Nors pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau žmonių kraustosi gyventi į miestus, nematomas mūsų ryšys su gamta išlieka. Noras grįžti į gamtą ypač juntamas saulėtais ir vis dar šiluma lepinančiais rudens savaitgaliais, kai miestai ištuštėja, o žmonės pajuda link ežerų ir upių.
Lietuva, kad ir maža šalis, bet gali pasigirti gausybe lankytinų vietų, o viena populiariausių – Aukštaitijos nacionalinis parkas – vieta, kur gali rasti ne tik aktyvaus poilsio galimybių, bet ir lankytinų istorinių vietų, tokių kaip šimtmečius skaičiuojantys pilkapiai ar etnografiniai kaimai. Pastaraisiais metais į parko tvarkymą ir infrastruktūros gerinimą investuotos didžiulės lėšos, tad lankytojams Aukštaitijos nacionalinis parkas tapo dar patrauklesnis.
Turistų traukos centras
Aukštaitijos nacionalinis parkas – seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Šio parko plotas – 40574 ha, ir net 15,5 proc. šios teritorijos užima vanduo, o 69 proc. – miškai.
Palūšėje įsikūrusios parko direkcijos direktoriaus pavaduotojos Irenos Čeponienės teigimu, yra keli objektai, kurie į parką pritraukia daugiausia turistų. „Mes turime keletą labai mėgstamų vietų, pavyzdžiui, Palūšė. Palūšės bažnyčia ir varpinė yra architektūros paminklas, ten taip pat galima apžiūrėti akmens amžiaus būstą, pilkapį. Labai populiarus yra Ladakalnis – piliakalnis, nuo kurio viršūnės galima matyti net septynis ežerus. Šiais metais jau baigiami jo tvarkymo darbai, gerinama infrastruktūra“, – pasakoja I.Čeponienė. Pasak jos, šiais metais nacionaliniame parke vyko daug tvarkymo darbų, todėl lankytojams bus patogiau atrasti ir kitus, dar nematytus objektus.
„Parke yra 106 archeologijos ir architektūros paminklai: 9 piliakalniai, Rėkučių senovės gynybinis pylimas, unikalus Kretuono archeologinis kompleksas, Minčios, Vyžių, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kiti pilkapynai bei akmens amžiaus gyvenvietės“, – vardija I.Čeponienė.
Aukštaitijos nacionaliniame parke taip pat galima rasti etnografinius Salų II, Varniškių II, Vaišnoriškės, Šuminų, Strazdų, Kretuonių, Benediktavo kaimus, kurie išsaugoję senąją kaimo architektūrą. Ne mažiau įdomūs gatviniai Kretuonių, Ginučių, Šakališkės, Meironių kaimai, Kaltanėnų miestelis, senieji vandens malūnai, Reškutėnų kaimo mokyklos etnografinis muziejus, Senovės bitininkystės muziejus Stripeikiuose, Ginučių malūno ekspozicija.
„O kur miškai su grybais ir uogomis, ežerai, vandens pramogos. Galų gale, juk pagrindinis čia atvykstančiųjų tikslas – poilsis gamtoje“, – pastebi I.Čeponienė. Ir iš tiesų išsinuomojus valtį Palūšėje, ežerais ir jų protakomis galima nuplaukti net 70 kilometrų. Maršruto ilgį ir sudėtingumą pasirenka patys turistai, tačiau jiems gali padėti ir žygio vadovai. O keliaudami vandens keliais apsistoti galite specialiai tam paruoštose stovyklavietėse, kurių Aukštaitijos nacionaliniame parke yra daugiau kaip 15.
Tvarkymo darbai bus tęsiami toliau. Žinoma, prižiūrėti ir puoselėti visas milžinišką plotą užimančio parko vertybes – nelengva bei nepigi užduotis. I.Čeponienė teigė, kad be Europos Sąjungos paramos nacionalinio parko taip sutvarkyti tikrai būtų neįmanoma. Iki šios dienos Aukštaitijos nacionaliniam parkui jau skirta apie 12 mln. litų paramos. „ES parama tvarkant parką yra be galo svarbi. Man atrodo, kad ji ne mažiau svarbi kiekviename parke, kiekvienoje saugomoje teritorijoje Lietuvoje“, – teigia parko direktoriaus pavaduotoja.
Šios lėšos dažniausiai naudojamos kuriant ir rekonstruojant patrauklias lankytinas vietas. „Be europinių pinigų nebūtumėme sutvarkę nei Bitininkystės muziejaus, nei piliakalnių komplekso, nei vandens turizmo trasų, nei Ginučių malūno, todėl ši parama – tikrai didelė pagalba mums. ES pinigai padeda įgyvendinti ir gamtotvarkos projektus. Saugome paukščių gyvenamas teritorijas, vietas, kur auga reti augalai,“ – sakė I.Čeponienė.
Žinoma, parko tvarkymas – nenutrūkstantis procesas, tad jau dabar kuriami nauji turistinių objektų tvarkymo planai. „Artimiausiuose planuose – Senovinės bitininkystės komplekso sutvarkymas. Mūsų laukia projektavimas ir įrengimas. Reikėtų įrengti gamtosaugos mokyklą. Statome apžvalgos bokštą Švenčionių rajone netoli Kretuono ežero, ten turėtų atsiverti labai graži panorama“, – pasakojo I.Čeponienė. Tad, pasak jos, per ateinančius kelerius metus Aukštaitijos nacionalinis parkas ir toliau gražės bei ruošis priimti dar daugiau lankytojų iš Lietuvos ir užsienio.