A.Butkus. Nesolidari baltiškoji Lietuva (II) (36)

Alvydas Butkus

Alvydas Butkus

Dangstymasis istorija

Prieš sovietų 1940 m. okupaciją ir ypač sovietmečiu visokie žiugždos, venclovos, paleckiai, zimanai ir sniečkai mėgo akcentuoti istorines Lietuvos ir Rusijos sąsajas, bendrai turėtą lietuvių ir slavų valstybę – LDK, rusų indėlį kultūrinant ir civilizuojant „pagonius lietuvius“, amžiną lietuvių draugystę su „didžiąja rusų tauta“ (pastaroji sąvoka pateko net į venclovinio LTSR himno tekstą). Pati Rusija buvo vadinama Lietuvos gelbėtoja ir globėja, be kurios Lietuva apskritai negalėtų egzistuoti. Dabar tokį patį turinį skleidžia bumblauskai, venclovai (vėl!), liekiai, zingeriai ir kirkilai, tik žodį „Rusija“ pakeitę žodžiu „Lenkija“, nes pasikeitė konjunktūriniai vėjai. Nesvarbu, kad tokiomis kalbomis skatinama tomaševskių ir sikorskių arogancija. Nesvarbu, kad menkinamas šalies valstybingumas. Svarbiau atsiduoti kito „vyresniojo brolio“ globai ir tęsti tautinio menkavertiškumo skiepijimo tradiciją, jų tėvų ar mokytojų pradėtą dar bolševikmečiu.

Beje, dėl lenkų arogancijos. Nereikia kaltės dėl jos versti pareigūnų asmeninėms savybėms – lenkiška arogancija lietuvių atžvilgiu turi kur kas gilesnes istorines šaknis. Ji prasprūsta kronikų komentaruose apie Jogailos ir Jadvygos santykius (1386 m. ir vėliau), Krokuvos vyskupo Z. Olesnickio elgesyje pirmojo Lietuvos ir Lenkijos bendro Seimo Liubline metu (1448), J. Dlugošo istorijos veikaluose (15 a. vidurys), ji atspindėta A. Rotundo „Lenko ir lietuvio pasikalbėjime“  (1565),  lenkų grožinėje literatūroje. Ši arogancija buvo itin ryški 19-20 a. sandūroje, kai lietuviams reikėjo kovoti dėl lietuvių kalbos teisių net bažnyčiose, o 1919-1920 m. ji išsiliejo jau į atvirą karinę agresiją, pasibaigusią pietinės ir rytinės Lietuvos dalies atplėšimu.

Bendros praeities su Lenkija akcentavimas gali nebent liūdinti, nes būtent dėl jos Lietuva atsiliko nuo kitų kaimyninių kraštų (tarp jų nuo Latvijos, Estijos ir Suomijos), kurie tokios lenkų malonės išvengė. Panašaus likimo sulaukė ir Latvijos Latgala, kurios kultūrinį ir ekonominį atsilikimą Latvijos istorikai aiškina ilgu šio krašto buvimu Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje (1569-1772), lenkų kultūros įtaka ir šiurkščia polonizacija. Vokiečių nuo 13 a. valdytose latvių žemėse niekur nesusidarė vokiečių kalbos židinių,  tačiau Latgaloje, lenkų vadintoje „Inflanty Polskie“, bažnyčios ir dvarų spaudžiami valstiečiai nuo 17 a. ėmė lenkėti taip, kaip ir Lietuvoje. Vokiečiai neniekino nei lietuvių (Prūsijoje), nei latvių, nei estų kalbos, patys jų mokėsi ir leido knygas. Kaip liudija 18 a. Kuršo kunigaikštystės dokumentai, latviškai prastai mokančiam vokiečių pareigūnui grėsė atleidimas iš tarnybos. Lenkai į vietines kalbas žiūrėjo niekinamai ir kaip įmanydami jas slopino. Istorikas E. Gudavičius tai iliustruoja Kauno ir Vilniaus pavyzdžiu. Kauno magdeburgija buvo vokiška, Vilniaus – lenkiška, todėl Kaunas lietuvėjo, o Vilnius lenkėjo.

Vasalinės Kuršo kunigaikštystės nenorą jungtis prie ATR latviai istorikai aiškina taip: „Vokiečių dvarininkai, kad ir nuolat kovodami su kunigaikščiu ir skųsdami jį [Lenkijos – A. B.] karaliui bei Seimui, anaiptol netroško patekti į Lenkijos-Lietuvos sudėtį. Juos baidė katalikiškoji kontrreformacija, karalystėje vyraujanti anarchija, neišsilavinimas, vokiečiams svetimas mentalitetas ir gyvenimo būdas“. Tad suartėjimas su lenkais nukreipė Lietuvos ir Latgalos visuomenę į lėtesnę civilizacijos raidą, o nuolatinis kalbos niekinimas ir jos gujimas iš viešo gyvenimo lietuviams ir latgaliečiams atnešė dar ir kultūrinę stagnaciją bei gerokai suvėlino tautinį atgimimą, palyginti su latviais, estais ir suomiais.

Santuoka be meilės ir ištuokos siekis

Toje bendroje praeityje greta lenkų arogancijos būta ir nuolatinio lietuvių diduomenės siekio ištrūkti iš unijų su Lenkija. Tai ir Vytauto planai karūnuotis (1429-1430), ir Švitrigailos antiunijinė politika iki pat jo pralaimėjimo Pabaiske (1435), ir Žygimanto Kęstutaičio pastangos sudaryti koaliciją prieš Lenkiją 1438-1440 m., ir Kazimiero mėginimai ieškoti sąjungos su Prūsijos kryžiuočiais 1446 m. Garsioji Jono Jeronimo Chodkevičiaus kalba Liublino seime 1569 m. buvo daugiamečių Lietuvos pastangų atsikratyti vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos išraiška. Dar minėtinas Radvilų mėginimas sudaryti uniją su Švedija 17 a. viduryje (1655), nutraukus saitus su Lenkija.

Vadinasi, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. aktu tik realizavo šiuos siekius, bet jau pagal 20 a. standartus – nacionalinės Lietuvos Respublikos pavidalu. Tad pasitaikanti interpretacija, jog 1918 m. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės akto signatarai atkirto nuo atkuriamos valstybės jos aristokratiją ir senąją lenkakalbę inteligentiją, neatitinka tikrovės, nes toji dalis jau buvo atsisakiusi savo pirmtakų, LDK aukštuomenės, prioritetų ir buvo tapusi Lenkijos patriotais, Lietuvą laikiusiais tik teritorine Lenkijos provincija („kresais“) be jokių suvereniteto ambicijų, kaip kad to siekė Lenkija per visą bendrą su Lietuva istoriją.

Vietoje išvadų

Lietuvos pareigūnų pataikavimas ir nuolaidžiavimas kai kuriems tautinių bendruomenių radikalams, taip pat besąlygiškas ir nuolatinis pasidavimas Lenkijos pareigūnų spaudimui ir beprecedentiniam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus nedaro garbės Lietuvos valdžios atstovams ir nepateisina juos rinkusių Lietuvos piliečių lūkesčių. Be to, daryti antikonstitucines aukščiau nurodytas pataisas rinkėjai jų nėra įgalioję – šitai nebuvo deklaruota nė vienoje parlamentinės partijos programoje.

Tad jei Lietuvos politikai nuoširdžiai siekia glaudesnio bendradarbiavimo su broliškąja Latvija, jie vidaus politikos klausimus ir įstatymų bazę turėtų labiau derinti su Latvijos ir Estijos, juoba, kad dabartinės valstybės yra panašaus dydžio, o nuo 20 a. jas vienija ir panaši istorinė praeitis. Lietuvos politikams vis dar būdingas parapinis mąstymas, o Lenkų rinkimų akcijai – dar ir nusikalstama parapinė ksenofobija. Trūksta mąstymo Baltijos regiono mastu. Baltijos asamblėjai trūksta darbų konkretumo – ji kaip tik galėtų imtis trijų Baltijos šalių įstatymų bazės koordinavimo. Tai būtų daug prasmingiau nei bendri pasisėdėjimai, pasibaigiantys skambių, bet tuščių deklaracijų priėmimu.

Kalbos politikoje valstybinio orumo pavyzdys galėtų būti Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos 2004 m. pasakyti žodžiai: „Latvija neprivalo lyg kaltinamasis teismui įrodinėti savo unikalios kultūros ir žmogiškosios vertės. Mes nesame kaltinamųjų suole, mes neturime visą laiką teisintis, kad esame tokie pat žmonės kaip ir kiti, kad mūsų kalba yra tiek pat vertinga kaip ir kitos“.  O pasak buvusios švietimo ministrės prof. Inos  Druvietės, Latvijos valstybė ir latvių kalba yra vertybės, kuriomis negali būti abejojama. „Mes turime teisę jas apginti juridiniais mechanizmais, ekonominio skatinimo priemonėmis ir neprivalome teisintis, kad norime tai daryti“ – sako ji. Todėl linkėčiau Lietuvos valdžios atstovams pasimokyti iš brolių latvių valstybinio orumo, nebelipti ant supuvusio praeities grėblio ir nedestabilizuoti viso regiono provokaciniais įstatymais. Juo labiau, kad Lietuvos istorija yra kur kas senesnė ir įvairesnė nei epizodinis šalies buvimas po vienu lenkišku ar rusišku stogu.

Alvydas Butkus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Letonikos centro vadovas

Šis straipsnis taip pat buvo paskelbtas ir latvių kalba laikraštyje „Latvijas avīze“ („Latvijos laikraštis“) :
A.Butkus. Lietuvas un Latvijas attiecības var aptumšot jaunais Mazākumtautību likumprojekts

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *