Šveicarijos menininkų darbai LDK (1)

Prezidentūra | lrp.lt nuotr.Fotografo Martyno Ambraso ir istoriko Rūsčio Kamintavičiaus parodoje Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kolonų salėje: „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“– dešimties Šveicarijos menininkų architektūros darbai ir kūryba LDK teritorijoje.

2011 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kolonų salėje atidaryta paroda: „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“. Tai pirmasis projekto „Lietuva – Šveicarija: atstatant šimtmečius trukusį ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą“ renginys, įsiliejęs į Kolonų salėje organizuojamus renginius „Atviros erdvės“ – pirmas projektinis renginys. Renginį inicijavo (didele dalimi ir finansavo) Lietuvos Respublikos garbės konsulas Šveicarijoje, Tičino kantone p. Gintautas Bertašius kartu su Lietuvos mokslo organizacijomis – VDU, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutu (įkurtas Kaune 2009 m. lapkričio 26 d., kurio tikslas – puoselėti, tyrinėti ir propaguoti LDK palikimą).

Parodos pristatyme LR Prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė kalbėjo apie LR Prezidentūros Kolonų salėje kas mėnesį organizuojamus renginius „Atviros erdvės“ – tai dažniausiai koncertai, o šis projektinis renginys – staigmena. Sveikino renginio iniciatorius, organizatorius bei atvykusius – besidominčius istoriniais Lietuvos ir Šveicarijos ryšiais, kultūriniu palikimu.

Lietuvos Garbės konsulas Tičino kantone direktorius Gintautas Bertašius supažindino su projekto atsiradimo istorija, Šveicarijos sąsajas su Lietuva, apžvelgė Tičino kantono istoriją. Tai itališkos kalbos ir kultūros vienas iš 26 Šveicarijos konfederacijos kantonų, užimąs apie 7 proc. konfederacijos teritorijos, kurioje gyvena per 300 000 gyventojų. Pateikęs keletą istorinių faktų p. G. Bertašius kvietė visus prisidėti prie tolesnio projekto įgyvendinimo. Priminė, kad 2010 m. kovo mėnesį tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Instituto direktoriaus VDU docento Rūsčio Kamuntavičiaus ir Lietuvos Garbės konsulo Tičino kantone direktoriaus Gintauto Bertašiaus (atstovavo Lugane įsikūrusią kompaniją Agus Capital Management SA) pasirašyta finansavimo sutartis LDK ir Tičino kantono istorinių ryšių tyrimui.

Prie stendo „Lugano ežero pakrančių meistrai“. Iš kairės Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje administratorė Milda Matulaitytė – Feldhauzen (Feldhausen), VDU docentas ir LDK instituto direktorius Rūstis Kamuntavičius, LR Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Šveicarijos konfederacija grupės pirmininkas dr. Gediminas Navaitis, VU studentė Dovilė Janionytė ir Leonora Zapereckienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo.

VDU docentas ir LDK instituto direktorius Rūstis Kamuntavičius kalbėjo apie atliktus istorinius tyrimus, padarytus atradimus. Mokslininkas pasakojo, kad prie Lugano ežero įsikūrusiuose miesteliuose nuo 6 a. maži vaikai buvo mokomi meno, tad neatsitiktinai jau 16 a. jie pasiekė tokio lygio, kad tapo žymiausiais architektais. Jie statė Romą, daug vėliau – Peterburgą, kitus miestus. Jų darbų yra ir Lietuvoje.

Beveik tris šimtus metų – nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pabaigos – nuo Lugano ežero pakrančių kilę menininkai dirbo ir kūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kuri apėmė dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, nemažą dalį Latvijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijos.

Mokslininkas R. Komuntavičius akcentavo, kad Lietuvai labai svarbios tos beveik 300 metų trukusios šveicarų menininkų kelionės į Lietuvą (o juk buvo tokių, kurie čia ir likosi!) – tai imigracija į Lietuvą – šis kraštas traukė: daugelis didikų investavo savo turtus į dailę, architektūrą –(nepragėrė, kaip kai kurie primygtinai teigia!) – ir tai davė vaisius, kurie atskleidžiami šiame projekte. Projektas – pirmasis bandymas surinkti, susisteminti, apibendrinti ir pristatyti visą Tičino meistrų palikimą LDK žemėse.

Stendas „Lugano ežero pakarančių meistrų pėdsakai LDK“. Įrašas po stendu: „Beveik keturiasdešimt Lugano ežero pakrančių architektų, skulptorių ir tapytojų paliko savo pėdsakus apie pusšimtyje LDK vietovių. Kai kuriuose miestuose – Gardine, Kaune, Slanime, Vitebske ir Nesvyžiuje jų įtaka buvo ypač didelė. Lietuvos sostinėje Vilniuje Lugano ežero pakrančių ir Graubiundeno menininkai prisidėjo prie beveik dvidešimties iki mūsų dienų išlikusių pastatų projektavimo, statymo ir dekoravimo“

Dvejus metus Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) docentas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) instituto direktorius dr. Rūstis Kamuntavičius Italijos, Šveicarijos, Lenkijos ir Lietuvos archyvuose rinko istorinę medžiagą, fotografas Martynas Ambrazas sukorė tūkstančius kilometrų Italijos, Šveicarijos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos keliais – nufotografuota šimtai architektūros paminklų.

Parodos atidarymo dalyviai buvo sužavėti jauno mokslininko Rūsčio Kamuntavičiaus su tokia meile ir užsidegimu pateiktomis žiniomis apie Lietuvą, vaizdžiai papasakotomis Tičino menininkų kelionėmis į Lietuvą ir atgal atostogoms, gebėjimu uždegti ir klausytojus dar daugiau pažinti ir didžiuotis savo krašto istorija.

Projekto partneriai: Komunikacijos agentūra Misiukevičius ir partneriai; BarndWorks, o projekto vykdytojas – VšĮ „Communicare“.

Renginio pristatymą pagyvino Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos senosios muzikos ansamblio „Lirum“ (vadovė Auksė Stankevičienė) atlikti kūriniai.

VDU docentas ir LDK instituto direktorius Rūstis Kamuntavičius kalbėjo apie atliktus istorinius tyrimus, padarytus atradimus. Mokslininkas pasakojo, kad prie Lugano ežero įsikūrusiuose miesteliuose nuo 6 a. maži vaikai buvo mokomi meno, tad neatsitiktinai jau 16 a. jie pasiekė tokio lygio, kad tapo žymiausiais architektais. Jie statė Romą, daug vėliau – Peterburgą, kitus miestus. Jų darbų yra ir Lietuvoje.

Beveik tris šimtus metų – nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pabaigos – nuo Lugano ežero pakrančių kilę menininkai dirbo ir kūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kuri apėmė dabartinę Lietuvą, Baltarusiją, nemažą dalį Latvijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijos.

Mokslininkas R. Komuntavičius akcentavo, kad Lietuvai labai svarbios tos beveik 300 metų trukusios šveicarų menininkų kelionės į Lietuvą (o juk buvo tokių, kurie čia ir likosi!) – tai imigracija į Lietuvą – šis kraštas traukė: daugelis didikų investavo savo turtus į dailę, architektūrą –(nepragėrė, kaip kai kurie primygtinai teigia!) – ir tai davė vaisius, kurie atskleidžiami šiame projekte. Projektas – pirmasis bandymas surinkti, susisteminti, apibendrinti ir pristatyti visą Tičino meistrų palikimą LDK žemėse.

Aptarus diasporų (lietuvių –Šveicarijos Federacijoje, ukrainiečių – Lietuvoje) veiklą. Prie Babroros Radvilaitės paminklo Vilniuje. Iš kairės: Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, Vilniaus ukrainiečių draugijos tarybos narė Lidija Cholčeva, Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė ir Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė.

Parodos stendai: „Lugano ežero pakrančių meistrai“, „Lugano ežero pakarančių meistrų pėdsakai LDK“, „Tičinietiškasis Vilnius“ bei kiti ir nuotraukos su gausiais paaiškinimais liudija į LDK atvykusių architektų bei kitų meno žmonių kultūrinį palikimą.

Stende „Tičinietiškasis Vilnius“ pateiktas Vilniaus žemėlapis su 20 architektūrinių paminklų (jie išvardyti žemėlapio šone) su tekstu: „Vilnius buvo svarbiausias LDK politikos ir kultūros centras. XVII-XVIII a. čia buvo pastatyta dešimtys bažnyčių, vienuolynų ir rūmų, kurie iki šiol dominuoja miesto panoramoje. Daugelis jų laikomi išskirtiniais baroko šedevrais, lyginamais su garsiausiais Europos baroko statiniais. Tarp jų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Antakalnyje, Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje, Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčia, Šv.Teresės bažnyčia prie Aušros Vartų ir daugelis kitų.

Lugano ežero pakrančių menininkai padarė milžinišką įtaką barokiniam Vilniui. Daugiau nei 200 metų jie projektavo, statė ir dekoravo dešimtis pastatų. Ko gero, šiauriau nuo Alpių nėra kito miesto, kur Tičino menininkų įtaka ir palikimas būtų toks ryškus“.

Viename iš stendų pateiktos nuotraukos: Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios bokšto ir Vilniaus Bazilionų vartų vaizdai ir įrašas: „Vienu žymiausių Vilniaus baroko kūrėjų laikomas Antonijus Liudovikas Paraka (1722 – apie 1790) – spėjamas Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios bokšto (kairėje) ir Vilniaus Bazilionų vartų (dešinėje) projektuotojas. Valsoldos Kasteloje gimęs A. Paraka Lagaloje (dab. Rytinė Latvija) sukūrė šeimą ir savo likimą susiejo su LDK. Jo sūnūs tapo tikrais Lietuvos patriotais – kartu su Napoleono armija kovėsi prieš Rusiją už krašto laisvę, o anūkas dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą. A. Paraka daugiausia projektavo Latgaloje. Jam priskiriami pastatai dabartinės Lietuvos teritorijoje (Vilniuje, Veisėjuose ir Smalvose) bei Baltarusijoje (Drujoje, Berezveže ir Asvejoje)“. Šis stendas itin svarbus visiems ukrainiečiams, vienuoliams bazilijonams ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, 2017 m. minėsiančiam 400 metų jubiliejų.

Numatyta surengti parodas Mendrisio (Šveicarija)ir Castello Valsoldoje (Italija) 2012 m. Pavasarį, Vilniaus Rotušėje (2012 m. pavasarį – vasarą), išleisti knygą – albumą „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Kategorijos: Architektūra, Istorija, Menas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Laikas galų gale atsisakyti šitos slavų mums įpirštos santrumpos LDK.

    Yra Lietuva arba Lietuvos Valstybė, arba – jei kalbame apie viduramžius – Lietuvos Imperija (jei kas nežino, tai būtent imperatoriaus (basileos) titulu buvo įvardijami Lietuvos Valstybės Valdovai susirašinėjime su Bizantijos imperija, o terminas “didžioji kunigaikštystė” yra tik rytų slavu tradicija, kuri Vakaruose nebuvo naudojama, tačiau mes kažkodėl vis dar esame ideologinėje rytų slavų įtakoje).

    P.S. Kažkodėl Moskoviją (nuo Petro I laikų pervadintą į “Rossiją”) niekas nevadina MDK – Maskvos didžiąja kunigaikštyste… 🙂

    Seniai laikas pamiršti lenkų ir rusų “sumąstytą” Lietuvos Valstybės pavadinimą – “LDK”.

    Plačiau žiūrint, imperatorius reiškia „valdovų valdovas“: karalių karalius, chanų chanas, kunigaikščių kunigaikštis, t.y. didysis kunigaikštis.

    Titulas “didysis kunigaikštis” yra rusiškos kilmės ir iš pradžių reiškė pretenziją į viršenybę Riurikaičių giminėje, kurios atstovai iki lietuvių atėjimo buvo pripažįstami vieninteliais teisėtais pretendentais į Kijevo Rusios žemių „stalus“.

    Totorių laikais didžiojo kunigaikščio titulas buvo „devalvuotas“, nes didysis kunigaikštis nustojo būti suverenus valdovas, o buvo totorių skiriamas.

    Be to, totoriai šį titulą suteikė ne tik Vladimiro, bet ir Tverės, Riazanės, Žemutinio Naugardo kunigaikščiams.

    Todėl ir kaip Lietuvos valdovų titulas jis nebeturėjo imperatoriško spindesio, o Vakarų Europoje buvo suvokiamas kaip žemesnio už karalių rango pavadinimas.

    Plačiau:

    14-18 amžiuose tai buvo Lietuvos Imperija!!!
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=4853

    Lietuvos Imperija – Kaip reikėtų įvertinti Lietuvos Valstybę?
    http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5785

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *