I.Jociūtė. Ar mitologija aktuali šiandien? (3)

Indrė Jociūtė | autorės asmeninė nuotrauka

Indrė Jociūtė

Skiriama Džozefo Kembelo  (Joseph Campbell) (1904-1987) atminimui

Ar mitologija yra aktuali tau ir man šiandien? Ar gali į mus prabilti didelių ir mažų tautų legendos, pasakos, padavimai? Ar mūsų religijos tikrai tokios skirtingos? O jeigu anapus visų kalbų, kuriomis kalba išminčiai, paletės mes vis tik atpažinsime metaforas, rodančias ta pačia kryptimi už žodžių, sąvokų, link transcendencijos, ar atpažinsime vektorius vienovės link?

Pradėjau nuo klausimų. Klausti – nuotykio galimybė, o kartais – ir kelionės pradžia. Aš pati gyvai prisimenu, kaip pirmą kartą pamačiau užrašytus iki tol nežinotus vardą ir pavardę – Džozefas Kembelas (Joseph Campbell). Tame straipsnyje tebuvo užsiminta, jog šis mitologas pats savęs klausė, ką daryti, kaip elgtis pasaulyje, kuriame egzistuoja gėris ir blogis. Praplečiant ir paaiškinant klausimą: kaip būti laimingu, matant visą bjaurastį, kuri egzistuoja mumyse ir anapus mūsų, kaip būti geru. Paminėtas atsakymas buvo trumpas: tu visada gali pasirinkti, ką daryti ir ar daryti. Tu visada gali pasirinkti matyti ir daryti gėrį. Ir ši trumpa užuomina mane sugavo, paėmė už rankos ir nuvedė į spalvotą, ryškų, gyvą Dž.Kembelo mitologijos pasaulį. Manau, kad jame kiekvienas ieškantis žmogus atrastų savo Bo medį ar Ariadnės siūlą, pastiprinimą kelionėje su Izaoku ar tabako taikos pypkei.

Džozefas Kembelas

Džozefas Kembelas

Dž.Kembelas buvo pasaulio mitologijų ir religijų tyrinėtojas, rašytojas, pasakotojas. Jis savo knygose, paskaitose ir betarpiškame bendravime su tais, kam buvo įdomu, kalbėjo apie mito reikšmę žmogui, gyvenimą kaip paslaptingą metaforų ir nežinomybės žaismą, gyvenimą kaip galimybę atrasti savo pašaukimą ir savęs tobulinimu paversti šį pasaulį gražesne vieta. Jo idėjos prasiskverbė į kitus mokslus – psichiatriją, antropologiją, o taip pat į kino meną (įkvėpdamos režisierių Džordžą Lukasą (George Lucas) sukurti „Žvaigždžių karus“), literatūrą, pakylėjo ne vieną jo kūrybą atradusį paprastą žmogų. Čia, žinoma, man paprieštarautų pats Dž.Kembelas, mat jis savo gyvenime nesutiko nė vieno paprasto žmogaus… Dž.Kembelas, aplinkinių vadintas velniškai mielu vaikinu, buvo žmogus – ieškotojas, ištikimai sekęs savo palaimos pojūtį (angl. „Follow your bliss“ – kertinė Dž.Kembelo pasaulėžiūros frazė).

Iš Džeimso Džoiso (James Joyce), kurio kūrybą Dž.Kembelas aistringai tyrinėjo, mitologas pasiskolino „monomito“ sąvoką. Monomitas – dėsnių, kuriuos ir pats Dž.Kembelas atpažino pasaulio mitologijose bei religijose, visuma. Tai tam tikra seka įvykių, kurie tikėtinai atsitiks, jei išgirsi ir paklusi šauksmui į savo kelionę, jei pasirinksi keliauti tuo keliu, kuris vadinamas herojaus keliu, arba, kalbant paprasčiau, tuo keliu, kuris tau iš tikrųjų yra skirtas ir kuriame tu atskleisi savyje slypintį asmeninį potencialą. Ne, tai nebus baltu smėliu barstytas takelis. Tai bus pačios baisiausios, kokias įsivaizduoji, kovos su drakonais (savuoju ego, šešėliu), grėsmingai užsiveriančios uolos (dualistinio mąstymo spąstai), tai bus mirtis (nukryžiavimas), o po to, jei pasiseks, įvyks prisikėlimas ir sugrįžimas namo.

Ne, tvirtino Dž.Kembelas, legendos, kurias skiria laikas ir erdvė, nėra skirtingos, jas tik paįvairina geografiniai, socialiniai, kultūriniai savitumai, tačiau esmė jų visų yra perdėm panaši. Ir šio erudito, kuris valandų valandas gebėdavo berti pasakojimus apie tolimiausių pasaulio kampelių papročius ir apeigas, jau niekas negalėjo įtikinti kitaip.

Džozefas Kembelas

Džozefas Kembelas

Šiuolaikinis pasaulis nebetiki ten, aukštai, stūgsančiu Olimpo kalnu, bet ir šiandien Prometėjai gyvena ir miršta tarp mūsų. Dalis šiuolaikinio pasaulio šiandien dar leisis į diskusijas ir pasisakys už Jėzaus gimties iš nekalto prasidėjimo bei prisikėlimo istorinį realumą, tačiau, pasak Dž.Kembelo, rojus nebūtinai susijęs su nekilnojamuoju turtu, o nekaltas prasidėjimas (arba antrasis gimimas) – su biologija. Tai vis psichologinės metaforos, baksnojančios pirštu į kiekvieną iš mūsų, o kartais tiesiogine to žodžio prasme gan stipriai trinktelėjančios per galvą. Kai paliečia mūsų širdis, jos tampa ir kiekvieno iš mūsų gyvenimo galimybėmis.

Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) savo autobiografiniuose užrašuose yra prisipažinęs, kad kartą paklausė savęs, kokia yra jo gyvenimo mitologija, koks tai yra mitas, kuriuo jis gyvena, ir jis suprato, kad to nežino. Tada jis iškėlė sau gyvenimo užduotį, didesnę už visas kitas užduotis – išsiaiškinti, kokia yra jo gyvenimo mitologija. Dž.Kembelas siūlė žmonėms įsivaizduoti, kad jie praranda visa, kas brangiausia: miršta jų artimieji, apleidžia talentai, dingsta patogumai. Tuomet kas tave ir mane palaikytų, kas būtų ta jėga, kuri padėtų mums ištverti? Tai, kas mums padėtų ištverti ir gyventi, būtų mūsų asmeninis mitas.

Rodos, dar taip neseniai, bet jau prieš pusę amžiaus žmogus pirmą kartą apskrido Žemę, nufotografavo ją tokią gražią ir trapią iš taip toli. Toje kelionėje astronautai skaitė Biblijos Pradžios knygą! Tą akimirką tai, kas buvo matyti, ir tai, kas buvo skaitoma, nesusikirto, bet susijungė į gražią visumą atsivėrusioje žmogaus, sugebančio suvokti žodžių-vektorių kryptis, nuostaboje. Tada žmogus žengė žingsnį Mėnulyje. Šis buvo sausas ir be gyvybės, visai ne toks, kokį piešė sužadinta protėvių vaizduotė. Ten, aukštai, niekas nerado Olimpo kalno ir Dievo sosto. Dėl šio išaugusio visatos pažinimo kažkam sueižėjo didžiagabaričių religijų, kurių tiesos per klaidą buvo aiškinamos pažodžiui, konstrukcijos.

Viduramžių pasaulėvaizdisMes tiek daug sužinojome iš įvairių mokslo sričių apie šį pasaulį per pastaruosius šimtą metų, dar tiek daug sužinosime ateityje. Tačiau kai kas žmoguje išlieka nepakitę – tai jo gyvenimo etapai. Žmogus vis dar pereina tuos pačius gyvenimo etapus kaip ir prieš tūkstantmetį: keliauja jaunystės įkalne ir leidžiasi senatvės nuokalne, laidoja artimuosius ir savo neįgyvendintas vizijas, galų gale miršta pats.

Žmogus vis dar grumiasi su pabaisomis ir vaiduokliais, tik dabar dažnai persirengusiais šiuolaikiniais naujais rūbais. Tiems patiems matematikos dėsniams savo darbuose pakluso senovės egiptiečiai, Izaokas Niutonas (Isaac Newton) ir Albertas Enšteinas (Albert Einstein). Bendrystę liudija ir dvasinio gyvenimo dėsniai, lydintys žmogų nuo pat pirmųjų savivokos apraiškų. Mes galime gausias žmonijos patirties žinias panaudoti savo asmeninėje kelionėje ir nėra pabaigos atradimams tiek išorinėje, tiek vidinėje visatose.

Šiame besikeičiančiame pasaulyje, kur mokslo tiesos vis atnaujinamos ir vis labiau kertasi su pažodiniu religinių tiesų supratimu, kur asmeninės laisvės suvokimas skiriasi nukeliavus tūkstantį kilometrų (kartais tereikia apsidairyti aplink), o galutinė tiesa mums galbūt neprieinama, ar mes atpažįstame idėjas, kurios mus sugauna ir priverčia mūsų akis žibėti, kurios išjudina patį mūsų centrą (gilesnį negu ego)?

Ar mes pasirengę priimti išbandymus, kuriuos kelionė į save mums jau yra paruošusi, nepriklausomai nuo išorinių erdvės ir laiko? Ar mūsų pačių gražiausia idėja (mūsų dievas ar mitas, kaip bepavadintume) išgelbėtų mus sunkiausią akimirką?

Taip, ši idėja turėtų daug galimybių tave ir mane išgelbėti. Dėl to yra aktualu leistis į savo vidinės visatos tyrinėjimus. Šiame kelyje mums padės visa, ką žmonės ten, giliai, iki šiol jau atrado – istorijos, kurias žmonės seka, iš epochos į epochą keliaujančios vizijos, skirtingai papuoštos, bet sukurtos tos pačios žmogiškosios sąmonės.

www.medisirupe.wordpress.com

Kategorijos: Lietuvos kelias, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

3 komentarai

  1. Arvydas:

    Patirti – reiškia žmogui, kaip mirtingajam, kaip baigtinei būtybei, nublokštai į baigtinumą, nubrėžiamą horizonto linijos, kaktomuša susidurti su nežmoniškumu.
    Ir kam sveikam žmogui vir bonus , kuriam nereikalingi jogie loginiai ramentai, jokios religijos, jokie autoritariniai bizūnai, jokie piemenys, jokie išganytojai, jokia gnostinė ar fideistinė policija,jokie dievai, jokie šamanai, trumpiau tariant joks / jokios / visuotinybės teroras, be kurio negali gyventi, kurio ilgisi, šaukiasi, maldauja, prašo metafizinis plebėjas, hetero -nomiškas vergas, amžinasis vergas,fanatiškai saugantis ir nešiojantis vergo grandines netgi tada, kai tampa emancipuotu vergu, kai vergo grandinės slepiamos po libertino drabužiais – ir slepiamos taip kruopščiai, taip intymiai, kad net pačiam vergui pradeda atrodyti, jog jis jau nebe vergas, juolab kad nesuskaičiuojamos libertarinės teorijos priverčia vergą būti laisvą, tačiau šis ” būti ” visiškai sutampa su ” atrodyti “, t. y. reali vergo egzistencija išnyksta kalboje, jis naiviai susitapatina su libertarine kalba ir , užuot BUVĘS laisvas, įlenda į kalbos kokoną, sudarytą iš laisvės žargono ir LAISVĖS , KAIP ŽARGONO.
    Žodis theoria, ne tik iškyla iš žodžio theos………

  2. Nuostabus rašinys. Viskas jautriai, tiksliai ir taikliai apsakyta. Jausmas kaip skaitant K.G.Jungą.

  3. Arvydas:

    J. Vaiškūnui. Deja I. Jociūtė kančia supranta kaip patyrimą.O, D. Kembelą gerbiu ir be jokio K.G.Jungo Galiu pateikti kitą požiūrį : Tarkim…
    Poezija nėra nevaržoma fantazija, greičiau ji yra žmogaus atsakas į būties kalbą. Poetas / žmogus / paklūsta būčiai, iš kurios gauna normą, savo gyvenimo / išgyvenimo / matmenimis matuoti. Tikras, ir konkrečiai žmogiškasis buvimo būdas, suponuoja būties pažinimą. Pasaulis atrandamas prieš atrandant daiktus. Žmogaus pasauliškumas įgalina jį sutikti daiktus, o jų fizinis artumas ne.
    Perkūnas atneša dangaus šviesą, o poetas paverčia žodžiu. Tačiau nei poetas , nei dievas nėra eilių /giesmės /autorius. Tai kas įvardijama puikiausias žodžiais, yra šventumas.Šventumas pats ateina į žodį. Šventumas yra gamtos grožis.
    Štai kaip Heidegeris matuoja savo matmenimis graikų šventyklą.
    ” Ji paprasčiausia stovi tarp tarpekliais išraižytų uolų. Pastatas apgaubia dievo figūrą ir leidžia per atvirą kolonadą žvelgti į šventąją vietovę. Šventovės dėka , šventovėje įsikuria dievas. Šitas dievo buvimas jau pats savaime praplečia šventosios vietovės ribas.Tačiau šventovė ir jos aplinkuma nėra neribota. Šventovės pastatas jungia ir telkia aplink save į vieną visus tuos kelius ir takus kuriais vaikščioja gimimas ir mirtis, nelaimė ir palaima, pergalė ir gėda, ištvermė ir žlugimas, kuriais eidamas kiekvienas žmogus gauna savo lemtį.Tų atvirų galimybių svaiginanti erdvė yra šios istorinės tautos pasaulis. Iš jo ji išeina ir jį sugrįžta.vykdydama savo paskirtį.
    Rymo sau pastatas ant plikos uolos. Atrodo , tarsi kas neštų tamsoje iškėlęs nepatogią ir nereikalinga naštą. Atsilaikydamas prieš šėlstančią audrą, jis kartu leidžia suprasti, kas yra audros galia. Akmens spindesys ir spindėjimas, priklausantis nuo saulės malonės, atspindi dienos šviesą, dangaus platybes , nakties tamsą. Pastatas nepajudinamai stovi priešais jūros potvynių bangas ir savo rimtyje išryškina jos siausmą. Medis ir žolė,erelis ir jautis, gyvatė ir žiogas čia įgauna savo išskirtinį pavidalą ir pasirodo, kas jie yra. ”
    Dievas čia parodomas kaip tai, kas iškelia patį šventumą. / šventą visumą / Šioje šventumo šviesoje tampa įmanoma įvairių santykių įvairovė, kuri leidžia žmogui ” išvysti save patį “.ir kuri taip įgalina žmogų rastis savo kelius pasaulyje.
    ….. Iš apavėtų batų, tyliai prabyla į mus, pavargusių kojų žingsniai……..
    Deja religija, ar ekstramali situacija priverčia žmogų pasirinkti vieną iš ” Žodžio Laisvių.”. O kas svarbiausia UAB “Bažnyčia ” spekuliuoja tuo,/ švetumo išgyvenimu / daro biznį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: