N. Marcinkevičienė. Kūčių užeiviai (0)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.Kalėdos – metas, kai į mus vėl atsigręžia motulė Saulė. Prasiveria Dangaus langai ir, stebuklinės šviesos paviliota, per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, geležiniais ratais, šilko botagais atvažiuoja Kalėda, atvežanti lašinių paltis, dešrų kartis, mergoms bielynas, riešutų maišelius, aukso kupkus, sidabro žiedus… Kalėdos dovanos – visa, kas žmogų padaro tikrai laimingą: sveikata, linksmybė, meilė, sotumas… Šventė!

Archyvinė tautosaka, nors ir menku aidu, vis dar atsiliepia vyresniųjų prisiminimuose: „Kap šara gudyna, tai su tetu Judi atsisėdam pas pečiukų ir giedam: „Oi atvažiuoja šventos Kalėdos. / Oi kalėda, da kalėdzien. / Su rugių sietu, / Su dešrų karcu, / Su lašinių palcu, / Oi kalėda, da kalėdzien…“Kap nelauksi? Adventi vaiku nedavė kųsnelio mėsos, pieno lašo neragėjai… O ca jau vienų dzienų atvažiuos Kalėda ir atrakis kamarų, prikraus stalų, valgyk, kiek telpa. Laukėm tų Kalėdų kap saulės!“ (Jecenta Balčienė, g. 1910 m. Margionių k., Varėnos r.)

„Moma, tai kadu gi tos Kalėdos atais? O dar cik prasdėjis adventas… Kalėdos už keturių kalnų ir keturių klonių. Jau važiuoja, ketris šyvus arklius paskinkius. O jau gražumas tų arklių! Geri būsit, tai ir pamacysit, o jei naravosities, būsit išsivertį, tai pavoš po kodzu ir nei nemacysit, kap prašvilps Kalėdos… Tai mūs momos žodzai“ (Bronė Daučianskienė, g. 1927 m. Puvočių k., Varėnos r.).

Panašiai apie Kalėdas vaikų numanyta ir kitame Lietuvos pakraštyje: „Mes gyvenom prie nedidelio nuosavo miškelio, o toliau matėsi didelis pušynas… Pasninga, tai mes tėvelio klausiam: ar toli Kalėdos? Oi, dar už pušyno! Bėgam ant keliuko ir žiūrim, žiūrim, galgi jau ateina… Paskiau jau sako – pušyni Kalėdos. Jau mum smagiau. Vėl bėgam ant kelio, laužiam eglės šakas, klojam, kad tik greičiau ateitų Kalėdos. Kadu gi bus mūs miškelin? Kūčios, nu tai, vaikai, sėskim prie stalo, papoteriaukim – jau Kalėdos mūsų miškely, o dvyliktų valandų ateis gryčian. A jau mes iš popieriaus visa ko pridarį, tai jau dovanos Kalėdom. Parašom laiškų ir viskų padedam po egluti“ (Ona Barčinskienė, g. 1935 m. Gudonių k., Jonavos r.).

Kalėdas kaip personifikuotą sėkmę (ypatingą linksmybę, smaguriavimą, pramogą ir kt.) įsivaizdavę, ja įtikėję Užnemunės dzūkų vaikai. Kalėda tūnodavusi gerajame pirkios kampe už rankšluosčio arba, atvirkščiai, juodajame – ant krosnies, už balanų. „Jau Kalėdos artėja, tai mes žinom, kad valgysim kleckus su aguonapieniu, kad tėvai gal vešis bažnyčion… Žinojom, kad Kalėdos jau už abrūso kampan paskavojį ir seka vaikus, ar geri… Jei kas, tai ir grasina vaikam: „Oi jūs, varlės, nežinot, kad Kalėdos jau už abrūso ir viskų ragi!“ (Natalija Čiurlionytė, g. 1930 m. Panaros k., Varėnos r.).

Aišku, kad ir naujai pakabintas abrūsas, ir didžiausia balanų krūva atsiranda belaukiant Kalėdų, tai vis artėjančios šventės ženklai. Šventės išskirtybė, ilgesys, ypatingas laukimas ne tik materializuojasi – ji naudota ir kaip auklėjimo (baidymo) priemonė. Ir tai nulemta gerai žinomų mitinių būtybių, pirmiausia laumių, „charakterio“ dvilypumo – jos ir gelbsti, ir baudžia: „Pircin gi Kūcion būdavo laumės už krosnies. Sakydavo, ale ar ten buvo, ar ne, nežinau. Sako, laumės už krosnies sėdi. Vis vaikus strošydavo, sako, palauk, laumė tuoj iš po krosnies išlįs ir tau bus Kalėdos. Moteros jom paliekci vandenio nusprausc už tai, kad jos ne visadu būna piktos…“ (Ona Kuzbarskienė, g. 1922 m. Mištūnų k., Šalčininkų r.) Kraštotyrininkas Vladas Skrebiškis Čiulėnuose (Molėtų r.) užrašė, kad seneliai vaikams sakydavę, jog Kūčių naktį raganos pirty prausias; ten rasdavo jų paliktų pėdsakų.

Vaikystės Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vaikystės Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Dzūkijoje, rytų Aukštaitijoje minėta Kūčia, Kalėdų dziedas, kurių pirminė pareiga buvo pagrasinti. „Mama pasakojo, kad išneša ratelius, sako, kad jei nesuverpsi iki Kūčių, tai Kūčia pridirbs į kuodelį. Ir mum tos Kūčios baisu, mes viskų sutvarkom, lovas tik klojam, skubinamės“ (Vanda Pukalskienė, g. 1943 m. Pivoriškių k., Ignalinos r.).

„Kalėdų dziedas ras kuodelį ir uždegs. Iškavoja ratelius, o jei bernai randa, tai ir padega an juoko kuodelį – Dziedu bėda“ (Agota Žitkauskienė, g. 1911 m. Kapčiamiesčio mstl., Lazdijų r.).

Apie Kapčiamiestį vaikams liepdavo palikti savo dubenėlyje kūčiukų (bambolikų), nes naktį jų lankyti ateis Kūčinukas. Prisiminimai iš vaikystės: „Ateis Kalėdos tai jau kap didžiausia viešnia. Mama, būdavo, iš prastos drobės terbukes pasiuva. Mama prie pečiaus šližikus kepa, o mes stovim iš šonų su terbukėm. Po vieną, du vienam kitam terbėlėn inmeta, tai kad jau džiaugsmo, jau mes apdovanoti…“ (Ona Sinkevičienė, g. 1917 m. Sepioniškių k., Prienų r.).

„Kalėdų dzieduku niekas nesirėdė, ale kap dar visai maži buvom, tai buvo kalba, kad geriem vaikam Dziedukas gali gražių kleckelių atnešc per Kalėdas. Ir būna, kad ryti atsikėlį randam gražių kleckelių. Tarbukėn sudėta randzi ty, kur guli. Jei buvai negeras, tai mažiau ir ne tokių gražių kleckų randzi terbelėn. Randzi pyrmų Kalėdų dzienų, ryti – Kalėdų dziedukas padėjo“ (Marytė Korkutienė, g. 1923 m. Pavarėnio k., Varėnos r.).

„Pas ma tėvus jokių dovanų nebuvo. Mama Kalėdom iškepa „antukį“. Padaro iš kleckucių tešlos kap „antukį“ ir dzaugies. Vakari valgai kleckų kiek nori, o Kalėdų rytų padalina kleckų ir po „antukį“. Kapšelį pasruoši. Laikai kapšelį pasruošus ir padalina tuos likusius kleckus ir „antukį“. Kapšeliai nuo cukraus ar pasisiuvi iš audeklo specialų kleckam sudėc. Pirmiausia kleckus suvalgai, o „antuki“ pasdzaugi“ (Stasė Čeikauskienė, g. 1926 m. Panošiškių k., Trakų r.).

Dar vienas pasakojimas: „Bobute Kalėdų tikėjom. Ar bobutė ateis? Šunis net uždarydavom… Mes mamos paklausiam – per kur ateis? Parodo į tokį langelį, tai, kai tėvai nemato, mes paimam ir atidarom tą langelį, kad tik bobutė ateitų… Į kojines dovanas įdės. O tas senelis ar bobutė tai tėvas ar mama. Jie į tas kojines įdeda ir apgaudinėja…“ (Emilija Jočiūnaitė, g. 1924 m. Rusonių k., Kaišiadorių r.).

Atkreipkite dėmesį, kad tie, kas neša dovanas, vis dar įvardijami kaip moteriškosios giminės „asabos“. Buvusią moteriškąją personifikuotą veikėją primena ir senieji kūčiukų pavadinimai – Kalėdos kleckeliai, Kalėdonos bandelės, Kalėdinos prėsninkai… Bet personažas vis labiau „vyriškėja“.

Kalėdų laikas toks ypatingas, kad, rodos, ir tikrojo, senojo Dievo pasirodymas žemėje – visiškai suprantamas. Ignalinos apylinkėse vyresnieji ir dabar pasako: „Atarašo (Trijų Karalių) vakare pats Dievas blynomis (vyžomis) apsiavęs ateina į kuokinę“ (Elžbieta Viladkienė, Laumakės k., Ignalinos r.).Dievas nulemia mirtį, gimimą, derliaus sėkmę, leidžia nuspėti ateitį… ir atneša smulkų pinigėlį ar kūčinę bandelę…

Šiuose pasakojimuose galima nujausti senovinių apeigų, susijusių su Dievu žemėje, atgarsių. XX a. pradžioje šeimininkas Kūčių vakarą apie trobą apnešdavęs Kūčių duonos kepalą ar kraitelę su patiekalais. Šeimininkė turėjusi paklausti: „Kas čia eina?“ Atsakoma: „Dievulis.“ Tada atidaromos durys ir „Dievulis“ kviečiamas į vidų. Pranės Dundulienės manymu, taip vaizduotas sudievintas prosenis, įpėdiniams nešantis palaimą, gerovę, kurią suteiksianti naujų ūkinių metų pradžia, būsimas derlius. Prieiname prie mirusiųjų-vėlių, ir ne taip svarbu, ar tai persirengėliai, vaizduojantys mitinius protėvius iš anapus, ar tik nujaučiamos neseniai mirusių namiškių vėlės, ar elgetos – laukiami garbingi svečiai. Su Dievu ir mirusiais protėviais ypač siejami benamiai varguoliai, užklystantys Kūčių vakarą: „Jei per Kūčias svečias ateina, tai šeimoje didelė laimė. I per vienas Kūčias atėjo varginga senelė, apsikabinus krepšiais, i įsiprašė nakvynės. Su džiaugsmu jų priėmė, kad joj laimį šeimynai Kūčios pasilikus atneš. Vargeta Kūčioj – tai kap Dievas būtų ažėjis“ (Leonora Trapikaitė, g. 1919 m. Švenčionyse).

Aušra Simoniukštytė, tyrinėjusi elgetų gyvenimą, yra rašiusi, kad pastarųjų malda gali sugrąžinti sveikatą, nulemti gerą santuokinę sėkmę, padėti susilaukti vaikų, apsaugoti derlių nuo krušos ir perkūnijos. Nepagarba elgetai prišaukdavo baisių nelaimių („Elgetos ir elgetavimas“, Liaudies kultūra, 1994, Nr. 5, p. 15–17). Per didžiąsias kalendorines šventes elgetų malda – didžiausia dovana mirusiesiems: „…dūšios atsikaladzina, kap žebrokas poterius už jas sukalba. Jau jom Kalėdos“ (Marė Jazukevičienė, g. 1911 m. Perlojos k., Varėnos r.).

Kuo ne dieviškos galios! Žinoma, kad prie to prisidėjo ir minėti pasakojimai apie kadaise elgeta pasivertusį ir po žemę vaikštinėjusį Dievulį: „Pasakojo, kad kadaise Dzievas vaikščiojo po žemį apsirengis žebroku, bet argi gali būc prauda? Sako, kad nesjuoktai iš žebroko, jis gali padaryc, kad tu juoksies ir nenustosi…“ (Stasė Karpavičienė, g. 1924 m. Druckūnų k., Varėnos r.)

Verti dėmesio tikėjimai, kad per visą Kūčių vakarienę negalima šaukšto paleisti iš rankų, pavalgius būtina jį apversti, padėti neseniai mirusiam šeimos nariui ir kt. Labai dažni tokie prisiminimai: „Išeina, per Kūčias ateina vėlės an Kūčių. Pasakoja, kad vėlės ateina naktį ir pažiūro, kokias Kūčias valgo. Uždegi žvakį, an lango pastatai, sako, jom šviesų duodzi. Vis atsigulu po Kūčių, sakau, nei negirdzim, ar jos ateina, ar jos atsidaro duris, ar jos aplankė mus, ar ne? Sako, kožnų Kūčių aplanko savo namų mirusieji. Moma, būdavo, liepia apė bliūdų su kleckais atramdzinėc šaukštus. Jei rasi savo šaukštų nugriuvusį, tai jau mirsi…“ (Veronika Verseckaitė, g. 1914 m. Mištūnų k., Šalčininkų r.).

Pavyko užrašyti ir retesnių tikėjimų, susijusių su šaukštais: „Mes jau valgėm metaliniais šaukštais, bet per Kūčias tėvelis ištraukdavo medinius šaukštus. Mes turėjom labai gražius išpaišytus medinius šaukštus, kuriuos ištraukdavo tik per Kūčias. Kiekvienas turėjom savo šaukštą. Vienų vaikų buvo išpiešta ant šaukšto uogelės, o mano – paukščiukas. Būtinai mediniais valgėm. Pavalgom, užverčiam, o kitą dieną juos nušluosto ir vėl padeda iki kitų Kūčių“ (Aldona Tenienė, g. 1946 m. Kalnelių k., Joniškio r.).

„Močiutė, mama liepdavo pavalgius šaukštus pakišt po šienu. Valgių visų palieka, tik šaukštus kiša po šienu, o peilius išneša. Sakė, ateina dūšios, jos ragaus valgius“ (Angelė Jurkonytė, g. 1937 m. Liepakalnio k., Lazdijų r.). Ona Maleckienė, g. 1928 m. Užgirėlio k., Kaišiadorių r., papasakojo: „Kai pavalgo, tai visus šaukštus ant stalo palieka ažverstus. Ryte bėgam žiūrėt, ar nerasim atversto šaukšto. Jei atrandam, tai sakom, kad buvo atėję dūšios. Mama Kalėdom kepdavo pyragus. Ištrauks iš pečiaus ir padeda ant suolo. Kožnas Kalėdas atsikeliam, kad vieno pyrago nėra. Mama sako, kol jūs miegojot, tai atėjo dūšios ir išsinešė pyragą. Mes, vaikai, verkdavom – labai gaila pyrago… Dūšios pareina dvyliktą valandą, jos panašios į tą numirusį žmogų, bet labai mažos, kaip dangaus paukščiukai…“

Vėlės pasiima pyragą, bet kartais palieka lauktuvių: „Savo šaukštus pavalgę užverčiam, o ryte bėgam žiūrėt, ką po šaukštu rasim. Mažmožį kokį – kūčinuką, cukierkutę ar centą… Tai jau gal dūšios bus palikę“ (Antosė Kriščiūnienė, g. 1908 m. Raugalų k., Šakių r.). Galima nujausti, kad vėlės dovanas palieka ir šiais atvejais: „Ant Kūčios (mes trys buvom – dvi seserys ir brolis) pasisiuvam maišiukus. Motina, kai kleckus išima, tai sudeda į maišiukus vienam, antram, trečiam… Miegam po stalu ant šieno, kur dūšios miegos, tai tam šiene ryte randam priberta kleckučių, tai puolam rinkti ir kiekvienas dedam į savo terbelę…“ (Ieva Miknevičienė, g. 1920 m. Dovainonių k., Kaišiadorių r.)

Dar vienas stebuklų nakties svečias nebuvėlis – avinėlis. „Vakare tėvelis šieno atneša su maišu. Deda šieno ant stalo, o kiek lieka, deda po stalu. Vieni sako, kad dūšiom pailsėt, kiti – kad avinėlis ateis ir turės kur pagulėt. Sakydavo, kad vaikai geriau augs, bus sveiki, jei per Kūčias miegos po stalu, ant šieno. Mes, vaikai, daug kartų miegojom ant šieno po stalu. Kiti sakydavo, kad miegant po stalu visokios baidyklės sapnuojasi, bet mes labai ramiai, saldžiai išsimiegodavom“ (Marytė Televičienė, g. 1928 m. Margų k., Kaišiadorių r.). „Šieno karzynka po stalu, kad avinėlių sulauksim. Turim krepšiukus kleckų, avinėlio atneštų, tai patys valgom ir duodam vaikams, kurie ateina pabliaut avinėliais po langais“ (Janina Kadonienė, g. 1913 m. Joniškio mstl., Molėtų r.). Ne dyvai, kad avinėlis, neatskiriama valstiečio gyvulių ūkio dalis, „dalyvaudavo“ vaikiškuose ilgiausios nakties stebukluose. Tikėjimus apie avinėlio pasirodymą prie šventinio stalo galėjo nulemti tai, kad metų užbaigos laikas gyvuliams kartais esą suteikia stebuklinių savybių. Juk indoeuropiečių pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas kaip pieva su besiganančiais galvijais – mirusiaisiais, šios pažiūros ilgainiui susipynė su krikščioniška legenda apie Kristaus gimimą tvartelyje tarp gyvulių. Nepraleistas pro ausis ir evangelinis tekstas, kai šv. Jonas žmonėms pasirodžiusį Kristų pavadino Dievo avinėliu…

Šilutės apylinkėse vaikams dovanas tebeneša zuikis. Užrašyti prisiminimai, kaip Kalėdų eglutė (juk tik medis!) vaikams dalija džiaugsmą ir net dovanas: „Kalėdų rytų atsikeliam ir jau randam eglutį papuoštų: bandukės, spanguolės an siūlo suvertos ir burokiniai liktorėliai dega… Tai jau mum Kalėdų dovana. Tai jau tėvaičio darbas“ (Levūnė Puzonienė, g. 1923 m. Krikštėnų k., Ukmergės r.). „Aglutį puošdavom ne par Kūčias, o pirmųdėn Kalėdų, kabindavo unt jos saldainių ir sausainių (pėrnykėlių), visokių motuta prikepdavo, būdavo tai kokia karvyta, tai kai koks šuniukas iš pėrnykėlio – ir pakabintas unt aglutas. […] O suvolgyt tos papuošalus, tai ailių pasakei ir volgyk. Ailių gali pasakyt aglutai, kad ir niekas negirdi, tadu gali nusiskint saldainį arba sausainį ir volgyt“ (Bronė Varnauskienė, g. 1920 m. Gindvilių k., Kupiškio r.).

Įdomu, kad neklaužadoms vaikams apie Šiaulius, Biržus ir kt. dėjo anglies gabaliuką, apie Joniškį – bulvę, o Suvalkijoje – grieščio išpjovą. Arba: „Tėvas ar mama pakabina vaikų kojinėles ar kapšiuką ant eglutės. Jei geriems vaikams, tai dovanėlę įdeda, o tas mano broliukas buvo padykęs, tai jam samanų įdėdavo, tai jis verkdavo. Mama pagailėdavo; sakydavo, tu žiūrėk, gal tau pakabinta iš kitos pusės. Pažiūrėdavo ir rasdavo kokį meduolį“ (Emilija Jočiūnaitė, g. 1924 m. Rusonių k., Kaišiadorių r.).

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *