali Vytauto Kavolio, taip pat ir Česlovo Milošo, pabrėžta būtinybė šių dienų žmogui ir bendruomenei „įsišaknyti istorijoje“, „susikurti savo priklausomybės istorijai sąmonę“.9 Tęsti savarankišką Lietuvos pasakojimą – tai ne tik pažinti ir suprasti, ko siekė, ką gynė, dėl ko tarėsi ir ginčijosi žmonės, laikę Lietuvą savo tėvyne, bet ir įsileisti jų balsus į dabartinius krašto reikalų ir ateities svarstymus, atsižvelgti į tai, kas jiems buvo svarbu. Tęsti Lietuvos pasakojimą – ne tik stengtis aprėpti krašto praeities kultūrinę, politinę įvairovę, bet ir įžvelgti, kas tą įvairovę jungė į sudėtingą ir daugiabalsę visumą –­ į Lietuvos kultūrą, į Lietuvos valstybę, pastebėti, kokios praeities simbolinės formos ir šiandien galėtų telkti skirtingų kultūrų lietuvius į vieną bendruomenę.

Platesnis šiandienos žvilgsnis turėtų padėti Lietuvos tradicijai, istoriniam lietuvių pasakojimui priskirti įvairių kalbų ir religijų tekstus bei jų autorius. Brangindami lietuviškai rašiusį Simoną Daukantą, greta jo turėtume – Adomą Mickevičių, kuris priklausomybę Lietuvos tautai pabrėžė net būdamas emigracijoje. 1841-aisiais Mickevičius iš Paryžiaus broliui Pranciškui rašė: Gal tapsiu profesoriumi be natūralizacijos, nes man vis dėlto gaila liautis oficialiai, valstybine prasme lietuviu buvus [mi jakoś żal przestać być Litwinem urzędownie] ir nemiela pavirsti prancūzu.10 Šalia Jono Basanavičiaus dera matyti ir Mykolą Römerį. Šalia Vytauto Kavolio, Marijos Gimbutienės – jų pažinotą Česlovą Milošą. Matyti visą, su šio išsakyta skaudžia išpažintimi: Nekenčiu Vilniaus. Daugiau niekada čia neatvažiuosiu. Čia visi manęs klausinėja, kas aš esu – lietuvis ar lenkas. O aš esu ir lietuvis, ir lenkas. O iš tiesų esu paskutinis LDK pilietis.11 Šie Milošo žodžiai kelia esminį klausimą: koks bus Vilniaus naratyvas – pavergiantis, lietuvių tapatumų ir pažiūrų įvairovę neigiantis ar asmens laisvę puoselėjantis, įvairovę saugantis, skirtingų patirčių dialogą skatinantis? Tai Lietuvos tradicijos ir dabarties santykio su tradicija klausimas. Mat šiandieninis gyvenimas, atvertas senajai Lietuvos tradicijai, girdintis pirmosios Lietuvos Respublikos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Respublikos – pasakojimą, taptų laisvesnis, sąmoningesnis ir savarankiškesnis. Gyvas tradicijos jausmas padėtų sumažinti pokolonijinio krašto nepasitikėjimą savimi, savo laisve ir savo rytdiena, jo savinieką ir nesavarankumą. Ryšys su polilogišku praeities pasakojimu suteiktų daugiau laisvės ir polilogiškumo dabarties gyvenimui. Juk, pasak dabarties istorikų, praeitį kaip laisvo žmogaus kūrinį, kaip alternatyvų erdvę aiškinantis istorinis pasakojimas stiprina visuomenės laisvę. Ir priešingai: praeitį kaip griežtų dėsnių tvarkomą tikrovę vaizduojantis naratyvas dabartį veikia totalitariai ir laisvę mažina.12

Tvirčiausia senojo respublikoniško Lietuvos pasakojimo atrama buvo Statutas, keletą amžių telkęs skirtingų kultūrų žmones į vieną Lietuvos tautą. Jis įtvirtino meilę ir ištikimybę savai Respublikai kaip esminius visuomenės gyvenimo principus. Anot Statuto, svetimos tautos žmogus galėjo tapti savas ir Lietuvoje įsikurti tik už savo nuopelnus toje respublikoje ir tik prisiekęs būti ištikimas ir geranoriškas [vernym i zyčlivym] tai valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.13 Taigi – geranoriškas. Perspausdinamą Statutą visada lydėjo Leono Sapiegos pratarmės, kurios siejo teisyną su respublikoniška laisvės samprata, su Cicerono gintu laisvos respublikos – laisvų žmonių bendruomenės – idealu. Pasak L. Sapiegos, lietuviai esantys iš visų tautų laisviausi, nes valdžią ir laisvę savo rankose turi ir patys įstatymais kuriasi tvarką savo krašte.14

Ar ištikimybė laisvei ir savo Respublikai negalėtų ir šiandien sieti skirtingų Lietuvos žmonių į vieną bendruomenę? Ar kelias, kurį primena krašto tradicija, negalėtų jungti į solidarią Lietuvos tautą lietuvių, gudų, lenkų, rusų, žydų ir kitų kultūrų žmonių? Jungti kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojus? Dar 1989-aisiais Paryžiaus „Kultūroje“ Milošas rašė: Sunku suprasti, kodėl turėtų šito turto [LDK palikimo] atsisakyti lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai. […] Taigi užuot žiūrėję į save kaip į vargšus brolius, atskirtus nuo lenkų tautos ir mėginančius ištverti nepalankioje aplinkoje, turi teisę susigrąžinti šeimininkų, esančių savo žemėse, išdidumą ir net žvelgti į tuos, kurie gyvena prie Vyslos, su tam tikru pranašumo jausmu. Tačiau su sąlyga, kad liausis buvę konservatyvia ir menkai kūrybinga grupe, kad augins žmones, pažįstančius savo palikimą, kuris nėra Lenkijos, bet istorinės Lietuvos palikimas.15 Apie 1990-uosius Miłoszas išvertė į lenkų kalbą Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, matyt, vildamasis, kad lenkiškai Lietuvos himną giedos lenkų kultūros piliečiai, taip liudydami savo ištikimybę tiek gimtajai kalbai, tiek Lietuvai.16 Taip jis greičiausiai ketino prisidėti prie paties siūlyto Lietuvos ateities projekto. 1992-aisiais teigė: Kaip pagrindiniai čiabuviai, visai ne emigrantai ar kolonistai, lenkalietuviai [Polako-Litwini] (taip kaip yra švedsuomiai) privalo susikurti lojalių naujosios valstybės piliečių veiklos programą.17

Suprantama, kad Lietuvos valstybės politika turi būti palanki tokioms lenkų, gudų, rusų programoms rastis. Krašto istorinėms tradicijoms ištikimi Lietuvos politikai turėtų skelbti ir ginti nuostatą, kad lenkiškoji, gudiškoji, žydiškoji ir kitos vietinės kultūros yra brangintina Lietuvos palikimo dalis, kad šiuo palikimu visada bus rūpinamasi. Tokios nuostatos laisva Respublika negali išsižadėti net ir tuomet, kai dalis vienos ar kitos kultūros žmonių atsisako glaudžiau sieti savo ir savo vaikų likimus su šio krašto politine bendruomene, kai jie atmeta Milošo siūlytą bendro Lietuvos pasakojimo galimybę. Dabartinių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (Akcja Wyborcza Polaków na Litwie) lyderių teigimu, Lietuvos piliečio tapatybė nesuderinama su Lietuvos lenko tapatybe. Šios partijos vadovas Valdemaras Tomaševskis (Waldemar Tomaszewski), paklaustas, kodėl Lietuvos lenkai negalėtų mokyklose poros dalykų mokytis valstybine kalba, aiškino: Jūsų valia – jei norite, tai mokykitės. Nors ir anglų istorijos tegul jūsų vaikai mokosi. Gal įstos laimingai į Kembridžą, taps Didžiosios Britanijos piliečiu.18 Taigi visiems šalies piliečiams dėstomi bendri lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos kursai esą paverstų Lietuvos lenkus neformaliais Lietuvos piliečiais, per stipriai juos susietų su Lietuvos valstybe ir kultūra, o tai jiems nepriimtina. Sekdami Stasiu Šalkauskiu, turime sutikti, kad ir tokia asmens laikysena laisvoje valstybėje privalo būti toleruojama.19 Daug keblesnis ir iki šiol neatsakytas klausimas: kaip krašto politinei bendruomenei elgtis tuo atveju, kai politinį bendrabūvį neigia ne pavieniai asmenys, bet partija, kalbanti visos kultūrinės bendrijos vardu ir nelinkusi toleruoti šioje bendrijoje kitų nuomonių, kitų pilietinių laikysenų? Regis, Respublika, kad neprarastų savo esmės, visada turėtų nuosekliai ginti asmens sąžinės laisvę, kiekvieno teisę nepatiriant ideologinės ar politinės prievartos apsispręsti, tačiau sykiu ir priminti piliečio pareigą laikytis įstatymų. Laisva Respublika, kad išliktų, bet kuriuo atveju stengsis būti atvira savo praeities visumai, mėgins tęsti savarankišką, laisvai egzistencijai pagrindus teikiantį krašto pasakojimą. Ji sieks, kad šis pasakojimas anksčiau ar vėliau solidarumo ryšiais susietų ir bendroje tėvynės istorijoje įšaknytų daugumą Lietuvos žmonių, kad visuomenėje gyvuojantys istoriniai stereotipai būtų tradicijos tėkmės nugludinti.

____________________________________
1 Rimantas Varanauskas. „Ozolas įspėja apie Lenkijos keliamus pavojus Lietuvai“, in: www.alfa.lt, 2011 04 13.
2 Zigmas Zinkevičius. „Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis“, in: www.voruta.lt, 2011 07 24.
3 V. Landsbergis: jei lenkai nori lenkiškų pavardžių pasuose, gal jie nori būti traktuojami kaip svetimi, www.DELFI.lt, 2011 09 03.
4 Maja Narbutt. „Po braterstwie nie został ślad“, in: Rzeczpospolita, 2010 10 26.
5 D. Grybauskaitė: mėginama nesilaikyti nuostatos, kad mažumos turi būti lojalios valstybei, www.DELFI.lt, 2011 09 13.
6 Bronislawas Komorowskis: „lietuviška ožka“ pas jokį vežimą neateis, www.DELFI.lt, 2011 09 08.
7 „Mykolo Römerio autobiografija“, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 13, Mykolas Römeris, Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 215.
8 Intelektualai apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu, www.lrytas.lt, 2011 04 11. Atvirą laišką pasirašė Antanas Gailius, Danutė Gailienė, Irena Vaišvilaitė, Alvydas Jokubaitis, Paulius V. Subačius, kun. Julius Sasnauskas, Rimvydas Petrauskas.
9 Vytautas Kavolis. „Nužemintųjų generacija. Egzilio pasaulėjautos eskizai“, Cleveland, 1968, p. 58.
10 Adam Mickiewicz. „Dzieła“, t. XV, Listy, d. II, parengė Stanisław Pigoń, Warszawa, „Czytelnik“, 1955, p. 391.
11 Šie Č. Milošo žodžiai buvo ištarti Vilniuje 2000 metais pokalbyje su Irena Veisaite, kuri maloniai leido straipsnio autoriui juos paskelbti.
12 Jörn Rüsen. „Istorika. Istorikos darbų rinktinė“, Vilnius, 2007, p. 456–457.
13 Statut Vjalikaga Knjastva Litouskaga 1588, Minsk, 1989, p. 118–119.
14 Ibidem, p. 47–48.
15 Czesław Miłosz. „O konflikcie polsko-litewskim“, in: Kultura, Paryż, 1989, Maj, p. 9.
16 Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas. „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“, Vilnius, 2011, p. 106–111.
17 „Litwa i Polska. Ankieta Znaku“, in: Znak, Kraków, 1992, Nr. 442 (3).
18 V. Tomaševskis: Tai jūs turite šitame krašte integruotis, www.lrytas.lt, 2011 04 06.
19 Stasys Šalkauskis. „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, in: Stasys Šalkauskis. „Raštai“, Vilnius, 1995, t. IV, p. 322–323.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

40 komentarų

  1. Dar Karta:

    “pasmerkusį Juozapą Pilsudskį dėl Vilniaus užėmimo? ” taip kalba lenkai o lietuveii daiktus vadina savaiseiis vardais. Okupatsia.

    • tikras lietuvis:

      Pradėk taisyklingiau rašyti.
      Bo, man jau nervos jam – kas, kad tu geras žydelis. 🙂

      • Dar Karta:

        “geras žydelis” tai ira ne logishkumas nes jusu zhodineili zhidelis reiishke bloga zhmogu. Geras blogas tai ira nonsensas. Jum o taipat ir Kuoliui linkiu naujais metais pasitaisiti savo kalba.

        • tikras lietuvis:

          Klysti: aš nevadinu žydais tų, kurių nenoriu vadinti blogais žmonėmis.
          Tam yra nuo amžių lietuvių vartojami žodeliai. Pvz.: žydelis, ruskelis.
          O jei kalbame su tam tikru įtarumu, netikėjimu ar net neapykanta, tai sakome: ruskis, žydas ir pan.

          Tuo labiau, kad pats žinai, jog tokios tautos kaip žydai nėra ir niekada nebuvo.

          • Dar Karta:

            Apgavikas vistiek blogas taip kad geras blogas tai ira jusu nonsensas. Tokiu ir panashiu nonsesu jusu kalboi netruksta misteri tikras lietuvi.

            • tikras lietuvis:

              Prašyčiau kalbėti konkrečiai – aš kaip tik taip paaiškinau savo poziciją.

              Jei dar neaišku dėl žodžio žydas, tai pakartoju: žodis žydas yra atėjęs iš rusų, kur reiškia blogą žmogų.
              Žodžiu žydas niekada lietuviuose nebūdavo minimas geras žmogus.
              Pvz., toks posakis: žmogui – ne žydui (juk nesakysite, kad visi tie, kuriuos norite vadinti žydais, yra visi blogi? Visada rasi nors vieną gerą), kas rodo, kad jau tada žodžiu žydas buvo pažymimas blogietis (daugiau galite rasti lkz.lt).
              Arba. Apie kai kuriuos sakoma: baltasis žydas, kas parodo žmogaus suktumą (juk nesakysite, kad visi tie, kuriuos jūs norite vadinti žydais yra sukčiai?).
              Izraelitai save vadina ne žydais, o jehudimais.
              Kyla klausimas: o kaip reikėtų vadinti tuos, kuriuos jūs norite vadinti žydais, bet kurie nėra ir jehudimai?
              Pavadinimo nėra.
              Štai kada prisigadija žodis žydelis, nenorint žmogaus pavadinti blogu (žydo) vardu.
              Taip, kad viskas čia yra tvarkoje.

              • tikras lietuvis:

                Jei jie visi būtų tikintys, tai būtų galima juos vadinti judėjais.
                Bet, kad taip nėra.
                Tuo labiau, kad toje grupėje yra ir įvairių rasių, ivairių tautų (pvz., chazarų) žmonių.
                Jie nėra tauta.
                Tai – sluoksnis, tam tikra grupė, bet ne tauta.
                Nes tauta yra jehudimai (tautos pirmas požymis yra jos teritorija, kurios klajokliai neturi, todėl ir jų kalba vis kitoje šalyje, kaip taisyklė, yra kita ir t.t. Tik nesikeičia užsiėmimo pobūdis, bet tai – ne tautiškumo požymis).)

  2. tikras lietuvis:

    Lietuvai nei ekonomiškai, nei politiškai nėra naudinga, kad Lietuvoje būtų lenkiškos partijos ir mokyklos, ruošiančios žmones ne Lietuvai, o kitoms šalims.

  3. Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių žemių;
    Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių toponimų ir hidronimų;
    Lietuvoje nėra etninių lenkų;
    “Lietuvos lenkais” vadinami vietiniai per prievartą nutautinti lietuviai ir iš Baltarusijos atkelti baltarusiai;
    “Lietuvos lenkai” nėra tautinė mažuma Lietuvoje – teisingas pavadinimas turi būti “tautinė bendrija”;
    “Lietuvos lenkai” nėra Lenkijos respublikos piliečiai;
    “Lietuvos lenkai” buityje kalba rusiškai ir “po prostu”(baltarusių kalbos tarmė);
    “Lietuvos lenkai” lenkų kalbą išmoksta mokykloje;
    Teoriškai įmanomas varijantas, kad kai kuriems Lietuvos piliečiams lenkų kalba yra gimtoji – kai mokykloje išmoktoji lenkų kalba yra vartojama buityje.

    Klausimas: Kokio velnio Lenkijos pareigūnai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus?

  4. Alvydas Butkus:

    Blaivus ir geras straipsnis. Iš tikrųjų reikia orientuoti lenkais save laikančius Lietuvos piliečius į tai, kad jie yra Lietuvos piliečiai, o ne Lenkijos tremtiniai Lietuvoje. Prancūzakalbis belgas yra Belgijos pilietis ir jos patriotas. Austras nesiilgi hitlerinės prieškario aneksijos, brazilas nesitapatina su Portugalija ir jos pilietybe ir t.t.
    Pirmiausia keisti reikia lenkiškų mokyklų švietimo programas, ypač istorijos ir literatūros, kurios visiškai nuorientuotos nuo Lietuvos. Pasak Maceikianeco, dabartinę prolenkišką programą sukūrė… Lietuvos švietimo ministerija. Paradoksų paradoksas!

    • suomis:

      Tiek prancuzakalbis belgas, tiek brazilas turi savo atskiras VALSTYBES. Gal pradėk galvoti prieš kažką porindamas o dar profesorius. Gal nori, kad ir šie “lenkai” susikūrtų savo atskirą valstybę, a la Osetija ar Padniestė? Dundukizmas totalus.

      • tikras lietuvis:

        Mmmm, man rods – čia biški klysti: profesorius kaip tik ir sako, kad jie – lietuviai (bent jau piliečiai), todėl ir nėra ko jiems žvalgytis į lenkijas, o turi jie kaip ir mes giedoti: LieetuuŪŪŪva brrroonngiiiY … 🙂

  5. suomis:

    Šūdas, tai ne straipsnis. Tipinis,tipinio prisitaikėlio bandymas pateisinti savo apgailėtiną dalią. Komjaunuoliai ir Afrikoje komjaunuoliai. Šitas veikėjas yra PAVOJINGESNIS už visus želigovskininkus kartu sudėjus. Tai tipinis “Džiugas” iš Avyžiaus “Sodybų tuštėjimo metų”, kolaborantas iki panagių. Ir dar klauso visi išsižioję, ka tokie parsidavėliai paporins.
    Pirmas dvi pastraipas jis ir pats nesuprato apie ką kalbėjo – vienos metaforos. Toliau, jau bandė pažvelgti tiesai į akis, bet kai pradėjo paistyti nesamones apie Mickevičių, kaipo lietuvį – viskas aišku, mastytojas iš Kuolio toks pats, kaip iš manęs Leonardas da Vinčis.

  6. tata:

    Geras termins “lenkalietuviai”. Neblogas apibendrinantis straipsnis, kurį dabartiniai Lenkijos politikai tuoj pat išmestų į šiukšlyną. Gera mintis: “Taigi užuot žiūrėję į save kaip į vargšus brolius, atskirtus nuo lenkų tautos ir mėginančius ištverti nepalankioje aplinkoje, turi teisę susigrąžinti šeimininkų, esančių savo žemėse, išdidumą ir net žvelgti į tuos, kurie gyvena prie Vyslos, su tam tikru pranašumo jausmu”. Tik nereikalinga ir lenkalietuviams nepriimtina, nes jiems nežinoma ir 20 metų jie kreipiami visai kiton pusėn. Bijau, kad raudomis ir sutartinėmis atgal jų pažiūrų negrąžinsime. Palyginti su pranešimu konferencijoje Kuolio str. kiek radikalesnis. Gal pradeda suprasti, kad be pakankamai demokratiškos, bet griežtos valstybinės vidaus ir užsienio polkitikos niekas nepasikeis.

  7. tikras lietuvis:

    Išvada tokia: straipsnis neblogas.
    Ir vien jau dėl J.V.Paleckio teisingos minties (kad lenkai gali čion atsigrūsti) man patinka – kaip tokio dalyko negalėjo suprasti iki šiol sėdėję valdžioje?
    Ko tas Adamkus ten buvo vos ne gulęs prigulęs su tais lenkais?
    AMB šiuo atžvilgiu elgėsi solidžiau ir, kaip matome, neklydo.

  8. Eirimas:

    Darius rašo: „Dalis lietuvių politikų ir akademikų šiandien tęsia pasakojimą apie Lietuvos valstybei grėsmingus lenkų siekius.“
    Papildyčiau Darių: tą patį daro ir lenkai. Ir ne tik Vilnijos lenkai (kas galbūt natūralu), bet ir aukščiausi Lenkijos valdžios pareigūnai, įskaitant premjerą ir užsienio ministrą. Nepamirškime, kad draugiškai Lietuvai nusiteikęs Lenkijos elitas žuvo Smolenske per lėktuvo katastrofą. O šite, kurie yra dabar – jie „minkštos“ kalbos nesupranta. Su jais reikia kalbėti taip, kaip jie patys kalba. Įskaitant ir Lenkijos tautinių mažumų problemas.

  9. p.s.:

    Nesvarbu ar tu lenkas ar lietuvis, kinietis ar arabas, jei esi Lietuvos pilietis tau mokykloje ir kitur turi būti mokoma mylėti šitą šalį, gerbti ir puoselėti jos kultūrą, kaip tai darė kad ir Jurgis Zauerveinas.

    • tikras lietuvis:

      Lietuvoje tėra tik viena tauta – lietuvių.
      Jokių kitų tautų čia nėra ir niekada nebuvo (ir nebus!).
      Nebent išeivių iš kitų tautų, kurie, jei integravosi, tai tapo lietuviais, o jei ne, tai juos nupūtė vėjas iš čia.

  10. lamatas:

    Yra teisingų minčių.Už tai autoriui pagarba.Bet…”….lietuviai kartu su broliais lenkais nuoširdžiai džiaugtis ….”????.Greičiau kaimynai.Mes gi ne slavai.Iš brolių mums tik latviai liko.Tokia yra tiesa.

  11. Remigijus:

    Nu znaeš, Dariusz, pripilstei čia nesąmonių. Gal apdujęs rašei, o gal visai ne tu?
    Pakaks vien šio “perlo”: “Vaizdinius, kurie, mūsų manymu, yra pernelyg sustabarėję, „kieti“, trukdantys bendruomenei suvokti kintančią tikrovę ir susikalbėti, paprastai esame linkę vadinti stereotipais.” Iš kur šią nesąmonę ištraukei? Kurjer Wilenski?

  12. p.s.:

    1897 gruodžio 28 d. vyskupas Antanas Baranauskas Seinų katedroje pirmą kartą sakė pamokslą lietuvių kalba.

  13. Marius:

    Jei ne paskutinė skiltis, būtų visai nieko straipsnis. Net ir su ja – kaip Kuoliui – gana objektyvus. Tik abejočiau, ar reiktų remtis AWPL sukurtu diskursu – neva, lenkalietuvių problema – kultūrinio tapatumo lygmenyje ir šiuo lygmeniu ją reiktų vienaip arba kitaip spręsti. Panašiau į tiesą atrodytų versija, kad ši problema – grynai politinė ir partinė. O jei taip, spręsti ją reiktų, padedant susikurti (jokiu būdu ne patiems dirbtinai kuriant) pilietišką lenkų partiją. Būtent lenkų. R.Maceikianeco Lenkų liaudies partijos projektas buvo teisingas žingsnis, bet pristigo potencialo, o gal ir kūrėjo biografija leido V.Tomaševskio šalininkams spekuliuoti: girdi – čia priešiškų jėgų provokacija. Naująją partiją kurti galėtų pilietiški Lietuvos lenkakalbių intelektualai ir jaunimas.

    • tikras lietuvis:

      Nereikia jokių lenkų čia partijų, nes jokių lenkų čia nėra.
      Asmenys, kurie kultūriškai save tapatina su lenkais, niekada nebuvo tikrais lenkais – tai rodo ir tai, kad jų tikrieji lenkai kokiame nors Londone jokiais lenkais nepripažįsta.
      Taip, kad jie yra, kaip ir nurodė Jonas Paulius II, “ne lenkai, o lietuviai, tik lenkiškos kultūros”.

      Taip, kad jei kas iš jų nori dalyvauti partinėje veikloje, tai puikiausiai savo siekius gali realizuoti kurioje tai visavalstybinėje partijoje, nes jose žmonės irgi dirba partinį darbą daugiausia pagal gyvenamąją vietą – ten ir balotiruojasi.

      Vienžo: seniai sakau: visas nelietuviškas partijas ir mokyklas dera panaikinti – neauginkime gegužiukų.

    • megenis:

      Pabandytumete tokias mintis skleisti Prancuzijoje, Lotaringijos ir Elzaso vokiskai kalbanciose srityse apie Prancuzijai lojaliu vokiskai kalbanciu intelektualu ir jaunimo partija …

    • suomis:

      Aš apie tai taip pat galvojau, bet pati Lenkija tam prieštarautų. Jiems naudinga tokia politika, šį kraštą laikyti nuskurdusį. Pas juos dominuoja toks prorusiškas požiūris į pakraščių valdymą. Jeigu teisinga kiniečių mintis, kad valdoma teritorija ilgainiui yra okupuojama, tai Lenkijos strateginis tikslas yra aiškus.

  14. jo:

    “gyvavę „klastingo, nepatikimo lenko“ ir „užsispyrusio, tik jėga parklupdomo lietuvio“ vaizdiniai” – šie stereotipai ar vaizdiniai vis tik labai daug pasako apie dviejų tautų santykius: ir vienas, ir kitas rodo lenkų aktyvų skverbimąsi (agresiją) į lietuvius ir gynybinę lietuvių poziciją.
    Jeigu tarsime, kad stereotipai klaidingi ir nieko tikro nepasako apie tuos kam jie skirti, tai vis tiek negalime atmesti, kad stereotipai kai ką sako apie pačius stereotipų autorius, jų mastyseną. Ypač keistas lenkų stereotipas apie “tik jėga parklupdomą lietuvį” – Pabandžius atsisakyti lietuviškojo stereotipo, vis tiek kyla klausimas iš kokios patirties ir mąstysenos tie, tarkime, “neklastingieji, patikimieji” lenkai sumąstė mintį apie klupdymą jėga? Ko tiems lenkams taip žūtbūtinai reikia iš lietuvių, kad jų galvose net susiformuoja stereotipinė mintis klupdyti jėga? Juk galėtų tiesiog atkibti ir gerbti kitą nuomonę turinčius lietuvius, o ne klupdyti. Ar tik šis lenkų stereotipas nesako apie pačius lenkus, kad jie yra agresyvūs “klupdytojai” lietuvių atžvilgiu?

  15. Ką tik perskaičiau, kad ateinančiuose rinkimuose blokuosis lenkai su rusais ir sieks to paties, ko siekia tokie, pvz., Latvijoje.

    Tautininkai, manau, nedelsiant turėtų pasiūlyti konservkrikdemams rinkimų įstatymo pataisą, kad balsuoti žmonės galėtų ir pagal darbo ar mokymosi, t.y. nuolatinio savo buvimo vietą, o ne tik pagal registracijos, nes absoliuti dauguma jaunų žmonių (lietuvių) Vilniuje nėra registruoti, nes neturi savo turto.

    Tais jaunų lietuvių balsais būtų užkirstas kelias Lietuvai priešiškų elementų galimoms pergalėms Vilniuje ir rajone.

    Tautininkai, nemiegokit!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: