V.V.Landsbergis apie laukinių vaikų kartą Britanijoje ir Lietuvoje arba „Fucking and shoping“ karta užaugo (55)

V.V. Landsbergis su vaikais

V.V. Landsbergis su vaikais

Po masinių riaušių Anglijoje britų žurnalistas Maksas Hastingsas viešai prabilo apie užaugusią laukinių vaikų kartą, kuri „neturi jokių įgūdžių, išsilavinimo, vertybių ir norų“.

Rašytojas, kino režisierius, bardas, penkių vaikų tėvas Vytautas V. Landsbergis sako, kad laukinius vaikus neprofesionali tėvų karta užaugino ir Lietuvoje.

Pavojingas virusas

— „Į gatves šiomis dienomis išėję jaunuoliai nežino šalies, kurioje gyvena, praeities, nesidomi dabartimi ir nesirūpina ateitimi. Vienintelis dalykas, kuris jiems dar įdomus: kompiuteriniai žaidimai, gatvės muštynės, smulkūs, o vėliau stambesni nusikaltimai“, — rašo britų žurnalistas Maksas Hastingsas apie Anglijos riaušininkų kartą. Ar jis kalba ne apie Lietuvą?

— Važinėjant po Lietuvą net plika akimi galima pamatyti daug panašių reiškinių. Visai neseniai buvau pas bičiulį viename Lietuvos miestelyje. Kai septintą valandą vakaro kažkas pradėjo daužyti politechnikumo langus, man paaiškino, kad tai jauni vyrukai, kurie dažniausiai prisivalgo linksminančių tablečių ir smaginasi. Ir kad policija buvo kartą atvažiavusi, po to vieną policininką nuvežė į reanimaciją, tai dabar jie nebesikiša.

Tai yra mažo miestelio virusas, į kurį įtraukti 12 metų vaikai, kvaišalų pardavėjai yra žinomi, bet bijoma juos liesti. Vakare visi bijo į gatvę išeiti. Ir tai egzistuoja mūsų pašonėje.

Mes kartais užsimerkiame, žiūrime per televiziją „Dainų daineles“ ir mums atrodo, kad užaugo nuostabi originalių vaikų karta.

Bet yra kita pusė — niekam nereikalingi vaikai, kurių tėvai airijose, galbūt išsiskyrę ar alkoholikai, arba iš viso neturi laiko, nes užsiėmę savimi. Anksčiau ar vėliau, ko gero, net labai greitai, visa tai pasireikš.

— Ar, jūsų manymu, kas nors daroma valstybės mastu, kad to nebūtų?

— Kol kas to nematau. Paprastai Lietuvoje gaisras gesinamas, kai namas yra sudegęs. Mūsų valstybėje apskritai nėra suvokimo, kas yra vaikas.

Tai kažkokia prekė, krepšelis, daiktas, į kurį reikia integruoti kažkokias žinias pagal kažkokius standartus, vidurkius ir padaryti iš jo darbinį robotą. O kas yra su jo siela, kiek jis yra tautiškas, dvasiškai brandus, atsiveriantis aplinkai, kiek jis turi atjautos, niekam nerūpi.

Karta užaugo

— Kiek svarbios vaikui tradicinės iki banalumo vertybės, kaip Tėvynė, tikėjimas, dora?

— Mes esame prisivirę labai neskanių barščių šia tema, nes Lietuvos kultūros politika buvo visiškai deromantizuota ir tarsi buvo nueita kitomis kryptimis: provokacijos, intrigos, pašaipos. Ir ta „fucking and shoping“ karta užaugo. Ką menininkai kitąsyk galbūt kuria, kaip kritiką, pasėjo madą, tai tapo gyvenimo būdu, pasidarė smagu eiti žiūrėti, kaip žmonės moka keiktis… Ir prasideda savęs naikinimo sindromas. Aš jo nesuprantu ir stengiuosi tame nedalyvauti.

Jau nekalbu apie kompiuterinę erdvę, kuri yra iš viso niekaip netvarkoma. Juk norvegų žudikas treniravosi kompiuteriniais žaidimais.

Vaikai virtualioje erdvėje pasidaro tarsi besieliai — štai kur esminė kompiuterinės technologijos bėda.

Kalbant dvasiniais terminais, žmonės gimsta, kaip įsikūnijusios sielos, turinčios ryšį su dvasia, Dievu, protėviais ar gamta, su tuo, kas yra didinga ir kas mus sukūrė.

Kompiuteris tai nukerta. Kai stebiu savo vaikus, kurie, deja, irgi mėgsta kompiuterius, matau, kad tas ryšys retsykiais sutrinka. Tada turi vežtis juos į gamtą, mokyti vėl iš naujo susikurti laužą, plaukti baidarėmis, važiuoti dviračiais. Tada kažkas vėl atsigauna, atsibunda, vaikas pradeda darytis žmogumi su siela.

Tad sutrikimas yra visuotinis: ir Britanijoje, ir Lietuvoje.

Apie herojų stoką

— Ar nėra problema, kad šiais laikais jauni žmonės tarsi nebeturi savo herojų ar idealų?

— Teko kalbėti su amžiną atilsį Algimantu Masiuliu prieš jo mirtį. Klausiau apie jo kartą. Jis pasakojo, kad, kai Lietuvoje buvo minimas Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejus, buvo toks kunigaikščių kultas, kad visi moksleiviukai ant sąsiuvinių paišė kęstučius, birutes, vytautus. Ta karta išėjo į diplomatus, profesorius, menininkus, vėliau — partizanus; jie stimuliavo sąmoningos valstybės raidą, kuri dabar baigia stipriai prigesti.

Galvojant plačiau apie Lietuvą ir Kultūros ministerijos strategiją, man gėda, kad Lietuva per 21-erius metus nesukūrė nė vieno padoraus istorinio filmo, nė vieno filmo vaikams. Tai rodo, kad valstybė investuoja į vamzdžius ir kitokias „menines“ akcijas, bet jos neturi nieko bendro su vaiku gatvėje ar namie, kuris, jei neturės herojaus, didvyrio, tai ir nenorės būti į jį panašus. Mano supratimu — kultūra yra tai, ką galima rodyti ir vaikams, moksleiviams. Kas vienija, jungia. Ar daug tokio pobūdžio kūrybos?

Prisimenu, kokią įtaką mums darė filmai apie indėnus: tai buvo laisvė, jėga, sveikas atrodymas, norėjosi treniruotis, iš lanko šaudyti, bėgioti, eiti į miškus — visa tai daro įtaką tavo gyvensenai. O kai žiūri per kompiuterį, kaip daugiau nušauti, tai irgi daro įtaką tavo gyvensenai ir mąstysenai.

Atsiprašyti vaikų už jų tėvus

— Ar neteko susidurti su šios kartos noru apskritai išeiti iš šios sistemos, nebūti joje, nedirbti, nedalyvauti?

— Man kartais tenka matyti, kaip žmonės tokius vaikus išgydo. Vienas bičiulis surengė stovyklą alkoholikų vaikams ir jų atsiprašinėjo už jų tėvus. Visi išsiverkė, apsikabino, išsibučiavo, ir kažkas tuose vaikuose įvyko. Kitas bičiulis surengė vasaros stovyklą ir mokėsi su vaikais apsikabinti. To mažo judesio jau užtenka, kad išeitum iš savo vienatvės kiauto…

Rengėme partizaninę stovyklą, kurioje buvo ir agresyvesnių vaikų. Neįtikėtina, kaip ta tema per žaidimą, naktinius žygius atidarė juose kažkokį kito lygio sąmoningumą, pilietinį, tautinį pasididžiavimą. Net per tokias nesudėtingas praktikas vaikai labai radikaliai pasikeičia.

— Gal iš tiesų mūsų karta turėtų atsiprašyti tų laukinių savo vaikų?

— Veikia labai paprasti fizikos dėsniai — jeigu pakrauni akumuliatorių, mašina važiuoja, nepakrauni — mašina užgęsta, pradeda stovėti, rūdyti ir pūva.

Taip pat ir su vaikais — jei į juos vaikystėje neįdedama meilės, dėmesio, šilumos, jie netampa dalimi mūsų bendruomenės… Juos reikia sugrąžinti į bendruomenę. Ir kai kaimeliai, miesteliai pradės daryti bendrus renginius, šventes, kai tėvai su vaikais rinksis šokti, dainuoti, vakaroti, užuot sėdėję alubaryje, vaikus palikę prie kompo, kad „neknistų proto“, tada kažkas keisis.

Užaugo neprofesionalių tėvų karta

— Tačiau, sakoma, tėvų nepasirinksi, daugumos ir neperauklėsi…

— Iš tiesų, labiausia serga tėvai. Užaugo neprofesionalių tėvų karta, kuri neturi laiko, yra pavargusi, užsiėmusi savimi ir vaikus nebent parodymui išveda į gatvę. Bet esminio rūpesčio, kad vaikas yra siela, kurią reikia nepažeidžiant atskleisti, nėra.

Dvasinėse knygose parašyta, kad vaikai — tai mums siunčiami mūsų mokytojai. Vaikas dažnai yra aukštesnė siela negu tėvai: arba tu ją atveri, arba „užbukini“ ir padarai tokia primityvia, koks esi pats.

— Labai neviltingai skamba. Tačiau sakėte, kad įmanoma ir būtina „atitirpinti“ vaiką…

— Įmanoma. Kažkaip reikia implantuoti netikrus tėvus į visuomenę. Reikia, kad atsirastų žmonių, kurie prisiima dvasinę tėvystės ar motinystės pareigą ir dirba tokiame neformaliame lygmenyje susitikdami su vaikais ir mylėdami juos. Reikia išvažiuoti į tokias meilės stovyklas ir būti, dainuoti, apsikabinti.

Tokiose stovyklose viena iš labiausiai jaudinančių patirčių yra ta, kai vakare vaikai apspinta ir nepasidalija, kuris bus arčiau tavęs, kad tik jį apsikabintum. Pasirodo, jiems to ir tereikia… Jokių aukštųjų matematikų… Tik apsikabinti, nes jie negavo šilumos.

Kažkada britai padarė psichologinę studiją. Nagrinėdami itin žiaurių žmonių biografijas, rado bendrą vardiklį: visi jie, būdami vaikais, kelioms savaitėms buvo palikti svetimiems žmonėms.

Tai simptomas, kokia karta Lietuvoje gali užaugti, nes tokių vaikų mūsų kartoje yra labai daug.

Liaudies dainų terapija

— Jūs ypatingą dėmesį skiriate tautiniam vaikų ugdymui, liaudies dainoms. Ar tai taip svarbu?

Vytautas V.Landsbergis

Vytautas V.Landsbergis

— Kai dirbau mokykloje, su vaikais pradėjome po pamokų vakare prie žvakių dainuoti liaudies dainas. Jau tada pastebėjau, kad liaudies daina pradėjo juos keisti. Kai dainuoji liaudies dainą ir po jos, negali keiktis, mergaitei sakyti nepagarbaus žodžio, tu tarsi iškrenti į kitą lygį.

Aš jau kelintą kartą švietimo ir mokslo ministrui sakau: reikėtų, kad brandos atestate atsirastų nuostata, jog baigiantis mokyklą moksleivis turėtų atsiskaityti padainuodamas 50 lietuvių liaudies dainų — pamatytumėt, kaip greit pasikeistų Lietuva.

Marijos Magdalenos dėsnis

— Ar nemanote, kad Lietuva tokia, kokie esame mes, ir kitaip būti negalėjo?

— Į praeitį nereiktų žvalgytis. Kartais pasvajoju… Yra toks vadinamas Marijos Magdalenos dėsnis, kai iš pačios akliniausios tamsos gimsta šviesa, iš prostitutės — šventoji.

Lietuva, manau, yra netoli viešnamio lygio — tad yra šioks toks vilties momentas, kad greitai mes nebeapsikęsime ir imsime iniciatyvą į savo rankas, nieko nebesitikėdami iš valstybės.

Kol esame pasyvūs, anemiški, verkšlenantys ir rašantys anoniminius komentarus, tamsiajai jėgai yra visos galimybės veikti.

Žmonės turi susivienyti — valdžią reikia priversti dirbti. O atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų.

Kategorijos: Kultūros politika, Lietuvos kelias, Švietimas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: