J.Jasaitis. Iš kur priviso tiek universitetų? (21)

Jonas Jasaitis | Asmeninė nuotr.

Jonas Jasaitis | Asmeninė nuotr.

Jau kelinti metai Lietuvoje tęsiasi keista diskusija apie mokslo ir aukštųjų universitetinių mokyklų vaidmenį. Nuomones, bet, deja, ne faktus ir argumentus, dėsto save vadinantys politikais, lyderiais, visuomenės veikėjais. Patys mokslininkai šioje diskusijoje retokai pasirodo ir dar rečiau yra išgirstami. Pirma, profesionalams tikrai nesinori veltis į ginčą su tais, kurie rėksmingai  dėsto iš anksto susikurtus, nuogirdomis arba iškreiptomis emocijomis (pykčiu, apmaudu ar net paprasčiausiu pavydu) grindžiamus teiginius, o dar dažniau „neiginius“. Beprasmiška diskutuoti su tais, kurie „viską apie viską žino“.

Be to, profesionalai yra labai užimti žmonės. Ypatingai greitai besikeičianti mūsų aplinka pateikia naujus iššūkius, ir visuomenė tikisi iš mokslo atstovų atsakymų, kaip prie šių iššūkių prisitaikyti arba juos įveikti. Tyrėjui, kaip taisyklė, yra nebūdingas agresyvumas, kuriuo dažnai pasižymi „politikai“. Keldamas balsą, demonstruodamas pranašumą, kurį teikia šiuo metu užimamos pareigos, ar tyčiodamasis iš pašnekovo, prie tiesos nepriartėsi.

Antra vertus, mūsų visuomenė tikrai labai mažai žino apie Lietuvoje vykdomus mokslinius tyrimus ir mokslo darbų autorius. Atsakomybę už tai pirmiausia privalo prisiimti žiniasklaida, aptarnaujantį taip vadinamą masinę auditoriją. Beveik neturime žurnalistų, kurie pajėgtų plačiajai visuomenei suprantama kalba papasakoti apie mokslo centrų ir tyrėjų kolektyvų veiklą. Paradoksas, kad Lietuvoje vyksta daugybė regioninių, respublikinių ir tarptautinių konferencijų, simpoziumų bei seminarų, tačiau juose praktiškai niekada nedalyvauja pagrindinių žiniasklaidos priemonių atstovai. Jei primygtinai paprašytas žurnalistas atvyksta į mokslo renginį, tai visa jo veikla apsiriboja abstrakčiu 1-2 minučių ar kelių eilučių reportažu, iš kurio žiūrovas ar skaitytojas sužino tik apie renginio temą, bet ne apie jo turinį ir reikšmę. Neveltui mokslininkų bendruomenėse liūdnokai juokaujama, kad jei nori žiniasklaidos dėmesio, paskambink į redakciją ir, prisistatęs tariamu liudininku, pasakyk, kad konferencijoje prasidėjo muštynės arba koks nors žinomas asmuo ten šlitiniuoja girtas. Tada žiniasklaidininkai sulėktų ieškoti „sensacijos“.

Atsivėrus valstybių sienoms, mokslo pasaulis vis labiau tampa mobilus. Lietuvos mokslininkai ne tik kaip stažuotojai, bet ir kaip lygiaverčiai partneriai pastoviai dalyvauja mainų programose, tarpvalstybinėse tyrėjų komandose, skaito pranešimus tarptautiniuose kongresuose. Tačiau kada paskutinį kartą girdėjote arba matėte, kad apie tai būtų pranešama masiniam skaitytojui, žiūrovui, klausytojui? Ir tegu nemeluoja žiniasklaidos priemonių savininkai, kad Lietuvos auditorijai tai esą neįdomu. Juk gerai žinoma, kad „kokiu maistu šersi, prie tokio ir teks priprasti“. Tegu jie nemeluoja, kad auditorijai „super svarbu“ tik skandaliukai, apkalbos ir, atsiprašant, „antrojo galo“ temos, atskiestos vis tomis pačiomis, patologiškos vaizduotės padiktuotomis reklamomis, kuriose veltui ieškotum informacijos. Tegu jie neaiškina, kad kultūros, meno ir mokslo temos turėtų būti sugrūstos į kažkokias specializuotas laidas, rodomas darbo valandomis arba netoli vidurnakčio. Šiuo metu mūsų žiniasklaida visuomenei aiškina apie mokslą, deja, tik transliuodama alubario lygio pliauškalus apie „profesorių“, kuris nežino, kas yra biblioteka, arba nieko negirdėjo apie mokesčių mokėjimą internetu.

Paskalos apie mokslą skleidžiamos ne šiaip sau. Už šios melo užuolaidos kyšo konkrečios privačios naudos siekiančiųjų ir po valstybės pamatais besirausiančiųjų ausys. Ne tik mažesnėse gyvenvietėse, bet ir didmiesčiuose veikusius gamybinius objektus jau sunaikino „prichvatizatoriai“: „nupirko už vieną litą“, išgrobstė, dar ir dar kartą perpardavė, palikdami žmones be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Po to ištrimitavo, kad tose vietovėse ryškiai sumažėjo gyventojų, todėl reikia uždaryti mokyklas, sveikatos priežiūros įstaigas ir kultūros centrus, kukliai nutylėdami, kad tą gyventojų mažėjimą patys ir sukėlė. Dabar, aišku, nerausdami iš gėdos, dar prašinėja iš Europos Sąjungos fondų pinigų „be šeimininkų likusiems statiniams“… nugriauti. Nesinori „prichvatizatoriams“ net kuro į buldozerių bakus patiems nupirkti.

Žinoma, uždarydami dar nuo lietuviškos spaudos atgavimo laikų veikusias mokyklas sukčiai ne kažkiek tos finansinės naudos rado, nors valstybei nesuskaičiuojamų nuostolių pridarė. Juos masinančių objektų Lietuvoje lieka vis mažiau. Todėl dabar jau „optimizatoriais“ pasivadinę „prichvatizatoriai“ nusitaikė į universitetus. Pardavimui tinkančiose vietose esantys pastatai (kai kurie iš jų net neseniai atnaujinti už Europos Sąjungos lėšas), laboratorijų įranga, auditorijų inventorius, transporto priemonės ir t.t. – gundantys kąsneliai. Kadangi žiniasklaida jau seniai supirkta ir užvaldyta, belieka apdoroti visuomenę, skleidžiant mitus apie tariamą universitetų perteklių ir „ypatingai žemą“ jų veiklos lygį. Galinčiųjų pasipriešinti šiai melo, gobšumo ir absurdo kompanijai Lietuvoje kas mėnesį lieka vis mažiau ir mažiau – hiperemigracijos juodoji skylė susiurbia vis didesnę aktyvios visuomenės dalį. Dar neemigravusiems arba su viltimi grįžusiems (tarp pastarųjų yra ir šio teksto autorius) lieka tik kreiptis į tuos, kurie dar neprarado istorinės atminties ir kuriems ne vis tiek, kas bus su Lietuva, su lietuvių tauta.

Taigi mums sakoma, kad mūsų valstybėje – perdaug universitetų. Taip, okupacijos metais universitetu vadinosi tik viena aukštojo mokslo įstaiga, kuriai buvo primestas ne jos įkūrėjo Stepono Batoro, ne patriarcho Jono Basanavičiaus ar nusipelniusio mokslininko, o tautos išdaviko vardas. Kai tautai atgimstant, mes, t.y. daugiau kaip pusantro šimto inteligentijos atstovų 1989 metų ankstyvą pavasarį susirinkę Kaune į „politinio švietimo namus“, pasirašėme Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo (būtent atkūrimo, o ne įkūrimo) aktą, nepatenkintais balseliais sucypsėjo „kapsukiečiai“. Girdi, jokios bazės neturite, o norite atkurti universitetą. Esą, o ir kam jo reikia? Bet tuometinė kuriamoji tautos energija cyplius greitai nuramino.

Dauguma Lietuvos aukštųjų mokyklų iki nepriklausomybės atkūrimo vadinosi „institutais“, nors taip tituluojamos mokslinio tyrimo įstaigos. Aukštąjį išsilavinimą suteikiančios institucijos dažniausiai vadinamos universitetais. (Apie dabartinių kolegijų ir jų pavadinimo atsiradimą Lietuvoje būtų visiškai atskira tema). Atkūrus Lietuvos valstybę iš tikrųjų niekas neprikūrė gausybės naujų aukštojo mokslo institucijų. Tiesiog pradėtas vartoti pasaulyje pripažintas pavadinimas.

Pavyzdžiui, Šiauliuose aukštoji mokykla veikė nuo 1938 metų, kai Ernesto Galvanausko rūpesčiu iš hitlerininkų okupuotos Klaipėdos buvo perkeltas ir iki Lietuvos antrosios okupacijos čia dirbo Prekybos institutas. Beje, istorijos faktai rodo ir apie gerokai anksčiau šiame krašte veikusias aukštojo mokslo institucijas, sunaikintas carinio režimo metais. Sovietų valdymo laikotarpiu šiame mieste buvo dvi aukštojo mokslo įstaigos – savarankiškas pedagoginis institutas ir tuometinio Kauno politechnikos instituto filialas. Jos buvo reorganizuotos, įkuriant vieną instituciją – universitetą.

Panaši padėtis buvo Klaipėdoje, kur sovietinio režimo metais veikė kelių aukštųjų mokyklų filialai. Juos sujungus atsirado vienas universitetas. Lietuvos žemės ūkio akademija (LŽŪA) šiuo metu vadinama Aleksandro Stulginskio universitetu, buvęs Vilniaus inžinerinis statybos institutas (VISI) – Gedimino technikos universitetu, buvęs Kauno politechnikos institutas (KPI) tapo KTU. Tiesa, atsirado nevalstybinių universitetinių mokyklų, tačiau tai – privačios iniciatyvos teisė. Jei privatininkai investuoja į aukštąjį mokslą, tai liudija ne apie universitetinio ugdymo institucijų perteklių, o, priešingai,  apie dar nepakankamai užpildytą šios veiklos nišą.

Taigi apie kokį universitetų perteklių Lietuvoje mums klykia oligarchų užvaldyta žiniasklaida? Kodėl valdantiesiems reikia paslapčiomis formuoti kažkokias universitetų „sujungimo-likvidavimo“ programos darbo grupes ir kodėl mokslo visuomenė apie tai sužino tik tada, kai tokius planus valdžia imasi įgyvendinti? Kas įrodė, kad Lietuvai visai nebereikia savarankiško edukologijos ar agrarinių mokslų universiteto, nors tokios institucijos pasaulyje yra seniai įrodžiusios savo vaidmenį ir puikiai dera modernioje aukštojo mokslo struktūroje? Prieškario Lietuvoje veikusi savarankiška aukštoji mokykla – Veterinarijos akademija jau prijungta prie neseniai naują vardą gavusio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, nors apie tokio sujungimo tikslingumą dar tikrai reikėjo išsamiau diskutuoti. Gal būtų buvę žymiai logiškiau Veterinarijos akademiją jungti su dabartiniu Aleksandro Stulginskio universitetu, išlaikant jos aiškią mokslinę autonomiją. Kam čia dar neaišku, kad gyvulininkystės specialistų rengimas yra žymiai glaudžiau susijęs su agrariniu sektoriumi negu su medicina? Kodėl niekur viešai nesvarstoma, ką laimėsime ir ką pralaimėsime prijungdami, pavyzdžiui, VGTU prie VU? Ar kam nors iš dabartinių „optimizatorių“ dar ką nors reiškia universiteto autonomijos sąvoka bei mokslo nepriklausomybė nuo vienadienės politikos užgaidų?

Žinoma, kai prie didelio universiteto siūloma prijungti kitą, kiek mažesnį, vargu ar didesniojo rektorius prieštaraus. Ypač jei tas prijungiamas universitetas yra vienintelis Lietuvoje, turintis savo universitetinį miestelį ir nemažą žemės plotą. Specialistų rengimo kokybės klausimai tokiu atveju lieka nuošalėje. Abejojantiems dar galima pametėti argumentą, kad neva sumažės administracinės išlaidos. Kai į universitetinį ugdymą bandoma žvelgti tik kaip į „paslaugą“, galima remtis prielaida, kad didesnis studentų skaičius vienoje auditorijoje reiškia mažesnes „sąnaudas“. Tačiau tokie argumentai gali pasirodyti patrauklūs tik tiems, kurie nemato skirtumo tarp universiteto ir autoserviso bei tarp dėstytojo ir šaltkalvio. Specialisto asmenybės ugdymo problemos „paslaugų“ vertintojui gali pasirodyti utopiškos ir net neįdomios.

Apkaltinti mokslo bendruomenę, kad ji esą nusistačiusi prieš pažangą, kaip tai bandoma viešojoje erdvėje įrodinėti dabartiniu metu, gali tik tie, kurie tos bendruomenės visiškai nepažįsta, jos veikloje niekada patys nedalyvavo ir net nesuvokia dialogo esmės. Mokslo bendruomenė mato problemas, kurių atsiradimą, deja, sąlygojo ne nuo jos priklausančios aplinkybės, ir nori jas nedelsiant spręsti. Ji gerai žino savo atsakomybę už universitetų bei mokslo institutų ateitį ir gali pateikti optimalius sprendimus. Tačiau kol kas visi faktai rodo, kad dialogo šiais klausimais kaip tik vengia asmenys, kurie įžūliai pažeidinėja Konstituciją ir bando mokslą valdyti primityvaus UAB‘o metodais.

Neseniai europarlamentaras, prof. Leonidas Donskis vėl užsiminė apie dialogo vertę. Tačiau toks dialogas galėtų įvykti tik tada, jei ir valdančioji pusė sugebėtų įsiklausyti ir gerbti kitų argumentus.  Vertinant ypatingai agresyvią „optimizatorių“ taktiką (atseit, „bus tik taip, kaip aš noriu“) akademinėje visuomenėje vis labiau ryškėja paprasčiausia žmogiškojo atmetimo reakcija. Ir jau nebe taip svarbu, kada ši reakcija pasireikš, ar per Seimo rinkimus, ar jau visai netrukus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Taip pat skaitykite: