V.Sinica. Išsilaisvinimas iš tradicijos (16)

Vytautas Sinica | Asmeninė nuotraukaApie socialinio gyvenimo reiškinius dažnai pagal parankumą kalbama, kai jų nėra, arba tylima, kai jie egzistuoja. Pastaraisiais rudens mėnesiais kairieji intelektualai vieningai ėmėsi tokio darbo: dr. N. Vasiliauskaitė ir M. Kluonis paeiliui prabilo apie nacionalistinę ir eurofobišką profesūrą. Abu autoriai regi masinę Lietuvos akademinės bendruomenės ir net plačiosios visuomenės radikalizaciją.

Ar vyksta radikalizacija?

Kaip mistinio radikalumo turinį konkrečiau tautiškumą pirmiausiai šį rudenį nurodė H.Mickevičius bei prof. A.Bielskis. Įsitikinus, kad radikalumas šio žmogaus teisių gynėjų rato kalboje pirmiausiai reiškia įvairias tautiškumo formas ir tradicijų puoselėjimą, apima mintis „kad taip ir būtų“. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad šios „radikalizacijos“ nėra. Protautiškus pasisakymus pirmiausiai skaitome marginalizuotoje (patriotai.lt) arba tiesiog ne pirmo populiarumo (alkas.lt) spaudoje, kai tuo tarpu šiame tekste referuojami tautines ir tradicines nuostatas demonizuojantys pareiškimai yra paskelbti per mėnesį vien tik DELFI portale.

Autorių pabrėžiama akademinė bendruomenė į tautinį tapatumą taip pat žiūri mažų mažiausiai dviprasmiškai. Pirmiausiai politine ir kultūrine tapatybe, kurios dalis yra tautiškumas, akademiniame pasaulyje, rodos, turėtų rūpintis politikos mokslų atstovai, tačiau nei VU, nei VDU politikos mokslų fakultetuose nevyrauja jokios mistinės fobijos ir nevyksta radikalizacija (apie VU TSPMI galiu kalbėti kaip jo studentas, apie VDU tenka spręsti iš ten dėstančiųjų kosmopolitų pavardžių gausos).

Greičiau teisingai pastebėjo vienas Sąjūdžio iniciatorių: „vienintelė visuomenės grupė, dar drįstanti demonstruoti viešoje erdvėje tautines idėjas, yra iš skustagalvių šešėlio tiesiog nesugebantis pats išsiveržti ir todėl iš visų pusių ujamas patriotiškiau nusiteikęs jaunimas“. Šio jaunimo šįkart nelieskime. Svarbiau tai, jog tautiškumo puolimo ir neigimo tematika akivaizdžiai tyli kiti tautinę sąmonę išsaugoję asmenys. Prieš dvidešimt metų tokia gyva buvusi tautinė nuostata, reikalavusi nepriklausomybės ir sėmusis patriotizmo iš ten pat, kur ir visos tautos – simbolikos, bendros istorinės praeities ir kultūros – šiandien yra lėtai, bet kryptingai paverčiama priešu.

Priešu nebe tautos ar valstybės, nes tai, kaip teigiama, pasenę politikos veikėjai, o Vakarų demokratinių vertybių ir pažangaus žmogaus. Skaitydami suprantame: postmodernus žmogus privalo būti tik pilietis (Lietuvos ar Europos?), tai yra, vykdyti pareigas, bet nebe būti patriotas, tai yra, norėti aukotis dėl valstybės. Šios postmodernios vertybės ir postmodernus žmogus yra suabsoliutinami ir kviečiami mobilizuotis kovai už savo idealus ir teises.

Sektinas(?) Lenkijos pavyzdys

Galbūt tiesmukiškiausiai šį masių sukilimą rengia VU TSPMI doktorantas M. Kluonis. Pateikdamas sėkmingo kairiojo ir, svarbiau, postmodernias vertybes ginančio Palikoto judėjimo pasirodymo Lenkijos parlamento rinkimuose pavyzdį, M.Kluonis klausia, ar toks scenarijus įmanomas ir Lietuvoje. Kandidatų tokiai sėkmei tekste nerandama, tačiau prielaidų jiems iškilti esą yra. Teigiama, jog Lenkijoje Palikoto sėkmę lėmė gyventojų pasidygėjimas Bažnyčios primestomis tradicinėmis vertybėmis ir autoritarišku dešiniųjų Kaczynskių valdymu. Modernios Lenkijos trokštantys žmonės mobilizavosi ir išrinko iš tiesų juos ginančią jėgą. Lietuvoje pasipiktinimas dešiniaisiais, pasirodo, nėra taip akivaizdžiai provokuojamas, nes oficialūs konservatoriai nepakankamai radikalūs, o konservatyvių nuostatų politikai (kaip A. Zuokas) maskuojasi po liberalizmo kauke ir taip klaidina laisvių ir teisių ištroškusį jauną Lietuvos rinkėją.

Pirma, keista, jog Lenkijoje galėjo būti masinis piktinimasis Bažnyčios įtaka, dešiniąja valdžia ir tradicionalizmu – pagal politikos mokslo korifėjaus R.Ingleharto Pasaulio vertybių tyrimus Lenkija visoje Europoje išsiskiria kaip neįtikėtinai tradicinių pažiūrų ir gyvos katalikybės šalis. Tačiau Lietuvoje daug aktualesnis turėtų būti klausimas, kur randamas, M. Kluonio žodžiais, „Lietuvoje vis labiau įsigalintis agresyvus nacionalizmas, […] turintis paskatinti antinacionalistiškus ir proeuropietiškus rinkėjus“.

Moralinio reliatyvizmo propaganda

Pačiam ne paslaptis, jog pažangos trasoje nuo M. Kluonio ir kitų minimų autorių atsilieku bent geru ratu. Ne siektinos mokslinės pažangos, legitimuojančios save per banalią naudą, bet moralinės pažangos, kurios kelias nuo visuotinių normų vingiuoja link laisvo kiekvieno žmogaus pasirinkimo dėl to, kas gera, vertinga ir normalu. Kad pastaroji stotelė – moralinis reliatyvizmas – nėra vienintelis būdas suvokti socialinei aplinkai, metų pradžioje jau turėjau garbės mėginti priminti dr. N. Vasiliauskaitei. Regis, kaip ji į moralę žiūri ir M. Kluonis, iš savo postmodernybės tolumų į tradiciją ir normas žvelgiantis su neslepiamu priešiškumu.

Priešiškumas šiuo atveju būtinas, nes moralinė pažanga net XXI a. nėra tapusi visuotiniu siekiu: laikome norma, kad ekonomika turi augti, o moksle būti daromos inovacijos, tačiau visuotinio sutarimo, kad moralinius horizontus kiekvienas nusistato pats, nėra. Būtent todėl reikalinga šio teksto pradžioje paminėta gausa straipsnių, iškeliančių aikštėn tariamą tradicinių jėgų radikalėjimą: naują vertybinę nuostatą lengviausia paskleisti nukreipiant visuomenę prieš senąją.

Tuo tikslu pažanga ir žmogaus teisės priešinami suplaktiems į visumą tradicionalizmui, autoritarizmui, Bažnyčios primetamoms vertybėms, homo/kseno/euro ir kitoms galimoms fobijoms bei, aišku, agresyviam nacionalizmui. Negana to, šie reiškiniai esą stiprėja ir plinta Lietuvos visuomenėje (ko vertos vien arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui neva besilenkiančios partijos). Dėl viso to leiskime kairiųjų pranašystei išpildyti pačiai save ir pateikime porą minčių iš tradiciškai mąstančiųjų stovyklos.

Tradicijos prasmė arba „institucijos aptarnauja žmogų“

Nekeista, jog civilizuotesne kalba tradicijos ir tautiškumo tematiką paliečiantys H. Mickevičius ir A. Bielskis neišplėtotai užkabina ir atskleidžia svarbiausius viso ginčo aspektus. Rugsėjo pabaigoje H. Mickevičius gal visai tarp kitko pasakė labai esmingus žodžius: esą sąjūdžio aktyvistai, iš kurių įvardijamas tik Vytautas Radžvilas, „žmogų suvokia tik kaip didelio organizmo dalį, kuri formuojama to organizmo institucijų ir tradicijų. Savo ruožtu, liberaliu požiūriu turėtų būti atvirkščiai: institucijos aptarnauja žmogų, o ne žmogus tarnauja institucijoms ir tradicijoms“. Tiek nuosaka, tiek pati priešprieša suponuoja, jog liberalus požiūris kažkokiu pagrindu teisingas. Nesileidžiant į banalius ideologinius ginčus verčiau atsakyti sau į klausimą, kas iš gentinės bendruomenės atvedė žmoniją į dabartinę padėtį, tai yra, sukūrė prielaidas taip garbinamam progresui.

Be pretenzijų į detalią analizę galima atsakyti, jog tai buvo ankstesnių kartų sukurto civilizacinio ar kultūrinio paveldo, vadintino kultūra ar tradicija, pasekmė. Nėra prasmės plagijuoti to, ką itin gražiai paaiškina išeivijos filosofas Juozas Girnius: „Kultūra yra pagrindas, kuriuo žmogus gali gyventi […] tačiau ji priklauso ne atskiram žmogui, o visiems drauge, dėl to, kad ji yra pačių susikuriama, o ne gimimu suteikiama. Kultūra negali būti paveldima, o tik perduodama. Ir šiandien gimstame tokie pat nuogi kaip prieš šimtus tūkstančių metų. Tik perimdami kultūrą išaugame į savo amžiaus žmogų. Niekas neišauga tik savo paties dėka. Visa, ką pasisaviname, yra kitų sukurta ir mums perteikta. Kiekvienas laimėjimas atsiremia į ankstesnius laimėjimus, kitų iškovotus. Savo egzistencijai užtikrinti privalėdamas kultūros, tuo pačiu žmogus esmiškai privalo kitų“.

Tai ilga, tačiau institucijų vaidmenį žmogaus gyvenime atskleidžianti citata. Tai, kad žmogus privalo kitų, nurodo ne į santykį su konkrečiais supančiais asmenimis, o į prieš jį gyvenusiųjų visumos sukuriamą lobyną, kuriuo žmogus maitinasi save kurdamas. Šis lobynas reiškiasi ne vien kaip knygos ir išradimai – socialinėje tikrovėje tai pirmiausiai socialinės normos ir institucijos. Jas, kaip ir H.Mickevičiaus žodyne, reikia suprasti kaip nusistovėjusius elgesio standartus, o ne organizacines struktūras. Tampa aišku, kad institucijoms žmogus ne tarnauja ir neturi tarnauti. Jis iš jų semiasi ir taip yra sukuriamas kaip moralinė būtybė. Taigi padėtis ir tradicionalistams tokia, kokios trokšta H.Mickevičius: institucijos aptarnauja žmogų, o ne žmogus tarnauja joms. Tačiau šiuose žodžiuose telpa visai kita realybė nei nurodo žmogaus teisių stebėtojas.

Žmogus, tiksliau modernus individas, pats savaime yra abstrakcija, aišku, dvasine, o ne kūniška prasme, kuria išvis kokybiškai nesiskirtų nuo kitos kūrinijos. Šiai abstrakcijai reikalingos institucijos, įprasminančios žmogų kaip moralinę būtybę. Antikos mąstytojai dar kalbėjo apie objektyviai egzistuojančias dorybes, kurių ieškojimui verta pašvęsti gyvenimą. Tikėjimas šiomis dorybėmis-duotybėmis individų sąmonėse miręs. Tačiau net ir modernaus individo sąmonę įrėmina religinė ar tautinė tapatybė bei šeimos, bažnyčios ir kiti institutai. Pastarieji, kartu būdami „primestos normos“, šia prasme yra lygiaverčiai teisines sistemas struktūruojančioms normoms „nevok“ ar „nežudyk“, kurios dar nekvestionuojamos.

Turbūt nėra abejonių, kad pastarosios užtikrina žmogaus moralinę drausmę. Tačiau tokia pati dar neseniai gyvavusi ir su santuokos institucija betarpiškai susijusi monogamijos norma šiandien mūsų akyse dyla iš Vakarų pasaulio gyvenimo. Sociologai žeria statistiką apie didžiulį procentą „atvirus santykius“ pripažįstančių šeimų. Dalis skaitytojų jau net suabejos, ar tai vienareikšmiškai blogai. Kiekvienas jų savo pavyzdžiu įrodo, jog morališkai įprasminanti norma išplauta. Tai daroma sistemingai, o visos minėtos šeimos, bažnyčios ar tautinės valstybės institucijos šiam žmogaus išlaisvinimui nuo normų trukdo, tad taip pat yra ryžtingai šalinamos.

Bažnyčios teisė į politinę įtaką

Šiame žmogaus apribojimų naikinimo procese M. Kluonio tekstas išsiskiria nebent aptariamos antitradicinės propagandos atvirumu ir plačiu taikinių spektru. Kadangi tradicija reikalinga turinio ir pati savaime yra labai abstraktus taikinys, joje galima išskirti krikščionybę ir tautiškumą. Kad Bažnyčios diktatūros Lietuvoje nėra (o ir į kitus M. Kluonio mitus) jau atsakė ateininkas M. Pilkis. Tačiau net jei sutiktume, kad Bažnyčios vaidmuo reikšmingas, tai būtų pasekmė Lietuvos rinkėjų nuostatų ir suteikto pasitikėjimo į Bažnyčią (esą) atsižvelgiantiems konservatoriams.

Diskusijoje dėl Bažnyčios svarbos visuomenės gyvenime vis išgirstame, jog praktikuojančių katalikų Lietuvoje kaip ir kitur Europoje nyki mažuma, o statistikoje dominuoja fiktyvūs tikintieji. Kaip argumentas prieš Bažnyčios vaidmenį šis teiginys taip pat yra mitas, nes visiškai nereikia praktikuoti religijos, kad ji formuotų kultūrinį ir moralinį pagrindą, tad ir privalėtų būti svarbiu politiniu veiksniu. Banaliausias ir kartu fundamentaliausias to pavyzdys yra kiekvienos religinės civilizacijos atstovų santykis su nužudymu: krikščioniškoje civilizacijoje, kuriai priklauso Europa, kito gyvybė yra vienareikšmiška vertybė, o nužudymas – nuodėmė ir nusikaltimas, islame randame pagrindų nužudyti žmogų (už tai net gali būti žadamas rojus), o budizme, kur tikima reinkarnacija, leisti žmogui numirti yra moralus poelgis.

Tai iš esmės skirtingos tikrovės prielaidos, normatyviai nebūdingos krikščioniškos Europos gyventojams nepriklausomai nuo to, ar jie vaikšto į bažnyčią arba tiki pomirtiniu gyvenimu. Net teisinės sistemos ir ištisų žemynų ekonominė-socialinė raida esmingai priklauso nuo religijos, o pati mintis apie ginčytiną Bažnyčios autoritetą paradoksaliai tapo galima būtent (ir tik) krikščioniškoje Europoje. Religijos kaip kultūros pagrindo vaidmuo yra visa apimantis ir neapsiriboja vien praktikuojančiais tikinčiaisiais.

Kultūrinis tautiškumas ir tautininkų klaidos

Vis dėlto tautinė sąmonė yra klibinama dar aršiau nei religinė. Patriotizmas nuolat klaidingai priešinamas su nacionalizmu, pastarasis taip pat klaidingai tapatinamas su fašizmu ir nacizmu. Kuriama skirtis tarp „gerojo“ pilietinio ir „blogojo“ etninio tautiškumo, pastarąjį, aišku, priskiriant Lietuvai. Svastikos ant Tauro kalno ir „juden raus“ užrašai viešosiose erdvėse lengvai ir be įrodinėjimų pateikiami kaip vadinamųjų lietuvių nacionalistų darbeliai. Taip tautinė sąmonė tampa gėda, o jos turėtojai – rasistais ir ksenofobais. Gaila, jog tokį vaizdinį tik palaiko Lietuvos politinio tautininkų elito pasisakymai.

Štai M.Kundrotas remdamasis visuomenės apklausomis aiškina, jog kraujas (žmogaus ir jo tėvų kilmė) ir žemė (gimimo ir gyvenimo vieta) yra esmingi tautinio tapatinimosi aspektai. Subjektyviu lygmeniu taip – teisinga, jog žmonės jaučiasi lietuviais dėl to, kur gimė ir iš kur kilo. Tačiau tenka pakartoti, jog tautinė tapatybė yra pirmiausiai kultūrinė – ją sudaro priklausymas tai pačiai kultūrinei bendrijai ir savanoriškas tapatinimasis su ja. Tautos nariu tampama per jos kalbą, paveldą ir istoriją įeinant į tokį ir ne kitokį pasaulį.

Žmonės kasdienybėje neprivalo to reflektuoti, tad atsakymai apie kilmę ir gyvenamą vietą yra nuoširdūs ir teisingi. Tačiau tiek tautininkams, tiek tautiškumą neigiantiems turėtų būti suprantama, kad tautos nariais tampame, nes mūsų tėvai ir švietimo sistema mus išauklėja mūsų kalba ir įveda į mūsų kultūrą, o ne savaime dėl jų ar savo gimimo vietos. Atitinkamai, tautinio mąstymo nepraradusiems žmonėms įvairiapusio puolimo akivaizdoje kaip niekada svarbu rinktis alternatyvius ir civilizuotus savo nuostatų formulavimo ir patriotizmo reiškimo būdus.

Išlaisvinimas

Esame įpratę, jog bet koks išlaisvinimas skamba viliojančiai ir yra sveikintinas. Didžiuojamės ir džiaugiamės konstitucinėmis laisvėmis, pačios tautos laisve ir valstybės nepriklausomybe. Laisvės idealas, galima sakyti, visuotinis. Tačiau išlaisvintas nuo normų žmogus tėra popieriaus lapas, į kurį rašo kiti. Viltis, kad neribojami primestos moralės ir institucijų būsime laisvi patys formuoti savo asmenybę ir vertybines nuostatas be jokių rėmų, yra graži iliuzija.

Šiandieninis pasaulis gyvena nuolatinėje kovoje dėl žmonių sąmonių ir nuostatų, o šiai kovai palengvinti žmonės nuolat kviečiami diskutuoti apie vertybes, būti pažangiais ir laisvamaniais. Žmogus nesukuria savęs iš niekur, o perima įsitikinimus ir vertybes iš daugybės jas įteigti siekiančių organizacijų, institutų, ideologijų ir pavienių asmenų. Skirtumas tik tas, jog tapatybės (tauta, religija) ir institucijų (šeima, autoritetas) ribojamas žmogus yra praeities paveldo saugomas nuo socialinės inžinerijos. Esame laisvinami, kad būtume perkurti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: