V.V.Landsbergis. Pasivaikščiojimai virš Puntuko ir kitur (4)

V.V.Landsbergis

V.V.Landsbergis

Atsirado siūlymų, jog į Anykščius atvykusiems turistams būtų smagu pasivaikščioti medžių viršūnėmis viršum Puntuko ir iš ten pasigrožėti šia įstabia Anykščių šilelio vieta. Turistai pamatytų vaizdą iš velnio, nešusio Puntuką, požiūrio taško.

Idėjos puoselėtojai teigia, kad tai būsią itin patrauklu ir modernu. Oponuojantys šiai idėjai sako, jog tai šventos vietos išniekinimas.

Save priskirčiau prie manančių, jog savąsias šventvietes privalome išsaugoti nesuterštas aludariais bei kitomis pramogomis – bent iki to laiko, kol nors truputį subręs mūsų baltiškasis sąmoningumas ir tose vietose imsime statyti ką nors sakralaus, žadinančio, primenančio. O palaipioti galima ir kur nors kitur.

II

Jau tuomet, kai Šventosios pakrantėse buvo pradėta kloti prabangius pasivaikščiojimų takelius, iškilo nemažai klausimų – o kur jie ves? Ko pasižiūrėti čia plūs žmonės iš viso pasaulio? Palaipioti medžių viršūnėmis ir pamatyti velniškai patrauklių kraštovaizdžių?… Pasivaikščioti euro‘trinkelėmis ir pasėdinėti ant euro‘suoliukų?… O gal tik vietiniai bambalistai čia susės pagėrinėti, o paskui sukūrens visas medines skulptūras, pastatytas pakeliui į Puntuką?

T.Abuladzės filmas „Atgaila“ baigiasi senutės žodžiais – „Kam reikalingas šis kelias, jeigu jis neveda į bažnyčią?“

III

Būta bandymų siūlyti Anykščių valdžiai, jog Puntuko aplinka – tai buvusi šventvietė, tad tąja linkme ją reiktų ir puoselėti.

Gera mintis buvo pasiūlyta archeologės, dr. Rimutės Rimantienės – toje vietoje pastatyti Lietuvos senųjų religijų (sinkretizmo) muziejų, parodant, jog Lietuvoje tūkstantį metų viena šalia kitos egzistavo ir senasis lietuvių tikėjimas, ir krikščionybė. Skolinosi simbolius vienas iš kito ir itin aršiai nekonkuravo. Būtume beveik kaip japonai, gebantys derinti savo pagoniškąjį tikėjimą su budizmu, nepriešinti.

Tai, beje, buvo supostuluota jau ir karaliaus Gedimino, o paskui popiežiaus pasiuntinių persakyta visai likusiai Europai:

„Po valgio karalius pasiuntė žmogų pakviesti mus; atėję mes radome jį savo menėje drauge su tarėjais, kurių buvo apie dvidešimt; tai mums labai nepatiko, nes norėjome jį rasti patį vieną.

 Po to, norėdami laimėti jo palankumo, mes pradėjome kalbėti apie procesą prieš teutonų ordino brolius ir apie belaisvių ir jų turtų sugrąžinimą po taikos sudarymo; dėl to jis labai dėkojo ir džiaugėsi.

Po to karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs apaštališkajam viešpačiui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta. “Bet jeigu kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane Poklius”.

Paskui jis tvirtino, kad apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes “jis yra vyresnis už mane; ir kitus tokius asmenis laikysiu tėvais, o tuos, kurie vienmečiai su manimi, laikysiu broliais, o kurie jaunesni už mane – sūnumis.“ Krikščionims jis leidžiąs Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, “o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą”.

 IV

Žmogaus mąstymas būna dvejopas – kopijavimas bei tiražavimas kur nors kitur sukurtų sėkmingų projektų, arba generavimas naujų, unikalių idėjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aklas kopijavimas (copy paste) tapo vis labiau įsivyraujančiu psichiniu sutrikimu, užgožiančiu esminį kūrybinį principą – nukeliauk ten, kur dar niekas nėra buvęs („nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką“). Kaip tik tai ir galėtų būti stiprioji lietuviškojo turizmo (arba piligrimystės) pusė.

V.Orvidas, vienas skaidriausių bei išmintingiausių XX amžiaus Lietuvos kūrėjų, gebėjęs bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir su medžiais bei akmenimis, šiais žodžiais kvietė į savo sodybą: „Dabar tesusirenka visi – pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur nebėra ko bijoti barbarų.“

Būt smagu tokius žodžius matyti iškaltus ir Anykščių šventvietės altoriuje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

4 komentarai

  1. RMG:

    Pati idėja pastatyti sinkretizmo muziejų, manau, jau virsta poreikiu. Geresnė vieta, manyčiau, būtų ne Puntuko aplinka, o Valdovų rūmų koksai kambarys – kitas. Yra, pavyzdžiui, sakraliniai muziejai Birštone ar Vilniuje, bet ten siekiami tik netolimi laikai ir nėra palikta vietos kitoms buvusioms ar esamoms Lietuvoje religijoms. Reikėtų pagalvoti, ar ne?

  2. Vilmantas Rutkauskas:

    Straipsnio aut. pabaigia žodžiais : “Būt smagu tokius žodžius matyti iškaltus ir Anykščių šventvietės altoriuje.”

    Taigi taigis, akivaizdu – smagu krikščioniui smagintis šventvietės altoriuje pamąstant – kaip pagoniškoji gyvensena okupuojama krikščiačioniškąja.
    Jei būtų atvirkščiai – jam būtų nesmagu.

  3. abuladzė:

    Filmas baigiasi : “Kam reikalingas kelias, jei jis neveda į šventovę”

  4. Janušonis Evaldas:

    Tai jau ir i šventyklas rankos panyžo,na na,idomu kiek dar galima nukvakt?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: