A.Dzermantas. Tradicinės etninės religijos atgimimas Baltarusijoje (I) (19)

A.Dzermantas

A.Dzermantas

Baltarusiai laikosi pagoniškomis šaknimis. Kaip baltai, kaip skandinavai. …Tautos be pagoniškųjų šaknų – pasaulio perėjūnai, vadinamosios tautos internacionalistės arba net pravoslavės ateistės. Užtat baltarusiai ir laikosi už savo kuolo – krikštytieji pagonys…

Baltarusių liaudies poetas Ryhoras Baradulinas

Pagonybė Baltarusijoje niekuomet nebuvo išnykusi. Ir iki šiol ji tebėra dvasinio bei kultūrinio baltarusių gyvenimo giluminis veiksnys. Šiandien, kai šiam gyvenimui nei krikščionybė nebeturi monopolijos, nei ateistinė ideologija nebedaro jam spaudimo, atsirado galimybė ne tik užsiimti objektyviu senųjų tikėjimų tyrimu, bet ir atvirai diskutuoti apie ikikrikščioniškosios pasaulėžiūros aktualumą dabar. Ką gi galima pasakyti apie pagoniškojo atgimimo Baltarusijoje perspektyvą?

Pradžiai padarykime nedidelį istorinį ekskursą, padėsiantį suvokti pagoniškųjų tradicijų Baltarusijoje tvarumą bei gyvybingumą. Oficialia krikščionybės pasirodymo pas mus data laikomi 988 m., kai Kijevo kunigaikščio Vladimiro iniciatyva jam pavaldžių teritorijų gyventojai turėjo priimti krikštą. Tačiau atsižvelgiant į sudėtingus Polocko žemės santykius su Kijevu, kalbėti apie automatišką jos christianizaciją netenka. Pirmieji misionieriai čia gal buvo pasirodę ir anksčiau, tačiau esama pagrindo abejoti, ar būta kokios nors administracinės akcijos. Labiausiai tikrovę atitinkanti atrodo padėtis, aprašyta Uladzimiro Lobačiaus: kunigaikščių inspiruotas Polocko žemių krikštas, skirtingai nuo rytų slavų (pavyzdžiui, Kijevas 988 m., Naugardas 990 m.), XI–XII a. taip ir neįvyko, o christianizacija, kaip lėtas naujosios religijos ir tvirtų senųjų tradicijų sąveikos procesas, oficialiai Polocke buvo palaimintas tik XII a. pradžioje, o tai kaip tik ir sudarė sąlygas atsirasti archajinėms (pro paganus) stačiatikybės formoms, dar XIX a. tebeišlaikiusioms pagoniškąjį turinį formaliai krikščioniškoje Baltarusijoje.[1]

Gera iliustracija tam gali būti kunigaikščio Vseslavo Kerėtojo, gimusio от волхвования „iš žyniavimo“, valdymas. Negalima neigti, kad savo politikoje jis atsižvelgė į naujosios tikybos veiksnį – tai, pavyzdžiui, liudija Polocko Sofijos statyba, – tačiau kiti tiesioginiai bei netiesioginiai faktai mena jį laikiusis senosios religijos. Tai ir mitiniai jo bruožai, žinomi iš „Sakmės apie Igorio pulką“ bei liaudies epo, kurie leidžia jo figūrą sieti su kunigaikščio-žynio vaizdiniu; ir glaudūs, sąjungininko ryšiai su nekrikštytomis baltų bei Pabaltijo suomių gentimis; taip pat tikėtinas ryšys tarp pagoniškųjų judėjimų aplink Baltiją (1066 m. obodritų žemėse ir 1067 m. Švedijoje) ir Vseslavo karo prieš Jaroslavičius, kurio metu jis šiuose įvykiuose galėjo reikštis kaip potencialus švedų bei obodritų pagoniškojo sąjūdžio sąjungininkas.[2]

Tiks čia prisiminti ir įtikimiausią protobaltarusių genties krivičių vardo kilmės versiją, siejančią jį su baltų šventikų titulu (lie. krivis, krivė, krivaitis). Ryšium su tuo netgi, kaip kad yra pažymėjęs V. Toporovas, „krivičiai gali būti suprantami kaip savotiški levitai, žynių, šventikų gentis“.[3] Savo ruožtu krikščionybės veiksnys prisidėjo prie pamatinio etnokultūrinės situacijos pasikeitimo tuo, kad įdiegė naują etnokonfesinę vietos gyventojų tapatybę, senuosius „pagoniškus“ etnonimus tolydžio išstumiant konfesionimui „Rusia“, ir vietos gyventojų baltų krikštijimas į „rusų“ tikėjimą galų gale privedė prie jų pasaulėžiūrinio bei kalbinio suslavinimo.[4]

Savotiška reakcija į christianizacijos bei slavėjimo vyksmą galima laikyti iškilusią Lietuvos valstybę, kai kurių istorikų vadinamą ne kitaip nei „paskutine pagonių imperija“. Sulig Daivos Vaitkevičienės bei Vykinto Vaitkevičiaus išvadomis, iš tikrųjų galima kalbėti apie tokį reiškinį kaip valstybinė pagoniška religija XIII a. Lietuvoje.[5] Be to, dauguma Lietuvos kunigaikščių laikėsi religinės tolerancijos principo, kurio pavyzdžiu galima laikyti popiežiaus legatų ataskaitą apie susitikimą su Gediminu 1324 m.: „…krikščionims jis leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius“, ir jų persakytus paties Gedimino žodžius: „o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą“.[6] Tuometė opozicija Rusija – Lietuva arba (rytų) krikščionybė – pagonybė ryški ne tik viduramžių lietuvių epitetuose, kaip литва беззаконная „beteisė Lietuva“ (krikščioniškosios teisės nesilaikymo prasme), литва безбожная „bedievė Lietuva“, литва поганая „pagoniškoji Lietuva“, литва некрещеная „nekrikštytoji Lietuva“, bet ir XIX a. kaimynų (rusų, ukrainiečių) etniniuose stereotipuose apie baltarusius-lietuvius: з литвина не буде христианина „iš lietuvio nebus krikščionio“, вялiкi чараўнiк, сказана – лiцвiн „didis kerėtojas, sakoma – lietuvis“, o „teologinis“ dialogas su baltarusiu, pasak ukrainiečių tautosakos, skamba taip: Литвинку божи?! – Ти сам божи! – Тю, литвинку, ти ж чортiв! – Ага, хай i чортiв, аби не твой! „Lietuvi Dievo!? – Tu pats Dievo! – Tpfu, lietuvi, tu gi velnio! – Aha, tegu velnio, bet ne tavo!“.

Pagoniškosios Lietuvos susidūrimas su skirtingais krikščioniškosios civilizacijos variantais – graikų stačiatikių ir Romos katalikų – buvo neišvengiamas. Stipraus dvasinio, politinio, o katalikų atveju – dar ir atviro karinio spaudimo sąlygomis iš tikrųjų iškilo lemtingas, žūtbūtinis išgyvenimo klausimas. Tautinė ir valstybinė egzistencija tuomet tiesiogiai priklausė nuo krikšto kaip simbolinio pademonstravimo priklausant Europos civilizacijai, o ne priešiškam „barbarų“ pasauliui – dar visai neseni slavų polabų bei prūsų pavyzdžiai buvo pakankamai iškalbingi. Priimdami krikščionybę Lietuvos valdovai stengėsi visai tautai gauti savotišką „indulgenciją“ ir per neišvengiamą kompromisą sudaryti sąlygas archajiškiesiems savo kultūros klodams išlikti: „…vienas svarbus dalykas negali likti nepastebėtas – platus iškiliausių Lietuvos valdovų politinis akiratis: veiksmai, kurie neretai atrodė tiesiog priešingi, tačiau galų gale buvo nukreipti į vieną giliausią tikslą, buvo atliekami ne iš abejingumo ar veidmainystės, o atsižvelgiant į visą aplinkinę situaciją, paisant Livonijos ir Prūsijos, Lenkijos ir Rusijos… Žingsnių krikščionybės link būdavo imamasi ne tuomet, kai pasirinkimo jau nebebūdavo ir belikdavo priimti padiktuotas sąlygas, bet vos kiek prieš tokį momentą, kai tik situacija pasidarydavo visiškai aiški ir negrįžtama“.[7]

Tačiau 1387-ųjų metų – datos, neturėjusios precedento kitose Europos šalyse, – įvykiai netapo galutiniu „pagonybės klausimo“ sprendimu. Žemaitija krikštyta dar vėliau – 1413 m. Kaip pagonybės reliktas, Breslaujos, Lepelio, Oršos, Slonimo apylinkėse ligi XVI–XVII a. išliko laidojimo pilkapiuose apeiga. Itin įdomios informacijos apie ryškius pagoniškus Šiaurės Baltarusijos gyventojų papročius esama Pauliaus Oderborno veikale „Tikras ir pagrįstas pasakojimas apie rusėnų tikybą“ (1582 m.): „Daugelis čia savo namuose laiko ypatingas gyvates ir jas maitina“; „Gretimam miške jie turi medžių, kuriems pagal protėvių tikėjimą rodo pagarbą“.[8] Netgi padavimuose, etnografų užrašytuose XIX–XX a. pirmojoje pusėje, išliko prieškrikščioniškų kultų ataidų, ir dargi neutraliai arba teigiamai vertinamų.[9] O bene didžiausią įspūdį daro duomenys apie autentišką pagonišką šventvietę, dar XX a. pradžioje buvusią šiuolaikinio Minsko centre![10]

Liaudies tradicijos gyvus sentimentus kėlė ir aristokratijai. Magnatai Radvilos kildino save iš krivio (Lizdeikos), o iškilus šios kilmingos šeimos atstovas Kristupas Mikalojus už savo karines pergales gavo garbingą „Perkūno“ pravardę. Mykolas Lietuvis, traktato „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autorius, didžiuojasi tuo, kad Lietuvoje, kaip kitados Romoje, coluntur et sacri penates, mares, lares, lemures, montes, specus, lacus, luci „garbinami ir šventieji namų globėjai, vyrai, židinio dvasios, vėlės, kalnai, olos, ežerai, šventos giraitės“; jis nostalgiškai ilgisi senovės papročių ir sako, kad dar ne taip seniai extinctus est per baptismatis undam ugnis, id est, ignis „krikšto bangos buvo užgesinta ugnis, t.y. ugnis“.[11] Romantišku žavėjimusi baltarusių-lietuvių krašto pagoniškąja praeitimi vėliau pasižymėjo Adomo Mickevičiaus, Jono Čečioto, Jono Borščevskio, Teodoro Narbuto, Adomo Kirkoro, Konstantino Skirmunto ir kitų vietos nobiliteto atstovų kūryba.

XX a. pradžioje baltarusiškojo judėjimo veikėjai irgi atkreipė dėmesį į didelį pagoniškosios senovės potencialą nacionaliniam atgimimui. Labiausiai tai liečia Vaclavo Lastausko (Вацлаў Ластоўскi) pažiūras, pirmiausia jo istoriosofinę „kriviškąją“ sampratą, pagal kurią, tikrasis baltarusių krašto pavadinimas esąs Krivija, o tautos vardas – krivičiai. Tikrojo etnonimo praradimas ir jo pakeitimas „rusiškuoju“ susijęs su švetimšalių įtaka, be kita ko, ir religine: „Ir štai viską, kas neįsiteko į krikščionybės, kaip ją suprato bizantiečiai (bei variagai-rusai), rėmus, imta laikyti ‘velniava’ ir tapo atmesta. Bet kokia ikikrikščioniškojo tikėjimo raiška buvo besąlygiškai pasmerkta, persekiojama kaip velniška… Šiuo žodžiu… imtos pravardžiuoti ir tautiškumo apraiškos (tai yra vistos genčių kalba, jų pažiūros, papročiai ir tautiniai vardai)“.[12] Apysakoje „Laikai buvo neramūs“, kurioje V. Lastauskas aprašė pirmuosius naujosios religijos žingsnius mūsų žemėse, pagonių žynių lūpomis jis iš esmės kaltina krikščionybę tuo, kad ji tiesiogiai lėmė krivių tautos nuosmukį: „Naujoji tikyba sutrins jūsų laisvę kaip grūdus tarp girnų ir išpustys kaip kelio dulkes. Jūsų šlovė bus pamiršta, o jūsų vardas taps nekenčiamųjų ir pažemintųjų vardu. Jūsų ainiai nusigręš nuo savo kraujo, ir jūsų kapai bus išniekinti. Jūsų žemės vaisius, jūsų kraują ir prakaitą pasiims svetimšaliai, o jūs juos dievinsite. Jūsų žmonos ir dukros patarnaus tiems, kurie jus valdys. Prieš savo vergus klusniai nulenksite galvas ir nudelbsite akis. Miestuose nutils sueigų varpai, o kaimuose – laisvos dainos. Ir pritvinks vandenys jūsų ašarų, oras – jūsų atodūsių, o žemė – jūsų kraujo. Ir išnyksite nuo žemės paviršiaus, jei neatsipeikėsite ir netarsite sau: mūsų žemė – tai mūsų namai, mūsų protėvių kapai ir mūsų būsimųjų kartų lopšys!“[13]

Be to, Lastauskas su akivaizdžia simpatija žiūrėjo į krivičių pagonybę: rašė seniesiems tikėjimams skirtus straipsnius ir grožinius kūrinius, rinko tautosaką ir, latvių „Lačplėsio“ bei suomių „Kalevalos“ pavyzdžiu, netgi ketino sudėti vietinį liaudies epą. Žinoma, negalima tvirtinti, esą Vlastas iš tikrųjų išpažino pagonybę, tačiau galima sutikti su teiginiu, jog „Vaclavo Lastausko asmenyje turime… krivičių idėja užraugto baltarusių fundamentalizmo, kaip apibrėžtos pažiūrų bei vertybių sistemos, pradininką. Šio tipo pasaulėžiūra pasireiškė senosios krivičių-baltarusių pagonybės idealizavimu, netgi apologetika, krikščionybės universalizmo bei kosmopolitizmo kritika, intensyviu nacionalinio mito kūrimu, galiausiai fundamentalistine baltarusių istorijos ir kultūros samprata, sulig kuria, Baltarusijos, arba Krivijos, pradžia – ikikrikščioniškuose amžiuose“.[14] Galima spėti, kad pats Lastauskas optimalia baltarusiams religija laikė ne katalikybę, stačiatikybę ar uniją, o „nacionalinę“ krikščionybę,[15] kuri natūraliai būtų apėmusi ir pagoniškąjį dėmenį. Būtent prie tokios minties veda jo „Patriotinis maldynas“, ypač „Dešimt tautos įsakymų“,[16] kurie iš esmės sudaro baltarusių (krivičių) etnonacionalizmo dekalogą, gerokai tolimą krikščioniškiesiems priesakams.

Pagoniškasis fonas, kurį sudaro Hėrakleito filosofijos, gnosticizmo bei panteizmo elementai, yra ir Ignato Abdziralovičiaus ženklaus visai baltarusių filosofijai veikalo „Amžinuoju keliu“ (Адвечным шляхам) ypatumas. Darbas skirtas „besiliejančios“ formos,[17] gimusios iš Motinos Materijos ir Tėvo-Kupolio (Купала), dialektiką. Svarstydamas mūsų istorijos vingius, Abdziralovičius teigė: „Praradęs savyje laisvą pagonį… baltarusis naujoviškame gyvenime nepamatė nieko viliojančio. Vakarų bei Rytų įtakos iškreiptais, būdingai slaviškais, kitąsyk karikatūriškais pavidalais prievartavo ir vertė išvirkščią baltarusio sielą, vien tik prikišamai parodydamos, kad svetimame kailyje visuomet slogu, kad reikia kurti kąžką savo, gimto, artimo, natūralaus“.[18]

Kaip tik su šių veikėjų idėjomis dera sieti pirmąsias baltarusių pagonybės atgimimo pastangas, o ne su sovietų valdžios karingo ateizmo politika, nukreipta sunaikinti bet kokį religinį kultą, kaip kad mano – ne visai korektiškai, mūsų nuomone, – Aleksandras Gurko.[19] Iš tikrųjų bolševikų pakeista pirmykštė švenčių bei apeigų prasmė iš krikščioniškosios į neva „pagonišką“ su tikrąja pagonybe (etnine religija) neturėjo nieko bendra. Priešingai, niekas kitas taip neprisidėjo prie pastarosios išnaikinimo kaip komunistų išplėtota kolektyvizacija, industrializacija bei urbanizacija.[20] Savo ruožtu atkreipkime dėmesį į tai, kad marksizmo ideologija iš esmės buvo sekuliari religija, turinti bendras su krikščionybe monoteistines ištakas. Jas jungia egalitarinis archetipas (visuotinė lygybė prieš Dievą arba lygybė prieš žmones), universalizmas – įsitikinimas būtinybe savo vienintelę tiesą skleisti visam pasauliui (plataus masto misijinė veikla, neretai prievartinė, arba nuolatinis pasaulinės revoliucijos rengimas), mesijo figūra (pranašas arba vadas), išrinktumo kompleksas podraug su nepakantumu kitamaniams (kova su gojais, eretikais, pagonimis ir persekiojimas pagal klasinį požymį).

Pats rusiškas terminas язычник ‘pagonis’, kilęs iš senosios slavų kalbos язык ‘kalba’ ir atitinkamai ‘tauta’, sulig labiausiai tikėtina prielaida, pirmiausia reiškė žmogų, kalbantį kita kalba, kitatautį. Vadinasi, žodis язычник ‘pagonis’ savaime turi diskriminacijos pagal etninę priklausomybę atspalvį, panašų kaip „gojaus“ sąvoka judaizme. Kitas terminas, paplitęs daugumoje Europos kalbų, – pagonybė, tapęs paniekinamu visa ko žemo ir šlykštaus sinonimu, yra kilęs iš lotynų kalbos paganus ‘kaimo gyventojas, kaimietis’ (iš lo. pagus ‘kaimo vietovė, valsčius’). Jame galima įžvelgti socialinės diskriminacijos požymių, kai pirmaisiais krikščionybės plitimo amžiais miestiečiai bei pasiturintieji pagonybę tapatino su „tamsiu“ kaimiečio gyvenimo būdu. Vokiečių Heidentum, anglų heathenism yra susiję su pagonybės kaip laukinumo, necivilizuotumo stereotipu, nes pagonybę išpažinti esą galėję tik laukinių kraštų, dykviečių gyventojai, kas savo ruožtu rodo kultūrinę diskriminaciją. Kaip matyti, bene visi paplitę terminai, vartojami pagonybei įvardyti, turi krikščioniškosios interpretacijos atspaudą ir neigiamą atspalvį. O reiškinio esmės jie anaiptol neatskleidžia.

Indoeuropiečių religija, kuria savo kilme remiasi daugelio Europos tautų vietinės ikikrikščioniškosios tradicijos, buvo politeistinė, apimanti apeigų įvairovę, būdingą įvairioms socialinėms grupėms bei vietovėms, išreiškė skirtumus tarp tautų – tai nebuvo universali religinė doktrina. Pliuralistinė ir daugiabriaunė, ši religija buvo santykinai tolerantiška, tolima nuo prozelitizmo bei fanatizmo. Kiekviena etinė ar socialinė grupė garbino savus dievus, turėjo savitus ritualus ir apeigas. Šia prasme ją galima pavadinti ezoterine ir iniciacine. Tai buvo žinojimo, patyrimo ir veiklos, o ne „tikėjimo“ ir abstrakčių samprotavimų religija, todėl esminga jos ypatybė buvo tradicinių apeigų bei priedermių laikymasis.[21] Prie šių ypatybių dar galima pridurti požiūrį į gamtą kaip dievybės manifestaciją, teofaniją, o ne kaip į antrinį kūrinį; taip pat moteriškojo dievybės prado – Deivės greta vyriškojo dievybės prado ar net vietoj jo – pripažinimą.[22]

Iš rusų kalbos išvertė Dainius RAZAUSKAS


[1] ЛОБАЧ, У. Да пытання аб хрышчэнні Полацкай Крыўі. Iš: “Беларусь у сістэме трансеўрапейскіх сувязей у I тыс. н. э.”: Тэзісы дакладаў і паведамленняў міжнароднай канферэнцыі, Мінск, 12–15 сакавіка 1996 г. Мінск, 1996, p. 51.

[2] ДЗЕРМАНТ, А. Крывічы: Гістарычна-этнагенетычны нарыс. Iš: Druvis: Almanach Centru etnakasmalogijiKryўja“, 2005, Nr. 1, p. 28.

[3] ТОПОРОВ, В. Н. Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях. Iš: Славяне: адзінства і мнагастайнасць: Тэзісы дакладаў i паведамлення міжнароднай канферэнцыi (Мінск, 24 – 27 мая 1990 г.), секцыя 2: Этнагенез славян. Мiнск, 1990, p. 89.

[4] МАРЗАЛЮК, І. Ад этнасу да нацыі. Iš: Гістарычны альманах, VII. Мiнск, 2002, p. 161; ZINKEVIČIUS, Z. Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis. Vilnius, 2005, p. 84, 87.

[5] VAITKEVIČIENĖ, D., VAITKEVIČIUS, V. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai. Iš: Lietuvos archeologija, XXI, 2001, p. 311–334.

[6] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius, 1996, p. 389–390.

[7] ТОПОРОВ, В. Н. Язык и культура: об одном слове-символе (к 1000-летию христианства на Руси и 600-летию его в Литве). Iš: Балто-славянские исследования 1986. Москва, 1988, p. 12.

[8] ОДЭРБОРН, П. Праўдзівы і грунтоўны аповед пра веру русаў. Iš: Беларускі гістарычны агляд, XII/1–2 (22–23). Мiнск, 2005, p. 178.

[9] Легенды і паданні. Мiнск, 1983, p. 111–112, 113–114, 228–229.

[10] КАЦАР, М. Паганскае капішча ў Менску ў XIX–XX ст.. Iš: Druvis: Almanach Centru etnakasmalogijiKryўja“, Nr. 1. Менск, 2005, p. 129–133.

[11] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI amžius. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius, 2001, p. 402 [vertimas D. R., plg. p. 404].

[12] ЛАСТОЎСКI, В. Аб назовах “Крывія” і “Беларусь”. Iš: Druvis…, p. 373.

[13] ЛАСТОЎСКI, В. Часы былі трывожныя. Iš: ЛАСТОЎСКI, В. Выбраныя творы. Мінск, 1997, p. 132.

[14] КОНАН, У. Валхвец беларускага фундаменталізму. Iš: Крыніца, 1994, Nr. 8, p. 23.

[15] ЛАСТОЎСКI, В. Унія. Iš: ЛАСТОЎСКI, В. Выбраныя творы, p. 414.

[16] ЛАСТОЎСКI, В. Патрыятычны малітвеннік. Iš: Выбраныя творы, p. 422–424.

[17] [Plg. lietuvių žodį lytis reikšme „pavidalas, forma“. – Vert. past.]

[18] АБДЗIРАЛОВIЧ, I. Адвечным шляхам: Дасьледзіны беларускага сьветагляду. Мiнск, 1993, p. 11.

[19] ГУРКО, А. Аб вытоках неаязычніцтва ў Беларусі. Iš: Хрысціянства і беларуская культура: Матэрыялы III Міжнар. кангрэса беларусістаў „Беларуская культура ў дыялогу цывілізацый“ (Мінск, 21-25 мая, 4-7 снежня 2000 г.) [= Беларусіка-Albaruthenica, 18]. Мiнск, 2001, p. 196–197.

[20] ЛОБАЧ, У. Паганства і хрысьціянства: беларускі выпадак. Iš: Kryўja: Crivica, Baltica, Indogermanica, 1994, Nr. 1, p. 156–157.

[21] HAUDRY, J. The Indo-Europeans. Washington, 1998, p. 63.

[22] НАЙДЖЕЛ, П., ПРУДЕНС, Дж. История языческой Европы, Санкт-Петербург, 2000, p. 13–14.

Kategorijos: Baltų žemėse, Lietuvos kelias, Mokslo darbai, Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .

19 komentarų

  1. Ramūnas Labanauskas:

    A.Dzermanto darbai labai svarbūs ir lietuvių tautos ateičiai. Galimas dalykas, mes, lietuviai, išliksime tik pakoregavę savo savimonę, kitais argumentais grįsdami savo tapatybę, t.y., įimdami į ją ir baltarusiškąjį – krivičiškąjį komponentą. Mums reiktų visomis įmanomomis priemonėmis palaikyti šią tendenciją baltarusių visuomenėje. Galbūt ateityje tai privestų prie lietuvių ir baltarusių (gal krivičių?) susivienijimo baltiškuoju pagrindu.

  2. suomis:

    Šaunuolis A.Dzermantas, teisinga linkme eina. Ilgainiui, jis gali atrasti idomių dalykų, mūsų bendros istorijos kloduose. Baltai privalo vienytis, dėl savo ateities.

  3. G.P.:

    Baltarusiškas šovinizmas, kokiu pavidalu jis besidangstytų, Lietuvai yra tiek pat pavojingas kiek ir lenkiška tomaševskininkų “jiedinstva”. Lygiai taip pat yra pavojingas ir lietuvių patriotų skaldymasis tikėjimo pagrindu. Tikėjimo dalykai turi būti palikti privačiai sąžinės kategorijai. Prišingu atveju tas mus dar labiau suskaldys visų kosmopolitų ir globalistų džiaugsmui. Lietuvių kalba ir tradicijos – štai giluminis lietuvių identiteto pamatas. O kas garbina Kristų ar Perkūną – tai privatus kiekvieno reikalas.

  4. Ramūnas Labanauskas:

    Ne, tai – ne baltarusiškasis šovinizmas. Dzermanto darbai inspiruoti prigimtinio baltiškojo nusiteikimo. Antra, baltiškasis tėjimas neparemtas konkrečiais teiginiais išreikštu tikėjimo išpažinimu, kurio laikymąsi galima ir reikia kontroliuoti. Todėl jis ir negali suskaldyti lietuvių tautos. Jis yra paties gyvenimo išraiška, gyvenimo, kuris yra bendras visiems. Trečia, lietuvių tauta iš dalies yra svetimų jėgų spaudimo baltiškajam etnosui padarinys (tiksliau formavosi tokio spaudimo laikotarpiu ir iš dalies išdavoje), taigi, jau nebeišreiškia visos baltiškojo etnoso galimybių ir kultūrinio savarankiškumo laipsnio. Todėl mums, lietuviams, neišvengiamai teks šiek tiek koreguoti savo savimonę, t.y., ieškotis naujų mūsų tapatybę pagrindžiančių argumentų.

    • suomis:

      Iš principo su, Jūsų, šiuo teiginiu sutinku. Net, kokiais 98%, bet nesutinku, toje vietoje, kur sakote, kad mums reikia ieškotis NAUJŲ tapatybę pagrindžiančių argumentų. Manau, kad ieškoti NAUJŲ nebūtina, nes jei atverstume TUOS(BALTIŠKUOSIUS) klodus, tai TEN tiek jėgos, kad ir ne tik lietuviams – užtektų. Netgi, būtų galima ir pasidalinti. 🙂

      • Ramūnas Labanauskas:

        Kai rašiau, kad “lietuviams, neišvengiamai teks šiek tiek koreguoti savo savimonę, t.y., ieškotis naujų mūsų tapatybę pagrindžiančių argumentų” turėjau galvoje lietuvių tautos ateitį baltiškojo etnoso perspektyvoje. Jeigu mes iš tiesų norime, siekiame, trokštame, kad kažkada ateityje atgimtų baltų vienybė ir sprendžiant iš bent jau alke.lt vyraujančių nuotaikų neatrodo, kad būtų tenkinamasi tik simboline baltų vienybe, tai reiškia, kad susiformuotų baltų bendrija, kuri dar tolimesnėje perspektyvoje dreifuotų į sutelkto baltų etnoso susiformavimą. Jei taip, tai reiškia, kad lietuviai būtų tokio etnoso dalimi. Dabar lietuviai, latviai (jau nekalbant apie baltarusius, kurių didžioji dalis vis dėl to laiko save slavais) mato save visiškai atskiromis tautomis, turinčiomis savo istoriją, kultūrą. Visa tai juk yra labai realus faktas. Tai turi savo išraišką mūsų tautų istorijos sintezėse (tiek akademinėse, tiek mokyklinėse), taip pat literatūros, meno ir t.t. ir t.t. istorijos sampratose. Kokie yra dabartinių lietuvių (statistinių lietuvių, o ne siekiamų, ne tokių, kokių nori čia, alke rašantys) tapatybės elementai? Tarkim, kokios yra lietuviams brangios, svarbios istorinės asmenybės? Vidurines mokyklas baigę lietuviai turbūt atsakytų, kad tai Vytautas, Maironis, Čiurlionis, Basanavičius, Valančius, Mažvydas, Daukantas, tas pats alke pristatytas Krėvė, Baranauskas, Smetona ir pan. Kokios yra mums brangios istorinės vietovės? Na, dauguma gal atsakytų,kad Vilnius su Gedimino pilimi, Trakai, Kernavė, Palanga su Birutės kalnu, Klaipėda, Kuršių nerija ir pan. Kokios mūsų upės? Aišku, kad tai Nemunas, Neris, Nevėžis, Šventoji, Dubysa ir t.t. Tačiau juk reikia įsisąmoninti, kad latviai turi sau brangias ar bent svarbiomis laikomas asmenybes, vietoves, upes ir t.t. ir t.t. Atitinkamai ir baltarusiai. Taigi, jeigu iš tiesų, realiai, norime vieningo baltų etnoso jau dabar reikia pradėti mąstyti apie savo istorijos reviziją.

  5. lamatas:

    VIsgi pasakius A ,reikia turėti drasos ištarti B.O taip Baltarusijoje, paprastai žaidžiant terminais “vakarų baltai”,” prūsai”,”jotvingiai” pereinama prie termino “литовцы”,išrandant dar vieną tautą “летувисы”.O mes vis katučių plojam. Na ,jei būs tarta aiški B ( nurodant būtent ” lietuvišką” kilmę),tada visai kas kita. Kad neliktume be savo praeties ir savo tikėjimo

    • Ramūnas Labanauskas:

      Iš tiesų, toks ;pavojus yra milžiniškas. Gaila, kad nedaugelis iš lietuvių tą supranta arba, tiksliau pasakius, nedaug kam tai rūpi. Tačiau, vis dėl to, Dzermantas iš kitos operos, ne iš tų, kurie kėsintųsi į mūsų baltiškąją tapatybę.

  6. Ramūnas Labanauskas:

    Be to, jis aiškiai skiria lietuvius baltus, krivičių baltų. Šia prasme iš Dzermanto jokio pavojaus. Reikia jį palaikyti.

  7. lamatas:

    jei taip ,tai tikrai garbė jam

  8. Absoliuti dauguma dabartinių baltarusių yra kilę iš rytų baltų, tačiau dalis yra ir iš vakarų baltų (visų pirma jotvingių).

    Tačiau lygiai taip pat ir dabartinių lietuvių protėviai yra pačios įvairiausios baltų gentys – ir rytų baltai, ir vakarų.

    P.S. Beje, dabar įvairių “litvinizmo teoretikų” skleidžiamos pasakos apie “vakarų” ir “rytų” baltų “kalbinį antagonizmą” yra absoliuti nesąmonė.

    Iš tikrųjų tuo metu (5-8 amžiuose), kada formavosi įvairių baltų genčių junginiai, nebuvo jokio ryškaus susiskirstymo į “vakarų” ir “rytų” baltus. Iš esmės visos to meto baltų gentys kalbėjo įvairiomis bendros senųjų baltų kalbos tarmėmis.

    Žinoma, kuo toliau gyveno viena nuo kitos įvairios baltų gentys, tuo labiau skyrėsi šios tarmės. (taip pat ir dėl skirtingos jų istorijos ir sąlyčio su įvairiomis ne baltų gentimis).

    Tačiau po Didžiųjų tautų persikraustymų pačios įvairiausios baltų gentys labai stipriai susimaišė – rytų baltų gentys, istoriškai gyvenusios kažkur prie dabartinio Kursko – Oriolo – Briansko, spaudžiamos klajoklių iš rytų bei slavų iš pietų, palengva užplūdo vakarų baltų genčių gyventas teritorijas ir su jais susimaišė, ir tai, be abejo padarė įtaką ir visoms to meto baltų tarmėms.

    • lamatas:

      Man tai puikiai žinoma.Tuo labiau ,turiu susidares asmeninę nuomonę,kad anksčiau visos tos gentys faktiškai sudarė vieną tautą(jautė visumos bendrumą).O tie genčių pavadinimai ,jiems patiems ,reiškė daugiau sukonkretinimą,o ne atskirumą.Kalba ,greičiausi, palaipsniui kito trikampyje:tarp vakarų(prūsų), šiurės rytų(prolatviškos) ir pietryčių(lietuvių). O atskiros tautos atsirado tik išorės prievartos pasėkoje.ir jos susidarė ne gentiniu ,o teritoriniu pagrindu. Pietryčiuose išnaikinti(išžudant,nutautinant,išstumiant)nesudarant teritorinio vieneto,todėl ir nesusidarė atskira baltų tauta.Ką nukaiavo vakaruose, tapo prūsais.Ką šiaurėje-latviais.Na o tai ką pavyko apginti tapo Lietuvair lietuvias. Betgi mums pavojus tame,kad litvinizmo ideologai kildina save iš atskirų baltų genčių, kurie suslavėjo,ir tapo didinga slaviakalbe litovcų tauta.Remiantis tuo savinasi mūsų teritorijas ,istoriją,ir taip toliau.Dabartiniams lietuviams palikdami pusiau laukinių žmogėnų praeitį.Todėl manau,kad parama turėtų būti itin atsargi,ir tik tiems,kas tiesiai ir aiškiai išreiškia istorijos tikrovę.

    • lyvis:

      Visų pirma baltarusiai tai gudai t y rytiniai baltai arba kitaip ostgotai. Baltų junginį turėtų vienyti krivis, kažkiek pastangų iš jo matosi, bet tam darbui galo nėra t y amžinas procesas. lyvis.

  9. lamatas:

    nelabai norėčiau sutikti.Terminas “baltai” sukurtas būtent kalbinio bendrumo apibūdinimui.Todėl baltarusiai yra rytų slavai.Kas buvo jų protėviai,tai jau kita tema.Iš lietuvių(baltų) kilo visi slavai.Tame tarpe ir rusai ,ir lenkai ir daugelis kitų tautų,bei tautinių grupių.Todėl manau tikslinga rytų baltais(salyginai) laikyti tik tuos baltarusius ,kurie jaučiasi esa kile iš lietuviakalbių (baltų), ir kuriems nėra svetimos grižimo į lietuviškumą(baltiškumą) įdėjos.Bent jau noras susipažinti su lietuvių kalba.O šiaip prisikabinti etiketę ” mes baltai” yra iš jų pusės absurdas.Toliau seks-tik mes tikrieji baltai.Mes tikrieji -litovcai .ir taip toliau .Kur čia mums nauda.Tik pavojai ir nemalonumai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: