G.Visockas. Visi bijo Bumblausko (6)

Pastaruoju metu dalyvavau dvejose konferencijose Seimo Konstitucijos salėje lietuvių ir lenkų santykių tema. Kalbėjo Lietuvai ir lietuviams palankus lenkas Ryšardas Maceikianecas, kelios lenkės iš lietuviams jau beveik prarastų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, bet daugiausia lietuviai, kuriems ne vis tiek, kas dedasi minėtuose rajonuose, kodėl ten neveikia Lietuvos įstatymai.

Buvo konkrečiais pavyzdžiais konstatuojama daugeliu atvejų tiesiog beteisiška lietuvių padėtis savo tėvynėje, ne ką geresnė ir Lenkijoje, kur niokojami jų paminklai, uždaromos ir kitaip diskriminuojamos mokyklos. Vargu ar Lietuvoje yra bent vienas žmogus, visiškai nieko negirdėjęs ir nežinantis apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lenkijos šovinistų melo ir šmeižto kampanijas, istorijos faktų iškraipymus, aukštų Lenkijos pareigūnų aroganciją, užgaulius pareiškimus, net grasinimus.

Alfredas Bumblauskas

Alfredas Bumblauskas

Nieko negirdėjusių gal ir nėra, bet abejingųjų – labai daug. Ne mano daržas – ne mano pupos. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkėjimas – ten dar gyvenančių lietuvių ir vilniečių, Vilniuje veikiančių valdžių reikalas. Ar aš teisus? Labai norėčiau klysti. Įtakingoji lietuviška žiniasklaida irgi iš esmės – Lietuvai priešiškai nusiteikusių lenkų autonomininkų, “kortuotojų”, Lenkijos pusėje. Tas pasakytina ir apie Lietuvos istorikus, politologus, politikus, daugelį intelektualų, kurie arba baikščiai tyli, arba pila vandenį ant tomaševskininkų malūno rato, pataikauja Varšuvai, nes “ne šienas eina prie ožkos, o ožka prie šieno”, nes “Lenkija be Lietuvos apsieiti gali, o Lietuva be Lenkijos – ne”. Galima ir kitaip, tiksliau pasakyti: kažkodėl imperijos niekaip nepalieka ramybėje mažesnių, silpnesnių kaimynų. Imperinės nuotaikos Lenkijoje, deja, gyvos iki šiol.

Arsenij Roginski „Memorial“ vadovas

Arsenij Roginski „Memorial“ vadovas

Konferencijoje nekonferencijoje, į kurią dabar ir ketinu užklysti, vienas jos dalyvis prie kavos puodelio apie inteligentijos nenorą veltis į Lietuvos – Lenkijos reikalus pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė: visi bijo Bumblausko… Nesijuokite, dabar jis visur kišasi, viskam vadovauja, nuo jo didele dalimi priklauso įvairūs konkursai, apdovanojimai. Viską jis žino, geriausiai viską išmano. Bent jau pats taip mano. Kaip sakoma, kuklumas jam ne mirtina liga…

O ta konferencija – diskusija įvyko spalio 13 d. Vilniaus universiteto Senato salėje. Diskutuota tema: “Jezzy Giedroic ir pokomunistinės Lenkijos užsienio politika” iš ciklo “Atminties kultūrų dialogas ULB erdvėje”. Taip rašoma kvietime, kurį man atsiuntė vienas istorikas, pats nepanorėjęs toje diskusijoje dalyvauti. Nuėjau, nes magėjo palyginti konferencijas Seimo Konstitucijos ir Vilniaus universiteto Senato salėse. Pastarojoje turėjo būti siekiama “neutralizuoti funkcionuojančius nacionalistinius praeities vaizdinius, kurie stipriai įtakoja tarpvalstybinius santykius ir įvairių tautų tarpusavio bendradarbiavimą regione”, bandoma aiškintis, “kas nebuvo padaryta, jog santykių pagerėjimas netapo tarpvalstybinių santykių konstanta”.

Robert Kotro, Lenkijos istorijos muziejaus direktorius

Robert Kotro, Lenkijos istorijos muziejaus direktorius

Nesirengiu čia išsamiai pasakoti, ką kas diskusijoje pasakė, tą, tikiuosi, padarys “Lietuvos rytas” ir “Gazeta Wyborcza”, kaip projekto informaciniai partneriai, kurie projekto pabaigoje (t.y. po 12 tokių diskusijų) išleis net knygą lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių kalbomis.

Iškart galiu pasakyti: diskusija nenusivyliau, nes tik du kalbėtojai (ir abu – iš Lietuvos) neiškentė nepasmerkę konkrečių “funkcionuojančių nacionalistinių vaizdinių”. Prof. Alfredas Bumblauskas pasakė, kad Lietuva susismulkino dėl pavardžių, vietovardžių, dvigubos W rašybos, o ministras Eligijus Masiulis, neminėdamas pavardžių, paniekinamai kalbėjo apie kai kuriuos Seimo narius, tą “susismulkinimą” remiančius.

Iš Masiulio nieko daugiau ir nesitikėjau, o Bumblauskas vis dėlto galėtų pasiskaityti vyresniojo kolegos prof. Vinco Urbučio knygelę “Lietuvių kalbos išdavystė”. Apie Juozapo Giedraičio koncepciją, Lietuvoje mažai žinomą, o Lenkijoje – neanalizuojamą, apie Lietuvos ir Baltarusijos sieną, “kvailiausią Europoje”, apie Rusijos ir Lenkijos inperializmą, apie istorikams būdingą bailumą, pataikavimą politikams jis kalbėjo įdomiai ir sklandžiai.

Apie istorikų bailumą ir pataikavimą kalba visi, tik ne tą patį turi omenyje, vieni kitus kaltina. Bumblausko bailumu neapkaltinsi, o pataikavimu, visažinyste – dar ir kaip.

Dr. Vladas Sirutavičius

Dr. Vladas Sirutavičius

Būtina pradėti dialogą – kas gali su tuo nesutikti! – tačiau ir vieniems, ir kitiems omenyje turėti tą patį – neįmanoma. Taip sakė “Memorialo” vadovas Arsenijus Roginskis (Arsenij Roginski). Dialogas dėl dialogo, sakė jis. Reikia siekti, kad dauguma priimtų skirtingas pozicijas. Kai kuriais klausimais visiškai sutarti neįmanoma. Rusai išvadavo Estiją, jie – išvaduotojai. Estams jie – okupantai, ir nieko čia nepadarysi. Argi tai ne pataikavimas politikams? – čia jau mano retorinis klausimas. Rusijai šiandien tiesos nereikia, reikia “pozicijos”. O Lenkijai? Ji buvo okupavusi Vilnių ir Vilniaus kraštą ar nebuvo? Nebuvo! – sako Lenkija, ir nieko čia nepadarysi, nes esi silpnesnis, nes tiesa Lenkijai nenaudinga. Taip bent mano kai kurie Lenkijos politikai. Diskusijos dalyviai taip nesakė. Lenkijos istorijos muziejaus direktorius R.Kotro ragino sąžiningai atskleisti faktus, net nemalonius įvykius reikia analizuoti. Svarbu ieškoti bendrų sąlyčio taškų, suprasti kitą pusę, įvairius požiūrius, skirtingą istorijos vertinimą.

Teisus “Memorialo” vadovas A.Roginskis: dialogas dėl dialogo. Konferencijose galima rasti sąlyčio taškų, galima mandagiai apsimesti, kad stengiesi suprasti kitą pusę, galima nuoširdžiai stengtis, bet gyvenime viskas daug sudėtingiau. Valstybių, ypač tokių kaip Rusija ir Lenkija, santykiuose su Lietuva labai daug nenuoširdumo, paslėptų ir neslepiamų negerų tikslų. Klausydamasis įgudusių kalbėtojų, nuolat bandžiau suprasti: ar jie nuoširdūs, ar nepilsto iš tuščio į kiaurą? Ar tiki tuo, ką sako? Kiek čia dialogo dėl dialogo, dėl pasipuikavimo savo žiniomis, dėl būsimos knygos, kurios veikiausiai beveik niekas neskaitys, tik tie patys jos autoriai?

Negalima tikėtis labai daug, mažiausia pažanga būtų gerai, realistiškai samprotavo J.Malickis.

Nereikia vaizduoti, kad problemų nėra. Bet jas reikia spręsti, užmegzti dialogą tarp visuomeninių organizacijų, akademinio jaunimo. Siūlau nekreipti dėmesio į smulkmenas, į vienetinius atvejus. Kas taip pasakė? Bijau suklysti, nepasižymėjau. Kalbėtojas ragino nekreipti dėmesio į “išleistą knygą, į  pakabintą atminimo lentą”, esą, demokratija reikalauja aukų. Tikriausiai omenyje turėjo šmeižikišką, antilietuvišką knygą. Negalėčiau sutikti, kad tai smulkmena, kad nereikia kreipti dėmesio į tokias knygas, į paminklų tepliojimą ir daužymą, į neteisėtus užrašus gatvėse ir gyvenvietėse, juo labiau, kad lietuviai nei tokias knygas leidžia, nei užrašus teplioja.

Johana M. Keller, Gethe instituto direktorė ir dr. Alvydas Nikžentaitis.

Johana M. Keller, Gethe instituto direktorė ir dr. Alvydas Nikžentaitis.

Pirmiausia pradėkime kritiškai vertinti save, sakė R.Kotro. Bet jis nesakė, kad lietuviai jau seniai tą daro, net persistengdami, kaip A.Bumblauskas ir E.Masiulis. Bedarydami nė nepajutome, kad beveik praradome Vilniją, tą pačią, kurios okupacijos Lenkija niekaip nenori pripažinti. Ir dabar neprisipažįsta, kad siekia to paties. Nuo to reikėtų pradėti. Nuo Juozapo Giedraičio raginimo atsisakyti Vilniaus, Lvovo, Gardino, susitaikyti su trim kaimynais, remti jų nepriklausomybę, nesakyti, kad Lietuva Lenkijai – girnapusė prie kojos, kad Giedraičio koncepcija paseno. ULB  atžvilgiu Lenkija pakeitė politiką. Lietuvos ir Lenkijos “strateginė partnerystė” buvo tuštoka, be turinio, be problemų sprendimo. Lenkiją vis dar valdo du karstai. Lenkijoje pritrūko jėgos, kuri pasakytų, kad būtina stiprinti rytų partnerystės strategiją. Siekdama pagerinti santykius su Rusija, Lenkija nedaug tepasiekė.

Diskusija nenusivyliau, bet didelis džiaugsmas neima. Bijau, kad čia ne dialogo, o vis didėjančio nesusikalbėjimo pradžia, net jeigu visos šio projekto diskusijos bus labai vaisingos. Ne čia šuo pakastas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
alko-2-proc

6 komentarai

  1. Rimgaudas:

    Džiaugiuosi tiesia ir aiškia V. Visocko kalba. Džiaugtis nepakanka, reikia pridėti ir nuo savęs, kaip parašiusio knygą “Apie seniausiuosius laikus” svetainėje vydija.lt, :
    1. Lenkijai kaip valstybei reikėtų išsiaiškinti savo tautines šaknis (turėtų būti ne mažiau kaip 3 gentinės komponentės). Jeigu šitą išsiaiškinti pavyks, ji supras, kad lietuviai – jokia lenkų etninė šaknis.
    2. Kėsinimasis į svetimą Lenkijai lietuvių etninę šaknį prives Lenkiją prie subyrėjimo. Šito Lietuva nenorėtų, nes ateityje nenorėtų prarasti tvirtos sąjungininkės ir užtarėjos. Derėtų priminti, kad sunkiais byrėjimo metais jiems sąjungininkais buvo lietuviai (Jogaila, Vytautas) ir ištraukė lenkus iš istorinės nežinios. Neprimetė, tačiau, lietuvių kalbos ar noro Lenkiją prijungti prie savęs.
    3. Lietuva yra daug senesnė, negu Lenkija. Daug daug senesnė. Ir, tik prisiglaudusi prie Lietuvos, o ne ją užimdama, Lenkija gali turtėti ateitį. Nes amžina yra Lietuva, o ne Lenkija, ir tai visai nepriklauso nuo valstybės didumo.

    Būtų gražu, jei lenkai atrastų savo tapatybę, nes to išdavoje teisingai įvertintų dabartį ir šviesiom akim galėtų žvelgti į ateitį. Labai linkėčiau.
    .

    • Rimvydas:

      visos taip vadinamos indoeuropietiškos dabartinės tautos yra atsiradusios ant senosios tautos pamato – tiek lenkai, tiek vokiečiai, anglai, prancūzai, rusai, ukrainiečiai ir t.t. tik lietuviai vieninteliai (dar latviai) yra ta pati senoji tauta. todėl mes ir nykstame, užleisdami vietą naujoms tautoms, maitindami jas savo kūnu ir krauju. ir mes matomai išnyksim, nes pasaulis negrįžtamai (bent jau taip atrodo) tolsta nuo darnos.

  2. Jonas:

    Bumblauskas, matyt, “ištirpo” prikabinus lenkišką blizgutį ant sermėgos.

  3. Getautas:

    Reiktų lenkams pasiūlyti vietoj raidės W naudoti V, nes taip per visą Lenkiją būtų sutaupyta labai daug popieriaus ir išgelbėta nuo iškirtimo daug miškų, kas būtų labai naudinga ir ekonomikai ir ekologijai. Mūsų žalieji galėtų kokį skundą parašyti Strasbūro teismui dėl to, kad Lenkija nesirūpina ekologija.

  4. lamatas:

    Autoriui.Geras straipsnis .Ačiu.Tik pavadinimas nelabai tikslus.Tamsta matau jo nebjote.Aš taip pat nebijau(nors Bumblauskui tai nieko nereiškia).Manau yra dar vienas kitas nebijantis.O tai jau ne visi.

  5. Lietuvninkas:

    Mes visi zinome. Nezino tik Bumblauskas. Lenkijoj gatviu su lietuviskais uzrasais NERA. Tai ir yra esminis skirtumas, t.y. cia Lietuvoje, niekada nebuvo lenkisku zemiu. Visi miesteliu ir vandens telkiniu, upiu pavadinimai is amziu gludumos yra ir buvo tik lietuviski. Lenkija, su Rusijos KGB pagalba megina ipirsti minti, kad cia lenku zemes. Kada Lietuvos ir Lenkijos siena VISAIS LAIKAIS EJO PALEI BALSTOGE.. Lenkams buvo draudziama pirkti zeme Lietuvoje, todel ju kiek atsikele tik i Vilniu, bet visos apylinkes ir kaimai buvo vien lietuviski ir baltarusiski. Lenkija okupavo Suvalkus ir Vilniu su Vilniaus rajonu 1920-1939 metais karine jega ir iki siol siekia siu Lietuvos etniniu zemiu. Siandien, per melo ir ispuoliu pries Lietuva provokacijas, Lenkijos agentu pagamintomis gatviu lentelemis ir tt. siekiama polonizuoti Vilniaus rajona, kad paskui butu galima kaip nors ji prijungti prie Lenkijos. Taciau Dievas viska mato ir sitas nieksingas planas atsisuks pries pacius lenkintojus. Kaip jau ne karta buvo istorijoje. 3 milijonams lietuviu rupi tik islaikyti savo valstybe ir kalba, bet kaip matome, senos kaimynes grobuones Lenkija su Rusija vel nori atsigerti Lietuvos kraujo. Mes meldziame visagali viespati Jezu apsaugoti ir apginti Lietuvos valstybe ir zmones nuo polonizacijos ir rusifikacijos. Kad pikti zmones atsisuktu i Dieva ir pradetu daryti gera valstybeje, kurioje gyvena. O tie, kas siekia sugriauti Lietuva vis tiek, tegu Dievas atsuka ju blogus neapykantos darbus pries juos pacius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *