B.Genzelis. Kai išdavystė tampa gyvenimo Norma… (34)

Bronislovas Genzelis

Bronislovas Genzelis

Daugiau kaip du dešimtmečius gyvename nepriklausomoje valstybėje. Prieš kelias dienas savo nepriklausomybės du dešimtmečius de facto atšventė latviai ir estai. Prieš tuos dešimtmečius skambėjo mūsų tautų vienybė. O dabar? Apie tai teko nuoširdžiai pasišnekėti su tuometiniais Latvijos ir Estijos vadovais.

Rygos ir Talino iškilmėse išklausiau įspūdingą Švedijos Rikstago vadovo Per Westerberg kalbą, kurioje pastarasis įrodinėjo, jog  Šiaurės Europos šalys (Estija, Latvija, Lietuva, Islandija, Norvegija, Suomija, Švedija) turi veikti išvien ir būti atsvara plintančiam globalizmui, kad šios šalys turi tiesti viena kitai pagalbos ranką.

Taip, dabar dar Latvijoje ir Estijoje nėra mūsų nedraugų. Tačiau pasitikėjimas mumis išblėsęs. Kodėl? Apie tai ir norėtųsi pasidalinti mintimis.

Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos Liaudies frontai veikė išvien. Tik naivuolis gali galvoti, kad mes vieni galėjom tapti nepriklausomais. Bet kai reikėjo paramos iš mūsų vyriausybės, prasidėjo išdavystės.

Prisiminkime pirmus žingsnius nepriklausomybės link. Savo mintinguose kalbėjome, kad Lietuvos įstatymai turi būti viršesni už Maskvos. Estijos TSR Aukščiausioji Taryba tuo klausimu priėmė atitinkamus įstatymus, o Lietuvoje? Nors ir buvo sutarta, jog ir Lietuvoje bus taip pasielgta.

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba turėjo tai svarstyti 1988 lapkričio 18 d.. Deja, tas klausimas dingo iš sesijos darbotvarkės. Meluota, kad tokio susitarimo nebūta.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Estijos pasiūlymu  surengtas „Baltijos kelias“. Ir vėl tuometinių mūsų Respublikos vadovų jame nebūta, nors irgi buvo sutarta. Ir vėl meluota, nes Maskva pagrasino. Mūsų veikėjai išsigando, estų ne. Tik Lionginas Šepetys vyriškai prisipažįsta: „Pasielgėm kaip tipiški bailiai…“ Ir tiek gerai.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų užmezgė ryšius su Lenkijos „Solidarność“.  Bendrauta sėkmingai. Pora dešimtmečių normalūs buvo ir tarpvalstybiniai santykiai, nepaisant Lenkijoje veikusios „Kresų“ organizacijos, kuri niekaip nepajėgė suvokti, kad Lietuva nėra Lenkijos dalis. Ankstesnėms Lenkijos vyriausybėms jos poveikio neturėjo, kaip ir neturėjo plataus gyventojų palaikymo.

Pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Vydackis visapusiškai stengėsi palaikyti kuo geriausius santykius su Lietuva.  Jis atsiribojo nuo „autonomininkų“. Dabar situacija iš esmės pasikeitė. Priežastys?

Mūsų žiniasklaidoje  vienas po kito pasirodo straipsniai, teigiantys, esą 1918m. vasario 16d. Aktas buvo klaida (reikėjo atkurti Abiejų Tautų Respubliką, kurioje lietuviams pakaktų autonomijos, ką ir įrodinėja „Kresai“). Antra, Prezidento Valdo Adamkaus pozicija, svarstant Lisabonos deklaraciją – Lenkijos ir Čekijos vyriausybės siekė labiau įtvirtinti savo valstybių teises Europos Sąjungoje, o V. Adamkus, be Estijos ir Latvijos prezidentų pritarimo, ėmėsi advokatauti  globalistinėms idėjoms (šie veiksmai Estijoje ir Latvijoje nepamiršti). Vėliau mūsų Prezidentas gyrėsi, esą jam pavyko palenkti Lenkijos vyriausybę.

Šis veiksmas impulsavo antilietuviškas nuotaikas Lenkijoje: vieniems – lietuviais niekada negalima pasikliauti; kitiems gera proga aitrinti revanšistines nuotaikas Lenkijoje. Prie to prisidėjo Voldemaro Tomaševskio kampanija, suradusi palankią dirvą  atgaivinti „autonomininkų“ idėjas. Jos rado „teorinio“ pagrindimo ir  Lietuvos rašėjų, teigiančių esą dėl Vilnijos problemos atsiradimo kalti patys lietuviai, tarpe. Mūsų valstybė demonstruoja savo bejėgiškumą. Kodėl ja nepasinaudojus?

Teismo sprendimai nevykdomi ne tik Vilnijoje. Čia ne vien gatvių pavadinimų problema. Palanga lyg tai nieko bendro neturi su LLRA. Čia įsitaisė olandai. Jaučiasi taip, kaip savo laiku Indonezijoje. Indonezija išsivadavo iš kolonijinio jungo. Ir Palangos meras, ir prokurorai kapituliuoja prieš ateivių savivalę.

Mūsų ministrai nieko kito nesugeba kaip tęsti išdavystės temą. R.Šimašius dar prieš tapdamas ministru įrodė, jog už pinigus jis viską gali. Žiniasklaida paviešino jo darbelius, bet tai nesutrukdė jam tapti teisingumo ministru. Čia ir atsiskleidė visas jo talentas. Jeigu jis suformavo savo kabinetą iš tešlagalvių, matomai, tokie jam reikalingi.

Kai Lietuvos disidentai buvo kalinami, užsienyje veikė jų šeimoms pagalbos fondai. Jų sudarytojai nebuvo išduodami KGB. Kai gimė Sąjūdis, Julius Juzeliūnas atidarė savo vardu sąskaitą. Į ją iš įvairiausių šaltinių plaukė pinigai. Taip galėjo išgyventi Sąjūdis. Negi to nežino šimašiai ir jų bendrai? Išdavystė yra išdavystė. Ją teisinti gali nebent tas, kuris pats savo jaunystėje pajutęs, jog jo klasės draugas nepritaria trėmimams, informavo „kam reikalinga“ tokia žinia, kad šie vaikinuką patupdytų už grotų. Istorija kartojasi: išdavėm estus, dabar baltarusius. Tiesa, pirmu atveju niekas dėl to neatsidūrė kalėjime. Dabar žymiai skausmingiau. Čia tiesioginis žmonių išdavimas, kuris nelabai skiriasi nuo laisvės kovotojų išdavimo gestapininkams ar kagėbistams. Baisiausias nuopuolio požymis – išdavystes išteisinimas. Tai privalome įsisamoninti. Ši išdavystė turės mums liūdnas pasekmes.

Kaip klostysis mūsų santykiai su Baltarusija, jei dabartinė opozicija atsidurs valdžioje? Negi leisime, kad pasaulis į mūsų valstybę žvelgtų kaip į nepatikimą? Seimas privalo įvertinti tai kas atsitiko. Negi ir seimūnai galvos taip, kaip A.Kubilius, esą nieko ypatingo neatsitiko?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *