V.Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautininkų sąjungos kūrėjas (II) (3)

Vincas Krėvė

Vincas Krėvė

Jei patikėtum Mindaugo Tamošaičio nuomonei, kad  Vincas Krėvė siekė valdžios grynai dėl asmeninių ambicijų, tai, regis, jis privalėjo Lietuvoje pasirinkti esančią valdžioje partiją – LSLDP, kurios ir ideologija jam buvo artima bei žinoma iš Baku laikotarpio. Juolab, Krėvei, kilusiam iš ūkininkų, galėjo imponuoti apsijungusi kairioji, ilgai buvusi valdžioje, Lietuvos valstiečių liaudininkų partija (LVLP). Populiaraus rašytojo autoritetas, net gi, šią partiją būtų sustiprinęs. Vadinasi, Krėvė į politinę veiklą įsijungė ir „ne asmeninių ambicijų vedamas siekė valdžios“, bet vedamas jam artimos ir tuomet besikuriančiai Lietuvai svarbios – didelės Lietuvos valstybės sukūrimo idėjos, kurią  galima įžvelgti  ir jo kūryboje.

Čia iškyla klausimas: ar gali objektyviai jaunas istorikas po 80-ies metų  atsekti ir įvertinti rašytojo neoromantiko paskatas politinei veiklai, jeigu jis nėra skaitęs jo kūrinių ir nesusipažinęs su literatūrologų darbais, aprašančiais jo kūrybą? Istorikas, kuris vadovaujasi tik istorinėmis datomis, pragmatišku ir racionaliu mąstymu, niekada nesuvoks rašytojo romantiko, kuriam svarbiausia yra idėja. Čia ir slypi Tamošaičio šališkumo ir neobjektyvumo priežastis, juolab, jis klysta kai stengiasi, kaip psichologas, viską grįsti rašytojo charakterio bruožais, beje, taip pat silpnai pažintais ir tendencingai  įvertintais. Jei Krėvė studijų Kijeve ir Lvove metais buvo kupinas revoliucinių griovimo, nevilties, prometėjiško maišto ir net agresijos (eilėraščių knyga „Frusta“ (1907) – kaip slogios atmosferos Rusijos imperijoje refleksija), tai grįžus į tėvynę, jį užvaldė Lietuvos kūrimo, statybos idėja.

Krėvė – rašytojas neoromantikas, studijavęs lyginamąją kalbotyrą, sanskritologiją, pažinęs senovės Indijos ir Persijos kultūras, parašęs dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, grynai orientalistinį romaną „Pratjekabuda“ bei išleidęs „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, Lietuvos valstietiškiems  skaitytojams kėlė pagarbų pasididžiavimą, ugdė jų savigarbą ir lietuvišką savimonę. Krėvė, giliai pažinęs senąsias Rytų kultūras ir radęs jose bendrumų su lietuvių kultūra bei istorija, tapo kažkuo artimas Jono Basanavičiaus idėjoms, jo moksliniams tyrimams. Rašytojo mokytojas etnologijos moksluose Lvovo ir Kijevo universitetuose buvo prof. M. S. Gruševskis, turėjęs didžiulę įtaką jo idėjų, pasaulėžiūros susiformavimui. „Jų gyvenime daug paralelių: abu buvo eserai, masonai, indoeuropeistai, etnologai, kraštiečiai, abu tarybiniais metais tapo akademikais ir jokiose politinėse situacijose jiems neteko nusileisti iš mokslo elito viršūnių“ – rašo  Laima Kastanauskaitė. Galima teigti, kad Krėvė dar studijuodamas Kijeve, jau tapo savotišku tautininku, jo credo – didinga senosios Lietuvos istorija vėliau romantiškai pavaizduota dramose ir padavimuose.

Apie tai kalba jis pats: „Kai aš pradėjau kurti, tai aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas.  Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė, negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą.“

TPP ideologas Antanas Smetona kartu su redaktoriumi Juozu Tumu „Vilties“ laikraštyje, tęsdami Basanavičiaus idėjas, kėlė lietuvių tautos atgimimo, kultūros, lietuvybės gaivinimo Lietuvos pakraščiuose, lietuvių teisių bažnyčiose ir kt. klausimus. Per šešerius metus „Viltis“ išvarė platų ir svarbų barą lietuvių visuomeniniame gyvenime, per šį laiką susikristalizavo vidurio srovės, būsimųjų tautininkų ideologijos pagrindai. Tuomet kai kitos partijos vykdė savo veiklą skaldydami visuomenę socialiniu ar religiniu pagrindu (skaldymas buvo ypač pavojingas dar tik beatsikuriančiai Lietuvai), tai vienas iš svarbiausių siekiamų „Vilties“ tikslų tapo tautos vienybės idėjos ugdymas. Krėvė, sukūręs herojiškus personažus Šarūną, Skirgailą, kurių tikslas tarnauti Lietuvai („Šarūne“ tauta idiliškai gyvenusi  mažomis gentimis turėjo per kraują ir ašaras pereiti į vieningą ir didelę valstybę, o „Skirgailoje“ tauta patenka į pasaulėžiūros kryžkelę – senoji tikyba, kaip miela ji bebūtų, nebegali apsaugoti žūtbūtinėse grumtynėse valstybės), degė panašiomis idėjomis: atkurti vieningą, stiprią, su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda Lietuvą.

Krėvės sukurti personažai ir idėjos visu dramatiškumu jam iškilo tikrovėje, kai 1920 m. gegužę  jis grįžo į Lietuvą, kada vyko Nepriklausomybės karai prieš Rusijos bolševikus, o spalio – lapkričio mėn. ir lenkų gen. Liucjano Želigovskio karių siautėjimai, kurie baigėsi pusės Lietuvos – Pietryčių Dzūkijos teritorijos (Vilniaus krašto – šis pavadinimas primestas okupantų, todėl nevartotinas) užgrobimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau LDK) atkūrimo idėjos ir Vilniaus krašto sugrąžinimas Lietuvai buvo svarbiausia „Šarūno“ kūrėjo politinė vizija, gal dėl to Krėvė priklausė Mykolo Riomerio įkurtai masonų ložei „Lietuva“, kurios tikslai buvo tie patys. Čia ir išaiškėja išvada, kad tautos vienybės idėja ir didelės Lietuvos valstybės vizija buvo svarbiausia  priežastis, rašytojui dalyvauti politikoje ir susieti save su TPP ir tautininkų ideologija. Neatmestina, kad šiam Krėvės žingsniui galėjo turėti įtakos ir jo ryšiai su Smetona ir Juozu Tumu, nes „Vilties“ laikraštyje buvo spausdinami kai kurie pirmieji jo kūriniai, nors pagrindinis rašytojo žymiausių kūrinių skleidėjas buvo literatūros žurnalas „Vaivorykštė“ ir jo redaktorius, jaunystės laikų bičiulis, Liudas Gira.

Blanki demokratija vanagų apsuptyje

Steigiamasis Seimas, valdomas LKDP ir LSLDP koalicijos, pasišovęs įgyvendinti dideles laisves, priėmęs plačios apimties amnestijos įstatymą, sužadino priešvalstybinių gaivalų – komunistų veiklą, o paleisti iš kalėjimų jie  veikė per profsąjungas. 1920 m. birželio 10 d. priimta Laikinoji Konstitucija deklaravo parlamentinę santvarką, tikybos, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvę, o mirties bausmė naikinama. Dėl komunistuojančių sluoksnių sukeltų neramumų, Vyriausybė buvo priversta vėl įvesti karinę padėtį, nes Lietuvos visuomenė nebuvo pribrendusi naudotis laisvėmis.

Vincas Krėvė-Mickevičius Azerbaidžane, patyręs partijų veiklą  dar tik gimstančios demokratijos sąlygomis ir matęs, kaip partijų ginčais naudojasi bolševikai – jie gandų bei spaudos propagandos būdu mulkina Baku visuomenę, o susidarius kritinei situacijai, naudodami karines priemones, užima valdžią. Matydamas sudėtingą padėtį Lietuvoje, Krėvė jau 1920 m. rugpjūčio mėnesį TPP laikraštyje „Tauta“ paskelbė politinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje aprašė Rusijos bolševikų klastingus politinės veiklos būdus ir valdžios užgrobimą Baku mieste bei Azerbaidžane (2010 metais ši apybraiža išspausdinta Azerbaidžane rusų ir azerbaidžaniečių kalbomis sukėlė sensaciją).

Čia vertėtų pažvelgti į citatą iš Krėvės „Bolševikų“:  „Šie faktai, gana aiškūs, kad suprastume kokios politikos prisilaiko didžiumiečiai (bolševikai – V.T.)  ir kiek galime tikėti jų žodžiais, o ne darbais. Būnant Maskvoje, man prisiėjo susitikti su vienu gruzinu, kuris dabar yra komisaru Užkaukazėj, „tovariščiumi“ K-lakr. ir laikinai viešėjo „raudonojoje Maskvoje“. Aš jį buvau pažinęs dar prieš karą, bendrą darbą dirbdamas. Pasikalbėjome apie Užkaukazę ir aš paklausiau, kokios jis nuomonės apie didžiumiečių taiką su Lietuva (1920 m. liepos 12 d. sutartį – V.T.). Jo atsakymas buvo maždaug toks: […] Bet didžiumiečiai gerai supranta, kad jų tvarka, jų valdžia galės gyvuoti Rusijoj tik tuomet, kada panaši tvarka bus ir kitose Europos valstybėse, daug turtingesnėse negu Rusija … Spraga Europon yra Lietuva ir Lenkija. Bet nuveikimas Lenkijos yra abejotinas, o Lietuva, žinoma negalės didžiumiečių jėgoms pasipriešinti.

Jie, žinoma, nelaužys padarytos taikos, bet kas gi užgins susidaryti „Tarybų nepriklausomai Lietuvai“ Minske ar kitose vietose, kurios irgi vadinama „Litovskimi“. Tarybų Lietuva, žinoma, paskelbs savitarpinę kovą su baltąja Lietuva. Žinoma, turėdama mažai jėgų, ji kvies laisvanorius, kad jie padėtų išgelbėti darbo žmones, skurstančius baltoje Lietuvoje buržujų naguose, o jau bus Maskvos Tarybų darbas, kad tų laisvanorių nestigtų, „Raudonajai nepriklausomai Lietuvai“ nestigtų ir karo medžiagos. […] Man prasitarus, kad proletariatui nepridera tokia veidmainiška politika, atrėžė „pridera“–nepridera –esą buržuaziniai prasimanymai. Tie, kas žūt-būt kovoja, neprivalo tų buržuazinių pripratimų laikytis…“

Ši citata rodo, kokios lemties tais trapios Nepriklausomybės metais galėjo sulaukti Lietuva, nes „demokratinės respublikos klestėjimas pareina iš vienos pusės nuo bendro demokratinių masių kultūringumo, o iš antros pusės – nuo šitų masių vadų kilnumo.“ Taip rašo Stasys Šalkauskis. Tuo metu Lietuvoje kaip tik ir stigo masių kultūringumo, tautiškumo ir pilietiškumo.

Po 1922 m. spalio 10-11 d. rinkimų į I Seimą dėl visuomenės susiskaldymo: į palaikančiuosius krikščionis demokratus ir dėl Rusijos revoliucinių idėjų poveikio palaikančiuosius kairiuosius – liaudininkus, socialdemokratus, TPP atstovai kartu su Krėve neturėjo populiarumo visuomenėje ir į Seimą nepateko. Tačiau margas Seimas negalėjo sudaryti patvarios koalicijos, todėl prezidentas Aleksandras Stulginskis pavedė nepartiniam Ernestui Galvanauskui sudaryti Vyriausybę. Valstybės viduje susidarė nestabili padėtis, išorėje taip pat – Prancūzijos palaikoma Lenkija darė politinius žygius prisijungti Klaipėdos kraštą. Tik patriotiško ir ryžtingo, besirūpinančio Lietuvos interesais Premjero Galvanausko politikos dėka pavyko neutralizuoti Lenkijos spaudimą, ir Klaipėda 1923 m. vasario 16 d. buvo pripažinta Lietuvai de jure. Deja, šią Vyriausybę Seime palaikė tik 38 nariai iš 78, todėl ji negalėjo sėkmingai dirbti ir Prezidentui teko 1923 m. kovo 12 d. I Seimą paleisti. Rinkimai į II Seimą buvo paskelbti gegužės 12-13 d.

Esant nestabiliai padėčiai valstybės viduje ir prieš Lietuvą agresyviai veikiant istorinei jos sesei Lenkijai, turintis idėjų Krėvė, vadovaudamas Šaulių sąjungai, negalėjo likti nuošalyje. 1923-1924 metais Krėvė aktyviai dalyvavo politikoje, rašydamas LŠS žurnale „Trimitas“ kritinius straipsnius Vyriausybės vykdomai politikai bei karštai patriotinius, skirtus šauliams ir visuomenei, lyg ruošdamas juos Vilniaus žygiui. „Trimite“ skelbti straipsniai: „Kuriuo keliu?“, Nr.173; „Tėvynė pavojuje!“, Nr. 175; „Gelbėkim savo tėvynę!“, Nr. 176, išreiškė kitokį nei valdžios požiūrį į Lietuvos užsienio politiką, ugdė demokratiškumą ir patriotiškumą visuomenėje. Pradžioje jo vedamieji pasižymėjo emocionaliu patosu, aktyviu raginimu „remti savo valdžią sunkioje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir duoti jai moralios paspirties, atsisakyti nuo pražūtingo Antantės mums pasiūlymo.“ Kituose straipsniuose LŠS pirmininkas atskleidė lietuvių visuomenėje buvus prolenkiško nusistatymo piliečių, kurie yra „antinacionalinė jėga – mūsų kapitalistai, mūsų bankininkai, lietuviai ir žydai be skirtumo, jų vienas dievaitis, kuriam pardavė savo sielą, pinigas. Apiplėšę visą Lietuvą, prisikrovę milijonus dolerių, jie jaučia, kad jiems ankšta Lietuvoje […]. Tokia sritimi galėtų būti Lenkija, jeigu prie jos prieiti – o prieiti į ją galima tik Lietuvos nepriklausomybę pardavę […] taigi jie ir stumia prie derybų su lenkais.“ Toliau Krėvė mini, kad dar yra silpno būdo lietuvių, kurie susidūrę su didžiųjų valstybių (anglų, prancūzų) diplomatų raginimais „susitaikinti ramiu būdu su lenkais“ – ir tai yra įmanoma, bet tik tuomet, kai lenkai pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir atsižadės Vilniaus visiems laikams. Antibolševizmas, o dėl Lenkijos agresyvumo atsiradęs antilenkiškumas bei Antantės valstybių kritika dėl jų beatodairiško Lenkijos užmačių palaikymo, buvo esminis 1922-1924 m. „Trimite“ Krėvės politinių straipsnių tonas. Aišku, jis kaltino ir Lietuvos vyriausybę aklu patiklumu Antantės valstybėms, ragino savo politiką nukreipti į Vokietiją ir Sovietų Rusiją – kaip potencialias pagalbininkes, atgaunant Vilnių, nes „rusų pavojus – tik priešų gąsdinimas, o lenkų pavojus yra įvykęs ir realus“. Šios valstybės oficialiomis notomis Tautų sąjungai protestavo prieš Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto) pripažinimą Lenkijai.

Demokratiškai išrinktų Seimų sudarytos vyriausybės nevengė naudoti diktatoriškų priemonių, kai TPP vadovai juos kritikavo dėl užsienio politikos ir nenuosaikaus žemės reformos vykdymo. Per 1922-1924 metus valdžia uždarė šiuos pažangiečių laikraščius: „Lietuvos balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“ ir „Vairą“.

Galima daryti išvadą, kad anuomet susidariusi arši kova spaudoje tarp valdančios koalicijos ir opozicinės Tautos pažangos partijos galėjo būti atsakas į Vilniaus krašto netektį ir Krėvės bei TPP vadovų ryžtą susigrąžinti šį kraštą Sovietų Sąjungai padedant. Tačiau tai ir liko tik iliuzija, nes Sovietų bolševikams buvo svarbiau, pasinaudojant Vilniaus konfliktu, valdyti Lietuvą ir laikyti ją kaip placdarmą tolesnei ekspansijai į Vakarus bei antilenkišku barjeru, ginančiu visą Pabaltijį nuo Lenkijos agresijos.

Todėl Tamošaičio interpretacija, kad „V. Krėvė, prisidengdamas patriotiškumu visuomenėje, siekė patenkinti savo asmenines politines ambicijas“ yra visiškai atmestina, nes jo nuostatos ir veikla rodo, kad jam virš visko buvo svarbiausi Lietuvos valstybės interesai. Tai patvirtina dar ir šie faktai: 1923 m. lapkričio 15-18 dienomis vykęs LŠS visuotinis suvažiavimas patvirtino senąją Centro valdybą ir antrajai kadencijai, kaip demokratiškas ir geras organizatorius vėl buvo išrinktas Krėvė. Kas dėl jo politinių ambicijų tenkinimo, tai TPP sąraše rinkimams į II Seimą jis buvo įrašytas ketvirtuoju – po politinių įžymybių: Smetonos, Voldemaro ir Martyno Yčo – Krėvės asmenybė, kaip populiaraus rašytojo ir LŠS pirmininko (po Klaipėdos sukilimo dar labiau išpopuliarėjusio), puošė šios partijos sąrašą. Šiuose rinkimuose Krėvė ragino pažinti bolševikus ne iš žodžių, bet iš darbų ir savo straipsniuose „Trimite“ agitavo šaulius pasisakyti prieš bolševikus. Todėl II Seime nebuvo išrinktas nė vienas bolševikas, nors I Seime jų buvo penketas. Deja, ir šį kartą, gegužės mėnesio II Seimo rinkimuose nebuvo išrinktas nė vienas TPP kandidatas, o pažangiečių tokį nepopuliarumą visuomenėje atskleidžiau aukščiau. Beje, šios partijos prastai agitacinei idėjų sklaidai padėjo ir tai, kad ji jokių struktūrų Lietuvoje nebuvo sukūrusi, o rėmėsi tik grupe inteligentų ir jų leidžiama spauda.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: