G.Songaila. Ar mes ir vėl neprarasime Vilniaus? (9)

Gintaras Songaila | ALKAS, J.Vaiškūno nuotr.Skelbiame Seimo nario Gintaro Songailos pranešimą skaitytą 2011 m. spalio 7 d. Kaune vykusioje „Vilnijos“  draugijos konferencijoje  Lietuvos valstybė nuo Suvalkų sutarties iki šiandien skirtoje paminėti Vilniaus dieną ir prieš 91-ius metus tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytą Suvalkų sutartį. 

Susirinkome paminėti Vilniaus dienos,  kurios data yra nenusistovėjusi.  Jeigu tai – spalio septintoji, Suvalkų sutarties sudarymo diena, tuomet tai yra mėginimo išsaugoti Vilnių Lietuvai diena, deja, susijusi su jo užgrobimu, kurį netrukus įvykdė Lenkija. Jeigu tai spalio dvidešimt septintoji, tuomet tai yra Vilniaus susigrąžinimo Lietuvai diena, susijusi su visos šalies okupacija, kurią kiek vėliau įvykdė Sovietų Sąjunga. Kažin ar dar yra kur nors tokia atmintina diena, keistesnė už šią.Tai tarsi stebulė, per kurią mes galime regėti Lietuvos istorijos dramatiškumą.

Keistas yra ir mano pranešimo, skaitomo čia, laikinojoje Lietuvos sostinėje, pavadinimas: ar mes ir vėl neprarasime Vilniaus? Kas, jeigu ne Kaunas ir kauniečiai, kurie prieškarinėje Lietuvoje telkė piliečius Vilniui vaduoti, gali suprasti šį klausimą geriau? Tiesa, manau, kad šiandien daugelis kauniečių tokio klausimo sau dar neužduoda, tarsi snūduriuoja ir sapnuoja savo kiek provincialią būtį. Kitas gali pasakyti, kad Vilnius pats dėl to kaltas, nes kaip tik jis užmigdė ir gožia Kauną, – stumia po dulkėmis jo prieškarinę dvasią ir tradiciją. Kaip ten bebūtų, savo pareigą, savo misiją čia ir dabar aš suprantu, kaip žadinimą, raginimą pabusti ir budinti kitus visoje Lietuvoje.

Iš karto noriu patikslinti, kad nemanau, jog kaip nors pasikartos prieškarinio stiliaus okupacijų istorija, vėl pasirodžiusi Lietuvos valstybės priešų autonomininkų vizijose prieš dvidešimt metų… Arba kad jau netrukus kas nors gviešis atplėšti Lietuvos teritorijos dalį kartu su pačiu Vilniumi, galbūt laikinai net paliekant jam, kol ten dar gyvena daug žemaičių, kokią nors Vakarų Berlyno dalią (balta dėmė dar paliekama autonomijos žemėlapyje, kuris buvo publikuotas Červonyj Štandar, atsiprašau, Kurjer Vilenskij laikraščio internetinėje svetainėje). Vis tik ne čia matau pagrindinę grėsmę.

Šiandieninė mūsų padėtis labiau primena ilgalaikį, slenkantį užvaldymą iš kaimyninės šalies, senkant mūsų pačių gyvybinėms jėgoms –  taigi ji panašesnė į tą procesą, kuris kartą jau vyko Lietuvoje  nuo Horodlės iki Liublino unijos. Tiesa, šį kartą ir mūsų strateginio partnerio svorio kategorija žymiai didesnė, nei tuomet. Sakysite, tai labai miglota per daugelį kartų nusikelianti grėsmė, kai mums patiems, kurie, rodos, vis labiau tesirūpiname tik savo pačių asmeniniu ar, geriausiu atveju, savo vaikų ir vaikaičių gyvenimu, tai galbūt net ne grėsmė… O iš tikrųjų, tuo pavojingiau, jog mes galime nesunkiai pramiegoti momentą, kai mūsų valstybė, kartu su pačiu Vilniumi ims negrįžtamai ristis į nebūtį. Nes juk visi, kas dar turime akis, matome – ji ten jau ritasi.

Vilties teikia keistas paradoksas, kad šį kartą pavojus akivaizdesnis, nenusitęsiantis per šimtmečius. Mat gyvename laikais, kai istoriniai pokyčiai ir kiti visuomeniniai procesai vyksta žymiai greičiau nei bet kada anksčiau. Istoriniai apsisprendimai bei jų rezultatai arba nevaldomi kataklizmai lekia kaip virtinė – vienos kartos akyse įvyko ir dar įvyks ne viena esminė gyvenimo pervarta. Kaip antai, pasaulio ekonomikoje prošvaistės nesimato, greičiau atvirkščiai.

Vienokios pasekmės mums bus, jei liksime tik bejėgiu objektu. Kitokios, – jei ryžtingai imsimės savo pilietinių pareigų, stiprinsime valstybinį mąstymą bei veikimą. Ir jei tokiu būdu patys kursime savo istoriją, o ne kiti mums ją kurs, kaip tą lietuvių tauta jau yra patyrusi.

Kitas keistas vilties pabusti ženklas – tai mūsų istorinio strateginio partnerio politikierių prieš mūsų valstybę nukreipta,  ir jau niekaip nebenuslepiama energinga, kryptinga ir metodiška, nors, kita vertus, buka, amorali ir net nesveika veikla. Sakyčiau, – tai neurotiškai įkyrus užsispyrimas silpninti mūsų savasties ir vientisumo suvokimą, naikinti mūsų valstybingumo imuninę sistemą, griaunant mūsų moderniosios kultūros, mūsų nacionalinio atgimimo tradiciją, tai įžūlus kišimasis į mūsų vidaus reikalus, paminant tarptautinės teisės ir abipusės pagarbos principus, tai niekinimai ir šmeižtai tarptautinėje erdvėje, panaudojant savo didesnę gerklę, tai savo didybės demonstravimas grasinant mažesniam kaimynui. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ir ne tik dėl to, kad pati Lenkija mums padeda išsivaduoti iš pastarųjų penkiolikos metų „strateginės partnerystės“ svaigulio.

Ką gi mums sako Lenkijos užsienio reikalų ministro vienašališka iniciatyva sumokėti po tūkstantį zlotų kiekvienam „lenkiškų mokyklų Lietuvoje“ moksleiviui? Kartoju terminą – „lenkiškos mokyklos Lietuvoje“. Ar nepastebite, kad palaipsniui kuriamas eksteritorinį statusą turinčių švietimo įstaigų tinklas, nors jos ir finansuojamos iš mūsų valstybės biudžeto?

Tačiau ne pats šis faktas,  tiksliau, ne tiek šis faktas ir kiti panašūs faktai yra grėsmė. Tai tik ligos požymiai, simptomai. Nesupainiokime simptomatikos su pačia liga. Įdomu, kad yra pasiūlyta (aš ir pats pasiūliau) įvairių receptų, kaip šalinti pačius kenksmingiausius simptomus. Liga įsisenėjusi, bet vengiama imtis  net ir palengvinančios gydymo taktikos.

Lenkijos elgesys su mumis yra, be abejonės, visų pirma, didelė jos pačios problema. Tačiau mūsų problema yra, kad mes patys leidžiame taip elgtis su mumis, kad mes patys tapome tokie, kai drįstama mus žeminti ir niekinti, kai leidžiama sau šeimininkauti mūsų namuose.

Pagaliau, imperinį Lenkijos recidyvą mūsų atžvilgiu palaiko pats mūsų silpnėjimas, demografinis, ūkinis ir kultūrinis smukimas. Nuodų, toksinio poveikio gauname tiek, kiek mūsų pačių kūnas silpsta ir leidžia sklisti įvairiems sukėlėjams. Kaip antai tokiems, kaip Lenkų rinkimų akcija.

Natūralu, kad piktinamės, netgi jau vis dažniau atsikertame viešojoje erdvėje, kas anksčiau buvo labai nepolitkorektiška. Tačiau tai dar nėra tikras mūsų noras pakeisti padėtį iš esmės – tai tik jo regimybė, savęs apgaudinėjimas,  panašus į vis dažnesnį ketinimą mesti rūkyti.  Laikantis mano paminėtos analogijos, sakyčiau, kad turime didelių savo gyvenimo būdo bėdų, tai yra, esminių mūsų šalies politinės ir teisinės sistemos problemų. Vėl, pagal analogiją, geriausia gydyti ne ligą, kurios kenksmingus pasireiškimus slopinti, žinoma, reikia, net vis dėlto – patį ligonį.

Kaip antai, dvikalbių užrašų kabinėjimas Lietuvos gatvėse, teismų sprendimų, jas nukabinti, chroniškas nevykdymas, žinoma, netoleruotinas, prieštarauja pamatiniams, konstituciniams mūsų valstybės principams. Jau seniai reikėjo imtis priemonių tokiems veiksmams užkardyti. Jos buvo ir tebėra siūlomos konkrečių teisės aktų ir sprendimų pavidalu. Aš ir pats, kaip Seimo narys, tą dariau ir darysiu. Tikiu, geriau vėliau nei niekada, jų pagaliau bus imtasi.

Taigi, tai būtinas dalykas. Tačiau, visgi, ar pakankamas? Juk šis konkretus teismų sprendimų nevykdymo atvejis tik atspindi bendrą teismų ir jų sprendimų vykdymo būklę. Didžiulis valstybinis aparatas, griozdiškos susvetimėjusios procedūros, liberal-anarchistinis požiūris prokurorų ir antstolių vaidmenį, bei pačią teisėsaugą ir jos tikslus, kai už nedidelius ekonominius dalykus tuoj pat areštuojamos sąskaitos ir nulupamas devintas kailis, o už valstybinės vėliavos išniekinimą siūloma sumokėti kompensaciją tik už suplėšytą medžiagą arba skiriamos juokingos baudos, kurios ieškomos keletą metų už piktybinį valstybinės kalbos įstatymo nesilaikymą.

Kodėl po įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl jo vykdymo antstolis dar turi kreiptis į teismą, prašydamas pažeidėjo pašalinti savo nusižengimą? Ar normalioje valstybėje įsivaizduojama tokia situacija, kad pažeidėjas ir toliau ramiai nevykdo teismo sprendimo, imperatyvių šalies įstatymo nuostatų?

Sakysite, reikia keisti Teisingumo ministrą, O gal ir visą Vyriausybę, kuri tų dalykų nesupranta? Tačiau čia mes susiduriame ne tik su iškreiptu pačių mūsų valstybės institucijų požiūriu, bet ir su vis labiau įsigalinčiu visuomenėje, tampančiu  jau sistemišku nihilizmu  arba abejingumu ir pasimetimu, kurie ir kelia didžiausią pavojų, nes leidžia laikytis tokiai politikai ir tokiems politikams, nesukuriant jiems rimtos alternatyvos.

Čia ir priėjau prie pagrindinių teiginių, kuriuos čia, taupydamas Jūsų laiką, noriu pasakyti bei pakartoti, o taip pat pasiūlyti šios konferencijos nutarimams. Santykiuose su Lenkija, žinoma, nereikia eiti su ja į ringą boksuotis, tačiau atėjo laikas aiškiai įvardinti grėsmes, kurias tam tikri jos sluoksniai kelia mūsų nacionaliniam saugumui.

Deja, reikia numatyti ir priemones, panašias į Rusijos nedraugiškų veiksmų stabdymą. Ypač informacinėje politikoje. Reikia įvardinti ir pasitikėjimo klaidas, kurios buvo padarytos pasirašant su Lenkiją sutartį, ypač dėl vengimo pripažinti prieškarinės Lenkijos okupacinius veiksmus bei jų padarinių pašalinimo būtinybę. Nesukūrėme visaverčių, pasitikėjimu ir abipuse pagarba pagrįstų santykių, tad laikas atvirai, drąsiai ir oriai sugrįžti prie pačių šių santykių pagrindų.

Net jeigu nepavyktų to pasiekti, bent jau turime padėti kitai pusei suprasti, kad niekada neatsisakysime  lietuviško Vilniaus, amžinosios Lietuvos sostinės ir pačios mūsų valstybės tęstinumo vizijos, nekeisime savo kultūrinės tapatybės, kuriai pagrindus sudėjo mūsų nacionalinio atgimimo tėvai, neatsižadėsime naujausios mūsų valstybės istorijos, kurią nužymėjo vasario 16-oji, nes nepaisant įvairių Lenkijos ir kosmopolitizmo įtakai pasidavusių veikėjų, tautos ir jos šviesuolių dauguma tokiems kėslams niekada nepasiduos.

Mes suprantame, kad būtent čia slypi tas pagrindinis momentas, tas mus telkiantis išlikimo, nenusiritimo garantas, kuris daugiausia ir lemia mūsų ateitį, nepaisant jokių okupacijų ar spaudimų. Mes niekada neprarasime Vilniaus ir savo valstybės. Mes nepasiduosime ir stabdysime visus mūsų valstybės griovėjus, kuriuos palaiko mūsų nedraugai Lenkijoje ir Rusijoje.

Atmosfera dabar sudėtinga. Lenkų rinkimų akcijos kritikai ar šiaip patriotiškai pasisakantys asmenys šiandien pradedami sovietiniu stiliumi persekioti. Pradedant nuo Kovo 11 eitynių ar Dieveniškių stovyklos, mokytojų pasisakymų už kuriuos mėginta kelti baudžiamąsias bylas dėl nacionalinės nesantaikos kurstymo, Vilniaus rotušės vadovų, kuriuos imta psichologiškai terorizuoti dėl praeitais metais surengto Suvalkų sutarties paminėjimo, Kultūros ministerijos spaudimo dėl to paties, Švietimo ministrui G.Steponavičiui keliamos bylos dėl laiškų mokinių tėvams rašymo ir pagaliau naujausio, vainikuojančio fakto – dėl konferencijos Seime, kuri buvo surengta tiesioginio valdymo prieš dvidešimt metų paminėjimui, mėginama daryti spaudimą Seimo kanceliarijos vadovams per prokuratūrą reikalaujant įrašų ir mėginant kaltinti tautinę nesantaiką kurstančių renginių organizavimu.

Tačiau mes nesame naivuoliai. Mes suprantame, kad vien tik mūsų dvasinio atsparumo bei ryžto šiais klausimais gali nepakakti, jeigu siekiame užtikrinti ilgalaikį mūsų valstybės stabilumą ir tautos gerovę,  jeigu norime apsisaugoti nuo galimų naujų sunkumų ar nesėkmių.  Mes turime imtis rimto gydymo. Mes neturėtume apgaudinėti savęs, puldami gydyti atsiradusius išbėrimus, kai vėliau teks pulti gydyti jau kosulį. Mes atnaujinsime savo valstybės ir ūkio sistemą, puoselėsime pirmenybę kultūros dalykams, mes kursime ir jau kuriame politinę alternatyvą tiems, kurie nori tęsti dabartinį puvimo procesą.

Manau, visi čia susirinkę tikime, kad pasitikėjimo pagrindu atkursime tautos darbą, vienybę, nes juk vienybėje – tautos jėga.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

9 komentarai

  1. suomis:

    Labai sunku bus tą padaryti. Reikia pabandyti pasitelkti Šaulių sąjungą. Štai ten pagrindinė atrama valstybei.

  2. Arunas:

    Pirmiausiai reikia Tomaševskį atšaukti iš europarlatarų nes jis neatstovauja Lietuvos valstybės interesų, tik kenkia . Valdžios viršūnėlės tikisi , kad po rinkimų lenkijoje viskas pasikeis. Bet jei tomeševsiai ir toliau kurstys , ytai niekas nepasikeis. Reikia kažkurios politinės partijos inciatyvos jam atšaukti. Ir pamatytumėt, kad parašų pririnktumėt, kaip 1991 metais.

  3. pelėda:

    ką čia daug kalbėti-pakanka pasiskaityti ką kalba Lietuvos Istorijos Instituto diktorius Rimantas Miknys (kuris ‘garbingai’ tęsia pirmtako A.Nikžentaičio liniją) jo nuomone, nekorektiška Lietuvos lenkus laikyti tautine mažuma, nes jie yra ‘valstybine tauta’ . Žodžiu, jis ragina eiti tuo keliu, kuriuo ėjo Pilsudskis.
    Tai jeigu turime tokius istorikus, tai ko galima reikalauti iš eilinių žmonių?
    nesinori tikėti, kad tai dėl naivumo, greičiau šitas ponas jaučia naudą, kurią gali gauti iš Lenkijos (stipendijos, įvairūs pamaloninimai, ir tt). Trūksta žodžių,kaip toks žmogus gali vadovauti Lietuvos istorijos Institutui.

  4. Sensėjus:

    Paranojiška rašliava. Autorius kartu su Ozolu tinkami kandidatai gydymuisi.

  5. tadas:

    rašantys komentarus – būkite solidesni, nepaverskite aklo komentarų į delfio komentaristų lygį..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: