Gimiau Švenčionių krašte. Nuo gimtosios trobos šiaurės rytų kryptimi tyvuliuoja mįslingas ežeras Šventas, pietryčių pusėje vilioja Šventos kaimas, šiauriniame krašte vinguriuoja Šventelės upelis… Visi keliai veda į Švenčionis.
Šie šventi vardai neleidžia pamiršti, kad po mūsų kojomis – Šventoji Žemė, kad amžinų savo tvirtybės šaknų esame šaukiami ieškoti čia – savo šeimoje, savo giminėje, savo Tėvų žemėje. Kaip įmanydami privalome išlikti savimi, išsaugoti savo kalbą, kultūrinį paveldą, svarbiausias tautines vertybes kaip tvirčiausias savimonės atspirtis.
Sovietinės priespaudos laikais šis siekis buvo akivaizdus. Ir atlaikėme. Atgavę nepriklausomybę ardėme sovietinį palikimą, taikėmės prie laisvosios rinkos, kapitalistinės pasaulėžiūros… Kosmopolitinio vartotojiško gyvenimo vaizdai ir daiktai užplūdo tiek virtualią, tiek tikrą mūsų gyvenimo erdvę, o tautinės savimonės gynybinės savybės nebeteko galios.
Ideologinė kosmopolitinė mašina pervažiavo mūsų tautines gynybines pajėgas nukreiptas rytų fronto kryptimi. Ginklai veikę rytų kryptimi pasirodė esą nepritaikyti vakarų frontui. Užnugariui gynybinių strategijų nebuvome paruošę. O ir kam jos, jei vakarai geranoriški, demokratiški ir taikūs, priglobiantys mus sugrįžtančius į laisvų valstybių bendriją…
Per paramas ir fondus mus moko būti atvirais, atsisakyti gynybinės būsenos kaip atgyvenusios, reakcingos, kaip kliūties trukdančios sėkmingai „integruotis“ į pažangią vakarų visuomenę. Vis dažniau tautiškumas išverčiamas į nacionalizmą – tokį baugų ir nepriimtiną vakariečiams.
Teisindamiesi didėjančia gyvenimo sparta, mobilumu, pažanga ir kitomis naujovėmis lengva ranka atsisakome pastovių tautinių vertybių ir renkamės laikinus, prisitaikėliškus tapatybės pavidalus. Tai, ką anksčiau būtumėme pavadinę „tapatybės krize“, paskelbiame nauju moderniu tapatybės pavidalu.
Asmuo laisvas nuo įsipareigojimų tėvynei, tautai, šeimai, net savo biologinei lyčiai tampa moderniuoju šiandienos herojumi. Ant pakylos bandoma iškelti, sociologo Z. Baumano žodžiais tariant, likvidų žmogų, bet kokius ilgalaikius santykius, įsipareigojimus vertinantį kaip asmeninių žmogaus laisvių suvaržymą, pagrindine vertybe skelbiantį gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai kintančių aplinkybių.
Šiame kontekste tautinei kultūrai – kurios pagrindus sudaro pastovių iš protėvių paveldėtų vertybių visuma – primetamas atsilikimo, atgyvenimo, ne aktualumo vertinimas.
Saitų su protėvių vertybėmis sutraukymas, kryptinga medžiaginių vertybių privalumo prieš dvasines propaganda, sukėlė nevaržomą emigraciją, vedančią į nestabdomą tautos išsisklaidymą.
Šiedu lemtingi, visą tautą užvaldę ir veikiantys, bet tautos bemaž nevaldomi vyksniai iškėlė skausmingą mūsų tautinės tapatybės išlaikymo strategijos permąstymo būtinybę.
Prozininkas, publicistas, eseistas Gintaras Beresnevičius 2003 m. įvertinęs kaip didžiausią ir tebedaromą mūsų klaidą pasyvų sėdėjimą ir aimanavimą dėl susiklosčiusių nepalankių tautai istorinių aplinkybių, dėl prarandamo identiteto, kviečia veikti – formuoti aktyvią mūsų šalies tautinę geopolitiką:
„Tautinis identitetas sėdint, deja, nestiprėja. „Jis stiprėja veikdamas ir patirdamas iššūkius. /…/ Identitetui pavojų nėra, kai jis eina, skina kelius, kai jis demonstruojamas.
Kai jis tampa veikiančia jėga. Tai airių, italų, kinų, japonų identitetas. Į jį įsikimbama. Jis lieka nepaleistas ir už gimtosios teritorijos ribų. /…/ Tiesą sakant, ši ekspansija ir yra būdas, kuriuo, mano giliu įsitikinimu, mes galime išlaikyti tautinį identitetą nesuskilusį, nesueižėjusį, išlaikyti savąją kultūrą.
Tik radikaliai puldami, apsiginsime. /…/ Pasyvioji gintis veda į lėtą marinimąsi, ir kito amžiaus, jau XXII a., nebepasieksime, jei mąsliai tupėsime vietoje, nesikišdami į pasaulinius geopolitinius procesus kaip veikianti jėga.“ (G.Beresnevičius, „Imperijos darymas“.)
Dabar pasauliui tapus atviru, kai krito geležinės uždangos ir mūsų kultūrą bei mūsų nepasiruošusias sielas užplūdo viso pasaulio gėrybės ir blogybės turime vėl atsigręžti į daugiaamžę baltiškąją kultūrą, į savo tautinį paveldą.
Šias vertybes iš istorinio paminklo būvio privalome paversti mūsų modernios tapatybės pagrindu. Būtina sąmoninga valstybės strategija šioje srityje, pastangos nukreiptos į po visą pasaulį išsisklaidžiusių tautiečių širdis ir į čia pat esančius – vaikų darželius ir mokyklas.
Esame senosios baltų pasaulėžiūros paveldėtojai, savo etninėje kultūroje išsaugoję senosios Europos dvasines versmes, gaivinančias mūsų nacionalinės kultūros šaknis, darančias ją savita bei įdomia pasauliui.
Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime remdamiesi savo tautine kultūra. Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą.
Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų, svetimų centrų kultūros atspaudas mūsų sąmonėje. Tik perimdami, puoselėdami ir perduodami į ateitį iš protėvių paveldėtas tautines vertybes galėsime jaustis savitais, stipriais, nepalenkiamais audringų negandų vėjų, nepriverčiamais išsižadėti savos žemės, kalbos, pagarbos protėviams, duonai, akmeniui, medžiui…
Tada vėl galėsime apsibrėžti ratą ir tarti: pasaulio centras – yra čia kur mes stovime, Dievo išrinktoji tauta – esame mes patys, Šventoji Žemė – po mūsų kojomis. Ir likimo išblaškyti turėsime kur grįžti.
2009 07 31
Nesupratau, ką bendro turi straipsnis su jo pavadinimu? Pavadinime Žemė iš didžiosios raidės, o jau antroje pastraipoje “Tėvų žemėje” iškeliami Vaiškūno tėvai. Toliau kažkokie paistalai ir baigiama “Dievo išrinktoji tauta – esame mes patys, šventoji žemė – po mūsų kojomis” – Vaiškūnas Žemę pakišo po kojomis 🙂
Pirmąjam komentatoriui. Ačiū už atvirumą, kad nesupratai ir dar ilgai nesuprasi, nes ne visiems duota suprasti. Bet nenusimink, jei dirbsi su savimi tai kažkada vis tik suprasi. Pradžiai tada skaityk Krėvę ir pradėsi suprasti, ką reiškia stipri, herojiška žmogaus dvasia ir ką ji gali sukurti, apginti ir apsiginti.
Kai bus suprasta, kad tos vadinamos tautinės vertybės yra tik blyškus bendražmogiškų vertybių šešėlis, tada nebereiks drebint kinkų prieš tas vadinamas “kitas vertybes”, tariamai primetamas iš kitų. Toks truputį kaimietiškai tamsuoliškas šitas straipsnis, parašytas turbūt senyvo žmogaus.
“Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime remdamiesi savo tautine kultūra”
Kodėl tik “tautine”, kodėl negalime remtis vidine kultūra, savo kultūra, ar apskritai kultūra? Kuom ta tautinė kultūra ypatinga?
Ne, bet rimtai, kas yra tos “pastovios tautinės vertybės”, dėl kurių straipsnio autorius taip sielojasi? Paminėkit bent vieną tokią, kurios aš nerasčiau “kosmopolitinėje” kultūroje.
“Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą”
Vajetau, negi tikrai taip ir yra? O ką galima būtų pasakyti apie tuos, kurie nei kiek ne mažiau sėkmingai įsuko savo kūrybos ratą be tautinės tapatybės ašies?
Kada tai teritorijoje, kurią pavadino Lietuva, bendrakalbiškumo, siekio išgyventi pagrindu susijungė giminiškos gentys, iš kurių išsilydė lietuvių tauta, kuri išgyveno tik tada prisiimtų elgesio normų (kitaip papročių – tradicijų) pagalba.
Todėl akivaizdu, kad tai yra būdas Lietuvai ir jos tautai – lietuviams išgyventi ir toliau.
Įdomu, ką jūs turite omenyje, sakydamas, kad kas tai sėkmingai įsuko kūrybos ratą be tautinio gelbėjimo rato – elgesio normų (papročių ir tradicijų), savo teritorijos ir kalbos? Ar jie iš viso yra tauta, ar išgyveno tiek kiek mes, kurie esame seniausia indoeuropiečių, o gal net viso pasaulio tauta?
“Todėl akivaizdu, kad tai yra būdas Lietuvai ir jos tautai – lietuviams išgyventi ir toliau.”
Ne, neakivaizdu. Greičiausiai tai yra būdas apsikasti pelais, sulysti į uždarus getus ir džiaugtis savo “tautiškai vertingu” gyvenimu.
“ką jūs turite omenyje, sakydamas, kad kas tai sėkmingai įsuko kūrybos ratą be tautinio gelbėjimo rato”
Žinoma, kad ne valstybes, dauguma kurių be tautinės pompos išvis subyrėtų. Nors ir čia yra pavyzdžių, pvz., JAV, kuri orientuojasi į pilietines, o ne tautines vertybes (nors jau sakiau, kad toks skirstymas nekorektiškas) ir viskas ten pas ją sukasi n kartų greičiau, nei kokioj tautinėj Turkijoj ar Lietuvoj. Aš daugiau galvojau apie atskirus žmones, kurių kūryba yra aukščiausios prabos, stumiantį pasaulį į priekį ir beveik absoliučiai pripažįstama kaip vertybė, tačiau tautinis identitetas tiem žmonėms yra devynioliktoj vietoj. Pavyzdžių? Daugybė meno, mokslo žmonių.
“esame seniausia indoeuropiečių, o gal net viso pasaulio tauta?”
Net jeigu ir taip, kas iš to? Gal dėl to čia daugiausiai pakaruoklių… Nėr kuo didžiuotis. Bet taip norisi būt seniausia pasaulio tauta, taip norisi būt, kad net imi ir rašai, pridurdamas kuklų “gal”. Juokinga.
Amerikoij labai paprasta kultūra turi baksų ir tuoj atsiranda kultūra, nėr baksų esi niekas….
O Lietuvoj ne tas pats? Tas pats čia pagerbtas Tuminas kas būtų be techninių galimybių, kurias suteikia pinigai? Būtų praeivis Vilniaus gatvėje su talentingomis ir niekam nežinomomis vizijomis galvoje. Laimei, tas žmogus dar sugeba susirasti resursų Lietuvoje ar kitoje šalyje ir realizuoja savo sumanymus, bet kiek tokių pat ar dar didesnių talentų vaikšto Vilniaus ar Šiaulių gatvėmis? Kiek jų taip ir liks kultūros užribiuose? Neburnokit ant pinigų, jie yra tik techninė priemonė savo tikslams siekti. Ir šiaip iš kart matosi, kad nesi buvęs Amerikoje. Ten yra nu žiauriai daug nekomercinės, šalia oficialios (ir brangios) kultūros veikiančios kultūros. Lietuva šia prasme tikrai yra atsilikusi, nes čia žymiai daugiau ciniškų kalkuliacijų.
Tai jo neesu buvęs toij Amerikoij, bet man ir nereikia važiuoti kažkur, kad suprasti ir atsiskleisti, man ir taip išeina atsiskleisti nekomerciniu būdu daran vardan savo tautos gerus darbus, galima daug ką nuveikti ir be pinigų. Neman šou verslas, aš sugebu atsiskleisti natūraliai taip kaip darė protėviai, o nedirbtinai. Sutikau kartą Vilniuje keleis metai jaunesnį už mane jaunuolį iš Gargždų, tai jis man pasakė kelevau po užsienį, bet tik tų kelionių metu supratau kaip jis sakė, kad smagiausia savoij tėvyneij, o neužsienį….
Puikus komentaras.
Dar kartą Jonui pasakau ačiū už jo darbus — ir šis man labai geras ant dušios.
1. kodėl gi?
Kokius argumentus galėtumėte pateikti?
2. atskiri žmonės yra sėkmingi ir mūsų tautoje.
Kalbėkime tautų lygyje;
3. dėl to, kad esame seniausi iš indoeuropiečių, mokslininkams nekyla jokių abejonių.
Jūs, gal 🙂 , turite savo teoriją?
Įdomu būtų sužinoti.
Tai buvo atsakymas komentatoriui jauns į komentarą 13 36.
1. Todėl, kad pasikeitė kai kurios aplinkybės, jei nepastebėjai.
2. Tautų lygio nėra, yra tik atskiri žmonės ar žmonių kolektyvai. bet čia gal pasaulėžiūros klausimas. Tau Tuminas yra didis lietuvių tautos režisierius reprezentuojantis kūrybines tautos galias, man- tiesiog talentingas, iš Lietuvos kilęs (atsitiktinai čia gimęs) žmogus.
3. “esame seniausia indoeuropiečių, o gal net viso pasaulio tauta?” Čia buvo mano reakcija į tą pompastišką “viso pasaulio”. O bet klausimas apie romų kaip tautos senumą irgi lieka atviras. Kiek man žinoma, didelė dalis mokslininkų sutinka, kad lietuvių kalba yra viena seniausių išlikusių indoeuropiečių kalbų grupės kalbų. Apie pačios tautos senumą mažai kas kalba, nes čia per daug sudėtinga taip tiesmukai spręsti. Aš tau mokslinių darbų dabar neprirankiosiu, bet pavyzdžiui, http://www.pelasg.org/History_is_who_we_are_and_why_we_are_the_way_we_are.html aiškina akis išpūtę, kad seniausia indoeuropiečių tauta yra… albanai, ten ir nuorodų į “mokslinius tyrimus” prikišta, skaityk ir žvenk, nes juokingi to “senumo” ieškojimai. O, kad “mokslininkams nekyla jokių abejonių”, tai dar juokingiau skamba. Abejonių nekyla tik tautiniams mokslininkams.
1. kokios? Tautos požymiai nesikeičia;
2. tautos yra (nors čigonai, žydai nėra tautos, nes neturi teritorijos – izraelitai, pvz., nuo 1948m. tik kuria savo tautą ir ją vadina ne žydais, o jehudimais ir t.t.);
3. klysti – kaip tik žymūs užsienio mokslininkai tai nustatė jau senų senovėje – Šleicheris, Krache, Frenkelis (kuris parašė lietuvių kalbos etimologinį žodyną), V.Toporovas (kuris kildino slavus iš baltų) ir t.t., ir pan.
1. Aplinkybės tikrai pasikeitė… ir ne į gerąją pusę apskritai žmonijai – jei pastebėjote…
2010 metų pats reikšmingiausias mokslo atradimas (mano nuomone), kad per paskutinius 10 000 metų žmonių smegenų tūris vidutiniškai sumažėjo 10 proc. Jei dar priimsime domėn, kad, anot psichologu, šiuolaikinis žmogus išnaudoja nuo 10 iki 20 nuošimčių smegenų pajėgumo, tai šiuolaikinis žmogus, švelniai tariant, atsilieka nuo savo protėvių, protiniu pajėgumu nuo 5,5 iki 11 kartų. Šiuolaikinės psichologijos paskutinis atradimas – archaiškas mąstymas, kuris šiai dienai praktiškai prarastas. Prieš šimtus tūkstančių metų, kai žmonių žemėje buvo vos keli tūkstančiai, kada bendruomenės buvo vos 30 – 100 žmonių, žmonės būrėsi į gentis (gintis). Ir tokios mažos bendruomenės neišsigimė, sugebėjo kūrti kalbą, muziką, meną, pasaulėžiūrą… Tik visiškai neišmanėlis gali leisti sau pareikšti, kad seniau žmonės buvo tamsūs ir nieko neišmanė. Išmanė ir dar kaip. Pvz. žmonija nėra sukūrusi tobulesnės kūno kultūros už joga (chatcha joga), saves (arba savo proto) pažinimo joga (radža joga)… Trumpai, Vedų mokslas susistemino archaiško mąstymo atradimus, ir po šiai dienai nėra tobulesnio saves pažinimo, saves tobulinimo įrankio už Vedas. Senoji Baltiškoji etnokultūra – muzika, sakmės, apeigos, pasaulėžiūra, kalba remiasi archaiškąją mąstysena. Dar turim archaiškąjį mąstymą savyje, belieka tik juo tinkamai pasinaudot. Archaiško mąstymo nesupainiokite su “laukiniu mąstymu”. Archaiškais mąstymas – proto galia, laukinis mąstymas – instinktų viršenybė.
2. “Tautų lygio nėra”??? Čia kam??? Japonija – vienalytė tauta, Pietų Korėja, jūsų minėta Turkija – vienalytė tauta, ekonomikos augimas didžiausias eurazijos centrinėje dalyje (kasmet nuo 10 ik 15 proc.) Suomija… Kol kas dar neatsirado stipresnės žmonių bendruomenės už tautą. Tauta – didelė gentis (sugebanti apsiginti).
3 Tik dėl istorijos falsifikavimo neatsakyta į klausimą – Kodėl vakarų civilizacijos pagrindas – kalbos, visos (beveik) kilusios iš indoeuropietiškos prokalbės. Turėjo būti laikotarpis, kada senieji baltai ekonomiškai, kultūriškai, kariniai buvo stipriausi Europoje. Ir tas laikotarpis nebuvo prieš ledynmetį, o neabejotinai kokių paskutiniųjų 3000 metų laikotarpiu. Kaip šiais laikais anglų kalba patapo vyraujanti, taip ir senaisias laikais senoji mūsų prokalbė per stipresnę ekonomika, aukštesnę kultūrą įsigalėjo nuo Europos iki Šri Lankos. Vedas į Indija atnešė arėjai, iš šiaurės..
bėda yra ta, kad mes vis dar siejamės su žeme!!!
galbūt lietuviui ir yra lemta išsilieti? ir tai vyksta, pagal planą, ar ne?
kaip patartumėte perteikti protėvių palikimą jei įsivaizduotume situaciją, kurioje aplinkui per tūkstantį kilometrų nėra nei vieno ąžuolo ir nei vieno moko… tik daugiabučiai… asfaltas…. kitataučiai ???
ateitis toli gražu nežėri, kad tapsime neliečiamu regioniniu parku, ką jau kalbėt apie tai kad jis plėsis…. tokia šių laikų ‘gamta’… tad kaip konvertuosim mums paveldėtą šventąjį palikimą į visuotinai, bet kur ir bet kada įvykdomą formą?
rišantis vien tik prie medžiaginės gamtos, palikimas ilgainiui gali tapti tik teatru…
kaip elgtis tajam paveldėtojui mieste?
Betgi tas miestas – Lietuvoje?
O “Lietuva pirmiausia!”, kaip sako komentatorius Juozas Prasauskas.
Norint suprasti Joną, reikia atidžiau perskaityti pagrindines jo mintis, žodžius. Jo tėviškė yra šalia Švento ežero ir kitų šventybių. Tai labai svarbu, gaila, kad daugelis lietuvių net nesistengia suprasti, iš kur tie vardai. Kadaise mūsų protėviams šventybė buvo čia pat. Bet atėjo laikai, kai Šventąja žeme imta vadinti Palestina. O išrinktąja tauta pasivadino žydai. Jie ne tik save taip pavadino, bet privertė daugelį tautų priimti tokią nuomonę. Lietuvius pavadino išrinktąja tauta Vydūnas, ir jis paaiškino, kodėl taip pavadino. Vydūnas, būdamas aukšto vokiško išsilavinimo žmogus, sugebėjo įžvelgti paprastuose lietuviuose dideles dvasines vertybes, leidusias juos laikyti išrinktosios tautos žmonėmis. Kai Jonas pakartojo panašius teiginius, komentatoriai ėmė piktintis, na, jie tiesiog nedrįsta būti išrinktosios tautos žmonėmis..
O gal jie tiesiog nenori būti lietuviais?
O gal lietuviai nenori būti pasikėlią?
Ačiu, straipsnis geras, kas kolei kas nesupranta, gal ateity supras. Protas bando pasaulį skaldyti į dalis ir priešpastatyti jas tarpusavyje. Širdis viską apjungia. Prabočių žemę galime atrasti savo širdyje. Tuomet daugelis klausimų ištirps lyg savaime. Tuomet širdis žinos, kas jai “yr sventa”. Užlipsit ant šventų kalnelių ir būsit vienovėje su protėviais, jų-mūsų žemele, su akmenėliu ir duonele ir visu svietu. Visas svietas bus jūsų ant to aukšto kalno – tai su kuo kovoti, su kuo ginčytis? …
Tikrai taip, Gintarai pritariu tau, dauguma žmonių miega gražiame sapne, kažkas dangų žada po mirties, kiti daug pinigų ir kitų materialių vertybių, žaidžia su tuom materelizmu, odvasia miega arba užgožta paterializmo ir negali išsilaisvinti, bet jeigu dar tikiame žmoguje bent mažiausia kibirkštėlė žėri, tai dar gali ir pasikeisti….
Ačiū Jonui. Kaip visada tikslu ir teisinga. Mano nuomone, taikliai pakomentavo Gintaras. Nereikia didelio išprusimo kabinėtis prie kiekvieno atskirai paimto žodžio, ar frazės. Kad suprasti esmę plačiąja prasme, jau reikalinga dvasia, bent jos užuomazgos…
Norisi pamaloninti straipsnio autoriu Jona Vaiskuna. Vokietijoje yra miestelis Zwintschona, o su dviem taskeliais, arba lietuviskai Svinciona, yra Austrijoje Zwentendorf ( Svententarpas ), i vakarus nuo Vienos, ant Dunojaus kranto, ten planavo statyti AE, bet del zmoniu pasipriesinimo nepradeta.
Dar. Vokietijoje prie Kylio i Baltija iteka Schwentine ( Sventyne ).
Oi, pamiršau praeitą kartą vieną Vaiškūno mintį:
“Teisindamiesi didėjančia gyvenimo sparta, mobilumu, pažanga ir kitomis naujovėmis lengva ranka atsisakome pastovių tautinių vertybių…”
Vaiškūnas, kaip visada, sąmoningai ‘lengva ranka’ atsisako lietuvių kalbos, nors jau antroje pastraipoje rašė:
“Kaip įmanydami privalome išlikti savimi, išsaugoti savo kalbą…”
Vaiškūno ‘kalbos’ žodžiai, kuriuos ‘saugo’:
“sovietinį, moderniu, virtualią, Ideologinė kosmopolitinė, fronto, strategijų, fondus, reakcingos, mobilumu, herojumi, likvidų, kontekste, propaganda, aktualumo, identiteto, formuoti aktyvią, demonstruojamas, periferinė, centrą, fikcija…” – tingiu daugiau rinkti.
Visiems patariu skaityti J.Vaiškūno straipsnį:
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/jvaiskunas-piktnaudziavimas-svetimzodziais-zlugdo-gimtaja-kalba.d?id=15653422
Nuostabu. Apie tai nors dalelę kiekvienas leidinys turėtų parašyti, kad tai iš naujo sugrįžtų į tautos sąmonę.
Kas yra tautos sąmonė? Prašyčiau išsamaus apibrėžimo.
Prašyčiau ?
Tai ko neprašai ?
Pirmiausia reikia turėti sąmonę, Amelija…
Vilmantui Rutkauskui: lietuvių kalbos stilistika rekomenduoja vartoti žodį “prašyčiau” ten, kur prasčiokai nuo rusų laikų įsakmiai reikalauja “Prašau”; toks kreipimasis vartotinas pareiškimuose, prašymuose, parduotuvėse, restoranuose ir šeimos bendravime taip pat. Tokiam žymiam litvomanui reikėtų mokytis lietuvių kalbos.
O ponas iš miškų rodo šmaikštumą atskleisdamas savo bukumą: klausiau ne apie sąmonę asmens, o visuomenės, bendruomenės, kolektyvinę sąmonę. Neturi ką atsakyti? Nežinai? Knygelių per mažai teko skaityti?
Linkiu kuo greičiau atgauti sąmonę, Amelija…
A Č I Ū