G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (XII) (5)

Kainas ir Abelis

Kainas ir Abelis

Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų konspektus, apie Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann), už savo kritines pastabas Katalikų bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų, pažiūras. Už šias paskaitas ir pats G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą, skirtą lietuvių kultūrai.

Gelbėtojo sindromas (tęsiama)

Katalikų teologija iš tikrųjų suprantama tik tada, kai pažvelgiama į nuosavos motinos figūrą. Ji vaiko atžvilgiu elgiasi lygiai taippat, kaip Jėzus elgiasi žmonijos išganymo atžvilgiu. Įdomu, kadreformatoriškose Bažnyčiose sumenkinus Marijos įvaizdžio aktualumą, išnyksta irKlerikų luomas arba, galbūt, Klerikų luomo išnykimas panaikina Marijos įvaizdžio pranašumą. Kitais žodžiais tariant, būtent tai, kad Katalikų bažnyčioje stipriai pabrėžiama mariologija, įrodo mūsų psichoanalitinę tezę, kad Kleriker psichogenezėje dalyvauja aukos ir išganymo schema, būtent, motinos aukos tėvo labui schema. Psichoanalitinėje literatūroje yra įprasta katalikų Bažnyčios mariologiją aiškinti per Edipo kompleksą. Kaip tyli prielaida čia pateikiama tai, kad sūnus už savo elgesį turi būti „nukryžiuotas“, būtent už tai, kad jis prieš tėvo valią savo seksualinius poreikius orientuoja į motiną.

Kryžiaus medis taip pat, kaip ir nuogo nukryžiuotojo vaizdavimas, esą yra tik blogai paslėptas koitalinio incesto atvaizdavimas, ir kad šitokiu būdu kryžiaus simbolika tuo pačiu yra ir incesto noras, o tuo pačiu ir bausmė už jį.

Visus šiuos vaizdinius, be abejo, visų pirma įkvėpė Zigmundas Froidas, analizuodamas gelbėtojo kompleksą. Jis būtent šiuo edipiniu požiūriu visus šiuos dalykus kildino iš berniuko siekio motiną išgelbėti iš žvėriškų tėvo gniaužtų. Tai motyvas, kuris iš tiesų slypi daugelyje pasakų bei mitų. Tai motyvas, pasakojantis apie herojaus kelionę, kai kažkur pasaulio pakraštyje jis suranda geidžiamą mergelę ir išlaisvina ją iš baisių jėgų nelaisvės.

Bet vis dėlto visa šita interpretacija turi didelį trūkumą. Edipo kompleksą Froidas ima kaip pirmapradį išeities tašką, bet nepaiso to, kad yra ir priešistorė. Šiaip ar taip, Edipo kompleksą vaikai išgyvena tarp 4-5 metų. Išeina taip, kad jei iki 4-5 metų jie vystėsi visiškai normaliai, tai tuo laikotarpiu nepaprastai įnirtingai, energingai krenta į seksualinės edipinės tematikos glėbį. Galbūt, ir mes tai vėliau parodysime, celibatas iš tiesų siejasi su edipine tema, tačiau Kleriker būtį aiškinti per edipinius kompleksus būtų didelė klaida.

Tapimą Kleriku, Drevermanas dar kartą pakartoja, apsprendžia ne seksualinės vaikystės motyvacijos. Tai yra išganomoji auka, kurią tiek motina, tiek vaikas sudeda, kad išgelbėtų tėvo pasaulį. Tai ne seksualinė, o pačios egzistencijos pateisinimo problema.

Žmogaus gyvenimas gali pavykti tik tada, kai jis gali išdrįsti mylėti, ir atvirkščiai – tik tas, kuris savo egzistencija džiaugiasi tik todėl,kad yra mylimas, yra pajėgus meilei.

Tačiau aukos psichologija su visais jos dvilypumais prasideda tada, kai nėra egzistencijos, kai kažko joje trūksta. Vaikas aukojasi motinai, kad šitaip savo gyvenimo auka išgelbėtų šeimą. Iš šios nuostatos auga vėlesniame Klieriko gyvenime pasirodantis atsakomybės jausmo ir aukojimosi perteklius. Kleriker aukojasi ir atsako už visą pasaulį.

Drevermanas sako, kad kai jis užsiima dvasininkų psichoterapija, kai dvasininkai turi problemas, jis mėgina gydyti juos analitinės psichologijos pagalba, jų problemos visada slypi ankstyvoje vaikystėje, ir kartais iki jos prisikasti reikia kelių mėnesių terapijos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mes kol kas gana siaurai kalbėjome apie vaiko baimės priežastis. Pavyzdžiui, kad motina, kentėdama nuo kokios nors konkrečios ligos, kelia vaikui nejaukumo ir netikrumo pojūtį. Bet iš esmės reikia pasakyti, kad baimių priežastys gali būti labai įvairios. Galų gale, baimė visada išgyvenama kaip baimė, nesvarbu ar baimės išgyvenimą sukelia žaibas, ar žemės drebėjimas, ar šūvio garsas, ar pamatyta pelė. Lygiai taip pat šita ontologinio netikrumo psichologija, šitas fundamentalus kaltės ir atsakomybės pojūtis bei jį atitinkančios aukojimosi tendencijos visada pasirodo Kleriko ankstyvoje vaikystėje. Šitą pasiaukojimą gali sukelti bet kokia situacija, bet kokia padėtis šeimoje, kurią vaikas manosi galįs išspręsti tik atsiduodamas šeimai (dažniausiai tai būna motina). Ir yra daugelis galimybių, kurios vis tiek baigiasi tuo pačiu rezultatu – ontologiniu netikrumu, kurį mėginama įveikti per aukojimosi žingsnį.

Pirmoji galimybė: tėvo nėra! Pavyzdžiui, tėvas buvo kare tuo metu, kai vaikas arba vėlyvesnis Kleriker atėjo į pasaulį. Tai, ką tas žmogus vėliau patyrė, pratęsė kaip ontologinį netikrumą, iš pradžių slypėjo objektyviame motinos gyvenimo netikrume. Ji jautėsi viena ir gyveno neviltyje, buvo susirūpinusi, suabejojusi, apleista, laukianti. Vaikas šitą situaciją, be abejo, jautė ir todėl aukojasi pagal savo sugebėjimus motinos labui. Šita rezignacijos ir vilties situacija iš karto sąlygoja religines pasekmes. Motinos baimė vaiko sąmonėje kelia tokias įtampas, kurios gali būti išspręstos tik religinėmis priemonėmis, tik religiniais lūkesčiais.

Taip pasakoja viena ordino sesutė apie savo vaikystę: „Aš puikiai atsimenu“, ji sako, „kaip tuomet, kai aš buvau keturių metų, mes gulėjome su mama lovoje ir ji kalbėjo apie tai, kad visą kaimą amerikiečiai subombarduos. Mes drauge meldėmės, kad tėvas grįžtų iš karo.“

Drevermanas čia komentuoja: matome, kad vaikas, jausdamas motinos egzistencinę baimę, mėgina ją paguosti religiškai. Šiaip ar taip, kada kyla pavojus motinai, tai taip pat gresia ir tuo, kad sugrius visas vaiko pasaulis, jei asmuo, prie kurio jis šliejasi, pražus. Lygiai taip pat vaikui problemas kelia ir tai, kad tas asmuo, prie kurio jis šliejasi, negali pasislėpti nuo savo paties baimės. Ir šiai keturmetei mergaitei tenka guosti nusiminusią motiną ir įkvėpti jai drąsos gyventi toliau.

Galimas dalykas, kad tėvo nėra ir kokiu nors kitu būdu. Pavyzdžiui, jei tėvas yra gydytojas ir jis labai daug laiko praleidžia darbe. Tuo metu, kai tėvo nėra, motinai yra bloga ir vaikas mėgina tai įveikti būtent aukodamasis, mėgindamas motinai pakeisti šiuo metu nesantį tėvą ir tiesiogine prasme įsivaizduodamas, kad ją gelbsti.

Yra ir atvirkštinė galimybė. Pavyzdžiui, slegiantis tėvo artumas. Jis irgi vaikui gali sukelti ontologinio netikrumo situaciją. Čia, aišku, dar yra kitų faktorių. Pavyzdžiui, vyras prarado savo darbo vietą ir visą dieną praleidžia niūriai nusiteikęs, sėdinėdamas ir gulinėdamas šen ir ten ir kiek tik įmanoma nervindamasis.

Arba tuo atveju, kai tėvas yra invalidas, arba dėl kokių nors kitų priežasčių jo veikla yra apribota.

Šitokia situacija visiems šeimos nariams sukelia ontologinio netikrumo pojūtį ir ypač stipriai jį patiria vaikas. Tai irgi pasireiškia kaip atsakomybės perteklius, kuris stumia vaiką vėlesnio tapimo Kleriker kryptimi.

Būtent slegianti tėvo artuma specifiniu būdu kankina motiną. Gali būti dar ir papildomos sąlygos. Įsivaizduokime, kad motina yra depresyvios struktūros, tėvas turi neurotinių bruožų, dėl to tarp tėvų norom nenorom atsiranda nesusipratimai ir jie vis toliau rutuliojasi.

O viso to rezultatas toks: kadangi šeimoje yra nuolatinės įtampos, vaikas jaučiasi įpareigotas tokiai šaudyklinei diplomatijai tarp tėvo ir motinos, ir nuolatos mėgina juos sutaikyti. Rezultatas – nuolatos įtempta situacija ir vaikui nuolatos tenka atsakomybė už visą šeimą, už visos šeimos išlikimą. Tokiu būdu ta ontologinio netikrumo situacija, kuri išsprendžiama aukojantis ir prisiimant atsakomybę už visą šeimą (vaiko atveju tai yra visas pasaulis), vaiko akiračiui plečiantis taip pat plečiasi, ir užaugęs vaikas perima atsakomybę už visus žmones ir už visą pasaulį.

Prie šių situacijų šeimoje gali prisidėti dar vienas šeimos aspektas – tai broliai ir seserys arba Kaino ir Abelio pavyzdys. Iš tiesų ypatingas Kleriko būties paradoksas tas, kad nėra daugiau tokios profesijos, kurios atstovai vien dėl to, kad jie priklauso tai profesijai, žmones vadina broliais ir seserimis Kristuje. Bažnyčia iš dalies yra didžiulė šeima ir Kleriko apsisprendimui tas šeimyniškumas dažnai turi didelę įtaką. Jei šeimoje yra keli vaikai, ta situacija vėlgi gali įtakoti Kleriko psichės formavimąsi. Čia Drevermanas sakosi turįs omenyje ne tas elementarias vaikų peštynes arba konfliktus. Esmė ta, kad labai įvairios situacijos duoda tą patį ontologinio netikrumo pojūtį. Rezultatas – atsakomybė už visus ir aukojimasis. Visų pirma, jei šeimoje yra keli vaikai, tai tarp brolių ir seserų yra konkurencija dėl tėvų dėmesio. Kiekvienas vaikas, kuris tik ateina į pasaulį, visomis įmanomomis priemonėmis mėgina kiek tik įmanoma labiau ir visybiškiau laimėti savo motinos palankumą ir atsidavimą.

Kiekvieną apribojimą jis priima kaip siaubingą neteisybę savo paties atžvilgiu. Jis vienas nori turėti motiną ir naudotis jos meile ir palankumu. Kuo labiau vaikas bijosi prarasti motiną, pavyzdžiui, dėl to, kad yra kitas vaikas šeimoje, tuo labiau jis šliesis prie jos, ir tuo labiau jis bijosis, o gal net ir patikės, kad iš tiesų jis nėra mylimas. Galiausiai ta
nuolatinė meilės agresija motinos atžvilgiu išsilieja tokia situacija, kad motina netgi prieš savo valią turi kovoti su absoliučiomis vaiko pretenzijomis į ją. Taip atsiranda užburtas ratas. Vaikas jaučia ontologinį netikrumą, o atsiradęs toks kovos santykis jau esamą konfliktą tiktai stiprina, bet jo neišsprendžia. Kartais tokia situacija yra išsprendžiama štai kaip: motina savo nepasitenkinimą vaiko aktyvumu mėgina išspręsti rodydama savo liūdesį, savo kančią, savo nepajėgumą ir galiausiai vaikas priverčiamas kapituliuoti. Bet pagaliau jis jaučiasi esąs dar kaltesnis, dar labiau niekam nereikalingas ir ima riboti savo paties poreikius.

Kaino ir Abelio istorija arba gėrio ir blogio konkurencija

Kaino ir Abelio istorijoje tas žmogus, kuris dar ką tik ant Dievo altoriaus aukojo geriausius savo kaimenės avinėlius, dabar po kurio laiko prieš Dievo valią ir netgi prieš savo paties norus tampa savo brolio žudiku vien dėl to, kad šis brolis jo paties nuomone Dievo akivaizdoje vertas daugiau, nei jis pats. Kuo stipresnė baimė, kad tu būsi atskirtas, tuo baisesnis yra agresyvus griovimo potencialas, tuo stipriau trokštama likviduoti brolį konkurentą, šitą „kitą“, kuris tampa priešu vien dėl to, kad jis yra mano brolis ar mano sesuo, dėl to, kad jis yra gimęs toje pačioje šeimoje. Visa šita konkurencijos kova yra nukreipta tik į vieną tikslą – norima būti mylimu. Tačiau tragiška prieštara ta, kad būtent šis noras būti mylimu pasireiškia priešiškumu kitam, ir tas priešiškumas verčia tą „kitą“ žmogų blogu žmogumi. Vaikas savo broliukui ar sesutei yra malonus ir geras, bet tuo pačiu metu slapčia kankina jį ar žemina. „Kitas“ vien jau savo egzistavimu, pavyzdžiui, labai panašiu elgesiu, susiaurina vietą tau pačiam, ir tavo vieta tampa ginčytina. Visa energija kreipiama į tai, kad šį konkurentą reikia nugalėti, reikia sumušti, ir tada pasaulis vėl bus tvarkoje vien dėl to, kad išnyks „kitas“. Bet keista! Jei vaikas siekia atskirti brolį ar seserį nuo motinos meilės, tai sukelia jos nepasitenkinimą, motina priekaištauja ir galiausiai pasako, kad tu esi tas, ko tu visą laiką bijojai ir stengeisi visą laiką išvengti, tu esi piktas netikęs vaikas, kuris nenusipelno motinos meilės. Vėl ta jau mūsų aptarta situacija. Žmogus mėgina užsitarnauti savo egzistencijos pilnatvę, tikrumą, o galiausiai pasirodo priešas, konkurentas ir, kad ir kaip elgtumesi, vis tiek išliksi tame netikrume. Arba jis šiaip tave apvogs šioje meilėje, arba tu jį mėginsi išstumti, ir dėl to nusipelnysi motinos priekaištus ir pasirodysi kaip jos nemylimas asmuo, o to tu visą laiką ir bijojai.

Tas pyktis, kuris kreipiamas į visus tuos asmenis, kurie tarsi stovi arti motinos, sukelia motinos pasipriešinimą. Galų gale, kokia motina šitokiame nusivylime, ūmai pratrūkstančiame pykčio ir neapykantos protrūkyje įžiūrėtų meilės norą, meilės pastangą, troškimą būti mylimu? Biblijos Dievas Kaino ir Abelio istorijoje irgi to nesugebėjo. Daugelis žmonių motinų sugeba tai dar mažiau. Po tokio konflikto motina ir vaikas galiausiai jaučiasi dar labiau bejėgiški, dar labiau kalti, susiskaldę nei prieš tai. Jeigu konflikto pradžioje meilė tarp motinos ir vaiko buvo tiktai abejotina, tai dabar ji pasirodo idealiai dviprasmiška, netgi prieštaringa. Tai yra nuolatinis troškimų ir nusivylimų maišymasis, kuriame keičiasi gera valia ir pyktis, priekaištai ir susitaikymai.

Kaip įmanoma išeiti iš tokios situacijos, iš tokio suskilimo? Tik vienu keliu – viską užspausti, išvaryti į pasąmonę. Žmogus, šiuo atveju, vaikas, gali išmokti tokio kainiško elgesio ir jį praktikuoti iš dalies sėkmingai, pavyzdžiui, tada, kai vaikas išmoksta motinos silpnumą ir bejėgiškumą išnaudoti savo paties labui. Šis kelias Kleriko gyvenime taip pat įmanomas. Galima pastebėti tokį kunigų tipą, kurie savo parapijose iš esmės užsiima niekais arba mažai dirba, tačiau ūmai suklūsta ir tampa budrūs gavę progą atlikti savo mylimą vaidmenį, būtent – padėti našlėms ir našlaičiams. Galime pastebėti, kaip jam patinka savo užslėptą agresiją nukreipti leistinu keliu. Pavyzdžiui, kai  imasi globoti vyro paliktą namų šeimininkę arba sumuštą alkoholiko žmoną ir pan. Tokia kainiška energija gali būti naudojama ir Bažnyčios mokymo priešininkų nuraminimui. Būtent – apsirėdant tiesos gynėjo drabužiais, atsistojant į atitinkamą pozą ir visokiom galimybėm,
visokiom pozicijom remiant Bažnyčios mokymą ir saugant jo esamą būklę.

Atitinkamai šitas Kaino polinkis aprašomas kaip linkimas į piktumą. Visų pirma Kaino komplekso apimtas žmogus (čia jis daugiau kalba apie vaiką) remiasi grubiais afektais kaip įniršis, pyktis, neapykanta, kerštas, pavydas. Antra vertus, šio komplekso apimtas žmogus tuos grubius afektus pasitaikius pirmai galimybei mėgina realizuoti. Kainas visiškai nesigėdi to, kad jis yra piktasis brolis. Tarp besirungiančių dėl tėvų meilės brolių ir seserų didžiausią galimybę gauti Kaino kompleksą turi tas asmuo, kuris gauna mažiausiai tėvų meilės, kuriam jos labiausiai trūksta, tegu ir jo paties požiūriu. Jis iš esmės savo broliui arba seseriai linki mirties. Tragiškas kainito likimas tokiu būdu prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Būtent kainitas dažniausiai naktimis šlapinasi į lovą taip tikriausiai norėdamas atkreipti dėmesį. Augdami jie vis labiau plečia ratą žmonių, kuriems jie jaučia neapykantą. Iš esmės jie visada yra pavydūs. Dažnai mes matome kainitus kaip fabrikantus, prekybininkus, mokslininkus, literatus, politikus, bet būtent tokius, kurie nepasiekė norėto rezultato. Kaino komplekse gyvenantis žmogus keršija. Pavyzdžiui, jis mano, kad motina jo nemyli ir jis iš pykčio prisišlapina į lovą. Vėliau toks žmogus užaugęs tampa moksliniu kritiku arba literatūros kritiku, t.y., jis susirūpinusį siusiojimą pakeičia aukštu žinojimu. Tuo labiau apšvirkščia savo interpretuojamą autorių, kuo labiau tas autorius jį pranoksta. Tokiu būdu siusiojimo principas išlieka nuo ankstyvos vaikystės iki vėlesnių metų, kai žmogus iš siuseklio virsta kritiku.

Bet šiaip negalima pykti ant kainitų, sako Drevermanas, nes jų likimas daugiau kelia gailestį nei panieką. Kainitų atveju būna ir stiprių atsivertimų. Tai irgi yra įmanoma.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Psichologija, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *