M. Kundrotas. Kova su patriotais – jau sisteminis reiškinys (66)

Marius Kundrotas | respublika lt. nuotr.

Marius Kundrotas

Jau trečią mėnesį stebime įdomią, tačiau pavojingą tendenciją. Anksčiau išpuoliai prieš tautiškuosius patriotus (bendrine prasme – tautininkus) paprastai būdavo gana fragmentiški, beveik atsitiktiniai. Dažniausiai užkliūdavo vieno ar kito asmens, organizacijos arba grupės veiksmas, iniciatyva ar tiesiog – išėjimas į platesnes raiškos erdves, augantis populiarumas, šalininkų skaičius. Dabar panašu, jog išpuoliai prieš atskirus subjektus palaipsniui susilieja į bendrą frontą kovoje su tautiškumu apskritai.

Jau 2009-aisiais – Lietuvos jubiliejaus metais – šių išpuolių objektu tapo Lietuvių tautinis centras (LTC), ėmęs organizuoti Nepriklausomybės dienos maršus. Ligtol panašių iniciatyvų būta, kai kurios iš jų pasirodė gana prieštaringai – pasitaikė šovinistinių ir smurtinių šūkių, nieko bendro su lietuvybe neturinčios simbolikos. LTC užsibrėžė tikslą ne tik atstovauti tautiškosioms vertybėms, jas puoselėti ir plėtoti, bet ir civilizuoti – suteikti nuoseklumo, atrasti gelmę, atskleisti pozityvumą. Didžiuma prieštaringų elementų iš maršų – dingo.

Atrodė, jog pats laikas džiaugtis: ekstremizmo apraiškas keičia kultūringas nacionalizmas. Išėjo priešingai – būtent ši tendencija kosmopolitizmo fanatikus tik suerzino. Žinoma „Naujosios kairės“ ideologė Nida Vasiliauskaitė prabilo gana atvirai: toks nacionalizmas – dar blogesnis. Jį sunkiau pulti. Reikia labiau pasistengti, ieškant argumentų. Užtai pirmiausiai reikia sunaikinti „gerąjį nacionalistą“ (pačios N. Vasiliauskaitės terminas), nes jis maišo visas kortas.

Neilgai trukus prasidėjo išpuoliai prieš valdančiosios partijos – Tėvynės sąjungos – Tautininkų frakciją. Pirmu taikiniu tapo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka, principingai pasipriešinęs lytinių iškrypimų propagandai. Po kiek laiko atėjo frakcijos lyderio Gintaro Songailos eilė – už valstybinės kalbos gynybą nuo lenkų šovinistų jis pats apšauktas šovinistu. Nervingas publicistas Kristupas Sabolius net įvardijo G. Songailą „žudiko“ Netimero žyniu. Nepasivarginta net pasitikslinti istorijos – sumaišant Netimerą su jo broliu Zebedenu (spėjamai – Sebeda).

Įdomi buvo pačios partijos vadovybės reakcija. Dar Sąjūdžio laikais „radikalo“ etiketę gavusio K. Uokos narystė šioje partijoje – sustabdyta, o gerokai „sukalbamesniu“ laikytas G. Songaila iš jos – pašalintas. Tautininkų frakcijos vicepirmininkui Arvydui Radžiūnui taip pat parodytos durys, o daugelis tautininkų Akmenės ir Joniškio skyriuose, tautininkams jungiantis į Tėvynės sąjungą – apskritai nepriimti. Šių metų vasarą frakcija priversta trauktis iš partijos gretų.

Pasirodžius iniciatyvoms atkurti savarankišką tautininkų partiją, prasidėjo kažkas panašaus į isteriją. Lietuvių tautininkų sąjūdžio (LTS) ir Tautininkų sąjungos (TS) iniciatyvinės grupės iš karto priskirtos radikalų, o tarp eilučių – ekstremistų stovyklai. Šių grupių atstovai Gintaras Songaila, Ričardas Čekutis, Tadas Dapšys imti vaizduoti vos ne grėsme valstybei, tik neaišku – kuriai.

Propagandinės kovos kulminacija galima laikyti šmeižto kampaniją prieš visuomeninę-kultūrinę Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą (LTJS). Jei LTS, TS, iš dalies – LTC – pretenduoja į politinį vaidmenį, tai LTJS pabrėžtinai įsivardija nepolitine organizacija. Tai negelbėjo. Dusyk Tolerantiško (?) jaunimo asociacijos (TJA) rūpesčiu užblokuotas LTJS priėmimas į Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą (LiJOT). Šią vasarą užkliuvo LTJS organizuota lietuvių-latvių ir Šalčininkų krašto jaunimo stovykla „Mūsų šaknys – baltai“.

Dar XIX a. vokiečių kalbininko Ferdinando Neselmano (Ferdinand Nesselmann) įtvirtinta „baltų“ sąvoka politinės ir žurnalistinės konjunktūros atstovams atsidavė rasizmu, o jaunatviškai žaismingas siūlymas keikūnams išsiplauti burnas – žmogaus teisių pažeidinėjimu. Nors organizacijos vadovas Julius Panka apie valandą televizijos laidoje aiškinosi, kas iš tiesų turėta mintyje, buvęs Lietuvos (?) saugumo departamento vadovas Mėčys Laurinkus visa tai paskelbė demagogija. Ateina laikai, kada atsiranda žinovų, geriau žinančių mūsų mintis už mus pačius.

Nuomonių laisvė iš principo reiškia laisvę net patiems keisčiausiems komentarams, kol jie nepereina į atvirą melą. Vis gi ir tuo neapsiribota. Jau prasidėjo teisinė kova. Už aktyvią pilietinę poziciją prieš Lenkų rinkimų akcijos proteguojamą Armijos krajovos banditų garbinimo akciją suimti LTC nariai Paulius Peciulevičius ir Mindaugas Pukšta, po kiek laiko – dar dešimt asmenų.

Jei ligšiol buvo žaidžiama, skaldant tautininkus į nuosaikiuosius, radikaliuosius, kraštutiniuosius, vienais atvejais paglostant vienus, kitais atvejais pagrasant kitiems, tai dabar jau akivaizdu, kad šis žaidimas ligtoliniams žaidėjams įgriso. Per pastaruosius tris mėnesius puolimas tapo sisteminiu, planingu, organizuotu. Puolamos ne tik politinės, bet ir visuomeninės, kultūrinės organizacijos. Jau nebekeltų nuostabos, jei būtų užpultas liaudies dainų ar šokių ansamblis – už dalyvavimą kokiame nors konjunktūros nepalaimintame renginyje.

Žinoma, neatsargūs ir neišmintingi atskirų veikėjų žodžiai ir veiksmai šiame kontekste – lyg alyva ugniai. Vis gi šiandien priešais įvardijami visi. Visi, kas tik siekia lietuviškos Lietuvos. Nesvarbu – ar jie patys tam suteikia pagrindo, ar ne. Anot sovietinių teisininkų priežodžio – raskite žmogų, straipsnį surasime.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: