G.Kamarauskas. Žvilgsnis į Lietuvos dvidešimtmečio paveikslą (2)

Lietuvoje prasidėjęs Sąjūdis sulaukė milžiniško gyventojų pritarimo ir palaikymo. Būtent jis išreiškė daugelio lietuvių didžiausią, ilgai puoselėtą troškimą – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėją. Baltijos kelias ir sausio 13-osios įvykiai puikiai parodė nepalaužiamą lietuvių siekį išsivaduoti iš svetimos valstybės gniaužtų ir atkurti savo valstybę. Valstybę, kurioje nebus baimės, persekiojimų, susidorojimų ir kurios nepančios okupantų tinklai. Jų idealas – geresnė, laimingesnė ateitis.

Drąsiai ir be baimės anuomet atėjusieji susigrūmė su plieniniais robotais, galėjusiais vienu mygtuko paspaudimu nušluoti minią žmonių, stojusiais prieš juos. Beginklė žmonių minia, atėjusi ginti to, kas jiems brangiausia, buvo ginkluota nepalaužiamu ryžtu ir nesunaikinama viltimi. Tuomet kiekvienas nuoširdžiai didžiavosi tuo, kad yra lietuvis, ir savo šalimi, jos praeitimi. Meilė Tėvynei buvo žymiai stipresnė ir tvirtesnė už baimę, kuri alsavo į nugarą. Lietuviškumas, tautiškumas, patriotizmas – trys pagrindiniai tautos šaukliai, vedę ją į kovą. Kas iš to liko šiandien?

Daugelio stovėjusių ir savo krūtine Lietuvos laisvę gynusių žmonių viltys dėl geresnės ateities nepasiteisino. Pažvelkime atgal į prabėgusį nepriklausomybės dvidešimtmetį. Susidaro įspūdis, jog nuo pat 1991-ųjų šalies gyvenimas ėjo tik prastyn. Suprantama, patį svarbiausią dalyką, dėl kurio kovota, mes išlaikėme, tai – laisvė. Ją mes turime. O kaip visa kita?

Per dvidešimt nepriklausomybės metų nemažai kas pakito, kai kas išliko, bet daug kas pasikeitė. Tik vargu, ar į gerąją pusę. Pirmiausia – ko iki tol nebuvo – per Lietuvą nušniokštė privatizavimo banga. Vienur ji sukėlė skandalų audrą, kitur tiesiog tyliai nuvilnijo. Tačiau ji taip įsismarkavo, jog bet kokias pasitaikiusias kliūtis savo kelyje nušlavė su trenksmu ir pasiglemžė per daug. Ją reikėjo tik pažaboti ir nukreipti tinkama linkme, ir su ja susijusių nemalonumų nebūtų buvę.

Valdžia į surengtą valstybinį išpardavimą įtraukė netgi tas įmones, bendroves, kurios gyvybiškai reikalingos tautai ir visuomenei. Pavyzdžiui, elektros, vandens paslaugas teikiančios įmonės. Nuo tada viskas ir prasidėjo: turto grobstymai, abejotino skaidrumo sandoriai ir kitokie panašiai tamsūs praturtėjimo planai. Iki tol sėkmingai veikusios gamyklos pamažu silpo, tuštėjo ir galiausiai bankrutavo. Dalis žmonių neteko darbo, kitiems tiesiog apkarpyti atlyginimai. O kainos už prekes ir paslaugas tarsi mielėmis apšertos…

Nekyla abejonių, kad privatininkai siekia pelno. Tad kodėl taip stebimasi, jog kyla kainos ir viskas brangsta? O kur dar darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais? Viršvalandžiai, išnaudojimas, minimalus darbo užmokestis. Jokios pagarbos, kultūros ir atsakomybės. Minėtosios bangos, prasidėjusios valstybės atkūrimo pradžioje, padariniai jau seniai peržengė visas civilizuoto elgesio ribas. Dar neseniai skambėjusi mintis – „lygiuojamės į Vakarus“ – kelia klausimą, ar ir ten tokia tvarka? Juk apie visa tai reikėjo galvoti iš anksto, prieš rengiant išpardavimų mugę.

Šalies vidaus politika jau seniai atitrūkusi nuo tautos ir susvetimėjusi. Valdžios atstovai, netgi ir tie, kurie vedė Lietuvą į nepriklausomybę, ir kiti, naujai atsiradę, aktyviai ir energingai sprendžia klausimus, vienaip ar kitaip susijusius su savo, o neretai ir su tų pačių „didžiosios bangos“ sukurtų asmenybių, interesais. Jie, reikalui esant (o toks visada yra), pabūna dosniais mecenatais, o už tai juk reikia atsidėkoti ar atidirbti. Tuo tarpu tautos reikalai yra ne tik nustumti, bet ir visai užmiršti, dūla kažkur paskutiniajame rašomojo stalo stalčiuje. Tie įstatymai, kurie išvysta dienos šviesą, dažniausiai yra tik reikalingų reformų ar pagerinimų imitacija, paviršutiniškas skylių užmaskavimas, kuris vėliau parodo, kad buvo naudingas ne tautai, o išskirtiniems žmonėms.

Kas rūpinasi sunkiai ar vidutiniškai besiverčiančių dirbančiųjų sluoksniu ir jų socialiniu gyvenimu bei apsauga? Darbo vietų paklausa ženkliai viršija pasiūlą, konkurencija didžiulė. O ir gavus darbą, jo kokybe pasigirti negalima – dirbi daug, gauni mažai. Bet čia vėl trukt už vadžių ir vėl iš pradžių. Galvoti apie užtarnautą poilsį – senatvę ir pensiją – darosi baugu. Gausiu aš tą pensiją ar negausiu, – va čia tai klausimas? Tie, kuriems šis „malonus laikas“ dar tolokai, kažkur už horizonto, į visa tai žvelgia kiek lengviau, tačiau ir jiems susirūpinimo nestinga. Kiek geresnė situacija yra tų, kuriems iki pensijos teliko metai, du ar vos keli mėnesiai. Pensinio amžiaus ir užtarnauto poilsio tolinimas atrodo lyg pasityčiojimas iš žmonių. Gal ir šiurkščiai nuskambės, bet einama link to, jog dalis dirbančiųjų, belaukdami tos senatvės ir pensijos, numirtų savo darbo vietose. Tuomet juk daliai žmonių nereikės mokėti. Įdomus taupymo būdas. Palankiausias variantas, rodos, yra jau sulaukusiųjų savo užtarnauto poilsio. Nieko neveiki, ir džiaugiesi gyvenimu. Tik yra vienas mažas rūpestėlis – kosminiai mokesčiai ir pirmo būtinumo prekių kainos.

Medicininis aptarnavimas irgi vertas užuojautos. Negana to, kad moki mokesčius valstybei į didįjį iždą, papildomai dar reikia susimokėti už paslaugėles poliklinikoje ir ligoninėje: oficialiai ar neoficialiai. Žinoma, niekas neverčia mokėti, bet jei nori gyventi ir išvengti „pjovėjos“ vizito, susimokėsi. Apie drambliškas vaistų kainas net kalbėti nesinori. Visgi vaistinių devynios galybės, o vaistai spalvoti, įpakuoti į įmantrias, puošnias pakuotes tarytum prekybos centre akį viliojantis pasirinkimas. Tarsi duona kasdieninė. Sveikata tapo komercija.

Kultūrinis gyvenimas – teatras, opera, baletas, koncertai – yra pakankamai aukšto lygio. Lietuvos aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai, rašytojai yra visaverčiai varžovai su užsienio šalių menininkais ir gali puikiai atstovauti Lietuvai. Tas pats pasakytina ir apie sportininkus. Tačiau viskas palikta savieigai: kaip nori, taip išgyvenk. Jeigu uždirbi, tuomet gali sau leisti tobulinti, lavinti ir šviesti savo sielą. Viskas priklauso nuo materialinės gerovės, jei ji skurdi, vadinasi, kultūrinis gyvenimas tik svajonėse prieš miegą.

Socialinio ir ekonominio stabilumo stoka verčia gyventojus ieškoti vietos po svetimų valstybių saule. Ši problema skaudžiai paliečia kiekvieną iš mūsų ir neigiamai atsiliepia Lietuvai. Ne tik protų nutekėjimas, bet ir tautiečių praradimas yra didelis smūgis. O Lietuvos vardas Europoje skamba ir aidi ne iš maloniosios pusės: jis žeminamas, sutryptas, sulygintas su žemėmis, apipiltas purvais. Kaip apmaudu, kad kadaise Lietuva turėjo gerą, pagarbos vertą vardą. Migracijos takai jau plačiai numinti ir įminti. Jeigu motina virto pamote, nesirūpinančia savo vaikais ir lengva ranka jų išsižadančia, tai ir takai, o turbūt ir visi keliai, taps magistralėmis. Ar čia tas išsvajotas geresnis gyvenimas, už kurį kovota, siekta laisvės ir nepriklausomybės? Ar tie, kurie stovėjo Baltijos kelyje ir dalyvavo sausio 13-osios įvykiuose yra patenkinti šiandienine Lietuva ir vis dar pakartotų tuos herojiškus žygius? Kiek šiandien yra tų, kurie nuoširdžiai didžiuojasi Lietuva, lietuvių kalba ir tuo, kad yra lietuviai?

Sunki nereikalingumo našta, XXI-ojo amžiaus baudžiava ir vis didėjantis atotrūkis tarp skurdo ir prabangos pražudė patriotizmo jausmus ir meilę Tėvynei. Kažkas pasakė, kad Tėvynę reikia mylėti tokią, kokia ji yra. Galbūt, bet jeigu pati Tėvynė mūsų nemyli ir nesirūpina? Juk dvasiniais tikslais vedinas žmogus sotus nebus. Kita vertus, jų laikytis būtų sunku, ypač kai kiti elgiasi visiškai atvirkščiai nei turėtų būti. Svarbiausia žmogaus gyvybės sąlyga yra materialinė gerovė, jeigu jos nėra, nebus ir meilės Tėvynei.

Todėl teks daug ir sunkiai dirbti, nes prieš akis laukia rimta užduotis – sugrąžinti tikėjimą savo šalimi ir Tėvyne. Ar tai pavyks, priklausys nuo visų tautininkų bei kitų tautiškai bei pilietiškai nusiteikusių asmenų, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, valios ir pastangų.