Gerbiamieji Alko skaitytojai, džiaugiamės kartu su Jumis sulaukę įstabių Kalėdų dienų. Pačios didžiausios Kalėdų dovanos – mūsų papročiai, apeigos, seni lietuviški žodžiai ir slaptingi dvasiniai dangaus ir žemės ženklai paveldėti iš protėvių. Perimkime juos, gyvenkime jais ir jie suteiks mūsų gyvenimui prasmę, įkvėps galių kelionėje į tikslą, pripildys gyvybės dvasios mūsų būtį čia ir, gal būt, net anapus.
Šventinis laikas nuo Kalėdų iki sausio 6 d. nuo seno vadinamas „tarpušvenčiais“, „tarpukalėdžiais“ arba „šventvakariais“. Šiuo laiku dienos ir nakties trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė sustoja. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti kasdienius darbus ir apmąstyti savo gyvenimą. Saulė sugrįžta, artėja Naujieji metai, bet, kad Saulė sugrįžtų mums, kad ateinantys metai tikrai būtų Naujaisiais privalome pasistengti mes patys.
Pasaulis savaime neatsinaujina – bėdos kaupiasi, daiktai dyla, žmonės silpsta ir sensta. Nei mirties, nei blogio išnaikinti nesame pajėgūs. Bet galime apvalyti ir sustyguoti savąją dvasią. Ir tą turime padaryti mes patys drąsiai žengdami į susitikimą su sielos gelmėse glūdinčia dvasine tikrove – iš kurios į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kurioje gyvena atsakomybė už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.
Pasaulio atsinaujinimas didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų santykio su protėvių vėlėmis. Juk mūsų gyvenimas tik akimirka tarp praeities, kurios jau nėra ir ateities, kurios dar nėra. Tuo tarpu, praeitis niekur nedingo. Ji skleidžiasi per visą žmogiškąją kultūrą, kurią užgimę šiame pasaulyje paveldime iš prieš tai gyvenusiųjų. Ir kalbasi jie su mumis per visą paveldą – per daiktus ir papročius, žodžius ir vėliavas, per įvairius ženklus….
Pasaulis užpildytas vėlių kūrybos. Per ją visų laikų vėlės supa mus savo rūpesčiu ir linki mums gero. O mes savo gyvenimais bandome jungti praeitį su dabartimi. Perduodami jos išmintį ateičiai.
Kūčių – Kalėdų – Naujųjų metų šventiniame laike užkoduotas kelias į dvasinį atsinaujinimą. Jis rodo, kad ryšius su naujam gyvenimui įgalinančiomis prisikelti galiomis, galime atkurti nuosekliai pradėdami burti ir bendrais apeiginiais veiksmais vienyti savo šeimos (Kūčios), giminės ir bendruomenės (Kalėdos), tautos ir Valstybės (Naujieji metai) kolektyvines gyvųjų ir išėjusiųjų pajėgas.
Ir štai vėl esame Kalėdinėje finišo tiesiojoje. Vėl kuriame naujas viltis ir naujus lūkesčius. Naujametinis mitas vis dar veikia. Jis tebevaro mus gyvenimo ratu, sutelkdamas prie ataskaitų, sugrąžindamas mūsų dėmesį artimiesiems ir draugams, duodamas atramos tašką mūsų ateities planams ir siekiams.
Atsigręžkime į tai kas mus jungia ir vėl patirsime tikras žemės ir dangaus dovanas.
Ačiū už sveikinimą.
Maloniai nustebino gana švari Vaiškūno kalba.
Žinioj, buvo gaila atsisakyti visų svetimžodžių 🙂 Bet tai praeis, kai norės kažką parašyti, o ne parodyti, kad moka mintinai 50 svetimžodžių.
Vaiškūno pasveikinime:
“Bet galime apvalyti ir sustyguoti savąją dvasią. Ir tą turime padaryti mes patys drąsiai žengdami į susitikimą su sielos gelmėse glūdinčia dvasine tikrove – iš kurios į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kurioje gyvena atsakomybė už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.”
Jei tai ne ‘tuščio puodo skambėjimas’, norėtųsi sužinoti daugiau apie sąvokas: “dvasia”, “siela” ir “vėlė”.
–
Galima būtų tai trumpinti į DSV, bet esmėje tai galbūt Tavoji primenama sukrikščionintų trejybių ar kitokia siekiamybė ?
O man liuksovai nuskambėjo: “…esame Kalėdinėje finišo tiesiojoje”.
Taip pat mintis: “Pasaulis savaime neatsinaujina – bėdos kaupiasi, daiktai dyla, žmonės silpsta…”
Skaitykite G.Beresnevičiaus raštus yra tam tyč parašytas straipsnis šiuo klausimu (apie sielos sandarą).
Apie “sielos sandarą” – pralinksminai!!!
Kur dar “dvasios sandara”, kur “vėlės sandara”? 😀 😀
Jei romuvių ‘vaidilų ratas’, su ‘įsišventinusiu kriviu’ priešakyje, bent nujaustų kaip sąveikauja siela, dvasia, vėlė (ir dar keli būviai) asmenyje, tai suvoktų kalbos vaidmenį. Suvoktų kodėl reikia saugoti būtent lietuvių kalbą. Jūsų kalbos ‘turtinimas’ svetimžodžiais rodo visišką nesuvokimą. G.Berenevičius, suvokęs “sielos sandarą”, TOKIA mirtimi nemirtų 🙁
Parašyk čia nuorodas į savo darbus šiuo klausimus, paskaitysime su malonumu 🙂
Varge, tu varge, dar jis į atlapus kimba.
Kantriai aiškinu:
Parašei straipsnyje sakinius, kurių neįmanoma išversti į kitas kalbas:
“Bet galime apvalyti ir sustyguoti savąją dvasią. Ir tą turime padaryti mes patys drąsiai žengdami į susitikimą su sielos gelmėse glūdinčia dvasine tikrove – iš kurios į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kurioje gyvena atsakomybė už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.”
Aš atsiliepime išreiškiau nuomonę, kad švaistaisi žodžiais, kurių nesuvoki: “vėlė”, “dvasia” ir “siela”. Mūsų kalboje šie žodžiai liko be sąvokų, tokia nuomonė. Mane domina reiškiniai sudarantys asmenį, jų sąveika, bet kuriuos reiškinius mūsų protėviai įvardino būtent minėtais žodžiais aš nežinau. Tu, kaip romuvis, skelbiesi atstatęs protėvių pasaulėžiūrą, tai aiškink visiems kokius reiškinius protėviai įvardino “vėlė”, “dvasia” ir “siela”. Kokio dar straipsnio reikia?
Gal tau dar straipsnį parašyti, kad Vaiškūnas ‘neturtintų’ lietuvių kalbos svetimžodžiais?
Dar kartą patariu pasiskaityti elementorių (lietuviškai – pradžiamokslį), pvz. čia: G.Beresneviočius. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius:Tyto Alba, 2004, p. 264-290., skyrius SIELOS STRUKTŪRA. Jei šis tekstas Jūsų netenkina, liaukitės purkštavęs ir imkitės tyrimų, nes kol kas niekas daugiau už G.B. šiuo klausimu nėra nuveikęs.
Dėl atlapų. Nemėgstu kai mane tujina vengiantys prisistatyti anonimai, nors šiaip nesu nusiteikęs prieš atvirą familiarų (liet. tiesmukišką, bičiulišką) kalbėjimą.
Galvojau, kad Jonas Vaiškūnas yra vienintelis, nepakartojamas, tad nedrįsau kreiptis daugiskaitoje, atsiprašau.
Būtų malonu, jei ir likusius svetimžodžius išverstumėte į lietuvių kalbą, ačiū.
G.Beresnevičius sutrumpino savo “Trumpą prūsų religijos žodyną” (jei teisingai parašiau pavadinimą) ne nuo to galo, tad jo “raštai” man nekelia pasitikėjimo. Jei Baltų tikėjimo bendrijos vieša samprata apie “sielą” sutampa su Jūsų nuorodoje išreikšta G.Beresnevičiaus nuomone, būtinai perskaitysiu. Laukiu patvirtinimo.
Baltų tikėjimo bendrija nėra bažnytinė organizacija ir neturi patvirtintų dogmų, tad ir apie viešas sampratas ir jų sutapimus ar nesutapimus kalbėti netenka. Romuva eidama baltų dvasinio paveldo pažinimo keliu yra atvira įvairioms nuomonėms kurios remiasi šaltiniais ir moksliniu jų pažinimo būdų. Dogmos čia keičiamos abejonėmis ir įžvalgomis kylančiomis permąstant protėvių dvasinį paveldą.
Tai parašykite kaip Jūs suprantate žodžius: vėlė, dvasia, siela.
Laisvamaniai grindžia savo pažiūras mokslu. Ar romuviai laisvamaniai?
Suprantu kaip ir Gintaras Beresnevičius (žr. minėtą literatūrą). Pažiūros religijoje grindžiamos ne tik mokslu bet ir apreiškimu, bet įrodymai, samprotavimai ir išvedžiojimai atliekami remiantis mokslu, kaip, kad bet kurioje teologijoje.
Dvasia, vėlė, siela ir dar vienas žodis prarado savo sąvokas mūsų kalboje. Pabandykite išversti tuos du Vaiškūno sakinius į kurią nors kitą kalbą ir suprasite kiek suvokiate tuos žodžius. Vaiškūnas, kaip romuvis, švaistosi šiais žodžiais jų nesuvokdamas. Romuviai skelbiasi atkūrę protėvių pasaulėžiūrą, tad jiems turėtų būti nesunku paaiškinti tuos žodžius.
Mane domina asmens sąrangos reiškiniai, juos mūsų protėviai galėjo įvardinti minėtais žodžiais. Romuviams ‘vėlė’ atsiranda tik po mirties 😀
Nėra kvailiau (atrodant), kai pats nežinodamas paklausi, pats ir atsakai.
CHA
Perskaičius Jono Vaiškūno išvedžiojimus apie religiją, ryškėja peištaravimai su viešai skelbiamomis Senovės baltų religinės bendrijos nuostatomis.
http://www.romuva.lt/new/index.php?page=lietuviu-religija
kembly, zinojau, kad tu giliai dvasioje katalikas, bet nezinojau, kad iki tokio lygio.
beje, apie teisinius dalykus, deja, nuliudinsiu, krivis buvo isrinktas, balsavimu, ir galiu patvirtinti, kad nevienbalsiai, buvo ir uz kita kandidata gan daug balsu, ir beje, buvo ne 2 kandidatai 🙂 tai kad nezinancius prasau nemeluoti. as liudininkas.
vaidilu ratas renkamas buvo bendruomenese, o ne bendrijoje, uz tai atsako bendruomenes, jos issirinko vadovus irgi siulant, balsuojant.
kembly, jusu postringavimai siuo aspektu kvaili mazu maziausiai.
” krivis buvo isrinktas” – nemeluok, buvo viešai suvaidintos ‘krivio’ įšventinimo ‘apeigos’, kuriose dalyvavo vos keli ‘vaidilos’. Kiti balsavo ‘kojomis’ 🙂