A. Lapinskas. Jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie streikai? (10)

Anatolijus Lapinskas | delfi.lt, K. Čachovskio nuotr.

Anatolijus Lapinskas | delfi.lt, K. Čachovskio nuotr.

Apie galimus Lietuvos lenkų moksleivių streikus atidesni DELFI skaitytojai galėjo sužinoti dar pernai vasarą iš mano rašyto straipsnio. Priminsiu, apie kokius streikus tuomet kalbėjo Lietuvos lenkų vadas Valdemaras Tomaševskis: „Lietuvos lenkų rinkimų akcija neatmeta galimybės rengti mokyklų streiką, panašų į tą, kurį prieš mokyklų germanizavimą suorganizavo lenkų vaikai iš Września miestelio“.

Tas streikas atrodė taip: tolimais 1901 metais tuomet Prūsijai priklausančio miestelio valdžiai nutarus greta visų kitų vokiškai dėstomų dalykų vokiškai dėstyti dar ir tikybą, lenkų mokiniai atsisakė imti vokiškus katekizmus – juos mėtė pro langus, kad „nesiteptų rankų“. Kai mokytojas už tokią akciją juos nubaudė, jie paskelbė streiką. Perkėlus šią istoriją į šiandieninę Lietuvą, tikėtina, kad liūdnai garsėjantis europarlamentaras irgi siūlė Lietuvos lenkų vaikams mėtyti pro langus Lietuvos istorijos vadovėlius, kai ši bus pradėta dėstyti lietuviškai, o po to, lenkų partijai vadovaujant, surengti streiką prieš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją ir geografiją.

Nežinau, ar buvo mėtomi iš lenkų mokyklų langų lietuviški vadovėliai, bet streikas Lietuvoje iš tikrųjų įvyko. Rugsėjo 1-ją „Tygodnik Wileńszczyzny“ išspausdino „Vilniaus ir Vilenščiznos mokyklų streikų komitetų“, jų, sako, buvo per 70, kreipimąsi, kuriame rašoma, kad šie „iš apačios“ susikūrę visuomeniniai komitetai kviečia rugsėjo 2 d. į mitingą prie Prezidentūros. Taip pat, „eidami didvyrišku Wrześnios vaikų keliu“, jie skelbia streiką.

Ne, ne dėl katekizmų, bet jau dėl konkrečių žemiškų dalykų. Štai kaip atrodė pagrindiniai Vilnijos mokinių streiko reikalavimai: „artimiausioje Seimo sesijoje panaikinti Švietimo įstatymo nuostatas dėl mažumų švietimo; atsisakyti suvienodinto lietuvių kalbos egzamino; lenkų kalbos egzaminą padaryti privalomu; išbraukti diskriminuojantį postulatą dėl lietuviškos mokyklos puoselėjimo lenkų mokyklos sąskaita“.

Tolimesnė įvykių eiga visiems žinoma. Į Vilnių atskrido Lenkijos premjeras ir kartu su Lietuvos kolega susitarė, kad darbo imsis abiejų šalių ekspertų grupės, „kurios aiškinsis tautinių mažumų padėtį abiejose valstybėse“. Po šio susitikimo streikų komitetai nutarė dviem savaitėms sustabdyti streiką. Kas bus po to, lieka neaišku, pvz., jeigu ekspertai nepritars streikininkų reikalavimams, tai ar bus tęsiamas streikas ar ne? Gali būti ir taip, kad tie „iš apačios“ susikūrę komitetai neklausys nei Lietuvos, nei Lenkijos ekspertų ir išvadinę juos išdavikais tęs streikų maratoną.

Ar tikrai lenkų švietimo padėtis pastaruoju metu taip drastiškai pablogėjo, kad liko tik vienintelis streikų kelias? Negi iki dabartinio įstatymo lenkų švietimui buvo rojus, o pragaras atsivėrė tik šiemet? Deja, skaitant Lietuvos lenkų pareiškimus, pragaras Lietuvoje jiems buvo visą atkurtos nepriklausomybės laiką, nes Lietuvos lenkų veikėjai nuolat trimituodavo dėl „tragiškos“ lenkų švietimo padėties. Pavyzdžiui, 1992 m. lenkai skundėsi į Lietuvą atvykusiai Helsinkio komitetų delegacijai, kad Lietuvoje sumažėjo lenkiškų mokyklų, nes 1945 m. jų buvo 300, o atkurtoje Lietuvoje jų liko tik 80. Tai buvo netiesa, tuo metu Lietuvoje buvo 126 lenkiškos mokyklos, tai buvo didžiausia pasaulyje lenkų mokyklų koncentracija už Lenkijos sienų. Apie šį faktą skundikai, žinoma, nutylėjo.

1994 m. lenkai sugalvojo originalų skundą, kad rengiant mokytojus lenkų mokykloms yra naudojama lietuvių kalba, tai galėjo būti, pvz., universiteto bendrafakultetinės paskaitos. Toks saviizoliacijos siekis (galbūt per tokias paskaitas lenkai irgi streikavo?) dar ir dabar turi skaudžių pasekmių, kai lenkai istorijos mokytojai negali dėstyti Lietuvos istorijos dalies lietuviškai, nes tiesiog šios kalbos nemoka. Nenutilo pretenzijos ir vėliau – 2000 m. tuometinis Seimo narys, dabartinis Vilniaus rajono vicemeras Janas Mincevičius teigė: „Valdžia nerodo sentimentų lenkų švietimui. Visi jos veiksmai yra nukreipti į švietimo valstybine kalba infiltravimą lenkų gyvenamose vietose“. Pastaraisiais metais Lietuvos lenkų veikėjų skundus Europos institucijoms sunku ir suskaičiuoti.

Paradoksas: nepaisant Lietuvos lenkų skundų lavinos, protingesnės Lenkijos galvos jau seniai pripažino Lietuvą geriausia lenkų švietimo vieta, unikaliu lenkiškumo ugdymo pavyzdžiu, nesulyginamu nė su jokia kita pasaulio valstybe. Dar 1995 m. vykusiame pasaulio Polonijos švietimo forume, kuriame dalyvavo lenkų švietimo specialistai iš 20 pasaulio šalių, pripažinta, kad geriausia lenkų tautinės mažumos švietimo sistema yra Lietuvoje.

Dar po kelerių metų didis Lietuvos draugas Jerzy Giedroycas paskelbė Lenkijoje draudžiamą garsinti faktą, kad Lietuvoje veikia 120 lenkiškų mokyklų, kai daug didesnėje lenkų sankaupoje Baltarusijoje jų tėra tik dvi, Ukrainoje – viena. Be to, nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje išleista 200 pavadinimų lenkiškų vadovėlių, kai Lenkijoje tik šeši.

Abiem šalims įstojus į Europos Sąjungą, proto balsai Lenkijoje, deja, nutilo ir Lenkijos valdžia ėmė lenktyniauti su Lietuvos lenkų partija, kuri išlies daugiau purvo ant Lietuvos. Galima teigti, kad Lenkija perėmė iš Lietuvos lenkų veikėjų aklą tikėjimo dogmą, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Jokių argumentų nei Lenkijos valdžia, nei pagaliau ir patys Lietuvos lenkų veikėjai visiškai neklauso. Tą dogmą tiksliai įvardijo Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Irena Gasperavičiūtė, dar pastebėjusi, kad Lietuvos švietimo įstatymas, prieš kurį dabar sukelti viso pasaulio lenkai, yra lygiai toks pat kaip ir Lenkijoje. Bet Lietuvos lenkai jį vadina baisia diskriminacija.

Kad Lenkija pati nežino, ko nori, liudija ir naujausias jos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio interviu Lietuvos spaudai. Korespondentui pasakius, kad Lietuvos lenkų švietimo padėtis yra geriausia pasaulyje, ministras atsakė: „bet aš dėl to nesiginčiju“. Tuomet visiškai nesuprantama, kodėl reikia šaukti visam pasauliui apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus? Į tokį klausimą ministras turi originalų atsakymą: protestuojame, nes nenorime, kad lenkų švietimo padėtis kada nors pablogėtų… Tokia logika vadovaudamasis jis sakėsi nevažiuosiąs į Lietuvą su oficialiu vizitu.

Lietuva galėtų nekreipti dėmesio į tokius diplomatinius cirkus bei absurdiškus streiko organizatorių reikalavimus, tačiau Švietimo ministras Gintaras Steponavičius rugsėjo 1-osios išvakarėse parodė beprecedentį gestą: išsiuntė 26 tūkstančius laiškų Lietuvos lenkų ir rusų mokinių tėvams, bandydamas juos nuraminti ir paaiškinti naujojo įstatymo esmę. Laiške rašoma: „2006 m. laikytas bandomasis lietuvių kalbos egzaminas parodė, kad lenkų, rusų ir baltarusių mokyklų vaikai lietuvių kalbos rašymo užduotis atlieka dvigubai prasčiau negu lietuviškų… gerai nemokėdami lietuvių kalbos mūsų vaikai… patiria nepatogumų… savo karjeros kelyje… nejaukiai jaučiasi už savo bendruomenės ribų… Nuo šių mokslo metų mokiniams ir mokytojams sudarome visas sąlygas, kad bendromis pastangomis palaipsniui išlygintume lietuvių kalbos žinių spragas… Tvirtai tikiu, kad Jūsų atžalai pavyks sėkmingai įveikti naujas lietuvių kalbos ir literatūros užduotis… kad Jūsų šeimos mokinio klasėje laukia sėkmė mokykloje ir dar didesnė – tolesniame ateities gyvenime.“

Atrodė, kad ramus ir argumentuotas padėties išaiškinimas atgrasys moksleivius ir jų tėvus nuo streiko prieš lietuvių kalbą organizavimo. Kur tau! Lietuvos lenkų spaudoje tuoj pat suskambo tų tėvų balsas. Štai kokiais žodžiais prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą „gerbiamam ministrui“ atsakė Lietuvos radijo bendradarbė, kartu portalo Wilnoteka.lt redaktorė Edita Maksimovič, laiškas paskelbtas tame pačiame portale.

„Esame nuolat žeminami bei laikomi antrarūšiais Lietuvos piliečiais… tautinės mažumos paniekinimas, prievarta, pažeminimas ir bandymai išguiti mūsų gimtąją kalbą iš lenkiškų mokyklų veda į aklavietę…. Jūsų pavaldiniai nuolat ciniškai naudojasi argumentu, kad už Lenkijos ribų geriausias švietimo sąlygas lenkai turi būtent Lietuvoje. Pritariu, tai tiesa! Tačiau kur turėtų būti geriau?.. Dalyvausiu mitinge, mano vaikai streikuos… noriu kovoti už savo kraštą… dėl to, kad buvau ciniškai pažeminta valdžios… lietuviški istorijos vadovėliai kupini neigiamo turinio, o tautinės mažumos yra žeminamos. Iš kur po dvidešimties metų nepriklausomybės Lietuvoje tiek neapykantos ir nuodų kitų tautybių žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje? Niekada nebuvo taip blogai, kaip yra dabar…“.

Šio neapykantos mūsų šaliai laiško autorė gyvena toje pačioje Lietuvoje, kur jos pačios žodžiais yra geriausios švietimo sąlygos. Įdomu, kokie žodžiai būtų vartojami, jeigu Lietuva pagal lenkų švietimą užimtų, tarkim, „prizinę“ antrą ar trečią vietą pasaulyje? Baisu tuomet net prognozuoti galimus Lietuvos lenkų žodžius ir veiksmus. Beje, buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis neseniai teigė, kad jis nematąs jokių protestų iš Varšuvos pusės, o Lietuvos švietimo įstatymas nėra diskriminuojantis. Tačiau, „jeigu žmonės protestuoja, reiškia, jie turi kažkokią priežastį. Lenkijos Vyriausybė sureagavo ne į įstatymą, o į lenkų bendruomenės reakciją į šį įstatymą“.

Priminsiu, kad toji reakcija, išreikšta ir E.Maksimovič laiške, yra ne kas kita, kaip ta pati tikėjimo dogma, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai. Be jokių argumentų ir faktų. Tačiau Lenkijos vyriausybei, pasirodo, faktų nereikia, užtenka suvežtos prie Prezidentūros žioplinėjančių lenkų moksleivių minios, gausių Lenkijos televizijos kamerų ir… premjeras lekia į Vilnių. Kas bus toliau? Scenarijai galėtų būti tokie.

Po dviejų savaičių, tokį ultimatumo terminą pateikė „streikų komitetai“, jeigu nebus įvykdyti jų reikalavimai, streikas, taip išeitų, bus pratęstas. Tuomet, vadovaujantis ligšiolinių įvykių logika, į Lietuvą atlėks jau pats Lenkijos prezidentas. Dar po dviejų savaičių, matyt, atsiras ir Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas. O po mėnesio aiškintis ne įstatymo, bet lenkų bendruomenės reakcijos galbūt atklys ir Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso, po jo – NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir pagaliau gal ras laiko vainikuoti pasaulio didžiųjų vizitų seriją pats Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-Moonas. Žinant Lietuvos lenkų veikėjų energiją ir pasaulinius užmojus, pvz., renkant jų peticijai parašus visame pasaulyje, tokie scenarijai tikrai galimi.

Įdomu, ar nors vienam iš būsimųjų Lietuvos svečių toptelės į galvą paklausti: jeigu lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, tai kuriems galams tie lenkų mitingai, streikai, skundai?

Kol kas, kaip matėme, tokio elementaraus klausimo Lietuvoje ką tik pabuvojęs Lenkijos premjeras savo tautiečių nepaklausė. Ar paklaus to kiti Europos ir pasaulio veikėjai galėsime pasakyti artimiausiomis savaitėmis. Laukti liko tikrai neilgai.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

10 komentarų

  1. Pikc:

    Man atrodo, kad visų tų protestų priežastis viena – šių žemių priklausymas Lietuvos Respublikai.

  2. Getautas:

    Manau toks Lenkijos planas ir buvo: apsimesti strategine Lietuvos partnere, bet tuo pačiu metu Bumblowskio ir panašių į jį pagalba vykdyti Lietuvoje propagandinę intervenciją, ko pasekoje perimti Lietuvos strategines įmones ir sudaryti su Lietuva sutartis, kuriomis Vilniaus krašto okupacija būtų pripažinta teisėta, ko pasekoje Lenkija įgytų teisę reikalauti prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos. Dalis šio plano buvo įgyvendinta: Lenkija perėmė “Mažeikių naftą”, Grybauskaitė pažadėjo pavardes Lietuvoje rašyti lenkiškomis raidėmis (reikia tikėtis, kad šis pažadas neturi juridinės galios). Man tik neaišku, kodėl lenkai dabar nusimetė kaukes. Gali būti trys priežastys:
    1. Lenkija pamanė, kad nukraujavusi dėl emigracijos Lietuva nusilpo tiek, kad jau galima su ja daryti bet ką;
    2. Lenkija pamatė, kad apsimetinėdama Lietuvos strategine partnere jau daugiau nieko nebepeš, nes Lietuvoje atsirado valstybiškai mąstančių politikų;
    3. Lenkams paprasčiausiai pritrūko kantrybės vaidinti tokius, kokiais ištikro jie nėra.
    O Jūsų manymu, kuris čia variantas?

  3. Trys šuliniai:

    Galimas dar vienas variantas – 4. Po Smolensko žūties žuvo lenkų protingieji, likę tuskai (kurie su putinais medcedevais dabar glėbėsčiuojasi) nusprendė, kad jiems geriau kariauti su Lietuva negu su Rusija. Kitaip tariant visiškai neatmestinas variantas, kad lenkams kažkas pažadėta iš Kremliaus, kad širšalą kelti. Lyg netyčia lygiagrečiai Latvijoje vėl pradėjo kelti Latgalijos klausimą (tokie įdomūs “latgaliai” – rusiškai kalbantys), o estiškoje Narvoje vėl autonomistai sujudo.

  4. gvz:

    🙂 reikėtų kiek papildyti 4-tą variantą, patikslinant, KAS TAS “…lenkams KAŽKAS pažadėta…”. o tada tai jau platesni geopolityrai aciveria…;) nu, manau statysiu už 3+4 mišinį.

    P.S. Liūdna tai sakyt, bet kažkoksaitai masinis Lenkų Dvasinis bejėgiškumas pramuša labai visuotinis nūnai.. ..okamumtada?

  5. Remigijus:

    Be jokios abejonės, Lenkija ruošiasi Lietuvos reokupacijai. O už jos nugaros – Rusija.
    Paiki sofistiniai atsikalbinėjimai šia tema manęs visiškai nedomina.

  6. Arvydas Damijonaitis:

    INFORMACIJA:Baltarusijoje tuteišų (“lenkų”) bendruomenė yra Batkos išdraskyta.Apie kažkokią asimiliaciją čia “lenkai” nekalba. Matomai tuteišų bendruomenei Baltarusijoje rusiškos spec tarnybos paskirsto kitas nei Lietuvoje funkcijas..Tomaševskiai drasiai manipuliuoja antilietuviškais stereotipais,sušaudė lietuvišką Draučių kaimelį…Lietuviai ,kaip medžiojami tetervinai,nereaguoja į pasiutlenkių siautėjimą Rytų Lietuvoje..20 Vilniaus lenkiškos okupacijos ir 50 rusiškos okupacijos metų gerokai išplovė lietuviams smegenis,jie tapo tetervinais..

  7. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas “Tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su “išorinės valstybės” sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: