V.Visockas. Kaip istorikai naikino Vilniaus okupaciją (16)

Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas

Lenkijos okupuotas Vilniaus kraštas

2011 m. spalio 13 d. dalyvavau Vilniaus universiteto Senato salėje įvykusiame pirmame renginyje iš ciklo „Atminties kultūrų dialogas ULB erdvėje“. Gruodžio 15 d. ten pat įvyko penktas renginys: „Vilniaus okupacija“ ir „Rytų kresai“ – dviejų kultūrinių kategorijų reikšmė regiono visuomenėms“.

Iš pirmo dialogo žinojau, ko bus siekiama: „/…/ neutralizuoti funkcionuojančius nacionalistinius praeities vaizdinius, kurie stipriai įtakoja tarpvalstybinius santykius ir įvairių tautų tarpusavio bendradarbiavimą regione.“ Neutralizuoti – tai neutralizuoti, bet kokiomis priemonėmis? Atvirai kalbant, nebūčiau ėjęs į penktą „dialogą“, nes iš pat pradžių supratau – vyks ne dialogas, o monologas. Kalbėtojai keisis, bet tęs „generalinę liniją“, užsakytą Varšuvoje. Nuėjau todėl, kad norėjau įsitikinti, kaip konferencijos organizatoriams pavyks akivaizdžiausiai politines sąvokas – „Vilniaus okupacija“, „Rytų kresai“ – paversti kultūrinėmis sąvokomis, kultūrinėmis kategorijomis. Gal pranešėjai – Lenkijos mokslų akademijos Mokslo ir technikos instituto direktorius ir Varšuvos universiteto profesorius Lešekas Zastovtas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Dangiras Mačiulis, Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto Vilniuje prof. Aleksandras Smalenčiukas – tokie išmintingi, kad neįtikėtinus dalykus sugeba paversti realybe?

Stebuklas neįvyko.

Eidamas į šį renginį, nesitikėjau, kad jame dalyvaus ir istorikas prof. Alfredas Bumblauskas. O jeigu ir dalyvaus, nekreipsiu į jį jokio dėmesio, net neužsiminsiu, nors pirmame mano rašinyje („Visi bijo Bumblausko“) profesoriaus paminėjimas daug ką sudomino – susilaukiau didelio pritarimo. Kai žiūri LTV viktoriną „Lietuvos universitetų žinių lyga – ateities lyderiai“, jis toks žaismingas, demokratiškas, protingas, visai savo vietoje – tikra ne paskutinio ryškumo televizijos žvaigždė. O čia, Senato salėje, galima ir atsipalaiduoti: visi savi, viskas suderinta; jeigu ir įjungta viena kita filmavimo kamera – lenkų televizija žino, su kuo turi reikalą, kaip realizuoti sumanymą.

Gal todėl prof. A. Bumblauskas tarsi pateisino pirmojo mano rašinio pavadinimą. O buvo taip. Vienas senyvo amžiaus žmogus (matytas, bet, atleiskite, nežinau jo pavardės, skaitytojai gal iš nuotraukos jį pažins ir man primins) neiškentė ir reagavo į kai kurias lenko prof. Lešeko Zastovto mintis. Tai ką, nutautinimo nebuvo? – retoriškai klausė senyvas žmogus, žymiai senesnis už prof. A. Bumblauską. Ir gavo grąžos. Taip, – rėžė profesorius, kad negausiai susirinkusi publika net ploti pradėjo. Visi kartojimai – polonizacija, lenkų kunigų pastangos sulenkinti lietuvius – grynas prasimanymas, šimto metų senumo, ištrauktas iš kojinės, atsiduodančios naftalinu! Mielas pone, jūs esate absoliutus nacionalistas! Taškas! Kaip kirviu nukirto profesorius. Tarsi didžiausią nusikaltėlį demaskavo, prie gėdos stulpo prikalė, dideliam negausios publikos pasitenkinimui.

Senyvas ponas tik rankom skėstelėjo, matyt, pajuto, kad publika jį gali suplėšyti į gabalus, kaip kokį kolorado vabalą. Neužtarė jo šalia sėdinti istorikė doc. dr. Irena Vaišvilaitė. Negalėjo užtarti. O publika pajuto, kad A. Bumblausko asmenyje turi ištikimą ir patikimą užtarėją, todėl įsidrąsino. Kas ką okupavo? – klausė jaunas vyras, sėdėjęs šalia profesoriaus. – kaip galima okupuoti patį save?!

Šitą klausimą jau ne kartą esame girdėję, nors jis nėra senas, sugalvotas, į apyvartą paleistas, berods, 2009-aisiais, kai Lenkijos užsienio reikalų ministerija šią „kultūrinę kategoriją“, kaip karštą bulvę, Lietuvai sviedė atgal. Girdėjome ir tai, kad lenkai tada neketino „Kauno Lietuvos“ okupuoti, tik atsiėmė tai, kas jiems priklauso. Taip mano ir tas jaunuolis, sėdėjęs šalia A. Bumblausko, taip pat jam į klausimą atsakęs lenkų prof. L. Zastovtas. Didžioji dalis tarpukario Vilniaus lenkų buvo nacionalistai, – sakė profesorius. Nelieskime šitos temos. Bet Lenkija nenorėjo užgrobti visos Lietuvos, nenorėjo nei Pilsudskis, nei kiti politikai tokių tikslų neturėjo.

Turint omeny to meto Vilniaus tautinę sudėtį – kas ką okupavo? – klausė ir L. Zastovtas, aiškiai pritardamas vis plačiau eskaluojamai versijai, su kuria jau ir kai kurie Lietuvos istorikai linkę susitaikyti – nebuvo tada jokios „okupacijos“, tiesiog tai tik „kultūrinė sąvoka“. Tas pritarimas iš Lietuvos pusės tuo tarpu pasireiškia nutylėjimais ir tokiomis gėdingomis „diskusijomis“, kurios neturėtų vykti bent jau Vilniaus universiteto Senato salėje. Tegul kalba Varšuvos ir Vilniaus lenkai, o mes tuo tarpu neprieštaraudami pasiklausysime arba kalbėsime ne į temą, kaip, pavyzdžiui, D. Mačiulis. Vienas apie batus, kitas apie ratus.

Žodis „okupacija“ neskamba gražiai. Reikėtų kito žodžio paieškoti. Priklausomybė? Gal dar kokį kitą žodį suraskime, kuris neturėtų tokio stipraus politinio poveikio. Geriau švelnesnius žodžius vartoti, – sakė profesorius iš Lenkijos, kurio šaknys, pasirodo, lietuviškos (Aleksandras Zoštautas – kraštietis, „krajovcas“, Vilniuje gyvenęs – taip mums buvo paaiškinta).

Ko jau ko – lietuviškų šaknų Lenkijoje daug: pradedant karaliais, diktatoriais, prezidentais, poetais, baigiant profesoriais, kurie gėdijasi lietuviams padarytų skriaudų, bet neturi drąsos prisipažinti ir atsiprašyti. Juk aiškiau nepasakysi, kaip pasakė lietuviškų šaknų turintis profesorius – reikia kito žodžio. Reikia – ir niekur jūs nesidėsit! Bet būtų žymiai geriau, jeigu jis ne mums patarinėtų ieškoti tikrovę iškraipančių žodžių, o lenkams – santykiuose su tauta, tiek daug davusia Lenkijai valstybės vyrų, atsisakyti klastos, melo ir teritorinių pretenzijų.

Taip ir įsivaizduoju, kaip užriaumotų profesorius A. Bumblauskas, jeigu pastarieji žodžiai būtų ištarti Senato salėje. Nes prof. L. Zastovtas dar ir taip kalbėjo: kresų idėja tikrai nėra susijusi su revizionistinėmis grėsmėmis. Net nacionalistinės organizacijos rimtai nekalba, kad reikia atimti Lvovą, Vilnių. Žinoma, jie dainuoja, mėgsta įvairias giesmes apie Vilnių, Lvovą, bet jūs nebijokit. Manęs niekas negali įtikinti, kad Baltarusijoje gyvena lenkų šovinistai, kurie nori, kad Minskas taptų lenkų miestu. Maždaug taip ramino profesorius. O man artimesnė Vito Asto nuomonė, kurią šiomis dienomis perskaičiau internetiniame puslapyje patriotai.lt:

„Lenkijoje, kuri iki šiol nepripažįsta Vilniaus krašto okupacijos prieškariu, vieša paslaptis yra tai, kad didelė dalis visuomenės tebesvajoja, kaip priglausti prie motinos Lenkijos „nasze Wilno“, tariamai atplėšto Molotovo–Ribentropo paktu, ir nebūtų nieko nuostabaus, kad atsiradus naujam Pilsudskiui, ta visuomenės dalis, kaip prieš 90 metų isteriškai klyktų: maršale, vesk mus į Vilnių. Beje, ne tik į Vilnių, ir į Baltarusiją, ir į Lvovą.

2011 10 07 „Respublika“ citavo pasipiktinusio A.Lukašenkos žodžius iš jo spaudos konferencijos, kad Lenkijoje „yra didelių veikėjų, kurie karštai trokšta, kad jų šalies siena eitų netoli Minsko“, bet jis nesimušiąs su lenkais, nes tai slavų tauta.

Na, šiais laikais lenkai nesimuš ir su lietuviais, Europa to neleistų. O ir kam muštis? Gali įvykti taikus demokratiškas vietos gyventojų referendumas autonomijos klausimu. O paskui dar vienas – kokioje valstybėje tie vietiniai norėtų gyventi, prie ko šlietis, prie tėvynės Lietuvos ar prie motinos Lenkijos. Arba atsitiktų taip, kad po dvidešimties metų Europoje nebeliktų tvarkdario – Europos Sąjungos, daug ko dar gali atsitikti…

Prieš porą dešimčių metų tai, kas yra šiandien, irgi atrodė neįmanoma.

Todėl užsimerkti prieš grėsmes Lietuvos saugumui būtų trumparegiška ir pražūtinga.

Lietuvai prarasti Vilniją ir Vilnių – tai prarasti viską. Be Vilniaus Lietuva neįmanoma.“

Kai kurie prof. A. Bumblausko vadovaujami istorikai ne tik užsimerkia „prieš grėsmes Lietuvos saugumui“: prisidengdami taikdarių mantijomis, jie tiesiog stumia Lietuvą prieškario situacijon – ir rizikuoja atsidurti istorijos šiukšlyne drauge su žiugždomis, šarmaičiais ir navickais.

„/…/ girdėti nuomonių, kad seimūnai, nubalsavę Gegužės 3-iosios „Valdymo įstatymo“ priėmimo dienos paskelbimą „atmintina“, kaip ir jos propagandistai – istorikai globalistai ir lenkintojai, pažeidė ir šiandieninę Lietuvos Respublikos konstituciją ir todėl turėtų būti baudžiami, kaip ir tie, kurie Lietuvos „išsigelbėjimą“ matė „tarybinių tautų šeimoje“, kurie aukštino ir aukština 1940 m. liepos 21 d. ir vėlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus dėl Lietuvos „įstojimo į TSRS tautų šeimą“, „LTSR konstitucijos“ paskelbimo ir pan. Kitaip sakant, pateisina savarankiško valstybingumo sunaikinimą“ (Algimantas Liekis, dviejuose didžiuliuose tomuose surašęs lenkų skriaudas, padarytas lietuviams – „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“, – kurių neįmanoma nuslėpti nekaltų žodžių paieškomis).

Ypač dabar, kai jau matome, kas dedasi išsvajotoje Europoje, kai ir lietuviai pradeda suprasti, kodėl per dvidešimtmetį tiek daug praradome. Jau diskutuojame ne tik Senato salėje, vis garsesnis balsas tų, kuriems rūpi lietuvių tautos, lietuvių kalbos, lietuvių kultūros likimas. Gruodžio 17 d. atsikūrusiai Tautininkų sąjungai intelektualai linkėjo sėkmingai gydyti kosmopolitų padarytas žaizdas; išeičių iš aklavietės jie ieško Mokslų Akademijos salėje, prie Vinco Kudirkos paminklo. Yra vilties, kad dar ne viskas prarasta.

„Vilniaus okupacija“ pradeda naują gyvenimą, – sakė D. Mačiulis. – Būtina tokias temas paversti intelektualų diskusijų objektu. Bet juk tai lenkų primesta tema: ne mes, lenkai, okupavome, o jūs. Ir mes jau pradedame abejoti: o gal tikrai jokios Vilniaus okupacijos nebuvo? Gal Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“ – grynas prasimanymas? Ir tikimės, kad tauta tuo patikės? D. Mačiulis sako, esą tarpukario Lietuvos elitas konkrečių vizijų, kaip išspręsti Vilniaus netekties klausimą, neturėjo. O dabartinis elitas, istorikai lenkintojai (Algimanto Liekio pasakymas) – turi? Kaip privalėtų elgtis valdžia, kad neišsipildytų Vito Asto pranašavimai? Patenkinti visus lenkų reikalavimus ar vis dėlto susigrąžinti prarastas pozicijas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose?

Ar tokie renginiai, kokie vyksta Senato salėje, padeda šalinti „nesantaikos zonas“? Viena vertus, jie silpnina Lietuvos pozicijas, nes nieko, jokių nuolaidų iš lenkų pusės nereikalaujama, ir taip pilamas vanduo ant autonomininkų malūno rato. Jie puola, o mes traukiamės, pakeliame rankas. Jie jau mus kaltina: mes okupavome Vilnių. Antra vertus, tokie kosmopolitinės valdžios ir istorikų lenkintojų veiksmai žadina priblėsusius lietuvių tautinius jausmus. Jaunimas jau pradeda suprasti, kad esame vejami iš savo namų ne tik ekonominėmis, bet ir politinėmis priemonėmis, veidmainiškai jas vadindami „kultūrinėmis kategorijomis“. Gruodžio 15 d. Senato salėje dominavo lenkai (Vilnius – mūsų! Kaip galima okupuoti patį save!). Kitą kartą ponai istorikai gal negalės taip lengvai nušvilpti senyvo žmogaus, kalto vien dėl to, kad jis mano, jog „nacionalumas ir nacionalizmas – ne tas pat“. Atmosfera įkaitusi, ir bandymai pakeisti praeitį gali baigtis sprogimu.

Turiu pasakyti, kad prof. L. Zastovtas ilgai kalbėjo apie „kresus“. Nuo seniausių laikų, XII–XIII a. Rėmėsi grožinės literatūros pavyzdžiais, minėjo Mickevičių, Slovazkį, Gėtę, Diuma… Sužinojome, kad „kresų“ sąvoką vartojo ne tik lenkai, bet ir prancūzai, vokiečiai, rusai… „Kalbos apie „kresus“ kaip prarastą rojų nėra tik Lenkijos atradimas, – sakė jis. Kai kas mano, kad „kresų“ tradicijos reikėtų kaip galima greičiau atsisakyti. Tačiau juk lenkams neuždrausi skaityti Slovackio, Mickevičiaus, Valterio Skoto. Ar tikrai „kresų“ tradicija tokia kenksminga?“, – klausė profesorius.

Jo nuomone, Lenkijos atveju „kresai“ turi ir teigiamų pusių. Atgavus Lenkijai nepriklausomybę, toje šalyje nesusiformavo revizionistinių organizacijų, kurios reikštų teritorines pretenzijas Baltarusijai, Lietuvai. Atsirado labdaros organizacijų, teikiančių paramą, bibliotekų, siunčiančių knygas. Lenkijoje gyvena nemažai lenkų, atvykusių iš Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos. Karta, gimusi šiuolaikinėje Lenkijoje, domisi buvusiomis Rytų teritorijomis. „Kresų“ legendos, mitai jiems suprantami ir artimi. Kuriami nauji žmogiški santykiai, remiantis senomis tradicijomis. Šią situaciją būtų galima panaudoti valstybinėje politikoje. „Kresai“ gali būti vienas iš argumentų, siekiant išsaugoti etninį savitumą. Lenkų požiūriu, iš „kresų“ visos pusės gali turėti naudos ir bendrą interesą, sakė prof. L. Zastovtas.

Bet juk nieko panašaus nėra. „Kresų“ sąvoka Baltarusijoje ir Lietuvoje suprantama skirtingai nei Lenkijoje, – sakė prof. Aleksandras Smalenčiukas. Ir to reikėtų paisyti. Bet nepaisoma. Iš „kresų“ tuo tarpu tik viena pusė turi naudos. Tokia politika sėkmingai mažina Lietuvos įtaką Vilniaus krašte, net pačiame Vilniuje, kaip niekada lietuviškame. Lenkija siekia dominuoti, diktuoti, nurodinėti. Dr. D.Masiulis paminėjo kai kuriuos nedraugiškus Lenkijos veiksmus, kišimąsi į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus. Prof. L.Zastovtas sakė: negalima įbristi į tą pačią upę, net jeigu ta upė tokia graži, kaip Nemunas.

O juk bandoma. Įžūliai, klastingai, papildant Algimanto Liekio lenkų skriaudų lietuviams knygą. Pavyzdžiui, nieko gero Lietuvai nežada Lenkijos pastangos trukdyti Visagino atominės elektrinės statyboms. Ne veltui Lietuva kreipia žvilgsnį į Skandinaviją. Nenutiesti elektros tiltai, keliai į vakarus per Lenkiją – ar tai ne milžiniškos skriaudos šalies, jėga, prievarta verčiančios ją gerbti ir mylėti? Negalima viduramžių, XIX a. situacijos perkelti į XXI amžių. O juk bandoma. Ne be mūsų pačių pagalbos.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Remigijus:

    Tiesiog pasimečiau. Pats iš akademinės aplinkos, maniau žinau, kas turėtų būti profesorius, ar pan. O čia ištisinė plejada absoliučių debilų…

  2. Ir ugdomi jie pagal politinį užsakymą iš artimojo užsienio.

  3. tikras lietuvis:

    Tokiems vandens mūtintojams galimybes suteikia paprastas dalykas – niekam (kosmopolitai ir Lietuvos priešai, manau, specialiai maišo šitą košę) nedašunta, kad tautos susikūrė tam tikrose teritorijose.
    Įsivaizduokim: kadaise buvo Lenkijos tam tikra teritorija ir ten gyveno lenkų tauta, kurią nudažykim mintyse šviesiai rusva spalva. Buvo Lietuva, kurioje gyveno lietuvių tauta, kurią nudažykim žalia spalva. Buvo Rasieja, kurios tautą nudažykim raudonai.
    Jei tos teritorijos kaip balos ir iš jų lietus į kitą balą nuneša kokį tai kiekį tautos (šv. rusvos ar raudonos spalvos į žalią, tai per laiką ta svetima spalva žalioje išnyks), tai tie naujoje terpėje išnyks.
    Iš čia – tauta gimsta ir lieka tik savo teritorijoje, o kitur jos išeiviai asimiliuojasi ir įsijungia į vietinę tautą.
    Taigi: Lietuvoje gyvena tik viena tauta – lietuvių, o kiti kurį laiką dar gali tik išlaikyti savo buvusios kultūros likučius, kurie, jei jie egzistuoja tik buityje, tai nieko blogo, nes viešojoje erdvėje turėtų būti tik valstybinė kalba, kultūra.

    Vienžo, visokie bumblauskiai su pabėgėliais iš Vilniaus krašto prieš tokią loginę grandinę būtų pliki basi.

  4. 1)Okupantai pripazista tik kumscio politika. 2)reikia isvyti bumblowskij is televizijos ekranu. 3) kodel nedalivauja padorus Lietuvos istorikai. 4)Jau ir tirguje girdeti ,kaip pani zose klykia -kokie tie litvinai s..,nei pomidoru nei cibuliu nemoka uzsiauginti. manau ,kad artejame prie mordobojaus.5) kur musu atitinkamos strukturos-paralyzius?

  5. Jonas:

    Argi Alfredas Bumblauskas vis dar laikytinas istoriku? Manau, jis – profesionalus istorijos klastotojas.

  6. vytas:

    Bumblauskas: žemes, kurias lenkai žudymais, prievarta ir apgaule polonizavo, lietuviai privalo prijungti prie Lenkijos.

  7. 1939:

    RUSIJA JAU SUSITARĖ SU LENKIJA PASIDALINTI LIETUVĄ. Iš KGB finansuojamo Tomaševski fašistinės grupuotės veiksmų ir kalbų, Lenkijos atviro šmeižto prieš Lietuvą eskalavimo tarptautiniu lygiu, Rusijos atitinkami pareiškimai ir staiga “atsiradus” draugystė su Lenkija po Smolensko katastrofos operacijos – VISA TAI SAKO VIENA: RUSIJA KOORDINUOJA VEIKSMUS SU LENKIJA IR ABI ŠALYS RUOŠIASI LIETUVOS OKUPACIJAI

    ATĖJO KGB IR LENKIJOS POLITIKŲ FINANSUOJAMAS TOMAŠEVSKIS SU LENKŲ FAŠISTINE ORGANIZACIJA AWPL (KGB ‘JEDINSTVO’) IR VILNIAUS RAJONAS JAU JŲ RANKOSE. Vilniaus rajono savivaldybė jau turi lenkiškus pavadinimus ir visas rajonas lenkinamas per AWPL diktatūrą. Lietuva pavojuje, per šita organizaciją Rusija siekia sugriauti Lietuvos nepriklausomybę ir energetnius siekius, o Lenkija siekia užimti Vilniaus rajoną. ATĖJO 1939 METŲ SITUACIJA – O LIETUVA MIEGA APATIJOJE IR ALKOHOLIZME, PEDOFILIJOJE, NARKOTIKUOSE, KORUPCIJOJE, VAGYSTĖJE, IŠTVIRKAVIME, STABMELDYSTĖJE. Lietuva pavojuje – vienykimės kovai, žadinkime savo politikus, visuomenę

  8. p.s.:

    “Tie valstiečiai (ir vienas iš jų A.Bumblauskas), Riomerio vertinimu, planuojamo Vilniaus užgrobimo „net užgrobimu nelaiko“, „nes istorijos neišmano ir nesuvokia“ (Mykolo Riomerio dienoraštis1919 06 05 dienos įrašas).

  9. p.s.:

    “Kaip kiekviena tauta, taip ir Lenkija, siekdama savo tikslų, remiasi tokiais principais, kurie geriausiai į tą tikslą veda. Taip būtent vienu metu Poznanės krašto, Silezijos ir eventualiai tų prūsiškų žemių, kurios atveria Lenkijai prieigą prie jūros, atžvilgiu Lenkija skelbia teisinį principą ir reikalauja atkurti tai, kas fakto būdu kažkada buvo iš jos atimta, neminint apsisprendimo ir plebiscito, kuris būtų jai didžiai problematiškas. Taigi čia apsidraudžiama ir sukuriama teisė. Tuo tarpu Lietuvos-Baltarusijos žemių atžvilgiu, kai žiūrima į jas su apetitu, bet neturima teisių, nes jos palankios Lietuvai, griebiamasi apsisprendimo principo, demokratinių liaudies šūkių ir plebiscito“ (Mykolo Riomerio dienoraštis1918 10 16 dienos įrašas).

  10. p.s.:

    1918 07 27 teisėjas Riomeris turėjo reikalų su istorinės Lietuvos paribio gyventojais. „Nors visi kalbėjo lenkiškai ir vadino save lenkais, tačiau ta kalba buvo visiškai kitokia, kitoks jos fonetinis skambesys negu kad Karalystėje. Tai buvo tas pats mūsų numylėtas lietuviškas akcentas ir iš prigimties mūsų žmonės, nuoširdūs ir sąžiningi, gilūs, o kartu paprasti ir mieli, tokie, kokius aš myliu. Ir jie absoliučiai skirtingi nuo Karalystės gyventojų.“ (Mykolo Riomerio dienoraštis1918 07 27 dienos įrašas).

  11. R.J..:

    Visas 1919 12 18 (ketvirtadienio) „Dienoraščio“ įrašas, net praleidus svarbius tos dienos įvykius (teisme mirtimi buvo nuteisti du nusikaltėliai, o tai buvo gana retas atvejis, sukeldavęs Riomeriui daugybę minčių), paskirtas laiško tęsiniui. Riomeriui, matyt, tai buvo labai svarbu, o mums ne mažiau įdomu paskaityti Herbačiausko samprotavimus. Puiku, kad Riomerio dėka jie išliko. „P. Vasilevskis (Moračevskio kabineto buvęs užsienio reikalų ministras) viską man sugadino. Visa to „valstybės vyro“ politika (o ironija!) siekia Kaune sukelti lenkų revoliuciją (sic!) ir suradus pretekstą, kad „lietuviai žudo lenkus“ okupuoti visą Lietuvą, panašiai kaip Rytų Galiciją. Jis nepripažįsta net su Lenkija susifederavusios Lietuvos valstybingumo. Jis pripažįsta tik „autonominį sprendimą – taip kelia klausimą: Kauno vyriausybė išsižada Vilniaus krašto ir (risum teneatis?2) sutinka būti Lenkijos bičiulė. (…) Nenoriu sklaidyti visų iliuzijų dėl Pilsudskio asmens. Greit įsitikinsite, kas jis toks. Ne jo patikėtiniai žmonės, bet jis pats savo „idealizmui“ nuplėšė šlovę. Įsitikinau tuo, kalbėdamas su juo dvi valandas. Jis nemato etnografinės Lietuvos, nes jos nesupranta, nejaučia! Tiek mane suerzino, mėtydamas savo šmeižtus Kauno adresu, ir turėjau narsiomis pastangomis susitvardyti, kad nesureaguočiau taip, kaip moku tokiais atvejais“. (…) Belvederyje pažinau tinkamą Lietuvos priešą! (…) Pasakiau jam virpančiu, bet stipriu balsu: „Jeigu, ponas Viršininke, nepalenksi Kauno, suklupsi per Lietuvą ir krisi!“ Nustėro labai smarkiai, maniau, kad išprašys mane už durų.“
    „Buvau Kaune, mačiau neigiamas ir teigiamas puses. Ranką prie širdies pridėjęs sakau Jums: Kaune yra gera valia, Vilniuje nėra ir Varšuvoje nėra jos! Negalima iš lietuvių reikalauti niekšybės, būtent to, kad išsižadėtų Vilniaus ir broliuotųsi su lenkais. Kas viliasi, kad lietuvis gali būti toks niekšas, tas yra moraliai kritęs žmogus. (…) Ir tai vadinama politika?“

    Dar ir šiandien aktualiai skamba J. A. Herbačiausko pamokymai Pilsudskiui. Nepaklausė Juzefas savo tėvynainių, tų „kvailų lietuvių“. Patikėjo stipriojo teise. „Suklupo“, kaip ir buvo pranašauta Herbačiausko. Galiausiai Rytų klausimą „prakišo“ „pelnydamas priešą Lietuvoje“.

    Brangiai tai kainavo Lenkijai, gal net ir visam regionui, o ypač – Lietuvai. Galėtų mūsų laikų politikai paskaityti tuos J. A. Herbačiausko ir M. Riomerio pasvarstymus ar pranašystes. Gal nebeliptų ant to paties grėblio, gulinčio Lietuvos ir Lenkijos pasienyje dar nuo Juzefo Pilsudskio laikų.

  12. vytas:

    Tas Pilsudskis kirstukas, gaila, kad jam Dievas proto pagailėjo. Lenkijai tas kvailys nesvetimas.

  13. Vilmantas Rutkauskas:

    Prokrikščioninį dievišką popilsudskinį Lietuvos žemių lopą Bumblauską, šiandien gerai supranta ir jaučia ir kiti lenkų pasienio lopai.
    Tačiau šiandieninis Vilnius ir kitaip visaip iš kosmo politintas jau pačių etninių žydievių, kurie jį padarė iš etninio į taryt kosminį. Vilniuje ne tik patampanti archi tektūra, bet ir žmonės, pastebėkit, jau kaip iš kosmoso. Gerai, kad bent dar šiame Žemės lope bent buvo ir bent dar yra kažkas neparsidavėliško – seno Kaunietiško. Kaunas visada kažkiek gelbėjo.

  14. Istorikai įžūliai meluoja, kai sako, kad Pilsudskis neketino užgrobti ir “Kauno Lietuvos”, tik Vilniaus kraštą. Dar ir kaip ketino. Taip kalbėti galima todėl, kad Lietuvos visuomenė beveik nieko nežino apie POW (Polska Ogranizacja wijskowa) veiklą Lietuvoje vos tik paskelbus Vasario 16-osios Aktą, tos organizacijos teismą, kai buvo atskleistas ir ineutralizuotas kruvinas perversmas. O Lenkijos elgesys Taikos konferencijoje? Ir šiandien Lenkija siekia tų pačių tikslų, tik jau šiek tiek kitomis priemonėmis. Ir tada, ir šiandien buvo ir tebėra savų vištgaidžių, visaip padedančių Lenkijai pasiekti šimtmečiais nekintančių tikslų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: