G.Songaila: Turime siekti, kad nacionalinė kultūra taptų tautos stiprybės šaltiniu (29)

Gintaras Songaila | ALKAS.lt, J.Vaiškūno nuotr.Praėjusią savaitę Seime buvo įregistruoti du alternatyvūs įstatymų paketai: 1) Kultūros ministerijos parengtas Lietuvos kultūros tarybos įstatymo projektas bei jį lydintis Kultūros rėmimo fondo įstatymo naujos redakcijos projektas; 2) Seimo nario Gintaro Songailos įregistruotas Lietuvos kultūros įstatymo projektas bei analogiškas Kultūros rėmimo fondo įstatymo pataisų projektas.

Šia proga Alkas.lt kalbino Seimo narį Gintarą Songailą ir aiškinosi šių įstatymų projektų rengimo aplinkybes ir kodėl yra teikiamas Kultūros įstatymo projektas alternatyvinis  Kultūros ministerijos parengtam Lietuvos kultūros tarybos įstatymo projektui?

Alkas: Gerbiamas Seimo nary, kodėl Jūsų įregistruotas Kultūros įstatymo projektas yra alternatyva Kultūros ministerijos parengtam Lietuvos kultūros tarybos įstatymo projektui? Juk pastarojo tikslas  apsiriboja tik vienos naujos institucijos įsteigimu, taigi jo paskirtis žymiai siauresnė nei teisinių santykių reglamentavimas visoje labai plačioje kultūros srityje?

G.Songaila: Kaip tik jūsų klausime jau ir slypi pirmoji priežastis, kodėl reikėjo alternatyvos. Neužtenka mechaniškai paimti vieną fragmentą, nustatyti biurokratines procedūras tarsi „nuo nulio“ ir manyti, kad jau nuveiktas esminis darbas tobulinant kultūros politiką, jos įgyvendinimą. Naujos, kolegialios ir savarankiškos institucijos, kuri ne tik patarinėtų Kultūros ministrui, bet ir savo sprendimais pati skirstytų valstybės programų bei įvairias kitas paramos kultūrai lėšas, įsteigimas negali būti ištrauktas iš viso kultūros konteksto. Seimo nutarimu patvirtintų „kultūros kaitos gairių“ čia neužtenka. Įstatyme būtina išdėstyti ir pirminius kultūros politiką vienijančius principus, bent jau tą kultūros politikos tikslų bei uždavinių dalį, kuri neturėtų priklausyti nuo kokių nors subjektyvių užgaidų ar kintančių grupinių interesų, pavyzdžiui, kai keičiasi valdančiosios daugumos ir kultūros ministrai. Vien tik „kultūros tarybos“ įsteigimas, kaip tai siūlo Kultūros ministerija, neužtikrintų nei reikiamo reguliavimo aiškumo, nei skaidrumo, nei kultūros politikos svarbiausių krypčių tęstinumo, nei, pagaliau, reikiamo kitų valstybės institucijų dėmesio (visų pirma, žinoma, paties Seimo, Prezidento, Vyriausybės) kultūros sričiai.

Alkas: Bet gal niekas nepuls prieštarauti dėl šių, jūsų ką tik išdėstytų motyvų? Kita vertus, gal galima palikti sudėtingų kultūros reguliavimo principų formulavimą kiek tolimesnei ateičiai, o neatidėliojant įsteigti nepriklausomą kultūros politiką įgyvendinančią instituciją, kaip siūlo ministerija? Juk ir Jūsų projekte numatoma panaši institucija – „Nacionalinė kultūros taryba“? Jeigu čia tikslai sutampa, tai gal Jūsų projektas nėra kategoriška alternatyva? Neatmeskime ir tokio scenarijaus, kad besiginčijant dėl jaučio girioje, paspruks ir žvirblis iš rankos – šioje Seimo kadencijoje nebeatsiras jokios nepriklausomos institucijos ir viskas liks po senovei. Juk kultūros plėtrai būtų geriau, jei lėšas kuo greičiau pradėtų skirstyti nebe ministerija, o nepriklausoma „biudžetinė įstaiga“?

G.Songaila: Jei sprendimus dėl lėšų paskirstymo kultūrai priimtų nepriklausoma taryba, tikiu, būtų geriau ne tik pačiai kultūrai, bet ir viešojo administravimo skaidrumui. Tačiau yra du „bet“. Vieną iš jų jau paminėjau – tai prognozuojami kriterijai ir siektini tikslai bei uždaviniai, pagal kuriuos būtų priimami sprendimai, o ne pagal kiekvieno sezono madas ar kokius nors kitokius politinius vėjus. Kitas „bet“ – ne mažiau kategoriškas. Ar jūsų paminėta, Kultūros ministerijos siūloma atskira biudžetinė įstaiga „Lietuvos kultūros taryba“ iš tikrųjų būtų ta nepriklausoma, nuo politikų tiesioginio kišimosi „atitraukta“ institucija, kaip kad deklaruoja ministras? Juk iš dvidešimties pasiūlytų kandidatų, vos ne pusę jų „išbrokavęs“, sprendimus priimančios  įstaigos „valdybos“ narius atrinks pats ministras. Pagaliau, kam atstovaus šitaip sudarytos kolegialios institucijos atstovai, kokią misiją jie vykdys, kokių kultūros atmainų ir bendruomenių požiūrius jie gins? Kam jie bus atskaitingi, o gal net ir dėkingi? Manau, Kultūros ministerijos siūlomas variantas šią instituciją paverstų ministerijos tarnaite. Už priimtus sprendimus dėl lėšų paskirstymo ministras kaip ir liktų tiesiogiai neatsakingas, atsakinga liktų „kolegiali institucija“. Bet kas pagal tokią sistemą iš tikrųjų nuspręstų? Biudžetinės įstaigos „Lietuvos kultūros taryba“ valdybos nariai taptų Kultūros ministerijai atskaitingais valstybės tarnautojais. Šios institucijos autoritetas būtų net menkesnis, negu dabartinės Lietuvos kultūros ir meno tarybos, kuri sudaroma ministro įsakymu, kadangi ją sudarant bent jau iš dalies buvo laikomasi  atstovavimo principų ir pripažintos kompetencijos tradicijų. Nauja ministerijos koncepcija net ir tai sumaltų.

Alkas: Kaip matyti, Jūs baiminatės, kad ministerija siūlo sau tarsi priedangos instituciją. Tai kuo gi skiriasi ir kuo gi geresnis Jūsų siūlomas tarybos sudarymo modelis?

G.Songaila: Mes siūlome, kad būtų griežtai laikomasi kultūros bendruomenių atstovų delegavimo į Tarybą principo. Į Tarybą būtų išrinkta 15 atstovų iš visas profesionalios kūrybos sritis atstovaujančių kūrybinių sąjungų, taip pat – Lietuvių etninės kultūros draugijos, muziejininkų ir bibliotekininkų sąjungų bei Savivaldybių asociacijos. Taigi, mūsų siūloma Nacionalinė kultūros taryba – tai ne ministro parinkta Lietuvos kultūros tarybos „valdyba“. Be to, pagal mūsų sumanymą Taryba – tai ne biudžetinė įstaiga, o nepriklausomai sudarytas biudžetinės įstaigos – „Nacionalinės kultūros tarybos administracija“ – valdymo organas. Tiek administracijos sudarymas, tiek jos veiklos nuostatai nebūtų Kultūros ministerijos vienašališkai primestas dalykas, o remtųsi abipusiškumu. Kultūros rėmimo fondo ir kitų kultūros programų lėšas skirstytų Taryba, o jos administracija būtų atsakinga už šių lėšų tvarkymą. Taryba už savo veiklą atsiskaitytų kas keturis metus šaukiamai Kultūros kūrėjų asamblėjai. O pagal ministerijos koncepciją – šias lėšas skirstytų ministro parinkta „tarybos valdyba“, kurios nariai taptų tarnautojais. Tai, ką ministerija vadina „taryba“, iš tikrųjų tėra paskirta administracija, mes ją taip ir vadiname. Be to, pastaroji yra atskaitinga ne tik ir ne tiek Kultūros ministerijai, kiek visų pirma Tarybai.

Alkas: O kuo skiriasi Jūsų siūlomos tarybos ir ministerijos siūlomos valdybos įgaliojimai, funkcijos?

G.Songaila: Kultūros ministerijos siūloma įstaiga veiktų prie ministerijos – daugiau kaip jos patariamoji institucija ir politikos įgyvendintoja. Mūsų siūlomos Tarybos statusas aukštesnis – jis patartų dėl visų svarbiausių kultūros politikos gairių parengimo bei įgyvendinimo Seimui, Prezidentui, Vyriausybei, kitoms valstybės institucijoms. Kaip antai, Taryba pateiktų ekspertinį vertinimą dėl Nacionalinio radijo ir televizijos strategijos ir biudžeto – kiek ši institucija įgyvendina nacionalinės kultūros misiją ir ką reikėtų daryti, kad šios misijos įgyvendinimą patobulintume.  Kai kurios mūsų Tarybos ir ministerijos „valdybos“ funkcijos panašios – tik mūsų detaliau aprašytos. Pavyzdžiui – kultūros būklės stebėjimo, analizės, ekspertinio vertinimo (įskaitant ir teisės aktų projektų, valstybės programų, įvairių ekonominio skatinimo priemonių siūlymus) funkcijos.

Alkas: Tačiau jei Taryboje bus kūrybines sąjungas ir kitas nevyriausybines kultūros organizacijas atstovaujantys nariai, ar jie, priimdami sprendimus dėl skurdžių lėšų kultūrai paskirstymo, netampys siauros paklodės kiekvienas į savo pusę?

G.Songaila: Toks pavojus yra. Nemanau, kad mūsų pasiūlymas yra idealus. Galbūt ir jis yra tobulintinas. Tačiau, jei kultūros politikos principai bus aiškiai aprašyti tiek įstatyme, tiek Seimo patvirtintose gairėse, o skaidrumą užtikrinančios procedūros – Tarybos ir jos administracijos nuostatuose, šias  grėsmes galima reikšmingai sumažinti. Kūrybinių organizacijų aktyvesnis dalyvavimas ir net savotiškas varžymasis formuojant kultūros politiką bei ją įgyvendinant tik padės užtikrinti sprendimų priėmimo skaidrumą. O kas gi turi sutarti dėl esminių kultūros politikos krypčių ir jų įgyvendinimo priemonių, jei ne pačios kūrybinės bei kitos su kultūros kūrimo procesu susijusios bendruomenės? Pagaliau, ar pačių kūrybinių bendruomenių stiprėjimas, jų reikšmės kultūros politikoje didėjimas neturėtų būti viena iš pačios šios politikos krypčių? Ministerijai čia matau tik atsakingo koordinatoriaus, valstybės įgalioto pagalbininko misiją, kuri yra ir garbinga ir labai reikšminga.

Alkas: Vis dėlto, ar pagal Jūsų siūlymus ne per daug nužeminta bus Kultūros ministerija, kuri ir taip yra vargana, ar nesusilpnės valstybės institucijų vaidmuo užtikrinant kultūros plėtrą?

G.Songaila: Atvirkščiai. Jei kultūros žmonės jausis oriai, jeigu jie patys jausis ne kažkokiais nusižeminusiais prašytojais dėl paramos trupinių, ar viršininkų tarnautojais, o sprendimų priėmimo proceso dalyviais, atsakingais kultūros politikos rengėjais bei įgyvendintojais, turinčiais įtaką pačiai valstybei, jos institucijoms, tai ir kultūros ministrui negrės pastumdėlio vaidmuo nei Seime, nei Vyriausybėje, nei prie Prezidentės durų. Kuo aukštesnis kultūros žmonių statusas, pagarba jiems, kuo platesnis bus kultūros kūrėjų palaikymas, tuo didesnė bus įvairių, net ir labai įtakingų bei svarbių valstybės pareigūnų pagarba pačiai ministerijai, vis gilesnis bus ir pačios kultūros reikšmės visuomenėje suvokimas. Taigi, ir ministro siūlymai Vyriausybės posėdžiuose bus svaresni. Kad ir dėl valstybės biudžeto. Kitaip bus, jei šiuos siūlymus palaimins tik kokia nors paties ministro parinkta valdyba. Turime siekti, kad nacionalinė kultūra užuot buvusi politinių grupelių tarnaitė taptų visaverčiu tautos stiprybės šaltiniu.

Alkas: Ačiū už pokalbį. Linkime turiningos diskusijos gruodžio 6 d. (antradienį), kai dėl šių alternatyvų bus apsispręsta Seimo posėdyje.

Kategorijos: Kultūros politika, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: