Ketvirtadienio Perkūnkalbė (33)

Darna

Šiandien gana populiaru įvariomis moralinėmis temomis kalbant, kai kalba pasisuka ir apie religijas, panarstyti statistiką, ją supriešinti su realybe. Turbūt kiekvienas esame girdėję, galbūt ir patys ne kartą sakę, kad Lietuvoje daugiausia krikščionių, nors krikščionimis daug kas save linkę vadinti ir apklausose tokiais užsirašyti, tačiau realybėje mažai lietuvių vaikšto į bažnyčią ir nuoširdžiai išpažįsta (krikščionišką) religiją. Aš šio teiginio nebandysiu užginčyti, nes realybė, panašu, jog būtent tokia ir yra. Tačiau kartais reikėtų ne tik triumfuoti dėl mums, romuviečiams, nepatinkančios religijos susilpnėjimo mūsų tautoje ir su jauduliu laukti gyventojų surašymo rezultatų, kuriuose tikimės pamatyti išaugusias „Senojo baltų tikėjimo“ išpažinėjų gretas. Kartais pravartu kritiškiau pažvelgti ir į save, savo bendruomenę. Ar tikrai tose gretose, kad ir kokios apimties jos bebūtų, visi baltų tikėjimo išpažinėjai yra tokie nuoširdžiai einantys tikėjimo keliu? Ir juk tas kelias nebūtinai yra lankymasis Romuvos apeigose, dainavimas ansambliuose. Visa tai yra kultūra, bet ne pats religijos išpažinimas, ar suvokimas.

Pasivadinti „krikščionimi“ ar „pagonimi“ (ir nesvarbu, kaip šią sąvoką pavadinsite jūs – baltų tikėjimu, pagonybe, senąją religija, ar dar kaip nors) ir gyventi  pagal filosofiją kultūros, kurią aukštini ir kuri tau atsiskleidžia su savo paslaptimis, ne visada yra tapatūs dalykai. Gyvenime teko sutikti daug žmonių, kurie visą gyvenimą meldėsi krikščioniškam dievui (o gal reikėtų sakyti, kalbėjo krikščioniškas maldas, juk pasąmonė galbūt kartais daug tiksliau sugeneruoja, kam adresuoti siunčiamas mintis, nepriklausomai nuo to, kaip patys galvojam?) lankėsi bažnyčioje, tačiau mane jie išmokė daug daugiau pagoniškų esminių vertybių, ir jomis daug nuoširdžiau gyvena, nei kartais jų tenka pastebėti žmonių elgesyje būnant „Senojo baltų tikėjimo“ išpažinėjų kompanijoje. Kartais atrodo, kad jiems daug svarbiau kultūra, negu jos filosofija, gyvenimo pagrindas.

Aš jokiu būdu kultūros nemenkinu, juk tai be galo svarbi terpė, kurioje būtent tos pagrindinės religinės tiesos, gyvenimo filosofija ir išmintis geriausiai gali skleistis ir būti perduodama. Tačiau galbūt nebūtinai tik per ją. Ir kartais atrodo, kad šiandien nors ir tiek daug ją tyrinėjam, tačiau ne visada pastebim ir iš tikrųjų suvokiam, ką ta kultūra nori pasakyti.

Kartais nesuprantamai atrodo, kai „pagonimis“ save vadinantys žmonės, eidami į apeigą mišku trypia viską sau po kojomis, spardo kelmus ir be prasmės laužo papuvusius (dar gerai, jeigu papuvusius, kartais būna ir gyvus) medžius, stengiasi sukelti kuo didesnį triukšmą, šūkauja ir taip toliau… Keista, kai žmonės, atrodo, išpažįsta pagonišką religiją, dainuoja giesmes Dievams, sakosi, kad jiems artima ir miela Gamtos religija, tačiau nemato tų Dievų, miško dvasių aplink, kai būna gamtoje. Nejaučia pagarbos miškui, kuriame triukšmauja, kurį trypia. Keista, kai braudamiesi žygiuose pro tankesnį krūmą, stengiasi jį išlaužyti ir ištrypti, kad būtų lengviau praeiti, vietoj to, kad įvertintų kas svarbiau, ar tų krūmokšnių gyvybė, galbūt jau dešimt metų besistiebianti į viršų, fotosintetinanti mums orą, kuriuo kvėpuojame ir esame gyvi mes patys, ar mūsų sugaištos kelios minutės ilgiau braunantis per juos, tik su įdėtom pastangom praeiti prisitaikant prie aplinkos ir kuo mažiau padarant jai žalos. Keista, kai grįžę namo, po pagoniškų religinių apeigų, pagarbinę Žemyną ir padėkoję už Jos dovanas, kurias Ji mums suteikia, kad gyventume, puolame kaip ir visi kiti, be saiko vartoti visokias nereikalingas prekes, kurių gerai paruoštos reklamos mus įtikino, jog jos mums labai reikalingos. Keista, kai pameditavę prie senųjų baltiškų giesmių kokiame ansamblyje grįžtam į pasaulietinį gyvenimą ir vartojame pasaulį, nelabai susimąstydami, jog vartoti galime žymiai mažiau. Keista, kai sulaukę virš dvidešimties metų, bijome kurti šeimas, nes galvojame, jog nesuderinsim tokios pagoniškos vertybės ir pareigos kaip šeima su mums taip reikalinga karjera, nes mus ta pati reklama bando įtikinti, jog be karjeros apskritai per visas šitas nesibaigiančias krizes mums neįmanoma bus išgyventi. Keista, kai susirenkam į sunkiosios muzikos koncertus, kuriuose dainuodami „šlovė galingajam Perkūnui“ kratome galvas, bet atvažiavę į Jorės šventę, sekmadienio rytą prabudę skaudančiomis galvomis tarp plastikinių butelių, klausiame „Ką, čia dar kažkokios apeigos vyks? Aš tai šiaip, į festivalį atvažiavau…“

Aš aišku nebandau teigti, kad visi „pagonys“ taip gyvena, ar tokią kultūrą propaguoja. Galbūt daug kas skaitydami šituos žodžius, mano paminėtuose poelgiuose visiškai nerandate savęs, o gal šiek tiek randate. Tiesiog raginu atkreipti dėmesį į savo gyvenimą, ar tikrai mes stengiamės eiti „Baltiško tikėjimo“ filosofijos keliu, net ir tada, kai nedainuojame Dievus pagarbinančių giesmių, kai nestovime bendruomenės rate prie aukuro. Raginu apgalvoti savo gyvenimo kelią ir pasverti, ar tikrai tai, kiek mes be saiko vartojame pasaulį yra mums reikalinga, ar tai nuves mus į ateitį, darnią su gamta, ar mums tikrai tiek reikia gyvenime visų žaisliukų, kuriuos mums siūlo reklama. Ar mes teisingai gyvename, kad sergame įvairiomis ligomis, ir ar verta vėl šerti farmacijos pramonę, kad naikintų mūsų ligų simptomus parduodamais vaistais, kai galbūt išgyti pavyktų tiesiog pakeitus gyvenimo būdą, maitinantis gamtos duotais, o ne perdirbtais pramonės produktais? „Pagoniška“ filosofija turėtumėm vadovautis kiekviename savo žingsnyje – ir einant šaligatviu neužmindami tarp plytelių dygstančio ąžuolo daigo, ir valgydami mūsų Dievų sukurto organizmo neteršiantį maistą, ir eidami mišku žygiuose, ir kurdami savo gyvenimo planus, ir rodydami pavyzdį kitiems.

Pasakyti, jog išpažįsti religiją nėra taip sunku, kaip ja gyventi. O religijos juk tam ir skirtos, kad padėtų atrasti teisingą savo gyvenimo kelią.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .

33 komentarai

  1. Stebulė:

    Man tai atrodo, kad kiekvieno žmogaus santykis su dievais yra asmeninis, todėl kiekvienas realizuoja tą santykį savaip. Pavyzdžiui, vienam galbūt santykio su gamta realizavimas yra išvažiavimas į mišką ir molinės trobos statymas. Kitas priešingai – aktyviai kovoja žaliųjų gretose, perdirbinėja šiukšles, stengiasi kelti valdžioje klausimus apie medžioklės kvotų sumažinimą ir pan. Jei visi gamtai ištikimi žmonės išvažiuotų gyventi į mišką, tai likusieji mieste galėtų daryti ką nori ir ilgainiui miškų neliktų iš viso. Todėl aš manau, akd gamta kiekvienam įkvėpė skirtingus gebėjimus ne šiaip sau, o būtent todėl, kad kiekvienas yra skirtas vis kitam darbui atlikti. Vieni žemę arti, kiti kare kirviu mojuoti. Ir tai natūralu – visi skirtingi, tiesiog skirtingi.

    O kalbant apie žmones, kurie ir atėję į apeigas elgiasi kaip orkai, tai čia vėl… Didelė dalis žmonių tarkim romuvos apeigose net nėra romuviečiai. Pvz romuviečių vėlinėse buvo mažuma, dauguma buvo žygeiviai, o pastarieji net ir nesako, kad jie pagonys ar kažką. Dažniausiai jie kaip tik sako priešingai – kad jie tokie nėra. Atėję apžiūrėti šventyklos jie tik stebėjosi, apžiūrinėjo – na taip elgiasi turistai, atsidūrę visiškai nepažįstamoje kultūroje. Romuva apskritai tuo ir pasižtymi, akd yra atvira, ateiti gali kas tik nori, tačiau pasilieka turbūt tik tie, kuriems iš tiesų to reikia. geriausias pavyzdys – romuvos stovykla.

    • Vaiva:

      Migle, nei skaitytojai žino mūsų privačių diskusijų kontekstą nei ką, todėl neprirašyk komentuodama to, ko straipsnyje nebuvo parašyta, lyg puikiai žinodama kokias konkrečias situacijas aš turėjau omeny.
      Ne per konkrečias vėlines man kilo tokios mintys, o seniai stebėdama kai kurių žmonių elgesį vis kai kurie dalykai užkliūdavo už akių.

  2. tikras lietuvis:

    Religija yra priklausomybė.

    Kada tai įsisąmonsite, tada daeis, kad kalba apie religijų reikalingumą yra tokia pat kalba ir toks pat reikalingumas kaip ir aibės dalykų, kurių mūsų gyvenime gali ir nebūti.

  3. Aras:

    Prisimenu, skaičiau, kad Miglė neskaito kas čia ką parašo. komentuoja 🙂 apie kultūrą, religiją, kam kas daeina, privačiai diskutuoja apie kontekstą, apie konkrečias situacijas, eina į mišką ir pasiima su savimi visas įmanomas svetimybes, vadinasi pagonimis ir kitais svetimais pribambasais. Čia aš visai draugiškai, bet ir smagiai (nors ir tik sau :))

  4. Smilga:

    Na kažkaip… Skamba ne įkvepiančiai, bet šiek tiek įžeidžiai ir prieštaringai paskutiniam teiginiui apie “atvirumą”. Ieškančiam žmogui, jaučiančiam viską savaip, paskaičius tokį tekstą – atrodo, kad Romuva labai uždara bendruomenė.

    • Stebulė:

      nelabai aišku kodėl. Jei ieškantis žmogus domisi ir kitomis senojo baltų tikėjimo bendruomenėmis, tai pamatys, kad į ja spatekti galima tik su kitų žmonių rkeomendacijomis, arba į tokias kaip baltai.lt tik jei tavo zodiakas atitinka ten kažką, kad ir kaip tai juokingai skambėtų. O štai į romuvą nori ir atvažiuoji. nieks net neklausia, iš kur tu ir pan. Jokių kvotų ir rekomendacijų nėra reikalaujama.

  5. savas:

    Visose religijose yra fanatų,garbingai tikinčių ir apsimetėlių.Man atrodo nėr baisiau kai padarai blogą darbą,o po to prašai atleidimo ir taip prieini iki bedugnės.Kaip krikščionybės tarnai traumuoja vaikus savo iškrypimais,paprašo atleidimo ir toliau degraduodami gyvena.Atleidimas geriausias tai kaip pagonybė,padarei kažką baisaus tau padeda kalaviją,vyno taurę ir apsisprendi pats,o ne lauki budelio.Sakoma,kad tais laikais net budelių nebūdavo,……………………

  6. mrs:

    Gal reikėtų skirti religiją nuo pasaulėžiūros ar gyvenimo būdo. Įdomu būtų dar sužinot, kuriose vietovėse, kuriais laikas, katrie taip vadinami pagonys dėdavo šalia kalavijo vyno taurę?

    • Stebulė:

      gal ir reikėtų, tačiau pagonybė yra religija, o ne pasaulėžiūra. pasaulėžiūra tai pvz gali būti stoicizmo filosofija, bet ten, kur yra dievai, ten jau religija

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Tai ar galima taip sakyti, kad, tarkim, RELIGIJA, jei ja gyvenama 24 val. per parą – tai ji savaime ir patampa – GYVENIMO BŪDAS ?
        Žiū, atsiranda ir TIKĖJIMAS, kuris irgi būtų priskirtinas tik literatūriniams sinonimams …? Ar čia, vis tik, kažkiek skirtingi jūsuose dalykai ?

        • Vilmantas Rutkauskas:

          Toks Kęstutis Juškys, žinau, kritikuoja TIKĖJIMĄ, nes, anot jo, lai tiki tik krikščionys kartu su pypt .

          • Stebulė:

            man atrodo, kad tikėjimas nėra tas pats kas religija, nes semantiškai tikėti galima ir tuo, kad šiandien susprogs seimas, tačiau tai – ne religija. tikėti galima tuo, ką papasakojo draugas, ir tai taip pat nėra religija. taigi šie žodžiai nėra sinonimas. tačiau tikėti galima ir į dievą (dievus) ir tada tai jau religija. kaip sakiau, religija yra ten, kur reiškiasi dievai.

            • Stebulė:

              beje, tiesa ta, akd religija gali būti tavo gyvenimo būdas, tačiau nuo to ji netaps nereligija

              • Vilmantas Rutkauskas:

                Šią mintį užsirašysiu – ir ji taryt taps mano.

              • Algis:

                Tamsta Stebule dryščiau pastebėti, kad religija yra nekintantis ar mažai kintantis dogmų rinkinys, o tik-ėjimo tam pasirenktu keliu, nereikia maišyti su tikėjimu kas ką pasakoja kokias tai istorijas, pabrėžiu tik-ėjimas yra kiekvieno žmogaus pasirinktas jo pojūčių, intuicijų, dvasinių išgyvenimų ir supratimų, trdaicijų, ir kitų dalykų visuma, pagal kurias žmogus gyvena.

                • Stebulė:

                  na, religija tikrai nėra dogmų rinkinys, arba bent nebūtinai yra. Nežinau, iš kur ištraukei tokį teiginį 🙂
                  Pvz “Iliustruotame enciklopediniame žinyne” rašoma, akd religija – tai tikėjimas, kad egzistuoja antgamtinės jėgos, ir su tuo tikėjimu susijusios apeigos ir organizacijos.
                  LKŽ rodo, akd religija yra tikėjimas, akd egzistuoja antgamtinės jėgos ir tuo tikėjimu pagrįsti moraliniai principai, tikyba.
                  taigi religija, kaip ir sakiau, yra bet kas, kur veikia dievai. Šiuo atveju ir pagonybė yra religija. 🙂 o tas jūsų įvardytas ėjimas keliu, tai tas kelias ir yra tos su tikėjimu antgamtinėmis jėgomis susijusios moralinės normos, tikyba.

          • Kęstutis:

            Jei žmogus tiki (tikėjimas) ir ieško tiesos, tai su laiku tampa – žinojimu. Jei žmogus tiki ir tuo pasitenkina, tai tampa – religija. Nesu nusiteikęs prieš religija, bet visi dvasiniai ir nedvasiniai ieškojimai turi padėti žmogui stiprinti Proto ir Dvasios galias, kelti Sąmonės lygį.

            • Vilmantas Rutkauskas:

              Kiek (kažkiek) teko pastebėti, Baltų religija labai Balta. Ugnis ją švarina, o Baltai ją kūrena.

            • Stebulė:

              Na, kaip sako C. Sagan: ” Mokslas taip pat gali būti gilus dvasingumo šaltinis”.
              O su tuo žinojimu tai įvairiai. Aš pastebėjau, kad labai tikėdamas į dievus žmogus ilgainiui nusprendžia, akd jis žino, kad dievai yra. Bet jis vis tiek negali to įrodyti kokiais nors empiriniais tyrimais. Todėl manau, akd tai vis dėl to lieka dvasiniu žinojimu, religiniu sąmoningumu.

              • tikras lietuvis:

                Kitaip: dievu gali patikėti tik vienu klausimu – iš kur atsirado pasaulis ir gyvybė jame?
                Nors mokslininkai turi paaiškinimų, bet suvokti tai yra, dažnai, virš žmogaus jėgų.
                Todėl jis dažnai tai priskiria dievui.
                Nors, iš kitos pusės šnekant, tai tada reikėtų paklausti – o kas sukūrė dievą? 🙂
                Ratas apsisuko.
                Taigi, objektyviai kalbant, vienareikšmiško atsakymo ir tokio, kuris tikrai tikrai viską labai labai konkrečiai įrodytų, nėra.
                Liekame, praktiškai, nežinomybėje.

                Praktiškas žmogus, kadangi dievų buvimo įrodymų nemato, sako, kad jo nėra.
                Ir jis yra teisus.

                Tie, kurie mėgsta sapnuoti neužmigę, tie pasakys, kad dievas yra.
                Nors įrodyti to niekaip negali, jokių to požymių nurodyti negali.

                Visa tai leidžia atsirasti UAB’ams, kurie iš to “tikėjimo” darbo biznį.

              • mrs:

                Gal reikėtų tai vadinti suvokimu ar pajautimu. Jei tik tikiu, vadinasi žinau, tada tai turbut tik įtikėjimas arba religinis samoningumas (nesinorėtų taip nuvertinti vadinamosios pagonybės), nei dvasinis žinojimas, nei pasaulėjauta ar pasaulėžiūra

  7. Vilmantas Rutkauskas:

    Bet gali būti NET nemirktelėjus paduota susipažinti.
    CHA

  8. Vilmantas Rutkauskas:

    “Aš aišku nebandau teigti, kad visi „pagonys“ taip gyvena, ar tokią kultūrą propaguoja. Galbūt daug kas skaitydami šituos žodžius, mano paminėtuose poelgiuose visiškai nerandate savęs, o gal šiek tiek randate. Tiesiog raginu atkreipti dėmesį į savo gyvenimą, ar tikrai mes stengiamės eiti „Baltiško tikėjimo“ filosofijos keliu….”
    Na, tai jau stebinančiai panašėja, kad jeigu eidamas pasišlaistysi, būsi ištrintas.

  9. :):

    “Keista, kai sulaukę virš dvidešimties metų, bijome kurti šeimas, nes galvojame, jog nesuderinsim tokios pagoniškos vertybės..” <- Nekuriu šeimos, nes NENORIU. Prie ko čia religija? :}

  10. Eglė:

    Noris eilinį kartą savęs ir kitų paklausti vieno filosofo klausimą – jei staiga dingtų žmonija, ar dievas būtų?

  11. Įdomus klausimas. Numanomas atsakymas.
    O jeigu paklaustume antraip: Jei staiga dingtų Dievas, ar žmonija būtų?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: