J. Vaiškūnas. Medžiai mus vienija (audio) (16)

Medis žiemą | krogen nuotr.

Medis žiemą | krogen nuotr.

Gruodžio 22 – žiemos saulėgrįžos dieną Saulė dangaus skliautu keliaus žemiausiai, o naktį – žemiausiai po žeme.  Netrukus sėsime prie Kūčių stalo ir senu papročių  pradėsime švęsti 12-os ypatingų dienų  – šventvakarių laikotarpį. Tuo laiku kiekvienuose namuose žėrės nepaprastas medis – gražiai išpuošta Kalėdų eglutė. Nors daugeliui dabar ji tėra graži namų puošmena ir vaikų pramoga, tačiau  savo gelmine prasme ji ir toliau mums primena  nepaprastai seną, galingą iš tolimų protėvių paveldėtą Pasaulio medžio vaizdinį.

Pasaulio medis – gerai žinomas bet daug kam abstraktus ir mažai suprantamas dalykas. Manoma, kad šis simbolis būdingas tik mūsų protėviams ir liaudiškajai pasaulėžiūrai. Tuo tarpu tai vienas esmingiausių visos žmonijos vaizdinių, gyvuojantis ir veikiantis iki šiol net ir pačiose moderniausiose visuomenėse. Pasaulio medis tai loginė struktūra, padedanti pažinti Pasaulį ir mūsų pačių vietą jame. Įvairios šiuolaikinės abstrakčios klasifikacinės schemos taip pat dažniausia remiasi struktūriniu medžio principu.

Ar tikrai archeologų mums į galvas įkaltas akmens amžius buvo akmens? Juk išmokę apdoroti akmenį mūsų tolimi protėviai turėjo mokėti savo reikmėms taikyti ir daug minkštesnį medį. Tad, akmens amžių reiktų laikyti ir medžio amžiumi. Medį su akmeniu sujungęs žmogus įgijo iki tol nematytą galią. Svarbiausius darbo įrankius įgalinusius savo reikmėm palenkti aplinką sudarė akmens ir medžio derinys: kirviai, pjautuvai, strėlės… Tikėtina, kad ir to meto šventviečių pagrindinėmis šventenybėmis turėjo būti medis ir akmuo.

Baltų pasaulėžiūroje, kaip ir kitų pasaulio tautų senosiose pažiūrose medžiui teikiama ypatinga simbolinė religinė prasmė. Norint perprasti medžio vaizdinio sureikšminimo priežastį verta prisiminti pačios religijos esmę. Lotyniškas žodis religio sietinas su žodžiu religare – vėl surišti sujungti. Taigi religija – tai pasaulėžiūrinė sistema, kuria siekiama sujungti šiaip jau savaime linkusius išsiskaidyti ir trūkinėti mūsų tarpusavio žmogiškuosius ryšius, mūsų ryšius su praeitimi ir ateitimi, su protėviais ir gamta, ryšius tarp įvairialypių mūsų žinių apie Pasaulį ir kartu mūsų pačių ryšius su Visata. Medis, kaip reta, pačiu savo pavidalu yra vaizdžiu ir parankiu ryšių, jungties perteikėju, vadinasi, ir religijos esmės įkūnytoju. Nesuskaičiuojami medžio lapai susiję su medžio šakomis, smulkios šakelės apsijungia į stambesnes šakas, šios savo ruožtu jungiasi su kamienu, kamienas veda į šaknis… Medžio šakotumas tampa Pasaulio pažinimo būdo vaizdiniu, išreiškiančiu mūsų pažinimo kelius. Vesdamas mūsų mintis nuo atskiro prie bendro, nuo įvairovės prie vienovės Pasaulio medis pasireiškia kaip pažinimo medis.

Medžio stiebimasis nuo Žemės į Dangų mums primena, kad gyvybė užgimsta Dangaus ir Žemės jungtyje. Šakomis iš Dangaus gerdamas Dieviškąją šviesą, o šaknimis iš Žemės siurbdamas gyvybės syvus, Pasaulio medis pasireiškia mums kaip  gyvybės medis.  Kuomet medžio vaizdinį pasitelkiame siekdami pažinti savo kilmę, jį įvardijame – genealoginiu medžiu. Medžio pavidalo virsmai tiesiogiai paklūstantys saulės kelio kaitai padange, tai yra – metų laikams, labai vaizdžiai apreiškia laiko bėgsmą, tuo būdu, greta astronominio, cikliniu dangaus šviesulių judėjimu grindžiamo kalendoriaus, medis suteikia galimybę turėti  augalinį, fenologinį laiko matą (laiko medis).  Iškalbingi medžio laiko ženklai  – nuo juodų ir plikų apledėjusių, giliai glūdinčią gyvastį saugančių medžio šakų, iki galingo pavasarinio pumpurų sprogimo. Nuo baltųjų gegužės žiedų iki šakas ligi žemės lenkiančių vaisių, nuo brandaus jų bumbsėjimo ant tėviškės sodo žolės, iki auksinių lapų bobų vasaros, nuo lapkritinio jų skriejimo ir sukimosi rudenio vėjų sūkuriuose iki vėl šakas sukaustančio gruodo…

Įvaizdinantis laiko bėgsmą medis kartu ženklina ir erdvių ribas: sodyba apsodinta medžiais, berželiais apkaišyta gegužinių aikštelė ar iš beržų padaryti vestuviniai vartai… Tėviškės trobos skendinčios aukštų tuopų siūravime, grįžtančio į namus laukiantys balti beržynėlio svyruoklių kamienai, už kaimo grybų ir aviečių kvapais pasitinkantis svajingas ir svetingas Gojelis, už jo – gūdus paslaptingas į nesuvokiamus tolius nusidriekiantis senmiškis, susiliečiantis su padangėmis savo dantyta tolių karūna…  Medžiai erdvėje – sodyba, sodas, laukas, miškas…  Nuo seno vienus su kitais mus jungė gyvastim knibždantys miškai.

Istoriniai metraščiai pažymi mūsų protėvius turėjus šventąsias giraites ir šventuosius medžius. Viena žinomiausia tokių šventviečių buvusi prūsų gyvenamųjų žemių viduryje. Ji,  pasak metraštininko P. Dusburgiečio, vadinosi Romuva, o  S.Grunau (XVI a.) tvirtinimu – Rikojotas. Šioje šventovėje augo aukštas galingas žiemą vasarą žaliuojantis ąžuolas. Ąžuole stovėjo trijų prūsų dievų atvaizdai  – Patolo, Perkūno, Patrimpo. Šalia nuolat degė šventoji ugnis. Tai buvo pagrindinė baltų žemių šventvietė į kurią atvykdavo žmonės ne tik iš Prūsijos, bet ir iš Kuršo, Žemaitijos, Lietuvos. Religijotyrininko Gintaro Beresnevičius nuomone „tokios religinės kelionės „šventųjų medžių link“ siejo viena nuo kitos nutolusias baltų pasaulio erdves“.

Laikyta, kad žmonės per šventuosius medžius gali kreiptis į dievą. XVII a. pabaigoje M.Pretorijus rašė, kad būdavo atliekamos tam tikros apeigos tam, kad per medį atsirastų ryšys su dievais. Žynys, suradęs tinkamą medį, pasninkaudavo tris dienas ir tris naktis, kviesdamas dievą įžengti į pasirinktąjį medį ir suteikti jam reikiamą šlovę. Po pasninko ir maldų dievas turėdavo nusileisti į medį ir apsireikšti stipriu ošimu bei kraupiu murmesiu šakose. Tačiau, jei iki trečios dienos tai neįvykdavo, žynys pasitraukdavo ir grįždavo tik po dviejų dienų pasninko. Jei ir vėl dievas nenužengdavo į pasirinktąjį medį, žynys iki kraujo susidraskydavo krūtinę; jei ir tai nepadėdavo, jis turėjo atnešti savo vaiko kraujo ir apšlakstyti juo medį. Po tokių apeigų dievas apsireikšdavo. Kai tai įvykdavo, būdavo keliama šventė ir atliekamos aukojimo apeigos. Taigi, ne kiekvienas medis galėjo būti bendravimo su dievais priemone. Ypatingu ir pašvęstu tapdavo tas, kurį sugebėta įprasminti pasiaukojamais veiksmais. Ar ne taip paprasta grindinio plytelė Kaune Laisvės alėjoje tapo šventuoju Lietuvos laisvės ir pasiaukojimo ženklu – Romui Kalantai su šūksniu „Laisvė Lietuvai“ paaukojus čia savo gyvybę?

Medis – susikaupimo ir meditacijos vieta, padedanti atkurti eižėjančius sielos ir kūno ryšius su Visata, pajusti šio pasaulio vienovę. Tai tikroji meditacijos (lot.  medius = „vidurys“) vieta, tai šventvietė vedanti mus dvasinio susitelkimo keliu į sielos vidų, sugražinanti mus prie Pasaulio ašies į patį kosmoso vidurį. Medžio kamienas apjungdamas šakas ir šaknis, Dangų ir Žemę, apjungia ir mūsų širdis. Po medžiu susitaikoma, sutariama, sulygstama, prisiekiama, pradedama nauja gyvybė… Mūsų tautosakoje ataidi atsiminimas apie pirmapradį kosminį medį iš kurio lajos iškritusios dieviškos kibirkštys davė pradžią  pirminiams kosminiams vandenims, iš kurių dievai tvėrė pasaulį:

Vidury lauko
Grūšelė stovi,
Kalėda!
Toje grūšelėj
Žvakelė dega,
Kalėda!
Oi ir pasdarė
Dzideli dyvai,
Kalėda!
O ir pakrito
Kibirkštėlė,
Kalėda!
O ir pasłejo:
Marios mėlynos,
Kalėda!…

„Vidurty lauko“ gieda Šventaragio Romuva:

Etnologė N.Laurinkienė čia įžvelgia trijų pagrindinių sudedamųjų mitinio pasaulio pradų – žemės, ugnies ir vandens sąveikos vyksmą. Pasak jos, šiuos tris pagrindinius visatos pradus sujungia pasaulio medis augantis kosmoso centre – lauko viduryje.

Dabar, kai į savo miškus, o ir visą gamtą žiūrime materialistiniu žvilgsniu, kai medžiai jau siejasi tik su kubiniais metrais medienos skirtos lentoms arba rąstams, kai iš jų pasitraukė protėviai ir dievai bei visas šventumas – kas besujungs mus vienus su kitais, kas teiks galių?

Iki šiol pamenu kadaise Lietuvoje vešėjusio vieno Sankt Peterburgo vienuolio žodžius: Jūs turite mišką, jei bus blogai kreipkitės į jį ir jis padės jums…  Tik dabar supratau tų žodžių prasmę – miškas mus suvienija, sulieja  žmones ir gentis, miškas tai – Lietuva, tai kas sulieja sujungia, tai vienybė, tai mūsų tautos stuburas. Pirmieji kirčiai į jį buvo suduoti Lietuvos krikštytojų kirviais. Pasakojama, kad pradėjus kirsti šventąsias lietuvių girias medžioklės ir miškų deivė Medeinė ilgai dar pasirodydavusi žmonėms liūdna ir apsiverkusi, ji kreipdavosi į praeivius tokiais žodžiais: Lietuva yra miškuose!  Kirskit miškus; iškirsite miškus – nebus Lietuvos. Kirskit! Kirskit!..

Medžiai nemoka išrauti šaknų ir bėgti ten kur geriau. Tvirtai suleidę šaknis į protėvių žemę jie nebyliai primena kur yra tikrasis pasaulio centras laukdami mūsų pastangų bei atsakomybės, kad vėl per savo šaknis ir šakas galėtų apreikšti dievų ir protėvių kalbą.

Jei esi pavergtas darbų ar  nualintas negandų įžengęs į ramiai žaliai ošiančios laukinės girios vidų pasijunti prausiamas švelnių nematomų gyvasties srovių. Jos srūva į tavo vidų kartu su lengvu vėjo dvelksmu su lapijos šnarėjimu ir žvilgėjimu.

Jei tau trūksta jėgų išsirink sau artimą miško galiūną – pušį, ąžuolą beržą ar klevą… tą kurio geidžia tavo širdis. Prisiglausk, apkabink tartum artimą žmogų, prakalbink mintimis ar žodžiu… Ir pajusi – medis girdi tave, jis atsako tau, jis atiduoda tau savo dalį jėgos ir ramybės. Jei gyveni šalia miško – saugok ir tausok jį ir turėsi nepakeičiamą pagalbininką.

Ne kartą teko sutikti žmonių tvirtai įsitikinusių, kad miškas atsako į žmogaus rūpestį suteikdamas jam dalį savo  galios ir stiprybės. Neveltui apie gerą žmogų kalbame kaip apie taurų medį – „tvirtas kaip ąžuolas, liekna kaip liepa…“ Kiekvienas medis, kiekvienas augalas kaupia savo jėgas, skleidžia savo galias. Medžių visuma – giria, miškas, gojus pavienių medžių stiprybę kaupia ir jungia  į vieną didžią visumą.

Taip ir Tauta, sujungdama pavienių žmonių asmenybes į vieną bendriją, kuria naują galią, naują kokybę, kurioje žmogus įgyja naujas galimybes savo savitumui plėtoti, dvasines galias ugdyti.

Laikas vėl tai prisiminti, susivienyti ir veikti išvien.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Kemblys:

    Jonas Vaiškūnas:
    “Jei tau trūksta jėgų išsirink sau artimą miško galiūną – pušį, ąžuolą beržą ar klevą… tą kurio geidžia tavo širdis. Prisiglausk, apkabink tartum artimą žmogų, prakalbink mintimis ar žodžiu… Ir pajusi – medis girdi tave, jis atsako tau, jis atiduoda tau savo dalį jėgos ir ramybės.”

    Aš tai liečiu Medį, žmogų ar kitą kokį ‘gyvuolį’ tik tada, kai savyje jaučiu jėgą, jos perteklių, ir galiu su jais pasidalinti. Noriu, kad sveiki augtų. Esu ‘gamtameldys’ 😀

    Nesuprantu to Vaiškūno:
    “Tuo laiku kiekvienuose namuose žėrės nepaprastas medis – gražiai išpuošta Kalėdų eglutė.” – eglutės ‘namuose’ neauga.

    Prisiminiau, kartą ‘aplinkosaugininkai’ atėmė neteisėtai pardavinėjamas vogtas eglutes (nubaudė pardavėjus) parsivžė į savo įstaigą, pasidalino ir parsinešė namo vaikams papuošti. Eglutės nukirstos, pavogtos, atimtos, pasigrobtos džiugins vaikučius 🙁

  2. Kemblys:

    Jei sodinu medžius, tai dar nereiškia, kad Kalėdinės užgaidos proga galiu kirsti Eglutę. Ar kirto protėviai? Su krikščionybe atėjo eglučių NUKIRSTŲ puošimas neturintis nieko bendro su pasaulio medžiu, etnologe.

    • Rašau apie Pasaulio medžio vaizdinį, jo santykis su realiu medžiu toks pats kaip Žemės rutulio su mokykliniu gaubliu.

    • RimasOK:

      Kembly:
      Protėviai eglučių gal ir nekirto, bet ožiukus aukojo. Kaži kaip čia pagal tamsta išeina, kad su užgaida ožiuko gyvybę atimti buvo galima, o medžio nukirsti nebuvo galima?
      Tad eglutės nukirtimas yra šiuolaikiškas humaniškas aukojimo būdas. Žiemos vakarą nueiti į mišką, klampoti per sniegą (išskyrus šiemet), nukirsti eglutę, parsinešti namo yra kaip ritualas ar apeiga. Žinoma tai suprantama/įmanoma tik normaliam žmogui gyvenančiam name ant savo žemės lopinėlio.
      Beje šiemet nemažai eglių viršūnių paaukojo ir pati gamta, tad namuose turime šimtametės eglės viršūnę.

      • Viskas teisinga, bet su viena sąlygą, kad Auka prasminga tik tuomet jei už vieną paaukotą gyvybę paleidi į šviesą kelias. Tada aukojimas įgyja prasmę. Tik tada. Tuomet Aukojimas įsipareigojimas – gausinti, o ne naikinimas. Tada ir Dangus džiaugiasi – pjaukite valgykite, stiprinkitės – tam, kad pagausintumėte ši Pasaulio gyvybę, kad sukurtumėte Darną.

        Tebūnie Darna!

        • RimasOK:

          Mes šią sąlygą išpildėme, pavasarį pasodinome 5000 eglučių 🙂
          Nors jos dar nedidelės, bet buvusio plyno lauko atmosfera labai pasikeitė, pasidarė gyvas ir traukia vis ateiti pasižiūrėti pavaikštinėti.

      • Kemblys:

        RimaiOK, perskaityk ištrauką iš J.Vaiškūno straipsnio:
        “Laikyta, kad žmonės per šventuosius medžius gali kreiptis į dievą. XVII a. pabaigoje M.Pretorijus rašė, kad būdavo atliekamos tam tikros apeigos tam, kad per medį atsirastų ryšys su dievais. Žynys, suradęs tinkamą medį, pasninkaudavo tris dienas ir tris naktis, kviesdamas dievą įžengti į pasirinktąjį medį ir suteikti jam reikiamą šlovę. Po pasninko ir maldų dievas turėdavo nusileisti į medį ir apsireikšti stipriu ošimu bei kraupiu murmesiu šakose.”
        Jei sugebi atlikti Pretorijaus aprašytas apeigas, kirsk Medį, aukok Ožiuką. Jei nesugebi susisiekti su ‘dvasiniais’ būviais, tavo veiksmai bus tik nesveikų užgaidų tenkinimas, kuris atsilieps tau netikėtomis bėdomis.
        Linkiu Tau grįžtančios Saulutės šilumos.
        Kemblys 🙂

  3. Domantas:

    Kas nori, tas iš musės dramblį daro. Nori namie eglutės? Nenori kirst? Turėk eglutę vazone. Užaugs per didelė – pasodink miške ar sode. Kai nereik, tegul auga vazone lauke.

  4. citata:

    “tu įkvepi tai ką iškvepia medžiai įkvepia tai ką iškvepi tu įkvepi tai ką iškvepia medžiai įkvepia tai ką iškvepi tu”

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Anksčiau miškas labiau buvo dvasiniai ir tautiniai namai.
    Dabar sukrikščionionintiems lietuviams, dažniau tik kaip priebėga nuo eko nominio greitkelio į protėvystės namus – pakelėje jau tualetinius, apart žydiškai prismilkintoje nycoje nuostabaus pavargoninto byblijinio valstybinio jausmo.

    Valstybinės, privačios miškų zonos, bet krikš. čionims ne šventos.

  6. Daiva:

    LABAI AČIŪ. Labai prasmingos mintys. Puiki vienybės idėja.

  7. povilas:

    Visada laukiu prieš mūsų šventes Jono minčių, pagalvojimų, pastebėjimų, palyginimų. Tikra atgaiva sielai, taip trokštančiai išsigrįninti šviesiomis mintimis, kilniais darbais ir giliais susimąstymais. Ačiū, Jonai, už dovaną mums, kuriems, saulės saulėgrįža yra trumpas stabtelėjimas kelyje į prašviesėjimą. Medis, kaip žmogus, žmogus kaip medis – viską jaučia, suvokia ir tyliai išlaiko būties paslaptį, kurioje tiek daug baltiškų ženklų. Tebūnie darna – mumyse ir miškuose.

  8. Vikintas:

    …dekoju uz straipsni,uz tai,kad esate,kad islikome…

  9. Atgalinis pranešimas: Baltų žinyčios vartai » Žaltys, Vandens religija ir Lietuvos vardo kilmė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: