Naujienų srautas (RSS) Alkas feisbuke

Baltų vienybės ugnies sąšauka Klevų piliakalnyje (video) (1)

Jau trečiąjį kartą Klevų piliakalnyje degė laužai, vyko spektakliai, buvo prisiminta Saulės mūšio reikšmė baltų gentims.

Prieš ketverius metus teko keliauti su Lietuvių etninės kultūros vicepirmininke Nijole Balčiūniene baltų žemėmis, lankyti piliakalnius. Nijolė daugelį kartų apkeliavusi etnines lietuvių žemes, aplankiusi daugumą piliakalnių Lietuvoje, labai susižavėjo Šurpilių piliakalniu. Iškart užvedė mintį, kad rugsėjo 22 dieną per Baltų vienybės dieną, reikėtų uždegti šiame didingame piliakalnyje laužą. Mintis buvo nauja ir tais metais nesuspėta jos įgyvendinti. Sekančiais metais, kada draugijų ir kultūros įstaigų vadovai susirinko aptarti būsimus renginius, iškėliau mintį, kad ir mums reikėtų, bendromis jėgomis prisijungti prie Baltų vienybės dienos paminėjimo. Idėja pasirodė visiems priimtina. Nutarta pirmiausia uždegti ugnį Prūsų-Jotvingių sodyboje, o iš ten vežti į mūsų apylinkių žinomiausius piliakalnius. Punsko lietuvių kultūros namai sutiko nuvežti ugnį ir uždegti laužą Eglinės piliakalnyje, Seinų lietuvių namai į Rudaminos piliakalnį, Prūsų-jotvingių sodybos šeimininkas pasirinko Šurpilius, o Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija pasiūlė į Klevus. Klevų piliakalnis gal ir nėra minimas rašytiniuose šaltiniuose, nevyko čia archeologiniai kasinėjimai, bet vietos gyventojai įvardina piliakalniu. Reikia paminėti, kad prie Klevų piliakalnio vyko pirmieji mūsų krašto ansamblių sąskrydžiai. Dar ir dabar vyresnieji sako, kad važiuoja ne į sąskrydį, o į piliakalnį, nors sąskrydis dabar vyksta jau Burbiškių kaime ant Galadusio ežero kranto.

Šiemet Klevų piliakalnyje laužai degė du kartus. Pirmas buvo uždegtas rugsėjo 22 d. 19 val. vietos laiku. Tuo laiku degė laužai ant daugelio buvusių ir esamų baltų žemių piliakalnių ir kalvų. Pirmą kartą uždegta ugnis ir pačiame Punske.

Rugsėjo 25 d. tęsiant praėjusių metų tradiciją ant Klevų piliakalnio buvo suvaidinta istorinė J. Bajoraičio drama „Živilė“, kurią pastatė Punsko kovo 11-osios licėjaus mokiniai ir mokytojai vadovaujami bibliotekininkės Rūtos Burdinaitės.

Punsko Kovo 11-osios licėjaus istorinis spektaklis ŽIVILĖ (rež. Rūta Burdinaite). Filmavo Albinas Vaškevičius:

Turbūt mūsų protėvių dievai tą dieną davė nuostabų orą. Gražiai ir didingai piliakalnio papėdėje skambėjo lietuvių kunigaikščio Karijoto ir jo karžygių balsai. Iki širdies gelmių visus sukrėtė, jaudinančios meilės ir pareigos tėvynei pasirinkimo peripetijos. Živilė, įsimylėjusi savo tėvo kunigaikščio Karijoto pavaldinį lietuvį, nužudo jį vardan tėvynės, kad apsaugoti kraštą nuo priešų. Paėmusi savo mylimojo Parajaus kalaviją stoja į žūtbūtinę kovą už tėvynės laisvę.

Atvykusi nuo Raseinių Betygalos bendruomenė specialiai šiai šventei atvežė ir kunigo Plankio prieš karą parašytą misteriją „Paskutinė vaidilutė“ (Filmavo Albinas Vaškevičius):

Iš Vilniaus atvykusi Nijolė atliko Ugniai Ir Žemynai skirtas apeigas. Po to pasakojo apie Baltų dienos atsiradimo šventę ir jos prasmę (Filmavo Albinas Vaškevičius):

Mes tarsi nusikėlėme į 1236 metus, kai vyko vienas iš didžiausių mūšių. Tautų, valstybių ir ištisų regionų likimus neretai lemia ir naujomis kryptimis pasuka mūšiai. Lemtingų mūšių ypač gausu Lietuvos istorijoje. Tačiau tiktai dviejų iš jų – Šiaulių (Saulės) ir Žalgirio mūšių datos Lietuvoje oficialiai įteisintos kaip atminties dienos. Abu mūšiai primena mums daugiau kaip 200 metų trukusį karą prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, kurių neįveikus nebūtų ir Lietuvos.

Kuo gi ypatingi šie mūšiai viso karo kontekste? Žalgirio mūšis yra didžiausias ir lemiamas mūšis lietuvių kare su kryžiuočiais, nulėmęs viso karo baigtį. Tuo tarpu Šiaulių (Saulės) mūšis – pirmoji didelė Lietuvos pergalė, pradėjusi ilgą kelią į Žalgirį.

Tačiau Šiaulių (Saulės) mūšis turi ir kitų išskirtinumų. Jo pasekmė – viso katalikų bažnyčios vienuolių riterių ordino panaikinimas ir pirmasis stiprus smūgis vokiečių ekspansijai Pabaltijyje, sustabdęs greitą Pabaltijo nukariavimą. Tuo buvo nulemta ir viso Vidurio Rytų Europos regiono istoriją, ar bent jau įspėjimas kad jai lemta rutuliotis kitaip, nei planavo užpuolikai.

2000 m. sumastyta graži idėja per rudens lygiadienį jungtis visoms baltų gentims įpareigoja ir mus, gyvenančius jotvingių žemėse, aktyviau įsijungti į vienybės akciją. Laužai gali degti ne tik žinomuose piliakalniuose, bet ir kitose kaimų pamėgtose vietose, aukštesnėse kalvose. Tokios gražios mūsų protėvių žemės su aukštais kalnais ir žemesniais kalneliais tik ir prašosi būti lankomi nors vieną dieną metuose. Gal kitą met suliepsnos ir daugiau laužų mūsų padangėje.

Lauros Šukytės nuotr.

Aldona Vaicekauskienė yra Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė 

www.etnopunskas.pl

Kategorijos: Etninė kultūra, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite:

srtfondas Init Vilniaus metro

Big Green Egg Autodalys internetu Papildai sportui Antklodės Internationella frakt transport firma Baldai internetu Magrės baldai sužadėtuvių žiedai Tarptautiniai krovinių pervežimai Dolovija.lt