M. Kundrotas. Nuo Padanijos iki Oranijos: kada gimsta tautos? (19)

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

Marius Kundrotas | respublika.lt nuotr.

1996 m. Italijos šiaurėje paskelbta nauja valstybė – Padanija. Nepriklausomybės deklaraciją parengė Umberto Bosio (Umberto Bossi) vadovaujama Šiaurės lyga (Lega Nord). Šis politinis projektas pagrįstas socialine ir ekonomine atskirtimi tarp turtingesnės šalies šiaurės ir vargingesnių pietų. Pietiečiai masiškai vyko dirbti ir gyventi į šiaurę, užimdami šiauriečių darbo vietas, o valstybei teko pietiečių skurdą kompensuoti šiauriečių mokesčiais. Ambicingi politikai netruko šią padėtį išnaudoti savo karjeros tikslams, tardami visų šiauriečių vardu: užteks mus išnaudoti!

Iš pradžių projektas apėmė praktiškai visą Italiją į šiaurę nuo „despotiškojo metropolio“ – Romos. Paskiau apsiribota Venecija, Lombardija, Emilija-Romanija, Pjemontu ir Ligūrija. Šalis praminta pagal Po upę. Neilgai trukus imta išradinėti ir padaniečių tauta. Anot Šiaurės lygos ideologų, šiaurės italai iš tiesų esą keltai, okupuoti ir integruoti romėnų. Kiek ir kokių tautų nuo Breno laikų žygiavo per šiuos kraštus, pernelyg nesigilinta, bet įdomiau – kas kita.

pitchinvasion.net nuotr

pitchinvasion.net nuotr

Joks etninis tapatumas, skiriantis šias provincijas nuo likusios Italijos, o kartu – jungiantis jas tarpusavyje, ligtol tiesiog nežinotas. Čia gyveno lombardai, pjemontiečiai, ligūrai, o virš viso to gyvavo italų tapatybė. Ne padaniečių, juo labiau – ne keltų. Skirtinga istorinė patirtis suformavo ne tik skirtingą ūkinį lygį, bet ir gana skirtingus papročius. Perkėlus tai į politiką, prisiminti keltai… Skirtumas nuo pietų italų grindžiamas net ir tokiais buitiniais argumentais: jie mėgsta vyną, o mes – alų!

Šiaurės lygai įsijungus į Silvijo Berluskonio (Silvio Berlusconi) valdžios koaliciją, Padanija greitai pasitraukė į antrą planą, o ilgainiui – praktiškai užmiršta. Visa, kas liko iš separatizmo – reikalavimai daugiau savarankiškumo biudžeto, mokesčių, sveikatos apsaugos srityse, kas puikiai išsiteko civilizuotame decentralizacijos diskurse, o šiauriečių-pietiečių priešpriešą pakeitė klasikinis šiuolaikinio nacionalizmo akcentas – užkardyti imigraciją iš kitų tautų. Buvę separatistai suartėjo su italų tautininkais kovoje už bendrą tapatumą ir bendrus interesus.

Šešeriais metais anksčiau už Padaniją pietų Afrikoje gimė kitas politinis ir tapatybinis projektas – Oranija. Būrų dvasininkas Karlas Bošofas (Carel Boshoff) įkūrė gyvenvietę, kurioje paskelbta „laisvoji valstybė“ – savotiškas būrų „bantustanas“, atitinkantis tai, ką juodiesiems afrikiečiams kūrė Pietų Afrikos Respublika būrų viešpatavimo laikais. 2004 m. Oranija jau įsivedė savo valiutą – orą.

Būrų siekis išsaugoti savąjį tapatumą ir atkurti savo valstybę – tegul ir „kvazi“ lygiu – Europoje vertinamas prieštaringai, netgi tarp tautininkų. Viena vertus, prieštaringumui pasitarnauja primityvus šio klausimo sutraukimas į rases, jų skirtumus ir vienos rasės pranašumą prieš kitą. Gana ilgai būtent taip savo teisę į šias žemes grindė pačių būrų ideologai ir politikai. Antra vertus, žmogaus teisių požiūriu, dabartinė padėtis Pietų Afrikos Respublikoje – po Nelsono Mandelos (Nelson Mandela) revoliucijos – mažai kuo skiriasi nuo to, kas vyko būrų apartheido režimo laikais. Jei anksčiau baltieji terorizavo negrus, tai dabar – atvirkščiai.

Tautininkui, žinoma, kyla du klausimai: pirma – ar būrai čia yra senbuviai, antra – ar juos apskritai galima laikyti tauta? Jų atveju atsakymas į antrąjį klausimą tiesiogiai sąlygoja atsakymą į pirmąjį.

Žiūrint į istorinį eiliškumą, šiame krašte iš tiesų pirmiausiai apsigyveno negrų tautos. Jokios būrų tautos tuo metu čia nebuvo. Tiesą sakant, jos nebuvo ir niekur kitur. Būrais, o kitaip – afrikaneriais – pasivadino olandų, prancūzų ir kitų tautų kolonistai, ėmę keltis į pietų Afriką XVII–XVIII a. Stumiami nuo pakrantės naujų kolonizatorių – britų – afrikaneriai kėlėsi į krašto gilumą, kur XIX a. įkūrė savas valstybes – Natalį, Oranžiją ir Transvalį.

Jas vieną po kitos okupavo britai. Po to kelios britų kolonijos sujungtos į Pietų Afrikos Sąjungą, o dekolonizacijos laikais iš jos gimė Pietų Afrikos Respublika. Čia valdžią greitai susigrąžino būrai, o galiausiai – juodieji afrikiečiai. Atrodytų – viskas grįžo į savo vietas.

Apžvelgę praktinius faktus – žvilgtelkime į teorinę pusę, o po to vėl grįžkime prie praktikos.

Pirmas teorinis klausimas: ar tautos – pirmapradės bendruomenės, ar jos – kuriamos? Atsakymai į šį klausimą pernelyg dažnai būna vienareikšmiai.

Jei tautos būtų stabilios konstantos – ligšiol gyventų šumerai, etruskai, tocharai ir daugybė kitų senovės tautų. Nebūtų lietuvių ir latvių, jau nekalbant apie prancūzus, vokiečius ar anglus, susiformavusius iš daugybės ankstesnių tautų.

Kita vertus, jei tautose nebūtų kažko pastovaus, bet koks tautos projektas priklausytų grynai nuo atskirų politikų valios. Dar gerai atsimename „tarybinės liaudies“ (iš tikrųjų – „tautos“) projektą, kuris net pačioje sovietų galios viršūnėje buvo greičiau fikcija, nei masinė tapatybė. Liktų neaišku, kodėl net ir dviejų aukščiau aptartų grupių likimai – tokie skirtingi: afrikanerių tapatybė – išliko šimtmečius, o padaniečių – žlugo per porą dešimtmečių, dar net nesusikūrusi.

Atrodo, arčiausiai tiesos būtų atsakymas, jog pastovus yra pats tautiškumo principas – žmonių sąsajos kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės pagrindais. Jis yra viršistorinis – bent jau tiek, kiek viršistorinė pati žmonija ar vos šiek tiek mažiau. Konkrečios tautos – visada istorinės. Jos atsiranda ir išnyksta.

Antras teorinis klausimas – tautos sąsaja su tėvyne: kur yra konkrečios tautos tėvynė ir kas yra konkrečios tėvynės tauta? Čia atsakymas – ne ką paprastesnis, gal net – sudėtingesnis. Vis dėlto jį rasti – įmanoma. Seniausias tautos kraštas – seniausia krašto tauta. Šiedu principai nevisad sutampa – tiesą sakant, sutampa gana retai. Vis gi abu jie atrodo pateisinantys save. Švedai nėra seniausi Švedijos gyventojai – tokie yra samiai, bet švedų tauta susiformavo Švedijoje. Dėl to abi šias tautas – bet ne kurias nors kitas – dera laikyti Švedijos senbuvėmis. Panaši situacija Latvijoje – su latviais ir lyviais, Japonijoje – su japonais ir ainais.

Dabar jau galima grįžti prie praktikos. Jei būrai – tauta, ji susiformavo tame krašte, kur dabar gyvena. O jei taip, ji turi lygias teises su seniau čia gyvenusiais juodaisiais afrikiečiais. Yra ir toks argumentas, jog būrai šiandien apskritai keliasi į negyvenamas ar beveik negyvenamas teritorijas, tačiau tai – greičiau detalės, nei principinis klausimas. Esminis klausimas lieka: ar būrai – vis gi – tauta?

Šiuo klausimu darsyk palyginkime afrikanerius su padaniečiais. Jau minėta, jog tautos – kuriasi. Vis gi tam neužtenka metų ar net dešimtmečių. Paprastai užtrunkama šimtmečius. Nėra pagrindo neigti, jog išlikus socialiniams, iš dalies – kultūriniams ir sustiprėjus politiniams skirtumams tarp šiaurės ir pietų italų, iš jų galėtų susiformuoti atskiros tautos. Būtent taip išsiskyrė „Deutsche“ ir „Dietsche“ – vokiečių aukštaičiai ir žemaičiai, iš kurių dar vėliau išsiskyrė olandai ir flamandai, o mums artimesniu atveju nedaug betrūko, jog atskiromis tautomis būtų tapę lietuviai ir lietuvininkai – išlaikę net bendrą tautovardį.

Dažniausiai pirmiau susikuria tautos, o tik po to – valstybės. Padaniečių ir afrikanerių atvejai šiuo klausimu – vėl skirtingi. Tautų kūrimasis vyksta iš apačios, o ne iš viršaus. Politika čia išreiškia kultūrą, o ne kultūra – politiką. Nors padaniečių atveju kultūrinių, lingvistinių, istorinių, pagaliau – net ir genealoginių (žinoma, neapsiribojant keltais) savitumų netrūko, jų akivaizdžiai neužteko skubiai iš nieko sukurti naują tautą. Lengviau buvo atkurti ligūrus ar lombardus. Norint sukurti padaniečius, reikėjo dviejų visiškai priešingų sąlygų: pirma – galutinai sulieti juos tarpusavyje, antra – atskirti nuo kitų italų. Nei viena, nei kita neįvyko.

Nėra jokių abejonių, jog afrikanerių protėviai Afrikoje – kolonistai. Lygiai kaip švedų protėviai – Švedijoje, norvegų protėviai – Norvegijoje, anglų protėviai – Anglijoje. Ar dėl to anglų, švedų, norvegų nelaikome tautomis? – Žinoma, jei apskritai pripažįstame tautą tikrove.

Afrikaneriai turi savo kalbą: kol kas ji beveik nesiskiria nuo olandų kalbos, galutiniam atsiskyrimui dar būta per mažai laiko. Čekai su slovakais ir suomiai su estais irgi susišneka. Afrikaneriai turi savo kilmę: ji nėra vien olandiška, antras vyraujantis elementas – prancūzų, yra ir kitokių. Afrikaneriai turi savo tapatybės raidos istoriją: trys ar keturi šimtai metų – ne pora dešimtmečių. Pagaliau, afrikaneriai turi savo kultūrą, kuri labai stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių olandų: ne veltui prarandantys viltį išgyventi Afrikoje būrai mieliau renkasi keltis į konservatyvią Gruziją, nei į libertarinę Olandiją, kur tiesiog nebesitiki pritapti.

Gali kilti klausimas: o kaipgi amerikiečiai, kanadiečiai, pagaliau – šveicarai? Kiekvienas atvejis – gana savitas. Jei kiekvieną žmonių grupę, pasivadinusia tauta, ja ir pripažinsime, teks laikyti tauta ir Rusijos gyventojų surašyme pasirodžiusius džedajus.

Amerikiečių atvejis iš pažiūros – artimiausias afrikanerių atvejui. Kolonizatoriai iš įvairių tautų apsigyvena kitų tautų žemėse, atsiskiria nuo savųjų motininių tautų ir patys nusprendžia tapti tautomis. Vis gi iš tiesų šiedu atvejai – tiesiog priešingi.

Amerikiečių etninę bazę sudarė viena etninė grupė – anglosaksai, atsižvelgiant į faktą, jog amerikiečių projekto kūrime dalyvavę airiai ir škotai jau irgi kalbėjo anaiptol ne gėliškai. Šių tautų žmonės, atsibudę amerikiečiais, prieš tai užmigo britais, lingvistiniu, iš esmės – kultūriniu, o iš dalies – net genetiniu požiūriu jau integravęsi į anglosaksiškąjį etnosą. Užtai po to prasidėjo priešingos tendencijos: į vadinamąją amerikiečių tautą viena po kitos liejosi visiškai skirtingų tautų, kultūrų, pagaliau – rasių bangos. Amerikiečiams tiesiog nebuvo laiko susiformuoti kaip tautai, nes vėl ir vėl ateina gausūs svetimi elementai, kas tęsiasi iki šiol.

Afrikaneriai – atvirkščiai. Jų tautos projekte susiliejo dvi visais požiūriais skirtingos tautos – olandai ir prancūzai – su mažesniais kitų tautų inkliuzais. Bet po to būrai mažiausiai du šimtmečius formavosi gana uždaroje etninėje, genealoginėje ir kultūrinėje erdvėje, su niekuo nesimaišydami.

Amerikiečiai pradėjo kaip tauta, o baigė kaip jų kratinys. Afrikaneriai pradėjo kaip skirtingų tautų junginys, bet iš šio junginio gimė kaip tauta.

Kanadiečiai – apskritai naujas istorijos produktas. Iki dekolonizacijos ir Britų imperijos transformacijos į savarankiškų šalių sandraugą Kanadoje gyveno anglai (jei norite – anglosaksai arba tiesiog – britai) ir prancūzai, drauge su indėnų tautomis ir eskimais. Iš jų gal tik prancūzai identifikavosi šiek tiek kanadiečiais – atsiskirdami nuo vyraujančių britų. Kanadiečiai dabartine prasme atsirado maždaug tuo metu, kai atsirado Kanados valstybė.

Šveicarijos atvejis – dar kitoks. Jos pradžia iš esmės buvo monoetninė: Šveicariją pradėjo kurti vokiečių etninė grupė – švabai. Vėliau prisijungė prancūzai, dar vėliau – italai, galiausiai lygias teises gavo seniausieji krašto gyventojai – retoromanai. Keturios skirtingos kalbos, keturios skirtingos kilmės, jei kas jungia – tai kultūra ir savimonė. Du aspektai iš keturių. Jei šveicarai – tauta, tai labai jau sąlyginai.

Oranijos vėliava | wilipedia.org nuotr.

Oranijos vėliava | wilipedia.org nuotr.

Dekolonizacija pagimdė daug valstybių ir ne ką mažiau dirbtinių tautų, iš kurių dauguma – tiesiog nepasiteisino. Irakiečių „tauta“, regisi, gyvena paskutines dienas: šį kolonializmo reliktą palaikė tiktai geležinė monarchų ir diktatorių valdžia, jos nebelikus – visi prisiminė esą arabai, kurdai, asirai ir turkomanai. Palestiniečių „tautos“ iki Izraelio valstybės projekto apskritai nebuvo: ši „tauta“ iš Izraelio arabų sukurta grynai kaip priešprieša žydų valstybės atsikūrimui, tik ši priešprieša tą surogatinę „tautą“ kol kas ir palaiko. Neaišku, ar ilgai išliktų pakistaniečių „tauta“, sulipdyta iš daugybės skirtingų tautų, jei vieną dieną išsispręstų konfliktas su Indija.

Filipiniečių tautą galima būtų įvardyti ir be kabučių, nes ją iš aplinkinių išskiria ir iš vidaus jungia daugelis tautoms būdingų bruožų, nuo kilmės iki kalbos, bet senesnės tautinės tapatybės ją vis tiek skaldo – kartu su religija. Apie „šrilankiečių tautą“ praktiškai net nekalbama: sinhalų ir tamilų takoskyra, nuo pat valstybės sukūrimo besireiškianti kruvinais konfliktais, neleidžia tokios kalbos net pradėti.

Žinoma, visų paskelbtų, apsiskelbusių ir išties dar besikuriančių tautų – neapžvelgsime. Lieka viltis, jog bent šiek tiek praskleista uždanga į slėpiningą tautų raidos pasaulį, šios raidos principus ir jų raišką dabartyje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. yra:

    labai plačiai ir paviršutiniškai, tiesiog A. Čekuolio lygio paskaitėlė 😉

  2. tikras lietuvis:

    Tautos yra savos teritorijos bendruomenė, kilusi iš genčių.
    Jei šveicarai yra tokie, tai jie – tauta.
    Tuo tarpu amerikiečiai, kanadiečiai ir pan. ne, nes yra susibėgėliai, susivieniję anglakalbiškumo pagrindu.
    Tas pats ir afrikaneriai – jie nėra tauta, nes neturi savos teritorijos.

  3. Kažkodėl liko nepaminėta dar viena tauta, pastaruoju metu nesitraukianti iš naujienų antraščių: palestiniečiai.
    Jie pagrįstai gali būti laikomi tauta, nes turi savo žemę (tegu šiuo metu didele dalimi okupuota Izraelio), papročius ir kalbą.

  4. Deputatas Abrabanelis:

    Išmok skaityti: trečias stulpelis iš apačios 🙂 Ne Izraelis okupavo nesamą Palestiną, o arabai atsikėlė į Izraelį. “Palestiniečių tauta” – antiizraelitinis ir antisemitinis (semitus skaldantis) mitas, toks pat kaip ir žydų sąmokslas.

    • tikras lietuvis:

      O iš kur tu žinai?
      Jei tiek tie, tiek tie – semitai, tai aišku, kad kada tai jie buvo ta pati bendruomenė (ir galėjo kuo puikiausiai sutilpti ir šioje kaip ir kitose teritorijose kartu), o kada ir kur atsiskyrė – apie tai istorija nerašo.
      Tuo labiau, kad iki jų isšsilakstymo toje teritrorijoje NEBUVO JOKIOS TAUTOS, o tik gentys.
      Todėl neskleisk čia žydomasonų propagandos.

  5. Ethnicus Nationalis:

    Ir pražydo žila barzda žydo,
    Išsilies Jordanas tuoj plačiai –
    Vėl arabai jam gyvent neduoda,
    Kaip kadais neleido vokiečiai!

    Bet pasaulis žydų nesupranta,
    Jo galiūnai niekina žydus!
    Ir, kaip skelbia jųjų propaganda:
    “Žydai patys pjauna arabus!”

    Jiems nerūpi žydai, nei lietuviai,
    Nesvarbu Čečėnijos vargai,
    Puikiai veikia kraujo supirktuvė:
    Juk iš karo plaukia pinigai!

    Dainuoti didžiausių “Palestinos” rėmėjų ir antisemitizmo kurstytojų – rusų imperialistų dainos “Katiuša” motyvais.

  6. Deputate baranovičiau, esi toks pats nesusipratėlis, kaip ir autorius. Jei palestiniečiai yra antiizraelitinis ir antisemitinis mitas, tai gal ir lietuvius išvadinsi antilenkišku ir antipolonofilišku mitu?

  7. Almantas Bendoraitis:

    Keli pastebėjimai:
    1. Jei autorius juodaodžius vadina negrais, tai visus baltaodžius, ir save tame tarpe, derėtų vadinti baltašikniais.
    2. “Tautų kūrimasis vyksta iš apačios, o ne iš viršaus.” Melas. Tautų kūrimas visada vykdomas iš viršaus, manipuliuojant apačiomis.
    3. Indėnų tautų nėra, yra indėnų gentys.

    • Almantai – tu gal tas Almantas, kur filmuodavosi per Radio Show? Tai paaiškintų, kodel išgirdęs normalų lietuvišką žodį “negras” pradedi galvoti apie užpakalius. Kas tavo ribotu supratimu iš viršaus sumanipuliavo baltų gentimis, sukurdamas Lietuvos valstybę, sugebėjusią nugalėti ir pergyventi tiek Kryžiuočių, tiek Kalavijuočių ordinus? Ir kodėl taip stipriai neapkenti indėjų, kad net savo imperijas sukūrusius inkus su actekais vadini viso labo gentimis?

      • Almantas Bendoraitis:

        “išgirdęs normalų lietuvišką žodį “negras””
        Tas tavo “lietuviškas” žodis yra apgailėtinas svetimkūnis, tiesiogiai kildinamas iš žeminančio juodaodžius žodžio “negro”, kurį kaip pasityčiojimą sugalvojo pirmieji Afrikos šalių okupantai/kolonistai. Juodaodžiams šis žodis yra kaip įžeidimas, netiesiogiai gražinantis juos į vergų, žemesnės rūšies žmonių poziciją. Nacionalistai/patriotai deklaruodami, kad gerbia kitas tautas bent jau šiuo atveju galėtų prikąsti liežuvį ir galvoti ką šneka, nes taip tik atskeidžia savo rasistines, tamsuoliškas nuostatas ir demonstruoja visišką nepagarbą kitų tautų atstovams. Jei kažkam žodis “negras” atrodo įprastas ir nekeistinas, tai galime prisiminti žodį “kurtkė”, kurį kažkada plačiai vartojo daugelis, bet šiandien jis išgirstamas gana retai, nes “striukė” pasirodė tinkamesnis. Žodį “negras” puikiausiai galima keisti “juodaodžiu”, ar net sutrumpintu “juodžiu”, jau nebenešančių to neigiamo krūvio.

        Baltų gentimis manipuliavo į vadukus prasimušę veikėjai, kurie norėjo plėsti savo teritorijas ir pavaldinius, užkariauti ir valdyti kitas gentis, surinkti daugiau duoklių, mokesčių ir atitinkamai geriau gyventi. Tie, kurie turėjo daugiau pavaldinių, galėjo sėkmingiau plėstis, todėl nuolatos buvo bandoma prijungti, apjungti, suvienyti, o jei tai nepavykdavo- užkariauti, pavergti, išnaikinti. Tie šunsnukiai, kuriems tai geriausiai sekėsi, netrukus taip išsiplėtė, kad nebegalėjo visko apžioti, taip atsirado vietininkai ir kiti valdovo atstovai, ir galų gale susiformavo valdininkų didžiūnų sluoksnis, kurie statėsi pilis ir pirkosi auksu pamuštus rūbus, o žmonės lenkė nugaras, kaip ir šiandien lenkia. Galiausiai tie veikėjai suprato, kad nuolatinis kariavimas irgi nieko gero, tada susitikinėdami tai su vienais, tai su kitais kaimynais- tokiais pat šunsnukiais, pasibraižė sienas ir pavadino tas sau priklausančias teritorijas jiems tinkančiais vardais.

    • Negrai, negrai, negrai. Čigonai, čigonai, čigonai. Gudai gudai gudai. Tai įprasti lietuvių kalbai žodžiai. O jei kas pavadintas savo vardu krūpteli. Tai tam kepurė ir dega.

    • tikras lietuvis:

      Yra: atskirų šalių indėnai yra atskiros tautos.

  8. Pikc:

    Kalbant apie šveicarų, amerikonų ir pan. tautiškumą, aš esu linkęs vadovautis požiūriu, pagal kurį tauta yra etninė sąvoka, o nacija – politinė. Taigi, amerikonai ir šveicarai – nacijos, bet ne tautos, čigonai – tauta, bet ne nacija, o belgai – ne tauta, kuri nenori būti nacija 🙂
    Beje, patiko pastebėjimas apie palestinečius (semitus), kurie yra… antisemitinis mitas 😀 Čia jau reikia lenkti galvą prieš žydų demagogus, sugebėjusius tiek daug žmonių įtikinti, kad semitai yra antisemitai 😀

  9. Lietuva - lietuviams:

    Mariau – nežemink savęs ir nekompromituok tautininkų judėjimo atidirbinėdamas žydovcams.

  10. Marius:

    Nelabai garbingas anonime – neišaukštinsi savęs, atidirbinėdamas rusams. “Almantas” – aiškus neobolševikų dogmatikas, greičiausiai – moksleivis arba pirmakursis studentas, dar nepramokęs kritinio mąstymo, su tokiu net ginčytis neįdomu. Jei būtų nors kiek rimtesnių mokslų kandęs, gal bent susimąstyti paskatintų gausūs istoriniai faktai, kaip gausybė žmonių be jokios elitų įtakos guldė galvas už tas “suklastotas” ir “įsivaizduojamas” tautas. Derėtų bent Smitą pasiskaityti, prieš rašant tokias nesąmones, o jei tas netinka – bent Kastelsą. Bet kam tie pasaulinio garso mokslininkai, kai yra Vasiliauskaitė, persakanti mokslo pasaulyje seniai išjuoktos Frankfurto mokyklėlės tauškalus? “Verusui” (gal ir be “ve”) pasakysiu tik tiek: lietuvių etnosas (jei ne tautos – tai protautės lygiu) susikūrė gerokai anksčiau, nei Lietuva pateko į lenkų įtakos erdvę – nors puikiai suprantu, kad fiurerio sekėjams, inspiruotiems visokių Duginų, tai nebus argumentas. Vis gi, siekiant to, ko šiuo atveju siekiama, derėtų būti kiek delikatesniam, dangstant parama nesamai tautai aiškų priešiškumą esamai 🙂 Nes dabar viskas – pernelyg jau akivaizdu. Latvių gatvei – silpnas trejetas už parengimą.

  11. Psiakrew:

    Tak jest, pan Kundrot, dobrze pracujesz: jei tuteisziai – tauta, ji susiformavo tame krašte, kur dabar gyvena. O jei taip, ji turi lygias teises su seniau čia gyvenusiais lituwysais.

    • tikras lietuvis:

      Tauta susiformuodavo TIK IŠ GENČIŲ ir tik savo teritorijoje.
      Todėl visi, kurie nenori jungtis į šios teritorijos bendruomenę, gali važiuoti kur panorėję ir ieškoti savo eldoradų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *