V. Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautininkų sąjungos kūrėjas (I) (2)

Vincas Krėvė | Archyvinė nuotr.

Vincas Krėvė | Archyvinė nuotr.

Vincas Krėvė lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė labai raiškius herojiškus, žavinčius atgimstančią tautą personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus.

Giliai pažinęs Oriento kultūras, savo 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria įstabią poetišką erotinę sceną. Nuo studijų laikų ir visą gyvenimą rašo filosofinę apysaką Biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurią išleidžia gyvendamas Amerikoje. Galėtų kilti kausimas: kas XX a. pradžioje kūrė erotines scenas Lietuvoje ar Europoje, vėlgi niekas tuo metu nedrįso kurti ir Biblijos tematika? Todėl žvelgiant iš dabarties į jo kūrybingą asmenybę, galima teigti, kad politika Krėvei galėjo būti kaip liūnas.

Istoriografijoje menkai atskleista Vinco Krėvės-Mickevičiaus, įžymaus lietuvių literatūros klasiko, visuomeninė ir politinė veikla Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu (1920-1926).

Dabarties istorikų šis laikotarpis gvildentas tik Mindaugo Tamošaičio straipsniuose: „V.Krėvė-Mickevičius ir nepolitinė Lietuvos šaulių sąjunga (1922-1924)“, „Seimo veiksnys V.Krėvės-Mickevičiaus ir Lietuvos tautininkų sąjungos santykiuose (1920-1926 m.)“ bei epizodiškai Krėvė minimas Zenono Butkaus straipsnyje „Jei opozicija gauna paramą iš svetur…“

Istorikas Mindaugas Tamošaitis straipsnyje įrodinėja, kad rašytojas tik asmeninių politinių ambicijų vedamas net tris kartus bandė tapti Seimo nariu ir jam tai nepavyko. Jo peršamą nuomonę, kad Lietuvos šaulių sąjungos (toliau LŠS) pirmininkas „ėmėsi savotiškos avantiūros […] Prieš naujus – 1923 m. Seimo rinkimus, […] savo iniciatyva mėgino supolitinti šią populiariausią šalyje nepolitinę ir karinę organizaciją.“, tenka priskirti tiesmukiškai Tamošaičio mentaliteto projekcijai į Krėvės politinės veiklos paskatas ir lūkesčius. Nepagrįstas istoriko teiginys, kad politika Krėvės gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Apie tai jis pats 1947 m. laiške Mykolui Biržiškai rašė: „Aš visuomet buvau toli nuo politikos ir visuomeninės veiklos.“ Rašytojo dzūkiško būdo proveržiu, pasišaipymu iš savęs skamba kito laiško Biržiškai (1952 04 09) citata: „Ypač bijau „politikų“. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip „apsišutinau“, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus“. Tai Krėvės reakcija į faktišką trijų savaičių buvimą 1940 metais vadinamos Liaudies Vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Žvelgiant į ano meto Lietuvos istorinius įvykius, tenka pastebėti, kad Krėvė atsidurdavo politinėje veikloje tik tuomet, kai Lietuvos valstybei grėsdavo pavojus iš vidaus arba išorės.

Nors rašytojas iš Baku grįžo 1920 m., tačiau į politinį, visuomeninį Lietuvos sūkurį įsijungė tik apie 1921 m. pabaigą (dalyvavo mitinge Kaune ir pasakė kalbą prieš Kazio Griniaus vyriausybės vykdomas derybas su Lenkija dėl federacijos sudarymo) bei 1922 m. liepos 24 d., kai buvo išrinktas LŠS pirmininku. Tamošaitis visiškai neatskleidžia to meto istorinių, politinių aplinkybių, kodėl Tautos pažangos partija (toliau TPP) ir vėliau tapusi Lietuvos tautininkų sąjunga (toliau LTS), kurios pirmininku teko būti Vincui Krėvei, pralaimėjo trijuose Seimo rinkimuose. Istorikas nuklysta į asmenines savo interpretacijas ir tampa lyg psichologu, tuo sukurdamas klaidingą ir nepilną Krėvės politinės veiklos įvertinimą bei neatskleidžia tikrųjų Krėvės kaip politiko vizijų ir tikslų, o jo naudotas politines priemones paverčia tikslais. Tamošaičio neobjektyvumo priežastimi tampa naudojimasis to meto tik valdžios partijų periodine spauda ir prieš Krėvę nusiteikusių politinių priešininkų nuomonėmis, kartu visiškai nekreipiant dėmesio į Lietuvos valstybės vidaus ir geopolitinę situaciją.

Šiuo straipsniu norėčiau įrodyti istoriko minėtų straipsnių neobjektyvumą bei šališkumą ir atskleisti tikruosius veiksnius, vedusius Vincą Krėvę į kelerius metus besitęsiančią politinę veiklą.

Pirmieji demokratijos žingsniai

Lietuva kūrėsi pokarinių revoliucijų veikiama, visur skambėjo laisvės šūkiai, o ją galėjo garantuoti demokratinė parlamentinė santvarka. Lietuviai, kurių dauguma buvo žemdirbiai kaimiečiai, gyveno versdamiesi ūkio darbais, ir jiems buvo svetimi visuomeniniai bei tautiniai reikalai. Uždarame kaime, miestelyje gyvenančiam lietuviui vienintelis žiburėlis jo gyvenime buvo parapinė bažnyčia ir jos kunigai. Čia slypėjo Krikščionių demokratų partijos (toliau LKDP) pasisekimas pirmųjų Seimų 1920, 1922, 1923 metų rinkimuose, nes nė viena kita partija neturėjo tokių per bažnyčių tinklą ir kunigų autoritetą, palankių agitacinių galimybių. Tiesa, miesto gyventojus ir kaimo samdinius labai veikė iš Rusijos plūstantys revoliuciniai ir socialistiniai, prastuomenei patrauklūs lozungai ir šūkiai. Ši visuomenės dalis pasirinko kairiąsias partijas: Lietuvos valstiečių sąjungą (toliau LVS) ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją (toliau LSLDP), kurios 1922 m. gruodyje susijungė į Lietuvos valstiečių liaudininkų partiją (toliau LVLP). Dėl šių priežasčių šios partijos pirmuosiuose Seimų rinkimuose ir dalijosi valdžios kėdėmis, kūrė įstatymus ir paskelbė Laikinąją Konstituciją, o Lietuvos Nepriklausomybės pirmeiviai TPP vadovai Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir kt. liko be valdžios kėdžių ir atsidūrė opozicijoje.

Steigiamojo Seimo rinkimų priešaušryje, 1920 m., Tautos pažangos partijai priešingos politinės jėgos piršo „buržuazinės partijos“ pavadinimą, o šis naujadaras sklido iš Rusijos ir pagal ano meto „revoliucinę dvasią tapo paniekos žodžiu, lyg keiksmažodžiu“, – rašo tarpukario istorikas Juozas Jakštas. Juolab šiuo žodžiu paženklinta partija buvo laikoma antiliaudine, piniguočių ir kapitalistų partija, nors Lietuvoje pokariniais visuotinio skurdo laikais piniguočių nebuvo. Tad krikščionių demokratų ir „liaudinių“ partijų propagandininkams buvo lengva diskredituoti TPP tarp gyventojų. Krikščionys demokratai, agituodami balsuoti už savo partijos kandidatus, primindavo tik liaudininkų ir socialdemokratų partijas, o apie TPP tik pridurdavo, kad „jūs už ją nebalsuosite, nes ji yra ponų partija, nors ir priklauso prie tikybinių partijų sparno“. Apie TPP tikybiškumą Krikščionių demokratų partijos lyderis priešrinkiminėje kalboje išsitaręs, kad „ir šuva įbėga į bažnyčią slėpdamasis nuo lietaus“. Ypač Pažangos partiją puolė kairiosios partijos: LVS ir LSLDP, jie prikaišiojo TPP vadovams vokiečių kunigaikščio Uracho rinkimą Lietuvos karaliumi, kad ji esanti ponų partija ir linkusi išsaugoti dvarus bei pasisakanti prieš žemės reformą.

TPP savo programoje pasirinko ne liaudį, kaip darė Rusijos revoliucinių šūkių paveikti kairiųjų ir vadinamų demokratinių partijų agitatoriai, bet visą tautą, valstybę. Įtikinamai anų laikų partijų susikirtimą perteikia istoriko Juozo Jakšto citata: „Kai krikščionių demokratų laikraštis „Laisvė“ ėmė skelbti, kad Pažangos partijos nariai nekenčia ir neužjaučia liaudies, Juozas Tumas atkirto: „Mylime ir užjaučiame (liaudį), tik mūsų dievukas yra ne pati liaudis, juoba ne kuri jos dalis, bet tik tauta, valstybė“. TPP buvo santūri žemės reformos reikalais, ji neapšaukė dvarininkų socialiniais priešais, kaip darė socialistinės bei demokratinės partijos. Pažangos partijos kova su dvarininkais reiškėsi tik tautybės ir kultūros plotmėje, o kai jie darėsi Lietuvos sūnumis – tapdavo savais, nors ir turėdami daugiau žemės negu ištisas sodžius. Dvarininkas, Stepono Batoro universiteto prof. Valerijonas Meištavičius (Meysztowiczius) didžiavosi savo protėviais iš Lietuvos DK ir  vėliau atsiminimuose rašė: „Ne tik mokėjome abi kalbas, bet ir buvome su abiem kalbom susiję, tikrąja žodžio prasme dvikalbiai. Šią dvikalbystę laikėme turtu, privilegija, kurios neturėjo „koroniažai“ – karūniečiai. […] Didžiavomės savo senąja lietuvių kalba.“ Pažangiečiai ir Smetona iš principo nebuvo priešingi kairiųjų ir LKDP radikaliai Žemės reformai, jie tik skatino vengti labai smulkių ūkių ir ją vykdyti nuosaikiai, atsižvelgiant į bendrus tautos bei valstybės reikalus. Pasirodžius oficioze „Lietuva“ straipsniui, kuriame pateikta nuomonė, kad Lietuvos pripažinimo klausimas jau seniai būtų išspręstas, jei ne „Steigiamojo Seimo radikalingi žemės reformos įstatymai…“ TPP laikraštis „Tauta“ dėl Lietuvos tarptautiniu subjektu pripažinimo delsimo pabrėžė: „Ką mes velijame: radikalią žemės reformą nuo kieno nors priklausomoje Lietuvoje (sakykim, nuo Rytų) ar Santarvės pripažinimą. Ko norime pasiekti?“ – toliau klausė laikraštis, – „ar ūkio našumą pakelti, ar sunaikinti dvarininkų luomą? Jei šie du tikslai suderinami, tai ir Santarvė nedelstų pripažinti Lietuvą.“ Akivaizdu, kad dvarininkų žemės karpymu naudojosi lenkų propaganda ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Antantės valstybės Lietuvą pripažino tik 1922 metų gruodyje.

TPP į rinkimus ėjusi – be skambių revoliucinių šūkių, su konservatyvia socialine programa ir vien tautiška ideologija – pralaimėjo rinkimus į Steigiamąjį Seimą. Panašiai pasikartojo 1922 m. ir 1923 m. Seimo rinkimuose, kuriuose be TPP įžymybių Antano Smetonos, Augustino Voldemaro, Martyno Yčo, dalyvavo ir Vincas Krėvė, rašytojas, kurio kūryba žavėjosi ir ja didžiavosi didelė lietuvių visuomenės dalis. Apie tai byloja Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, pirmą kartą apie V.Krėvę išgirdusi 1917 m. tarp lietuvių studentų Maskvoje: „Kaip per miglas atsimenu apytuštį kambarį, stalą, prie kurio kažkas skaitė Krėvės veikalą (dramą „Šarūną“ – V.T.). […] Lietuviškai tada dar silpnai mokėjau, tai ne viską supratau, tačiau iš sekusių diskusijų suvokiau, kad autorius – pasaulinio mąsto rašytojas. Lietuvis pasaulinio masto rašytojas! Tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad Krėvės vardą įsidėmėjau […].“

Politinės veiklos pėdsakai Baku mieste

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje ir vėlesnio Spalio bolševikų perversmo 1918 m. gegužės 28 d. Užkaukazėje susikūrė Azerbaidžano Demokratinė Respublika. Šis faktas istorijoje įdomus tuo, kad tai pirmoji demokratinė valstybė, atsiradusi islamo pasaulyje ir gyvavusi iki 1920 m. balandžio 28 d. Pradžioje Vyriausybė bazavosi Gence mieste, nes Baku nuo 1917 m. lapkričio iki 1918 m. liepos valdė bolševikai, vadinama Baku komuna, kurie siekė aprūpinti Sovietų Rusiją nafta. 1918 m. rugpjūtyje bolševikus iš Baku išvijo Azerbaidžano ir D.Britanijos kariuomenės. 1920 m. sausio 15 d. Paryžiaus taikos konferencijoje Antantės valstybės pripažino Azerbaidžano Respubliką de fakto. 1920 04 28 bolševikinės Rusijos kariuomenei užėmus Baku, įkurta Azerbaidžano Sovietų Socialistinė Respublika, kuri 1922 m. gruodyje įjungta į bolševikų imperiją – Sovietų Sąjungą.

Vincas Krėvė, nuo 1909 m. gyvendamas Baku mieste, tapo žymia asmenybe, nes be mokytojavimo Baku realinėje gimnazijoje ir mergaičių gimnazijoje, kuriose dėstė rusų kalbą ir literatūrą, nuo 1912 m. liaudies universitete dėstė persų viduramžių poeziją, budizmą ir islamą, o 1919-20 m. tapo Baku universiteto docentu. Savo pasisakymais gerbė azerbaidžaniečių tautą, o gimnazijoje gynė azerbaidžaniečių mokinių norą mokytis savo gimtąją kalbą. Čia verta prisiminti ano meto epizodą: Abdula Šayg (azerbaidžaniečių literatūros klasikas) kartu su Krėve dirbo toje pačioje gimnazijoje ir dėstė azerbaidžaniečių kalbą. Kartą į dėstytojų kambarį įsiveržė dvarininkas Mamenbekov. Visiems matant ir girdint, jis kreipėsi į A. Šaygą: „Kuriam galui jūs grūdate mano sūnui į galvą niekam nereikalingą kalbą? Kokia iš to nauda? Visi dėstytojai tylėjo. Tai dar labiau komplikavo padėtį. Ir Vincas Krėvė, visa tai stebėjęs neišlaikė: „Žmogus, kuris gėdinasi savo gimtosios kalbos, nevertas žmogaus vardo, – įsikarščiavęs išpylė jisai, apgindamas Šaygą.“

Man artimas Alberto Zalatoriaus Krėvės charakterio apibūdinimas, kad aukščiausioji Krėvės vertybė yra laisvė, tai „maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi (šiomis vertybėmis persmelkta visa rašytojo kūryba – V.T.). Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių.“ Gal dėlto, bręstant Rusijos imperijoje revoliuciniams įvykiams, jis neliko nuošalyje, o susiejo savo politinę veiklą su Socialistų revoliucionierių (eserų) partija, kurios atstovu 1917 m. spalio 29 d. buvo išrinktas į Baku miesto Tarybą ir susikūrus Azerbaidžiano Demokratinei Respublikai tapo Baku Tarybos sekretoriumi, o 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos konsulu Azerbaidžiane. Dirbdamas konsulu rūpinosi lietuvių grįžimo į Tėvynę reikalais, o bolševikams užgrobus Baku miestą, padėjo išvykti bėgantiems nuo bolševikų teroro ir kitiems. 1920 m. gegužės mėn. grįždamas į Lietuvą su šeima, padėjo savo bičiuliui kadetų partijos nariui Michailui Podšibiakinui, pakeitusiam pavardę į Mykolas Banevičius, kartu vykti į Lietuvą. Podšibiakinas buvo baigęs universitete teisės studijas, kadetas, bet jam tas netrukdė bičiuliautis su Krėve, eseru, ir diskutuoti politikos ir Rusijos ateities klausimais

Čia pravartu pažvelgti, kas buvo ta eserų partija, tai – narodnikų (liaudininkų) ir socializmo idėjų derinys. 1905 m. programa numatė panaikinti monarchiją ir Rusiją paskelbti federacine demokratine respublika, suteikti pilietines teises ir laisves, socializuoti žemę ir kt. (anuomet šios idėjos galėjo sudominti Krėvę, nes Lietuvai tapti federacijos subjektu buvo pažangu, kai Rusijos imperijoje Lietuvos net vardo nei geografine, nei politine prasme nebuvo). Šios partijos elektoratas buvo valstiečiai ir tarnautojai. Po 1917 m. Vasario revoliucijos tapo stipriausia Rusijos partija, sudarė daugumą Steigiamajame susirinkime, nuo 1917-ųjų liepos iki lapkričio įėjo į Laikinąją vyriausybę. Po bolševikų Spalio perversmo dalyvavo organizuojant kovą prieš bolševikų valdžią. Rusijos valdžioje įsitvirtinę bolševikai 1922 m. birželyje keturiolika pagrindinių eserų veikėjų sušaudė, o vėliau represavo likusius.

Lietuvoje jų idėjos darė įtaką kai kuriems inteligentams. Idėjiškai artima buvo 1917 m. Petrograde įsteigta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP). Ši partija ilgą laiką, 1919-1926 m., kartu su LKDP sudarė koaliciją ir valdė Lietuvos Respubliką.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: