M.Kundrotas. Vaiduoklių karalystės (19)

Marius Kundrotas

Marius Kundrotas

Belgijos institucinė krizė, Helvetijos projektas ir Palestinos pripažinimo dilema skatina išsamiau apžvelgti dirbtinių nacijų kategoriją: nacijas-vaiduoklius.

Istorijoje gausu atvejų, kai ištisos teritorijos, valstybės ir jų gyventojai įvardijami išmirusių ar beišmirštančių tautų vardais. Mums artimiausias pavyzdys – Prūsijos valstybė, gyvavusi XVI–XIX a. a. Užkariavę prūsų ir vakarinių lietuvių kraštus, vokiečių kryžiuočiai įsteigė čia savo valstybę – Kryžiuočių Ordino valstybę. XVI a. šios valstybės vadovas – magistras Albrechtas fon Hohencolernas – nusprendė ją reorganizuoti. Katalikiškos Ordino valstybės vietoje gimė protestantiška kunigaikštystė. Jai parinktas Prūsijos vardas.

Naujoji valstybė iš pat pradžių ieškojo naujo tapatumo. Ankstyvoji Prūsijos kunigaikštystė rėmė prūsų ir lietuvių kalbas, raštiją, kultūrą apskritai. Čia gimė pirmoji žinoma lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Ilgainiui grįžtama prie vokiškojo tapatumo. XVIII a. tapusi karalyste, vokiškoji Prūsija vis mažiau leidžia reikštis lietuviškumui – būtent šiame amžiuje miršta paskutinis prūsas. XIX a. Prūsija suvienija daugumą vokiškų teritorijų ir darsyk reorganizuojasi, šįsyk – į Vokietijos imperiją.

Panašus projektas gimė kitoje Baltijos pakrantėje. Tai buvo Livonija. Šiuo atveju ištisa šalis praminta ne išmirštančios (tuo metu), o kiekybiniu požiūriu – trečiaeilės tautos vardu. Čia vokiečiai pirmiausiai įsitvirtina estams giminingų lyvių žemėse, vėliau užkariauja šiaurinių kuršių, žiemgalių, latgalių ir sėlių, pagaliau – estų kraštus. Visa ši teritorija pavadinta Livonija.

Priešingai, nei Prūsija, Livonija niekada neturėjo tiesioginio susisiekimo su kolonistų tėvyne – Vokietija. Čia formavosi savitas vokiečių etnosas, dar XX a. pradžioje vadinęs save „baltais“ – jau nebe „livoniečiais“, nors tiek su baltų, tiek su lyvių tautomis mažai ką turėjo bendro.

Ne visais atvejais nykstančių arba jau seniai išnykusių tautų vardais pasivadina pirmieji ir tiesioginiai jų žemių užkariautojai. Kai kuriais atvejais praeities vaiduoklius prikelia trečioji šalis. Vienas seniausių pavyzdžių – I a. Roma. Sutriuškinusi žydų sukilimą ir išblaškiusi šią tautą po visą pasaulį, Romos imperija uždraudė net jos šalies vardą – Izraelis. Prisiminta jau seniai išnykusi tauta – filistinai (kituose raštuose – filistiečiai), spėjamai giminingi seniesiems graikams – egėjams ir minojiečiams, kurie čia atsikėlė, genami arijų – klasikinių graikų protėvių.

Nuo to laiko ši teritorija taip ir vadinosi: Palestina. Viduramžiais čia įsiveržė arabai, sukūrę galingą Kalifatą – nuo Atlanto stulpų iki Hindo upės. Dabar šiai tautai priklauso milžiniški plotai nuo Sacharos iki Tigro ir Eufrato. XX a. prasidėjus žydų repatriacijai, didžiumą Palestinos dengė dykumos, po kurias klajojo arabų beduinai. Atkūrus Izraelio valstybę su istorine sostine Jeruzalėje, arabams pasiūlyta šią valstybę statyti kartu. Pasipriešino kaimyninės arabų valstybės. Palestinos arabų jos nepriėmė, užtai nuteikė prieš Izraelį. Taip išrasta ligtol neegzistavusi palestiniečių tauta. Ir ilgam užprogramuotas konfliktas.

Grįžkime į Europą. XVIII–XIX a. revoliucinė Prancūzija, gyvenusi Romos respublikos, o vėliau – imperijos dvasia, griebėsi kurti savas valstybes už savo sienų. Nyderlandų žemėje įkurta Batavija, Šveicarijos teritorijoje – Helvetija. Batavai – senovės germanų tauta, galimi dabartinių olandų ir flamandų protėviai, tuo tarpu helvetai – seniai išmirusi keltų tauta. Panašiai vokiečiai, konkrečiai – Austrijos vokiečiai, užvaldę Čekiją, praminė ją Bohemija: išmirusios keltų tautos – bojų – vardu. Antikos ilgesys prikėlinėjo išmirusias tautas, laidodamas esamąsias.

Revoliucinei Prancūzijai žlugus, drauge su ja žlugo ir jos sukurtos vaiduoklių valstybės. Į Batavijos vietą vėl grįžo Nyderlandai, į Helvetijos vietą – Šveicarija. Tačiau zombių klonuotojai nenurimo. 1830 m. prancūzų revoliucionieriai sukurstė naują konfliktą Nyderlanduose: katalikiškuosius pietus prieš protestantiškąją šiaurę. Pietiečiai praminti belgais – dar vienos antikinės keltų tautos vardu. Įdomu, jog šios tautos forpostas buvo net ne moderniųjų belgų žemėse, bet Anglijoje. Įkurta Belgijos valstybė, kurioje gyvena prancūzų etninė grupė – valonai su olandų giminačiais – flamandais.

Šis dirbtinis darinys niekada nebuvo stabilus. Belgais save dažniau įvardija valonai, kas – visiškai dėsninga, žinant, jog ši valstybė ir jos tapatybė kurta Paryžiuje. Flamandai save laiko pirmiausiai flamandais, o daugelis jų belgais savęs apskritai nelaiko. Flamandų siekis atsiskirti nuo Belgijos ir sukurti savo etninę valstybę ypač sustiprėjo, Belgijos sostinei – Briuseliui – tapus naujos supervalstybės (ar jos užuomazgos) – Europos Sąjungos – sostine, ir į šalį plūstelėjus gausybei imigrantų, ne tik iš Europos šalių.

Pastarųjų metų parlamentinė krizė, kai išrinktas parlamentas ištisus metus nesugeba suformuoti valdančiosios koalicijos ir vyriausybės, rodo, jog Belgijos šmėkla gyvena paskutines dienas. Flandrijos liūtai kyla prieš primestą tapatybę, dvelkiančią antikos pelėsiais, pasiryžę pačioje Europos Sąjungos metropolijoje pasitikti – o gal net įkvėpti – naują Tautų Pavasarį.

Belgijos vaiduokliui traukiantis, bandoma iš užmaršties prikelti kitą lavoną – Helvetiją. Pastaruoju metu imigrantai, išsigandę šveicarų prabudimo, užsimojo sunaikinti pačią Šveicariją. Nors pačius šveicarus sunku laikyti tauta klasikine šio žodžio prasme, jos istorinį pagrindą sudarė vokiečių etninė grupė – švabai, prie kurių vėliau prisijungė prancūzai, dar vėliau – italai, o galiausiai lygias teises gavo vietiniai gyventojai – retoromanai. Imigrantai iš islamo šalių ir buvusios Jugoslavijos nusprendė sunaikinti net ir šią efemerišką šveicarų tapatybę, darsyk pervadindami Šveicariją Helvetija, perdirbdami šios šalies istoriją ir jos senbuvių savimonę.

Ar tai pavyks – sunku pasakyti. Belgijos pavyzdys rodo, jog tokie projektai – netvarūs. Autentiškos etninės tapatybės pasirodė kur kas veiksmingesnės. Praeities vaiduokliai grįžta į praeitį.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. GS:

    Argi autentiška etninė tapatybė ir jos pagrindu irgi dirbtinai sukurta nacionalinė valstybė yra ne toks pat mitas kaip dirbtinė nacija? Gal kas nors gali tiksliau apibrėžti lietuvių autentišką etninę tapatybę? Klausiu, nes daugybė šalia gyvenančių žmonių atrodo man visiškai svetimi, ta prasme, kad nejaučiu jokių giluminių ryšių, kuriuos galėčiau pavadint bendra etnine tapatybe ar kažkuo panašiu. Ir priešingai, teko būnant užsienyje sutikt labai artimų (dvasine prasme) žmonių, su kuriais momentaliai radau bendrą kalbą.

  2. tikras lietuvis:

    Autorius neteisus: sakydamas, kad palestiniečių tautos nėra (taip išeitų, kad visi arabai – viena tauta?), tartum preziumuoja, kad izraelitai – visada buvo tauta.
    Betgi jų išvaikymo metu jokios tautos nebuvo ir ji konstruojama yra tik dabar, nuo 1948m., iš judėjų atrenkant gimusius per motinas judėjas.
    Iš čia – tautos, kaip tam tikros bendruomenės, pagrindinis požymis yra, vis tik, gyvenama sava teritorija, o kalba ir papročiai – tradicijos yra, visų pirma, kultūriniai požymiai, kuriems esant kartu su sava teritorija ir galima konstatuoti esant tautą.
    Taigi: tiek jehudimai (Izraelio kuriama tauta, Šv. rašte vadinta ivrim’ais), tiek palestiniečiai – tautos.

    • tikras lietuvis:

      O štai išeiviai judėjai nėra tauta, nes neturi, visų pirma, savos teritorijos, o ir kultūriškai jie yra įvairūs – vos ne kiekvienoje ša;lyje kalba vis kita kalba.
      Izraelio mokslininkai tai pripažįsta – neseniai jų genetikai nustatė, kad iš Izraelio į Europą iki gal 19a. atėjo tik 4 motinos (nors tai rodytų, kad ir jų naujos tautos – jehudimų vedimas per motiną judėją yra nesąmonė, tiesą sakant, bet tai jau kitos temos klausimas: taip vadinami žydai, t.y. tie, iš esmės, kurie nepriskiriami jehudimams, iš viso nėra priskirtini tautai, nes jų pagrindinis požymis yra ne bendroms taisyklėms atitinkantys – kalba, papročiai – tradicijos, teritorija, o gudravimas, taigi jie, dar turint omenyje, kad į juos yra įsilieję n tautų, n rasių ir t.t, galima pavadinti, kaip sakė vienas komentatorius, kasta ar tiesiog sluoksniu, kurių pragyvenimo būdas – gudravimas).

  3. Antanas Kinčius:

    Dabartinės Belgijos istorija daug sudėtingesnė. Ji prasidėjo XV a., 0 ne 1830….

  4. Marius:

    Antanai – Belgijos, Flandrijos ar Valonijos? Tai – trys skirtingi dalykai. Dėl “jehudimų” – kiek žinau, tai dabar taip vadinami judėjų religijos, o ne hebrajų tautos atstovai. Anksčiau tai buvo viena iš dvylikos hebrajų genčių. Šiandien hebrajai daugelio tautų kalbose vadinami žydai. O teritorija yra tik tautos gyvybinė erdvė, bet ne jos apibrėžtis: tautą apibrėžia kilmė, kalba, kultūra ir savimonė, tiksliau – dviejų arba daugiau šių kategorijų deriniai.

    • tikras lietuvis:

      Izraelitų tauta, kuriama nuo 1948m. Izraelyje, vadinasi jehudimai.

    • tikras lietuvis:

      Be teritorijos tauta neišgyventų, o ir neatsirastų (tai tik kosmopolitai, pvz.,, “žydų” “tautos” išradėjai, tvirtina, kad būk “žydai” kaip tauta iš kažkur atsiranda, klajoja – http://litvaks-lithuanian-jewish.com/about-project/ “yra šalis, kurios jūs nerasite jokiame žemėlapyje, nuolat keičianti sienas ir t.t, tai – jidiš žemė”, arba 1899m. žydas savo knygoje “Kelionė po Lietuvą” Lietuvos teritoriją pavadino žydų šalimi (ne lietuvių!) – “weare in thr jewish country’) .
      Taigi, kaip tik teritorija yra pagrindinis tautos bruožas.
      Pvz.,: Lietuvos gyventojus vadiname lietuviais, Vokietijos – vokiečiais, Lenkijos – lenkais ir t.t, ir pan.
      Net nežinant tų kalbų.
      Iš kalbos tik atpažįstame tos tautos atstovą.
      Šitai patvirtino ir Šv. popiežius Jonas Paulius II, pasakęs Lietuvos “lenkams”: “jūs esate ne lenkai. Jūs – lietuviai, tik lenkiškos kultūros”.

  5. Vilmantas Rutkauskas:

    Per prizmę sąvokų „Izraelitas“, „žydas“, „hebrajas“ – šių žodžių reikšmės, anot krikščionių, visvien – Jokūbo palikuonių tauta.
    Tačiau „(c)hebrajo“ jau pirminė reikšmė buvo reikšme-reiškiant aukštesnę socialinę padėtį prieš izraelitus, o ypač dar vėliau – vartojama prieš statant save visiems nesuklupdytiems pagonims.
    Na, taip, jau naujame “testamente” buvo taip vadinami žydai, norint atskirti juos nuo “kitos” diasporos (12 genčių ?) gentainių. Mat „žydais“ iš pradžių buvo vadinami tik judėjų genties nariai Judėjos “karaliaus” provincijoje Bet vėliau, visiems ten visame vieningai sukrikščionėjus, reikšmė prasiplėtė, taigi, sąvoka „žydas“ tapo „pagonio“ antonimu ir, priklausomai nuo Kon. teksto, visvien reiškė ž…tautinę, ž…religinę. ž…kultūrinę bendriją – jų visumai nusakyti. Taigi, ši “žydo” Dia spora išsi-Plėtė net iki Lietuvos, tuomet, Kondrotai, todėl ir Lietuvą jau galima drąsiai vadinti žydiška.

  6. Marius:

    Na, jei Vilmantas save laiko žydu – gerbiu šią jo tapatybę, tik nemanau, kad ja reiktų apibendrinti visą Lietuvą. Beje: hebrajas ir izraelitas yra tas pats. Judėjai išties buvo viena iš hebrajų-izraelitų genčių, ilgiau už daugelį kitų išsaugojusi nepriklausomybę ir autentiškąjį izraelitų tikėjimą. Užtai ir pats tikėjimas pramintas judaizmu, o visi šį tikėjimą išpažįstantieji – įskaitant prozelitus – imti vadinti judėjais.

  7. Jurgis Bielinis:

    Ko Jūs ciijatęs, kur nuklldotę, vienas kitam įrodinėjate savo mokslingumą?. Žiūrėkite,kas prieš akis ir „Kas Panoėje“. Nesirūpinkite žydais, o rūpinkitęs Lietuvą.

    • Mes kalbam į temą – kadangi “žydai” nėra tauta, kaip ir nepriklauso tautoms tie išeiviai iš kitų tautų, gyvenantys Lietuvoje, bei asmenys, kurie keliauja per pasaulį, tai pasitvirtina nuostata, kad Lietuvoje gyvena tik viena tauta – lietuvių, o kieno tai noras tapatintis su kitomis tautomis (jos, kaip žinia, gyvena kitose šalyse) yra nenoro dirbti Lietuvai išraiška.
      Tad kalbame apie Lietuvą.
      Nedaeina?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: