O.Voverienė. Trys okupantai siekė Lietuvos be lietuvių (3)

Ona Voverienė

Skelbiame profesorės Onos Voverienės pasisakymą rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, skirtoje pietryčių Lietuvos problemoms aptarti.

Pirmiausiai nuoširdžiai noriu padėkot konferencijos organizatoriams, nes ji vyksta pačiu laiku. Toliau norėčiau replikuoti Seimo nariui ponui Mečislovui Zaščiurinskui. Tiksliau, atsakyt į jo iškeltą abejonę dėl tautybės Lietuvos dokumentuose rašymo. Štai ką norėčiau pasakyti. XX a. lietuvių tautai buvo paruoštas prūsų likimas. Lietuvių tautos šioje gražioje žemėje neturėjo likt.

Pirmiausia, šią akciją pradėjo Lenkija, kuri 1920 m. okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, o taip pat ruošėsi okupuoti visą Lietuvą. Laimei atsirado budrūs žmonės – Marcelė Kubiliūtė ir Lietuvos žemėj išaugintas doras lenkas, jautęs pareigą savo gimtajai žemei, Petras Vrublevskis – kurie išaiškino sąmokslą, ir tokiu būdu šis sąmokslas buvo sužlugdytas. Lietuva tą kartą išliko.

Kai 1940 m. birželio 15 d. rusų kariuomenė ant savo durtuvų atnešė mums „Stalino saulę“, tada buvo paskelbta Michailo Suslovo doktrina: „Lietuva bus, tik be lietuvių“. Kaip žinote, trečdalis lietuvių tautos buvo sunaikinta, realizuojant Suslovo doktriną.

Trečias atvejis – tai vokiečių okupacija. Adolfas Hitleris įvairiausiom progom mėgdavo sakyti, kad iš šitų žemių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – mes niekada neišeisime. O toliau žinote – kaip buvo, taip ir buvo.

Sako, istorija kartojasi, vystydamasi spirale. XXI šimtmetis prasideda nuo tos pačios istorijos kartojimosi – nuo Lenkų rinkiminės akcijos sukeltos isterijos, o taip pat ir nuo pačios Lenkijos vyriausybės požiūrio į Lenkų rikimų akcijos isteriją ir Lietuvos ateitį.

Reikia pasakyt, kad iš mūsų valdžios vienintelė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė deramai reagavo į Lenkų rinkiminės akcijos isteriją ir keliamą pavojų Lietuvos valstybingumui. Gi Vyriausybė apsiriboja tiktai juokeliais bei pašmaikštavimais ir nieko konkretaus nedaro.

Politologai, pataikaudami Vyriausybei, irgi aiškina, kad tai yra tik Lenkų rinkiminės akcijos ir Lenkijoje vykstančių rinkimų karštligė. Toli gražu taip nebus. Ta karštligė, atrodo, nėra linkusi nurimti. Ir man atrodo, kad čia labai teisus yra ponas Romualdas Ozolas, sakantis, kad tokia lenkų politika tęsiasi jau daugelį metų, ir, kiek mes Lenkijai bepataikautume, niekada jai neįtiksime ir nespėsime jos reikalavimų vykdyti. Todėl aš žemai lenkiuosi ponui Ozolui, kad jis deda teorinius pagrindus Lietuvos valiai ir galybei stiprinti, o taip pat santykiams su mūsų imperialistinėmis kaimynėmis, įskaitant ir Lenkiją.

Šiaip ar taip, jeigu tai yra tik rinkimų akcija arba vienintelės lenkų partijos Lietuvoje – Lenkų rinkiminės akcijos – savireklama ir vienos agresyviai nusiteikusios partijos rinkiminė akcija pačioje Lenkijoje, argi ne per didelė tos rinkiminės akcijos kaina? Ir visiškai nesvarbu, kokią užduotį Lenkų rinkiminė akcija vykdo: agresyviai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusios vienos Lenkijos partijos, ar Rusijos specialiųjų tarnybų.

Todėl aš manau, kad labai teisus yra ponas Ozolas, pareiškęs, kad dabartinė mūsų pareiga pareikalauti iš dabartinės Lietuvos vyriausybės, kad ji pagaliau aiškiai pasakytų pasauliui: toks Lietuvos kaimynės Lenkijos elgesys nesiderina ne tik su Europos sąjungos valstybėms įprastais kaimyniškais santykiais, bet ir su elementariausiomis dabartinėmis tarptautinės teisės normomis. To mes turime pareikalauti.

Ir visiškai pritariu ponios Rūtos Gajauskaitės nuostatai, kad Teisingumo ministerija privalo į Baudžiamąjį kodeksą įtraukti lojalumą ginantį straipsnį, numatantį, kad iš Lietuvai nelojalių piliečių būtų galima atimti Lietuvos pilietybę. Taip yra visose pasaulio valstybėse.

Ačiū už dėmesį. Ačiū, kad suteikėte tribūną.