„Sedit savo lietuviskoi būdoj, pasualio nematot, kulturū nepažystat“ – panašiai formuluojamų ir pateikiamų minčių per visą informacinio puslapio Patriotai.lt egzistavimo laiką komentaruose radome ne vieną. Bet ką ten šis Patriotai.lt, kuomet panašių stilistinės bei gramatinės minties perlų gausu delfiuose, lietryčiuose bei kituose stambesnio kalibro žinių portaluose?
Tiesa, būtų ne visai garbinga viską suversti vien tik beraščiams „kultūrologams“, kadangi šioje srityje absoliučiai pirmauja „kultūrinės įvairovės“ veliavnešiai, priskiriantys save „aukštesnei lygai“. Pastarieji komentarų gal ir nerašo – užtat pila vieną po kito rašinius, kurių kokybė retai telenkia „kultūrologų-mėgėjų“ internete paliktus nešvarumus. Gal tik gramatinių klaidų kur kas mažiau, o ir rašytinė kalba kiek vaizdingesnė.
Virtualios ir ne tik virtualios žiniasklaidos puslapiuose jau ilgą laiką tenka stebėti stereotipinio modelio, kuriame vaidina du pagrindiniai personažai, formavimą. Pirmas iš jų – bukagalvis „kaimietiško mąstymo“ nacionalistas, o antrasis – neabejotinai apsišvietusi, „laisva nuo prietarų“ (pastarieji žodžiai tikriausia rašomi/tariami su ypatingu patosu), „progresyvi kosmopolitiška asmenybė“. Girdi, tūlas nacionalistas toliau savo vienkiemio nieko nemato: multikultūriniai lobynai jam nepasiekiami, svetimas kultūras jis niekina ir iš principo vertina priešiškai, o arogantiškas kvailumas užtveria kelią bet kokiai asmenybės pažangai bei kultūrinio akiračio plėtrai. Ir dažniausiai tuojau pat pirmajam, niekingam ir neigiamam tipažui priešpastatomas antrasis – „pasaulio pilietis“. Pastarojo dorybėms išvardinti nepakaktų nei laiko, nei vietos. Jis ragavęs visų kultūrų, apie kurias neabejotinai daug išmano, jis asmeniškai pažįsta pusės pasaulio tautų atstovų, jis atviras visiems, viskam ir visaip. Jis – tai naujas žmogus, progresyvusis pasaulio supermenas, tačiau kaip „grynas lietuvis (-ė)“ (tai irgi dažnai pabrėžiama) nuoširdžiai liūdintis dėl tėvynainių užsisklendimo savame trumparegiškumo kiaute.
Brėžiamas modelis pakankamai aiškus. Vienoje jo pusėje – bukaprotis barbaras, kitoje – apsišvietęs multikultūrinis mesijas, nelyginant koks pasakų riteris pašauktas nešti šviesą pasiklydusiems tamsoje. Viskas būtų lyg ir aišku, jei tasai multikultūrinis pranašas pasirodytų šio to vertas. Tačiau dažniausiai būna visiškai atvirkščiai, „kaip visada“… Neretai „kitų kultūrų pažinimas“ reiškia ne ką daugiau už pasivoliojimą Kipro paplūdimyje, pasistumdymą multikultūrinio Londono gatvėse ar pasisėdėjimą turkiškoje Berlyno užkandinėje. Kartais pavyksta pamatyti Egipto piramidę, pabučiuoti berbero kupranugarį ar netgi aplankyti vietos istorijos ar kraštotyros muziejų, tačiau čia jau aukštas pilotažas.
Tiesiog nuostabu stebėti panašių „atvirų asmenybių“, per kelias dienas „pasinėrusių į įvairiausių vietos kultūrų bei tradicijų glėbį“, apreiškimus, kuriuos mėgsta išpūstai pristatyti mūsų žiniasklaida. Būtų pusė velnio, jei panaši persona neužsikrautų ant savęs misijos mokyti ne tokių mobilių tautiečių: „Nemažai laiko praleidau su juodaodžiais, buvau sužavėta jų kultūros. Ką jus, prasčiokai, išmanote apie juos?“. Arba kitas, ne ką mažiau stereotipiškas šablonas: „Niujorkas užbūrė savo daugiakultūriškumu, spalvomis, judesiu. O mūsų Lietuvoj visko to trūksta“.
Nežinau kaip ten Niujorke, tačiau mano giminaitis grįžo iš ten paniuręs. Nesužavėjo jo nei spalvos, nei margaspalvis multi-kulti glėbys. Į kultūras pasinėręs bei giliai jas perpratęs irgi nesigyrė.
Visuomet maniau, kad pasinerti kultūrinėn gelmėn reiškia ką kita. Žinoma, tai nesusiję su kebabo suvalgymu ar apsilankymu užjūrio suvenyrų parduotuvėje. Šių eilučių autoriui teko kurį laiką pagyventi Olandijoje. Paskutiniuosius porą mėnesių praleidau nedideliame Vakarų Frizijos regione – Nyderlandų mastais beveik etniškai gryname krašte, su kuriuo turėjau garbės laisvalaikiu susipažinti. Pažintį su kraštu pradėjau nuo bendrų jo istorijos bruožų, domėjausi istorine landšafto kaita, aplinkui esančiais kaimais bei nedideliais miesteliais, namo parsivežiau šimtus regioninės senosios frizų bei viduramžių architektūros, heraldikos pavyzdžių, gamtos nuotraukų – yra planų ateityje visa tai pateikti su lietuvišku aprašymu.
Nepaisant to, priešingai multikultūralizmo apsėstiems svieto perėjūnams, nelaikau savęs nei olandiškos kultūros žinovu, nei ypatingai „pasinėrusiu“ ar „praregėjusiu“. Juolab, pripažįstant, kad kraštas man paliko didelį įspūdį, niekuomet nekilo net minties skiepyti dalelę jo savitumo čia, Lietuvoje.
Friziška/olandiška kultūra puikiai dera ten, kur jos šaknys bei dvasia. Mechaniškai perkelta į kitas erdves ji taps apgailėtinu surogatu, menkaverčiu pakaitalu, nustojusiu būti vakarų germanišku, bet taip ir netapusiu lietuviška. Panašiai ir su mūsų multikultūriniais pranašais… Daugumoje atvejų jie, iš visų pasaulio kampų prisirankioję margiausių paviršinių pseudokultūrinių surogatų (ypač tai liestų arabiškos „kultūros“ pamokas austriškoje Vienoje!) manosi kažką atradę. Tie žmonės nesibodi skelbti apie kultūrų jungtį, nors dažniausiai pasirodo, kad jie visiškai neišmano net savo tautos kultūros, nekalbant jau apie kokybiškesnį ir nuoseklesnį svetimųjų pažinimą. Panašūs tipai tarytum kybo ore tarp visų pasaulinių kultūrų, nepriklausydami nei vienai iš jų, todėl geriausiai juos apibūdintų žodžiai „bekultūriai profanai“, o ne kultūros nešėjai, kaip jie linkę apie save manyti. Ko gi gali išmokyti bekultūris profanas? Ogi nieko.
Dabar pats laikas būtų pereiti prie „buko nacionalisto“ įvaizdžio, į kurį multikultūralizmo apsėsti bepročiai kreipia savo panieką.
Žinoma, kvaila būtų sakyti, kad pats nacionalisto vardas jau savaime garantuoja neregėtas intelekto ar kultūrinio pažinimo aukštumas. Skirtingi ir susidomėjimo gimtąja kultūra lygmenys. Visgi, manau, kiekvienas save įvardijantis nacionalistu sutiks, kad tautiškai mastantis žmogus turi išmanyti bent elementariausius baltiškos/lietuviškos istorijos, kultūros pagrindus. Ar taip visuomet yra realybėje – kitas klausimas, tačiau prigimtinės kultūros žinių gilumas yra tik sveikintinas, lygiai kaip ir bendra pasaulinė erudicija.
Kultūromis reikia ir verta domėtis, kultūras reikia lyginti, nes tik per palyginimą pilniau suvoksime savo kultūros svarbą, jos ypatumus bei vietą pasaulyje. Jeigu bekultūriai profanai siūlo mums kultūrinį susimaišymą, tautiškai orientuotas žmogus turėtų siūlyti pagarbą atskirčiai bei kultūriniam savo paties savitumui. Nesyk stebėjau „bukagalvius nacionalistus“ dainuojant liaudies dainas, diskutuojant mitologinėmis temomis, narpliojant sudėtingiausius tautos kilmės klausimus, lankant piliakalnius, pagerbiant lietuvybei nusipelniusius asmenis. Pažįstu žmonių neblogai besigaudančių kai kuriuose svetimų kultūrų niuansuose, tačiau tai jiems nei kiek netrukdo gilintis savojoje kultūroje ar būti nacionalistais.
Ar bekultūris, beraštis Londono pakampių profanas gali tai įsivaizduoti? Ar gali tai įsivaizduoti multikultūrinio kairuoliško mandrumo užsienio universitetuose prisisėmęs rašeiva, savo pažintį su egzotiškomis kultūromis tęsiantis kur nors indų kvartalo užkandinėje? Tenka labai tuo abejoti.
Parašykite komentarą