J.Trinkūnas. Romuvos kelias (5)

Zenonas Rombergas

Zenonas Rombergas

Santuokos prie aukuro ugnies darosi vis populiaresnės Lietuvoje. Kažkoks vidinis poreikis traukia jaunas lietuvių besituokiančių poras prisiekti ištikimybę ant piliakalnio ar kitoje istorinėje vietoje. Buvome pakviesti atlikti sutuoktuvių apeigą ant Vieškūnų piliakalnio. Tai vienas iš didžiausių Kauno marių pakrantės piliakalnių, atrastas visai neseniai 1992 metais.

Besituokiančio pavardė Rombergas man priminė kadaise pažinoto Intos lagerio romuviečio pavardę. Kai paruošėme apeigų aukurą, mus nustebino kaip tik tuo metu prie aukuro atšliaužęs žaltys…

Bet netrukus teko nustebti ir dar daugiau. Priėjusi jaunojo motina man įteikė knygą „Mūsų senelis Zenonas Rombergas“. Pavartęs supratau, jog tai labai svarbi knyga apie mažai žinomą Intos lagerio Romuvą. Prisiminiau kaip maždaug prieš 20 metų su Vytautu Bieliausku lankiausi pas Zenoną Rombergą ir išgirdau pasakojimą apie Romuvą, slaptai veikusią Stalino lageriuose (Intoje ir Vorkutoje). Paskui Vilniuje aplankėme  Stasį Jameikį, svarbų Romuvos tradicijos žmogų, su kuriuo kalbėjome apie  Domą Šidlauską – Visuomį, 1930 m. įkūrusį atnaujintos lietuvių religijos Romuvą Bradesiuose prie Sartų ežero. Čia pat buvo ir Jameikio gimtinė. Ten Jameikis ir patyrė Romuvos idėjų įtaką. Atėjus sovietams, Jameikis pateko į pirmųjų išvežimų bangą, patyrė visus lagerių baisumus. Tuo metu kai lankėme Jameikį jau buvo Sąjūdžio metai, bet jis dar kalbėjo labai atsargiai, buvo labai gyvenimo išvargintas. Netrukus po susitikimo jis ir mirė.

Zenonas Rombergas

Zenonas Rombergas

Knygoje apie Rombergą skelbiami ne tik prisiminimai, bet ir įvairūs straipsniai, netgi saugumiečių rašiniai. Šių tekstų skaitymas dažnai kelia šiurpą. KGB-istai Romuvos idėjas vertino kaip didžiai reakcingas ir tiesiog nusikalstamas.

Rombergas  prisimena 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kuriame aktyviai pats dalyvavo. Jis rašo: “Reikia pasakyti, kad visų kovų metu nė vieno vado nemačiau.Tauta sukilo ir be vadų.Tapo aišku, kad iš vieno patekome į kito žvėries nagus“.

1942 m. Rombergas įstojo į Lietuvos Laisvės Armiją. Vėliau jis buvo su parašiutininkų grupe pasiųstas kovoti prieš sovietus. Po įvairių sunkių išgyvenimų partizanaujant, Rombergas suimamas ir po ilgų tardymų nuteisiamas kalėti 20 metų. Jo gyvenimo karo ir pokario metais istorijos įvairios ir dramatiškos. 1957 m. Rombergas buvo paleistas į laisvę.

Intos Romuvos ženklas (kairėje) ir Alytaus (Rombergo) Romuvos ženklas (dešinėje)

Intos Romuvos ženklas (kairėje) ir Alytaus (Rombergo) Romuvos ženklas (dešinėje)

Apie lagerių „Romuvą“  Rombergas rašo: „1952 m. lapkričio mėn. į baraką užėjo aukštas besišypsantis vyras ir prisistatė: – Esu Stasys Jameikis iš Kauno. – Tai buvo doras svajotojas, lagerio senbuvis, turintis draugų visur. Stasys buvo 1941 metų tremtinys. Studentas humanitaras. Daug išgyvenęs, kentėjęs, tapęs invalidu ir stebėtinai išlaikęs dvasios pusiausvyrą, meilę žmonėms ir savo Tėvynei. Stasys dalijosi savo svajonėmis. Artimiausias jo tikslas ir rūpestis buvo, kaip išlaikyti lietuviškus papročius bei siekti proto aukštumų čia, dabar, kol ateis laisvė Lietuvai. Tuo mes neabejojome. Stasys pasiūlė įkurti pogrindinę tautinio atgimimo ir švietimo organizaciją (Romuvą). Joje buvome mūsų ketvertas ir Irena iš moterų zonos. Prasidėjo įstatų ir programos kūrimas dabar ir ateityje. Man paklausus, ką reikės daryti su komunistais ateities Lietuvoje, Stasys atsakė:  –  Nieko. Mūsų per mažai, kad galėtume kerštauti ar naikinti vienas kitą. Dalyvavusius tautos naikinime ir trėmime nuteis teismai. Toks atsakymas  mus visus patenkino. Programoje artimiausiu laiku, kol ateis, visomis priemonėmis, literatūra, pokalbiais, dalyvavime kultūriniuose renginiuose, stengtis išlaikyti dvasios stiprybę, nenužmogėti ir puoselėti meilę žmogui ir Tėvynei.

Rombergas  nupiešė simbolinės nosinaitės piešinį su „Romuvos“ herbu, kurį Irena perkėlė į penkias šilkines nosinaites.  Ir taip, gruodžio penktos dienos vakarą ( 1952 m.), prie barako, paspaudėme vienas kitam rankas ir pasižadėjome visas jėgas atiduoti užsibrėžtam tikslui. Taip gimė Intos „Romuva“. Tačiau jai teko sunki dalia. Po Stalino mirties, Jameikio dėka, pavyko grįžti į Pirmą OLP‘ą (lagerį). Čia lietuvių bendrija buvo susiskladžiusi į kelias tarpusavyje besivaidijančias grupes. Ypač „Genelio“ (Trakimo), leitenanto Ganiūno, advokato Černiaus ir kai kurių kunigų grupuotė priešinosi  bent kokiam švietimui. Tautiečiai, skaitantys knygas ar dalyvaujantys kultūriniame gyvenime, buvo terorizuojami ir persekiojami. Priėjo iki „Genelio“ suorganizuoto „tautos teismo“, kuriame paskelbtas nuosprendis – mirties bausmė Gerardui Binkiui (poeto K.Binkio sūnui), man, Sargautui ir Vytautui Bieliauskui. Nuosprendžio kopiją išsiuntė į Lietuvą. Teko susirūpinti, ne tiek savo saugumu, kiek užkirsti kelią šitoms beprotybėms./…/ Į laisvę buvau paleistas  1957 m. sausio mėnesį“.

1967 metais, kai Kernavėje jaunimo Ramuva pradėjo savo veiklą, organizuodama pirmąją Rasos šventę, Zenonas Rombergas buvo iškviestas į KGB rūmus.

„Majoras  Karpuchinas pasiūlė atvirai papasakoti apie antitarybinę veiklą. Pareiškiau, kad neturiu laiko ir nejaučiu poreikio tokia veikla užsiimti. –  O Romuva ? –  Pasakiau, kad tai buvo nužmogintų žmonių pastangos pasijusti, nors ir lageryje, žmonėmis. Kad iš mūsų viskas buvo atimta, bet svajonių Stalino pakalikai atimti negalėjo. Karpuchinas pasakė, kad orderiai mūsų areštui paruošti. Ar būsime areštuoti, priklausys nuo mūsų pasiteisinimo ir įrodymų, kad išėję iš lagerio jokia veikla neužsiėmėme.

Po kelių savaičių „Tiesoje“ per septynis numerius pasirodė straipsnis „Iš klampynės“, po to paskelbtas knygoje „Nematomas frontas“ (1967). Straipsnyje rašoma apie Romuvos idėjas. „Ypač laki buvo Jameikio fantazija, kai jis pradėdavo dėstyti savo projektą apie naują Lietuvos sostinę Romuvą. Jis ir vietą jau turėjo parinkęs – prie Sartų ežero, netoli savo gimtinės. Braižydavo naujo miesto planą, gatves, aikštes, planuodavo, kur statys įstaigas, teatrus. Tokių kalbų vaisius – mintis sukurti antitarybinę organizaciją – Romuvą”.

Daugiausia straipsnyje rašoma apie saugumiečių vykdomą „Romuvos“ likvidavimo operaciją (tardymus). „Kelintos jau išpažinties klausėsi senas čekistas Kasputis. Rombergas kalbėjo iš širdies, gerokai nervindamasis. Jo rankos virpėjo… Ir pabaigoje majorą paklausė viršininkas: – Ar galima manyti, kad su „Romuva“ baigta? – Manau, kad taip.

Dar kartą buvau iškviestas į Vilnių. Karpuchinas pareiškė, kad visą medžiagą peržiūrėjo Sniečkus ir, neradęs  antitarybinės veiklos bei priešiškumo komunistams, liepė bylą nutraukti. Be to, pasakė, kad „Romuvos“ veikla, jau likvidavus lagerius, tęsėsi Vorkutoje.”

1991 metais Alytuje „Mūzos“ svetainėje susirinko senieji ir naujieji romuviečiai, ketindami atkurti veiklą. Romuvos veteranai papasakojo apie Intos Romuvą. Z.Rombergas kalbėjo, jog „reikia kviestis jaunimą, jis mūsų viltis ir ateitis. Aš pensininkas. Ne ką benuveiksiu…“

Rombergas buvo teisus, nauji laikai ir nauja karta įtakojo Romuvos turinį ir pavidalą. Tradicija buvo perduodama nuosekliai, nors Romuva jau buvo kiek kitokia. Folklorinio ir kraštotirinio sąjūdžio žmonės ėmė telktis į Romuvą. 1992 metų pradžioje susibūrusi Romuvos religinė bendruomenė buvo įteisinta oficialiai.

Giedrės ir Pauliaus Rombergų santuoka Vieškūnų piliakalnyje | K.Bingelio nuotr.

Giedrės ir Pauliaus Rombergų santuoka Vieškūnų piliakalnyje | K.Bingelio nuotr.

Giedrės ir Pauliaus Rombergų santuoka Vieškūnų piliakalnyje | K.Bingelio nuotr.

Giedrės ir Pauliaus Rombergų santuoka Vieškūnų piliakalnyje | K.Bingelio nuotr.

Giedrės ir Pauliaus Rombergų santuoka Vieškūnų piliakalnyje | K.Bingelio nuotr.

Giedrės ir Pauliaus Rombergų santuoka Vieškūnų piliakalnyje | K.Bingelio nuotr.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *