M.Kundrotas. „Kilnaus laukinio“ mitas. Kultūra ir politika (18)

M.Kundrotas

M.Kundrotas

„Laukinio“ sąvoką įprasta vartoti vienoje antonimų poroje su epitetais – „kultūringas“, „civilizuotas“, „rafinuotas“. Vis gi jau žymus prancūzų antropologas Klodas Levis-Strosas įrodė, kokia ši priešprieša dirbtinė, šališka ir santykinė.

„Laukinis“ – „laukų gyventojas“ – tapatinamas veikiau su gyvūnijos, nei su žmonijos pasauliu, geriausiu atveju – laikomas tarpine grandimi. Ši kategorija kyla iš sampratos, jog žmonių pasaulis – tai pirmiausiai (arba vien) mūsų pasaulis, kitaip tariant – pasaulis, kuriam priklauso asmuo, vartojantis šią sąvoką.

Daugelis pirmykščių tautų savo tautovardžiais pasirinko sąvoką „žmonės“ – apačai ir navahai Šiaurės Amerikoje, chantai ir mansiai Uralo krašte, eskimai Šiaurės vandenyno pakrantėse. Jų protėviams sava tauta reiškė visą žmoniją, už jos ribų, geriausiu atveju – svetimieji, blogiausiu – gyvuliai, piktosios dvasios, laukiniai. Žmonijos raidos kelyje toks primityvus etnocentrizmas įgavo rafinuotesnes formas. Atsirado bendri „tautovardžiai“ svetimiesiems: graikams tai buvo „barbarai“, žydams – „gojai“, japonams – „gaidzinai“.

Skirtingų kultūrų sandūrose prieita iki tokių tragikomiškų istorijų, jog ispanams siuntinėjant komisijas ištirti, ar indėnai turi sielas, pastarieji skandindavo ispanus vandenyje, siekdami išsiaiškinti – ar jų lavonai pūva, ar ne. Iš tokios abipusės supratimo stokos K. Levis-Strosas daro išvadą: barbaras – pirmiausiai tas, kuris tiki barbariškumu.

XVIII a. Europoje „laukinio“ sąvoka staiga išgyvena lūžį. Prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso įveda „kilnaus laukinio“ sampratą. Ji tiesiogiai išplaukia iš šio mąstytojo minties – „atgal į gamtą“. Jei ligtol „laukinis“ reiškė buką, žiaurų, kvailą žmogų, tai nuo tol tai ėmė reikšti nuoširdų, garbingą, paprastą – gerąja šio žodžio prasme. Ž. Ž. Ruso ir jo sekėjai žmonijos ydas susiejo su civilizacija – iš jos kildindami godumą, apgaulę, net ir tą patį žiaurumą, kuris anksčiau priskirtas „laukiniams“.

Žmogus iš prigimties esąs geras, tik jam nereikia trukdyti skleistis – šią idėją pasigavo daugelis liberalų, plėtodami ją iki pat šių laikų. Kuo arčiau gamtos – tuo daugiau gėrio, ir atvirkščiai.

Vienas kraštutinumas keitė kitą. Nuo tol Vakarų pasaulyje ksenofobija ir ksenofilija žengė lygiagrečiai – vienais laikotarpiais įsivyraudavo viena, kitais – kita, bet visąlaik abi turėdavo savų atstovų.

Jau XIX a. daugelis Vakarų intelektualų ir dar daugiau pseudointelektualų ėmė diegti savotišką madą – kultūrinę saviplaką. Šiuo pagrindu sukurta gausybė mokslinės, dar gausiau – grožinės litetatūros, gal kiek mažiau dailės ir scenos kūrinių. Tai galima suprasti kaip humanistinę rezistenciją prieš Vakarų civilizacinį, politinį, o neretai – ir karinį imperializmą. Vis dėlto gan dažnai savųjų smerkimas ir svetimųjų garbinimas taip stipriai peržengdavo tiesos ir sveiko proto ribas, jog jau po gero šimtmečio nuo „kilnaus laukinio“ mito gimimo jis ėmė kelti juoką.

XIX a. II-oje – XX a. I-oje pusėje kūręs konservatyvus anglų mąstytojas Gilbertas Keitas Čestertonas leido sau pasišaipyti – „šie žmonės įsivaizduoja, jog visur, kur dar nebuvo įkėlę kojos europiečiai, žydėję tik rojaus sodai“. Iš tiesų taip nebuvo. Actekų ir majų, papuasų, daugelio Afrikos genčių kultūros buvo daug žiauresnės už įsibrovėlių europiečių. Jau nekalbant apie kitas ydas – paleistuvystę, godumą, savanaudiškumą. Vienoje gentyje dirbęs krikščionių misionierius tiesiog pasimetė, kai papasakojęs istoriją apie Judą Iskarijotą sulaukė pasigėrėjimo šūksnių – koks apsukrus vaikinas!

Tūkstantmetėje kinų kultūroje dar XIX a. mergaitėms žalotos pėdos, dabartinėje Kinijoje verdamos sriubos iš savo pačių kūdikių. Indijoje dar Žiulio Verno laikais degintos našlės. Daugelyje islamo šalių moterys, apkaltintos paleistuvyste, praktiškai neturi galimybės apsiginti ir pasmerkiamos myriop. Įvairiose kultūrose galima rasti savų dorybių ir savų ydų, nes jas kuria žmonės. Ne dievai.

„Kilnaus laukinio” įvaizdį ypač išplėtojo literatai. Kam neteko skaityti išties puikių, įdomių ir tikromis dorybėmis spinduliuojančių Džeimso Fenimoro Kuperio, Karlo Majaus, Lizelotės Velskopf-Henrich knygų apie indėnus? Įdomu dar ir tai, kad šios knygos pasirodė jau tuomet, kai indėnų likimas praktiškai buvo nulemtas.

Indėnai nebuvo vieninteliai. Tarp daugelio romantizuotų egzotiškų Vakarams tautų buvome ir mes – lietuviai. Iš dalies – „kilnūs laukiniai”, kadangi niekaip neįsikomponavome į moderniąją Vakarų civilizaciją, iš kitos pusės – „užmirštųjų civilizacijų ainiai”. Tai – dar vienas vertybėse ir tapatybėse pasiklydusių Vakarų mitas, imtinai – nuo pat Platono Atlantidos.

Jau XIX a. prancūzų rašytojas Prosperas Merimė, anot istorikų – neblogai mokėjęs lietuviškai – sukūrė puikų romaną „Lokys” apie lietuvių grafą Šemetą. Ne, ne tą, kurį už bausmę pasiuntėme Briuseliui. Nors – tikėtina – giminaitį. Anas buvęs vilkolakis, pasiversdavęs lokiu. Lietuva jau tuomet Vakarams buvo pasakų šalis.

Vokiečių valdžia XIX a. iš biudžeto finansuodavo lietuvių kultūros draugijas. Lenkų rašytojai Adomas Mickevičius ir Juzefas Kraševskis prirašė puikių poemų bei romanų apie lietuvių senovę. Domėtis išmirštančia tauta buvo tiesiog gero tono ženklas. Kaip ir indėnais. Nelabai kas tikėjosi, jog lietuvių tauta atgims ir dar atkurs savo valstybę. Lenkų politikai tiesiog pasiuto: „čia – jau ne tie lietuviai, apie kuriuos rašė Mickevičius!” Vokiečių valdininkai irgi nebuvo labai patenkinti, lietuvių kalbą ir kultūrinę saviraišką vokiečių valdose imta vis labiau riboti.

Atskiras reiškinys Vakarų kultūros filosofijos diskurse – Rusija. Nors tai buvo ir liko didžiulė, galinga imperija su stipria institucine struktūra, Vakarams ji niekada netapo sava. Tai suteikė Rusijai ypatingą statusą. Iš dalies ji pati įsiteko į „kilnaus laukinio“ sampratą. Net Ž. Vernas, romane „20 000 mylių po vandeniu“ princo Dakaro lūpomis žiauriausiai išplūdęs „civilizuotųjų tautų imperializmą“, kitoje knygoje – „Caro kurjeris“ – garbina rusišką dvasią, atsispyrusią… jos pavergtoms Vidurinės Azijos tautoms.

Visa tai leido rusų šovinistų ideologui Michailui Zadornovui, iš profesijos – humoristui, neblogai sutariančiam su pačiu Vladimiru Žirinovskiu, ištarti: skirtingai, nei amerikiečiai, mes savo „indėnų“ – udegėjų su nanajais – nenaikinome. Iš tiesų skirtumas – visai kitur. Indėnų genocidas Vakaruose buvo plačiai nušviestas. Rusijos pavergtų tautų – ne.

Indėnai, baltai, indai moderniesiems Vakarams buvo įdomūs tik tiek, kiek tai buvo romantizuotos praeities tautos, ir tik tol, kol jos buvo tokios. Nežiūrint romantinio literatūrinio patoso, nėra jokių duomenų, jog Vakarų šalių humanistai būtų masiškai vykę savanoriais grumtis Tašunkos Vitko sijų ar indų sipajų kovose su imperialistais. Net į Lietuvą 1863–1864 m. sukilimo paremti vyko vienintelis laivas su ginklais – „Džeksonas“, ir tas pats – pavėlavo.

1989–1991 m. Lietuvai dar kartą keliantis iš užmaršties, Vakarų šalių elitai anaiptol neskubėjo džiūgauti ir priimti mūsų šalį į laisvųjų valstybių draugiją. Išimtis – nacionalistai. Kai Fransua Miteranas mus vadino apgailėtina tautele, niekada nemačiusia tikros laisvės ir demokratijos, ne kas kitas, o Žanas Mari Le Penas ištarė: laisvę Lietuvai!

Jau vien dėl to, dėl šimtametės istorijos, dėl šiandienos realijų, keista Lietuvos politikų ir kultūrininkų identifikacija su Vakarais. Lyg užtektų baltosios rasės ir krikščioniškosios tradicijos duomenų, atmetant tautinės būties savitumą. Patiems Vakarams to aiškiai neužtenka – ar dar mažai liudija mistralių, nordstrymų, golovatovų atvejai? Mus kur kas daugiau dalykų sieja su Trečiuoju pasauliu – Artimaisiais Rytais, Pietryčių Azija, Lotynų Amerika. Identifikacija su Vakarų imperialistais primena rusų neonacių identifikaciją su hitlerininkais, desperatiškai įrodinėjant – „mes irgi arijai!“ Nors patys hitlerininkai taip nemanė.

Šiandieninis Vakarų pasaulis žengė dar vieną žingsnį. Jis jau tariasi priimantis „kilnų laukinį“ į savo namus. Bet kartu drįsta paišyti šlykščias jo pranašų karikatūras, plėšyti jo kultūros apdarus, o svarbiausia – humaniškai ir demokratiškai bombarduoti „kilnų laukinį“ jo paties namuose.

Neseniai lietuvis, priklausantis centristinei partijai, dalijosi savo įspūdžiais iš pokalbio su Švedijos „multikultūralistais“. Užteko jam užsiminti, jog arabams Europoje – ne vieta, kad super tolerantiški švedai užriestų nosis ir pasakytų: mes – aukščiau už jus, lietuvius, nes mes arabų Europoje – laukiame. Jei ne tai, ką dar galima laikyti loginiu ir moraliniu prieštaringumu?

Antrojo pasaulinio karo metais britai, kovoję su vokiečių naciais, paišė karikatūras, kuriose japonai vaizduoti beždžionėmis su automatais. Gerokai vėliau Amerikos kariui negrui, grįžusiam iš Vietnamo karo ir prisėdusiam „tik baltiesiems“ rezervuotoje viešojo transporto vietoje, išdurtos akys. Policininkas jam tiesiai pasakė: prakeiktas nigeri, jei nematai, kas čia parašyta, nebematysi nieko!

Ksenofobija ir ksenofilija dažnai susipina. Išaiškėjus hitlerinio režimo siaubams, dažnas vakarietis į tai reagavo tiesioginio liudininko žodžiais: nesuprantu, kaip civilizuoti žmonės galėjo taip elgtis su kitais civilizuotais žmonėmis! Nuo anglų-būrų karo buvo praėję vos keturi dešimtmečiai, nuo Amritsaro žudynių Indijoje – dar mažiau. Pats Antrasis pasaulinis karas baigėsi Hirosimos ir Nagasakio civilių skerdynėmis – atleiskite, sprogdynėmis. Imperializmas „barbarų“ kraštuose nesukėlė tiek siaubo, kiek europiečių imperializmas prieš europiečius. Negras, indas, japonas atrodė mažiau vertas už europietį lenką ar tokiu pat europiečiu laikytą žydą.

„Laukinio“ mitas – baisus. „Kilnaus laukinio“ – taip pat. Už šių sampratų pranyksta žmogus. Konkretus žmogus. Su savo pliusais ir minusais. Užmirštama tai, kas bendra, o kitais atvejais – tai, kas skirtinga. O juk kiekvienas iš mūsų – savitas. Kiekviena tauta – savita. Ir niekas neturi teisės primesti kitiems savojo žmogiškumo mato.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

18 komentarų

  1. l:

    Šitas žmogus negali į iš esmės teisingus pastebėjimus neprimaišyti nacionalistinio raugo, todėl galutinis įspūdis- slogus. O gal aš jau nebegaliu ramiai priimti Kundroto minčių po to, kai pamačiau jo nuotrauką su nacistiniu gestu…? Nebetikiu jo viešumai skirtais žodžiais.

  2. tikras lietuvis:

    Pritariu autoriui: niekas neturi teisės primesti kitiems savo nuomonės.

  3. Vilmantas Rutkauskas:

    Gintaras Beresnevičius įžvalgose kiek kitoks: net šiandieninio laukinio lietuvio akyse ir išlikusiame būde (buda-?) jis įžvelgia TIK teigiamumą – savybes (paklusnų klastingumą-slaptai saugant pasipriešinimą, ir koncervatyvumą – “laukinių”, t.y.etninių tradicijų ilgesį…), kurios tiesiog padėjo ir padeda išlikti visuomet skaitlingesnių misio-nierių (krikščionių) ir kitų okupantų armijų apsuptyje.

    Taip, anot str.autoriaus, Lietuva primena indėnišką rezervatą su menkomis populiacijos tarp kryžių sėklomis ir žydangaus nesiekiamybe.

  4. savas:

    Įvairus žmogus,nieko jam nekalant galvon per prievertą,atsiskleidžia,t.y.tampa ŽMOGUMI.

  5. Marius:

    Jau nebestebina, jog tolerastams šiame straipsnyje šviečiasi nacizmas, o naciams – tolerastija 🙂 Tai rodo, jog einama vidurio keliu… Kuris, dažniausiai, ir būna pats teisingiausias 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: