Linksmakalnis: miestelis mena ne tik juoką, bet ir šiurpias nelaimes (4)

Linksmakalnio miestelis mena ne tik juoką, bet ir šiurpias nelaimes

Linksmakalnio miestelis mena ne tik juoką, bet ir šiurpias nelaimes

Ant Linksmo kalno, kuris stūkso greta kelio Kaunas-Prienai-Alytus, skardingosios Jiesios ir Šventupės santakoje, apsuptoje tvenkinių, ne visuomet dėjosi linksmi dalykai. Šio miestelio istorija paslaptinga, iki galo neatskleista, gana šiurpulinga ir netipiška kitoms Lietuvos gyvenvietėms.

Karinis miestelis

Prie įvažiavimo į miestelį teberiogso sargybos namelis. Išdaužyti langai, išplėštas pastato vidus liudija, jog jis seniai nebeprižiūrimas. Tai – vartai į buvusį slaptą sovietų kariškių miestelį. Prie vartų ginkluoti sargybiniai budriai sekdavo, kad joks prašalaitis nepatektų į griežtai saugomą teritoriją.

Nuo 1944 metų Linksmakalnyje įsikūrę sovietų kariškiai įrengė KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinį – radijo žvalgybos centrą. Iš vietovės iškeldinti visi gyventojai, teritorija apjuosta spygliuota viela. Linksmakalnyje įsikūręs karinis dalinys buvo ypač slaptas. Jame dirbo keli tūkstančiai sovietų kariškių bei vertėjų. Iš čia buvo galima klausytis visoje Europoje į eterį išeinančių radijo pranešimų. Bazėje dirbusiems tarnautojams su šeimomis niekur kitur nebuvo leidžiama dirbti ar gyventi.

Buvusioje SSSR panašūs centrai veikė Skundoje (Latvija), Taškente, Pskove ir Maskvoje. Apie tai rašoma Algirdo Katkaus knygoje „Nuo aušros iki sutemų“.

Karinis miestelis turėjo viską, ko reikia uždaram gyvenimui: savo ligoninę, kultūros namus, biblioteką, vaikų darželį, 10-metę mokyklą, parduotuvę. Čia pat kareivinės, prie jų, aikštelėje, tebestovi cementinis obeliskas su ryškia penkiakampe žvaigžde, tolėliau –  išsidėstę pastatai su didžiule lėkšte – radijo lokatoriumi, siųstuvais ir imtuvais. Beje, metalinės lėkštės atvykusiems pamatyti jau nebepavyktų.  Radijo ir Televizijos centras ją pardavė. Tačiau apleisti, viela aptverti pastatai tebestovi nenaudojami.

Statė vokiečių belaisviai

Kiekvienas, atvykęs į Linksmakalnį, dar gali pamatyti autentiškas karinio miestelio detales: pakankamai žymūs, nors ir gerokai krūmokšniais apžėlę autodromo takai, privatizuoti, pradėti tvarkyti (bet iki galo taip ir nebaigti) kareivinių pastatai, sudegę kultūros namai,  ant jų dar žymu sovietiniai herbai.

Šį karininkų klubo pastatą (jo dizainas paimtas iš K. Gustaičio dvaro arklidžių), kareivines ir  Žaliosios gatvės namus 1944-1950 metais statė atvaryti vokiečių belaisviai, kuriuos vėliau sovietai sušaudė. Vietos, kur jie buvo užkasti, atrasti nepavyko. Jų atminimui atidengtas  paminklas  – Lietuvos laukų riedulys su vokiškais ir lietuviškais įrašais. Kasmet jį aplanko vokiečių belaisvių artimieji, vokiečių ambasados atstovai. Sovietų kariškiai iš Linksmakalnio pasitraukė tik 1993 metais, birželio 16-ąją, ši data kasmet paminima miestelyje kaip Vasaros šventė.

Čia ilsisi ir Napoleono kareiviai

Prie įvažiavimo į Linksmakalnį, ant Jiesios kranto, yra senos Veiverukų vardu vadinamos kapinaitės. Nuo Kaunas-Prienai plentu važiuojančiųjų akių jas užstoja medžių guotas. Nedaugelis bežino, kad pasukęs pro sulaukėjusią kriaušę gali rasti pievoje brydę – buvusį keliuką, vedantį į Napoleono laikus menančią aukštumėlę. Šių kapinaičių pradžia siekia Napoleono laikus, kai jo armijos likučiai jau traukėsi.

Ties šia vieta kariuomenė sustojusi pailsėti. Buvę dideli šalčiai, ir užmigę kareiviai  sušalo negyvai. Juos ir palaidojo prie Jiesios. Vietos gyventoja Janina Isatkinienė šį pasakojimą  girdėjusi iš savo tėvo, gimusio 1895-ais.

1960-aisiais, čia vykdant melioraciją ir kasant tvenkinius, iš žemutinės kapinių dalies, pro kurią dabar pasukta Jiesios vaga, ėmė ristis žmonių kaukolės. Spėjama, kad tai Napoleono karių palaikai, nes jie buvo laidojami žemesnėje kapinių dalyje.

Apleistos kapinaitės grimzta užmarštin

Veiverukų kapinaitėmis ši vieta imta vadinti todėl, kad ši žemė kadaise buvusi ūkininko Veiverio nuosavybė. Kapinės buvusios aptvertos medine tvora. Jos dabar nebėra. Likę tik didžiuliai medžiai, kurie įrėmina kapinių teritoriją.

Kapinėse, koplyčios vietoje išlikusi rūsio žymė. Šioje koplyčioje iki 1918 metų būdavo laikomos mišios, kunigas atvykdavo iš Garliavos. 1918-aisiais koplyčia sudegė.

Kai buvo pastatyta Išlaužo bažnyčia (1933m.), prie jos imta laidoti. Tuomet giminaičiai iš Veiverukų kapinių išsikasė savo artimuosius ir perlaidojo Išlauže. Veiverukų kapinaitėse laidota iki 1954metų. Čia ilsisi ir Antaninos Garmutės seneliai Štuopiniai.

Kapinaitės smarkiai apleistos, prieš keletą metų dar buvo galima atsekti kapų su metaliniais kryžiais. Prieš Vėlines Linksmakalnio kraštotyrininkai sugrėbdavo lapus, apgenėdavo krūmus, uždegdavo žvakutes. Tačiau pagal teritorinį pasiskirstymą kapinaitės priklauso Prienų rajono Išlaužo seniūnijai. Išlaužiškiai šiuos kapelius užmiršo ir paliko likimo ir  gamtos valiai. Tačiau vien jau paveldo prasme kapinaitės turėtų būti saugomos ir prižiūrimos.

Linksmakalnio dvaras ir jo savininkai

Seniausias dvaras, kokį pavyko kraštotyrininkams atrasti Linksmakalnyje, priklausė vokiečiui, pavarde Lyzental. Vardas jo nežinomas. (Lyzental pavadinimu Šveicarijoje pavadintas nedidelis vokiečių miestelis). Šis dvarininkas ir pavadinęs savo dvarą netoli Kauno Liustbergu –  lietuviškai džiaugsmo, laimės kalnu.

Liustbergas dar buvo vadinamas ir Linksmakaimiu. Nuo 1909 metų šį dvarą įsigijo grafo Tiškevičiaus praturtėjęs ūkvedys Kazimieras Gustaitis. Jis turėjo dar vieną dvarą Rutkiškėse, Prienų rajone.

Kazimierui Gustaičiui ir Katerinai Zieniūtei-Gustaitienei gimė šešios dukros ir vienas sūnus. Antroji dukra Magdalena-Ona, nuo mažens vadinama Antanina, gimusi 1894 metais Rutkiškės dvare, buvo išsimokslinusi. Kaune baigė gimnaziją, studijavo Maskvoje aukštuosius pedagogikos kursus, geografijos specialybę. Kurį laiką mokytojavo Trakuose, Kaune, vėliau Berlyno universitete studijavo literatūrą.

1921-aisiais ištekėjo už įžymaus kooperatininko, vėliau profesoriaus ir akademiko Petro Šalčiaus. (Vikipedijoje klaidingai nurodoma, kad jos vyras buvęs keliautojas Matas Šalčius). Antanina Šalčiuvienė išleido keletą geografijos vadovėlių, bet vėliau visas jėgas skyrė grožinei kūrybai. Viktorijos Daujotytės monografijoje „Parašyta moterų“  net keliose vietose A. Šalčiuvienė minima kaip feministinių romanų autorė. Detaliau aptariamas jos romanas „Vingiai“(1932m.), atkreipiamas dėmesys, kad autorės stilius artimas Lazdynų Pelėdos manierai.

Sovietiniais metais Antanina ir Petras Šalčiai atsisakė pataikauti valdžiai, buvo atleisti iš darbo, gyveno labai sunkiai. Palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Prie namo, kur gyveno Šalčiai (Kaune, Putvinskio gatvėje) atidengta paminklinė lenta. Jų dukra Giedrė Sidrienė ir sūnus Algimantas Šalčius pasitraukė į vakarus. Kiek žinoma, dar trys Kazimiero Gustaičio dukros gyveno JAV. Sūnus žuvo, tesulaukęs 16 metų.

Po Kazimiero ir Katerinos Gustaičių mirties Linksmakalnio dvarą 1938-ais metais nupirko Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Tūbelis. Po metų, 1939-ais jis mirė.

Senieji topoliai ir liepos saugo paslaptį

Dvarą, kuris stovėjo ant Jiesios kranto, atėjusi sovietinė kariuomenė išgriovė. Ligi šiol yra likę tik keli dvaro pamatų akmenys ir tebeauga šimtamečiai topoliai. Iš senųjų pastatų liko tik raudonų plytų arklidės, kuriose buvo įrengta sporto salė, ir oficina (taip spėjama). Liepų alėja, grįsta akmenimis, vėliau užpilta asfaltu, veda link dabartinio narkologinio centro „Sugrįžimas“.

Net ir karščiausią vasaros dieną dviguba liepų ir topolių eilė nepraleidžia saulės spindulių. Skęsdama paslaptinguose šešėliuose, ji žadina fantaziją apie čia kadaise pasivaikščioti išėjusius dvaro gyventojus. Tačiau nėra aišku, ar alėją grindė vokietis Lyzentalis, ar Kazimieras Gustaitis. Sovietinė kariuomenė nušlavė čia gyvenusių žmonių sodybas ir iškeldino jų gyventojus, tokiu būdu  sunaikino ir atsiminimus.

Siaubė ir niokojo ne tik svetimi

Dabar miestelis gydosi žaizdas, padarytas jau savų – Nepriklausomos Lietuvos piliečių. Po kariškių išėjimo miestelis buvo nusiaubtas, išdaužyti likę pastatai, ypač nukentėjo kultūros namai ir mokykla. Skulptorius, medžio drožėjas Kazimieras Martinaitis, miestelį papuošęs Angelo skulptūra, palinkėjo, kad čia sugrįžtų gera žmonių valia ir Dievo palaima.

Dabar miestelyje nutiesti šaligatviai, atnaujintas seniūnijos pastatas, jame įsikūręs ir kultūros centras, kuriame nestinga renginių, koncertų, įdomių susitikimų su žinomais žmonėmis.

Šiame pastate  jau penkti metai veikia Angelų muziejus. Jo steigėja, parodų rengėja, kraštotyrininkė Aida Žvirblienė turi ir daugiau sumanymų, susijusių su angelais.

Miestelyje gyvena daug darbščių ir kūrybingų žmonių, dalyvaujančių įvairiuose rankdarbių būreliuose, šokių, dainų ansambliuose, gražiai prižiūrinčių savo laiptinių darželius. Kasmet renkamas gražiausias  darželis, jo savininkės apdovanojamos Vasaros šventės metu.

Linksmakalnis gražėja, tvarkosi. Štai apleista buvusioji oficina perduota Gyvūnų globėjams „Penkta koja“, kurie šeštadieninių talkų metu atnaujina pastatą, tvarko aplinką.

Neatpažįstamai pasikeitusi, gražiai prižiūrima ir seniūnijos teritorija: nugenėti seni medžiai, vietoj išpuvusių pasodinti jauni. Linksmakalnio miestelis turi svajonę tapti viena gražiausių bei tvarkingiausių gyvenviečių ne tik  Kauno rajone. Užmojus įpareigoja sena miestelio istorija.

Kraštotyrinę medžiagą surinko Aida Žvirblienė, užrašė Regina Jasukaitienė.

Kategorijos: Istorija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *