M.Peleckis. Tėvynė (8)

Viktorija Daujotyte-Pakerienė

Viktorija Daujotyte-Pakerienė

Daujotytė V., Kvietkauskas M.
LIETUVIŠKIEJI ČESLOVO MILOŠO KONTEKSTAI.

– Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.

Prigimtis ir legenda

Profesorės Viktorijos Daujotytės tekstai visada džiugina. Šįsyk skaitome kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi dr. Mindaugu Kvietkausku parašytą solidžią, dailiai išleistą monografiją apie tai, kas 2011-aisiais svarbu kiekvienam literatūros mėgėjui, – Česlovą Milošą. Ir lenkiškai šįsyk jo pavardės nerašysim, nes knygos tikslas – parodyti Č.Milošo santykį su Lietuva, lietuvybe.

Taigi kokia tautinė Č.Milošo tapatybė? „Savas, bet nesisavinamas“, –­ konstatuoja knygos autoriai (p. 9). „Poeto dvasinėje tėvynėje visada randa savo vietą „legenda apie Lietuvą kaip senoviškų dorybių prieglobstį“. Tą legendą puoselėdamas Milošas, o ne kas kitas, bus nusipelnęs Lietuvai bene tiek pat kiek V.Jeitsas (W.Yeats) ar Dž. Džoisas (J.Joyce) savo tėvynei Airijai“, – 1995-aisiais yra rašęs Donatas Sauka „Metuose“ (Nr. 10, p. 122). Bet būta ne tik legendos: „Milošas Lietuvos labui yra veikęs ir konkrečiai: Paryžiaus Kulturos laiku, ryšiais su išeivija, dalyvavimu rūpesčiuose, kurie iškilo atkūrus nepriklausomybę. Milošas – didelė kūrybinė galia; iš jos gijos tiesiasi į daugelį vardų, reiškinių, krypčių, literatūrinių, filosofinių, politinių“ (p. 8).

Č. Milošas, Nobelio premijos laureatas, buvo susijęs ir su lenkų kultūra, per giminaitį Oskarą Milašių (šiai primirštai asmenybei monografijoje skiriama nemažai vietos) – su Prancūzija, taip pat ir su su akademine Amerikos kultūra. Taip pat esama ryšio su slavais –­ Nikolajumi Berdiajevu, Levu Šestovu, Fiodoru Dostojevskiu. „Su Lietuva Milošą sieja prigimtis (ypač motinos pusė), pirminė patirtis gimtuosiuose Šeteniuose (tai senesnė vietovės pavadinimo forma, galbūt žemaitiškesnė), LDK tradicija, įrėminanti ir Vilnių, svarbiausią miestą; kaip reta gyvas jo jutimas, kraštovaizdžiai, žmonės. (…) Tačiau iki šiol Milošas yra nepalyginti daugiau davęs Lietuvai, negu Lietuvoje padaryta gilesniam jo suvokimui, realesniam buvimui“ (p. 8–9).

Nors apie Č.Milošą, žvelgiant iš Lietuvos, lyg ir daug kas žinoma, pabrėžia V.Daujotytė, bet sėkmingos M. Kvietkausko paieškos JAV Jeilio universiteto Beinecke bibliotekos archyvuose atskleidė naujų faktų.

Monografija sudaryta iš trijų skyrių –­ „Kultūros kontekstų atodangos“, „Poetinio pasaulėvaizdžio kodas“, „Lietuviškieji kontaktai“. „Egzodo, išeivystės, savosios žemės trūkumo tema Milošo pasaulėjautoje yra dramatizuojanti, tarsi nuolat grąžinanti sąmonę į tą patį išeities tašką“ (p. 261). Tokie konstatavimai, kaip ir nemažai įdomių iliustracijų, knygą daro vertingą daugeliui kartų.

 

R.Rimantienė, www.xxiamzius.lt nuotrauka

Rimutė Rimantienė

Rimantienė R.
AŠ IŠ DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS: PLUOŠTAS ARCHEOLOGĖS PRISIMINIMŲ.

– Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010.

Nuo paleolito iki Glavlito

Kalbininko Jono Jablonskio (1860–1930) anūkė, teisininko, teisės istoriko Konstantino Jablonskio (1892–1960) ir matematikės Sofijos Landsbergytės-Jablonskienės (1886–1974) duktė Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (g. 1920) –­ viena žymiausių Lietuvos archeologių, kurios daugiau kaip pusę amžiaus trukusią veiklą galima lyginti su Marijos Gimbutienės. 1962 m. R. Rimantienė apgynė daktarės disertaciją „Pirmykštis Lietuvos teritorijos apgyvendinimas“. Dėl tėvo įtakos domėjosi akmens amžiaus paminklais, radiniais, kasinėjo Kauno apylinkėse, Merkio upės baseine, Nidoje, Šventojoje. R. Rimantienė išvertė žymių švedų ir norvegų rašytojų kūrinių. 2008 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

R. Rimantienė atskleidė seniausią mokslui žinomą Lietuvos istorijos laikotarpį – nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo iki vietinių kultūrų susiformavimo. Viena svarbiausių mokslininkės knygų – „Lietuvos paleolitas ir mezolitas“ (1971). Taip pat itin daug tyrinėtas ir neolitas bei žalvario amžius. Parengtos monografijos „Šventoji: Narvos kultūros gyvenvietės“ (1979), „Šventoji: Pamarių kultūros gyvenvietės“ (1980), „Nida: Senųjų baltų gyvenvietė“ (1989), „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“ (2005). Bene didžiausio susidomėjimo sulaukė R. Rimantienės magnum opus, atskleidžiantis 8000 metų laikotarpį – „Akmens amžius Lietuvoje (1984, antroji papildyta laida – 1996). Ne mažiau svarbios ir mokslininkės monografijos „Lietuvių liaudies menas. Senovės lietuvių papuošalai“ (1958–1966), „Pirmieji Lietuvos gyventojai (XI–IV tūkstantmetis pr. m. e.)“ (1972), „Lietuva iki Kristaus“ (1995).

Knygoje memuaristika suskirstyta į daugiau kaip 60 skyrelių. Juose XX a. žmogumi (gerokai aplenkusi laiką) save laikanti R. Rimantienė prisimena jaunystę, nepriklausomą Lietuvą, bolševikų laikus, paskui – vėl nepriklausomos Lietuvos periodą. Mokslininkė aprašo savo žymiausius veikalus ir jų atsiradimo aplinkybes, tad kiekvienam archeologui ar šiuo pusiau mistiniu mokslu besidominčiam žmogui knyga turėtų atverti savų atodangų.

XX amžių archeologė vadina labai įvairiu: „Buvo daug džiaugsmo, laimės, bet nemažai ir skausmo, nusivylimų. (…) Įžengusi į XXI amžių, jaučiau, kad dar ne visai buvau atsiskaičiusi už savo didžiuosius kasinėjimus Šventojoje“ (p. 467). Didžiausias R. Rimantienės darbas „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“ 2005 m. buvo išverstas į vokiečių kalbą. „Perėjusi ilgą ir įvairų gyvenimo kelią, dabar iš naujo pergalvojau, ar rinkčiausi tą pačią specialybę. Taip! Rinkčiausi archeologiją. Jau vien dėl to, kad mūsų krašto istorijoje tas laikotarpis, kurį ji apima, vis dėlto dar labai neištyrinėtas. (…) Pačiame Lietuvos archeologijos moksle matau didžiules properšas, kurias reikia užpildyti. Reikia ir kasinėjimų, tačiau ne tokių, už kuriuos atsiskaitoma iškastais kvadratais. Reikia kasinėti žinant, ko ieškai ir kokią properšą nori moksle užpildyti. (…) Archeologija – tai kantriųjų mokslas“ (p. 468–469, „Atsisveikinimas“).

Knyga parašyta su humoru, prisimenant nelengvas kliūtis, kurias teko įveikti sovietmečiu kasinėjant Lietuvos žemę: „Kartais ir persistengdavom, ir pritempdavom. Kai kas net ėmė tikėti, kad baltai šiame krašte buvę, kaip mes tada sakydavom, „nuo paleolito iki glavlito“ (p. 422).

Kalevis Vykas (Kalevi Wiik)

Kalevis Vykas (Kalevi Wiik)

Wiik K. EUROPIEČIŲ ŠAKNYS.
Iš suo­mių k. vertė Stasys Skrodenis.

– Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009.

Ar lietuviai – estų giminaičiai?

Kalevis Vykas (Kalevi Wiik) (g. 1932) – prieštaringai vertinamas filosofijos ir fonetikos profesorius emeritas iš Turku universiteto Suomijoje. Jis geriausiai žinomas kaip hipotezės apie indoeuropiečių kalbų susikūrimą, kuriam, pasak mokslininko, didžiausią poveikį padarė Uralo kalbos, autorius. Ši kalbų grupė kartais vadinama fino ugrų kalbų grupe, ji apima apie 40 kalbų ir 25 milijonus kalbėtojų. Didžiausios Uralo kalbos pagal kalbančiųjų skaičių – vengrų, suomių, estų, marių, udmurtų. Jų Urheimat (tėvynė) – abi Uralo kalnų pašonės. Prie fino ugrų kalbų dar pridedamos baigiančios išnykti samojedų kalbos, kuriomis tekalba 30 000 žmonių (enecai arba jenecai, nenecai arba jurakai, nganasanai arba tavgiai, selkupai, jukagirai; kamasų, matorų, koibalų kalbos jau išnykusios).

Kaip ir M. Gimbutienė, K.Vykas stengėsi suderinti archeologiją ir lingvistiką, kad aptiktų europiečių šaknis. Jis rėmėsi ir genetika. K.Vyko manymu, 23–8 tūkst. m. pr. Kr. Europa susiskirstė į tris regionus: vakarų (baskų), šiaurės (Uralo) ir kitų europiečių. K.Vyko manymu, didžioji dalis Europos buvo baskizuota ir uralizuota. Jo teigimu, germanų, slavų, baltų, keltų ir iberų kalbos atsirado ne iš indoeuropiečių, o iš fino ugrų ir proto-baskų prokalbių. Mokslininkas teigia turįs genetinių įrodymų, kad esąs teisus. Savo straipsnyje „Iš kur atėjo europiečiai“ (2008) K.Vykas ištyrė Y chromosomos variacijas ir pagal genetinius haplotipus nustatė, kur gyventojai migravo prieš 40 000 metų. Knygoje „Europiečių šaknys“ (Eurooppalaisten juuret, 2002 – Suomijoje tais pačiais metais išleistos dvi laidos) ir lietuviškoje išleistoje „Iš kur kilo suomiai?“ (2007) K.Vykas tęsia savo teorijas, kurioms daug kas pritaria.

Knyga įspūdinga, bet provokuojantis jos tonas neturėtų mūsų iš karto sužavėti arba paversti skeptikais. „Pratarmėje Lietuvos skaitytojams“ archeologas, akmens amžiaus žinovas, prof. Algirdas Girininkas konstatuoja: „Autorius nurodo, kad baltų kalbos kilmė siejama su Balkanuose (Starčevo ir Kioriošo kultūrų aplinkoje) ir Centrinėje Europoje (Juostinės keramikos aplinkoje) vartotomis indoeuropiečių kalbomis / tarmėmis. Kartu nurodoma, kad baltų genofondas nėra absoliučiai kilęs iš Balkanų ir Centrinės Europos. Baltai genetiškai daugiausia siejasi su ta Ukrainos refugiumo populiacija, į kurią šiek tiek įsimaišė Arensburgo ir Bromės kultūrų vakariausios (kilusios iš Iberijos refugiumo) populiacijos. Autoriaus manymu, baltų genofonde Ukrainos refugiumo populiacija sudaro daugumą, o Iberijos refugiumo populiacija – mažumą. Autorius nurodo, kad Virvelinės keramikos kultūra buvo esminis veiksnys, iš kurio išsirutuliojo keltų, germanų, baltų ir slavų kalbos. Germanų ir baltų-slavų kalbiniam išsiskyrimui didžiausią įtaką turėjo megalitinė kultūra, o baltų-slavų išsiskyrimui – finų-ugrų kalbiniai skirtumai, buvę Pabaltijyje ir Dnepro-Doneco upių baseine“ (p. I).

Pasak prof. A.Girininko, K.Vyko pateikti „archeologiniai, genetiniai, net kalbiniai“ duomenys ne visai atitinka Lietuvos mokslininkų išsakytus teiginius. Taigi, turime dar vieną versiją, iš kur atėjome. K.Vyko knyga suskirstyta į daug skyrelių, joje gausu iliustracijų, tad visi, smalsaujantys dėl baltų (ir ne tik jų) kilmės, čia ras nemažai peno tyrinėjimams (knygos gale yra terminų žodynėlis).

Keistoka, kad K.Vykas beveik neužsimena apie prūsus, o tik apie lietuvius ir latvius. „Latviai ir lietuviai su estais sudaro nepaprastai vienodą populiaciją. Jie yra palyginti artimi giminaičiai taip pat su kitomis finų-ugrų kalbomis kalbančiomis populiacijomis, tarp kitko, ir su mariais“ (p. 257).

Kategorijos: Lietuvos kelias, Literatūra, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: