J.Jasaitis. Kreipimasis į vieną organizacinę grupę (37)

Jonas JasaitisRaginimų vienytis ir aktyviai veikti tikrai netrūksta. Tačiau nerimą kelia kita tos pačios problemos pusė. Tai mūsų susiskaldymas arba, tiksliau sakant, išsibarstymas. Yra daugybė panašių tekstų, tačiau tuo viskas ir pasibaigia.

Spalio 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje konferenciją tautos susitarimo tema suorganizavo Nepartinis demokratinis judėjimas (NDJ). Šioje konferencijoje teko ne tik dalyvauti, bet ir skaityti pranešimą apie savivaldos atkūrimo būtinybę ir galimybes. Žmonės paplojo, padėkojo. Tačiau tiek jie, tiek ir aš pats klausiau, o ką toliau darome?

Buvo paskelbta, kad toje konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 40 visuomeninių organizacijų („jungtinių judėjimų“, „iniciatyvų“ ir t.t.) atstovai. Tačiau jie nesusėdo aptarti bendrų veiksmų programos. Išsiskirstė, taip nieko kartu ir nenutarę. Ir toliau veiks pavieniui? Rašys panašius atsišaukimus, rinks parašus, kalbės savo nedidukėse e-svetainėse? Pasiguos vieni kitiems, kartais susibars… Tai ir viskas?

Konferencijai baigiantis kažkas konstatavo, kad yra gana daug aktyvių žmonių – patyrusių lyderių. Tačiau patys lyderiai nesugeba susitelkti. Kai kurie iš jų vienas kito tiesiog asmeniškai negali pakęsti. Įvardinkime visa tai, kaip patologinę elgseną, kai kiekvienas nori būti vadu, bet niekaip nebesugeba tapti bendražygiu.

Sąjūdžio metais buvome TAUTININKAI tikrąja to žodžio prasme, nes siekėme atkurti savo valstybę kaip svarbiausią, egzistencinę tautos gyvavimo sąlygą. Pavyko tai padaryti tik todėl, kad šalia vienas kito sustojo drąsūs (nors ir stokojantys patirties) ir patyrę, nors neretai stokojantys ryžto, karšti (nors ne visada apgalvojantys keliolika būsimų žingsnių) ir išmintingi, geriau numatantys pasekmes ir todėl gebantys išvengti nereikalingų komplikacijų. Paskui juos nuėjo iš pradžių keli šimtai, o netrukus prisijungė tūkstančiai, po jų – dešimtys ir jau net šimtai tūkstančių. Žmonės sujudo ir susivienijo, įveikė pačias didžiausias kliūtis – apatiją ir baimę. Sąjūdis buvo tikroji POLITIKA, nes jokia laisvė neiškovojama be politinių idėjų ir siekių. Nepriklausomybės atkūrimas – politinės kovos išdava. Daugeliui iš mūsų tai buvo pats laimingiausias gyvenimo tarpsnis – tikro tautos dvasinio atgimimo ir atsinaujinimo laikas.

Iškovoję laisvę išsiskirstėme… viską palikdami savieigai. Tikėjome, kad turime vadus, kuriuos matėme tribūnose. Tačiau dauguma iš jų netrukus liko kažkur užribyje. Revoliucijos šaukliai greitai pasijuto nereikalingais. Prasidėjo sunkiai besuvokiamas chaosas. Nedidelį tautos turtelį ėmė draskyti „prichvatizatoriai“ – partorgai ir politrukai, direktoriai ir pirmininkai, savų draugų-bičiulių kompanijų veteranai ir netikėtai atsivėrusias galimybes pajutę „lovio komjaunuoliai“. Marga prichvatizatorių šutvė daug kur juodžiausiems darbams pasitelkė pakampių valkatas, paprasčiausius gatvės chuliganėlius, suteikdama jiems „nusikalstamo pasaulio autoritetų“ – mafijos įvaizdį, apie kurį daugelis šių pašlemėkų net supratimo neturėjo. Antai septynmetės mokyklos nebaigęs bomželis netikėtai pasijuto tituluotas nenugalimu banditu, gaujos vadu.

Taip atsirado „tulpiniai“ ir „šmikiniai“, „brigados“ ir „švininiai“: Kaune ir Tauragėje, Panevėžyje ir Pagėgiuose, net Pabradėje ir Bazilionuose… Juos labai uoliai išreklamavo visų tipų „nepriklausoma“ (suprask, Lietuvai nebepriklausanti) purvasklaida ir gandasklaida. Beje, ir toliau reklamuoja. Atsiversk kokio nors didžiausio „naktinraščio“ ar „vakarraščio“ pirmąjį puslapį. Ką rasi? Gal apie žmones, kurie kažką gražaus sukūrė savo valstybei? Gal apie studentus neakivaizdininkus – dirbančius, siekiančius mokslo ir dar randančius laiko savo vaikams? Gal apie tyrėjus, pajutusius mokslinės kūrybos pulsą? Gal apie gražiausius gimtinės kampelius, gamtos paminklus, jų kūrėjus ir puoselėtojus? Deja…

Netrukus prichvatizatoriai ėmė valdyti. Šalia senosios – organizuotos, patyrusios, savas struktūras turinčios „nomenklatūros“ pradėjo formuotis naujos grupės, besidangstančios net Sąjūdžio aktyvistų, pogrindininkų, disidentų, rezistentų vardais. Nors niekas iki tol nematė jokio jų dalyvavimo laisvės kelyje, tačiau dabar viena po kitos ėmė sklisti legendos apie neva veikusius intelektualų sambūrius, kuriose esą prie kavos puodelio buvo karštai aptarinėjamos tautinės kultūros idėjos. Vadinamieji „kavos rezistentai“ savo įžūlumu nedaug nusileido kompartijos pamainai – komjaunuoliams, įnirtingai su jais pešdamiesi dėl postų, dėl įtakos, o vėliau – dėl „projektų“. Tebesipeša iki šiol, nors tautos turtelis jau seniai išgrobstytas, parduotas – perparduotas, išmainytas ir sunaikintas. Dabar jie pešasi dėl Europos Sąjungos fondų, be jokio svyravimo siedami juos su nuo senovės sukčių vartojama „fundijimo“ sąvoka. Kam reikia, užfundija, kas neįtinka – išspiria. Gal kas manote, kad toje šutvėje dar liko kokių nors valstybės kūrimo idėjų? Nejuokinkite, machinatoriams tokios idėjos – neįdomios. Kartais įkibdami vienas kitas kitam į atlapus ar apykakles, jie dalijasi „mundurus“ – vietas „pozicijos-opozicijos“ pokeryje.

Netrukus buvo paskelbta, kad Sąjūdžio nebereikia. Naujieji valdantieji sakė: dabar bus partijos. Tačiau istorines šaknis ir aiškias ideologines bazes turėjusios partijos netrukus buvo apšmeižtos, supjudytos ir suskaldytos. Štai ir Tautininkų sąjunga buvo puolama iš įvairiausių pakampių, kol buvo pavykę jos įtaką sumenkinti. Tačiau šį kartą tautininkai gana greitai sugebėjo atsinaujinti. Šių metų gruodžio 17 d. Tautininkų sąjunga atkurta. Dabar belieka labai kietai imtis darbo – suvienyti visus, kuriems svarbi Lietuvos valstybės idėja. Reikia, kad susirinktų visi, kurie suvokia, kas yra PATRIA, kas yra gimtoji žemė, kas yra laisvas kuriantis žmogus.

Tačiau jeigu ir toliau ryžtingi ir išmintingi, karšti ir atsargūs liks sėdėti savo kampeliuose ir klubeliuose („santalkose“, „sambūriuose“, „judėjimuose“, „forumuose“ ir t.t.), kartas nuo karto paskelbdami eilinį „kreipimąsi“, pakviesdami dar kartą pasipiktinti tautos skurdinimu ir mulkinimu, tai iš to nieko nebus. Daugės tokių, kurie nepajėgia nesuvokia, kad tikrasis POLITIKOS tikslas – tautos gerovė. Daugės tokių,  kuriems viskas atrodo tik vaidyba ir peštynės dėl galios ir įtakos. Patys nežinodami, kur pasiklydo, jie aiškins, kad reikia eiti kažkur… į gamtą, nors iš tikrųjų apie tą gamtą nusimano tiek, kiek veršis apie medų arba višta apie lėktuvą. Bet jie vis labiau manys, kad yra teisūs, nes kitokios politikos nebus nei matę, nei girdėję.

O „į gamtą“, žinoma, galima nueiti ir Norvegijoje, ir Ispanijoje. Galima patrypčioti ir kurio nors dar nesuarto Lietuvos piliakalnio šlaituose. Argi svarbu, kas tave valdo? Koks skirtumas… „savi“ ar svetimi… Jie guosis, kad nedalyvauja politikoje, kuri, anot jų, „visada – tik verslas“. Ir vargu ar besuspės suprasti, kad tas vadinamasis „nedalyvavimas politikoje“ taip pat yra politika, tik dar labiau nešvari, nes tai yra abejingumo savo tautos likimui – išdavystės politika.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *