L. Kojala. Ne Lietuvos lenkų bei lietuvių, bet LLRA ir Lietuvos konfliktas (10)

Linas Kojala

Linas Kojala | Asmeninė nuotr.

Politikai mėgsta pabrėžti, kad atkūrusi nepriklausomybę bei įtvirtinusi demokratiją Lietuva privalo ne tik spręsti savo problemas, tačiau ir padėti šiuo duobėtu, bet vieninteliu keliu žengti kitoms valstybėms.

Deja, pastarųjų mėnesių įvykiai Vilniaus rajone parodė, kad mūsų valdžiai iškyla bėdų įgyvendinant demokratinius principus bei sprendžiant jautrius klausimus, susijusius su tautinių mažumų gausiai gyvenamomis teritorijomis.

Birželio pabaigoje Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugija „Macierz Szkolna“ išplatino kreipimąsi, kuriuo ragina nesilaikyti naujojo Švietimo įstatymo nuostatų bei piktybiškai nedidinti lietuvių kalba mokomų dalykų skaičiaus. Kreipimasis iš esmės ragina niekinti Lietuvos Respublikos įstatymus, nes jaučiama, kad bent minėtame regione tai yra įmanoma daryti išvengiant normaliai teisinei valstybei būdingų pasekmių.

Reaguodama Vyriausybė davė tam tikrą „meduolį“ – 5 proc. padidino prie tautinių mažumų ir mišrių mokyklų mokinių krepšelių mokamą priedą, taip pat siūlo sudaryti galimybes moksleiviams mokytis lenkų kaip antrosios užsienio kalbos. Tačiau vargu ar tai – problemų sprendimo būdas. Būtina, kad greta minėtų paskatų sektų ir „lazda“ – tarkime, ta mokykla, kuri ignoruoja įstatymus ir paklūsta „Macierz Szkolna“ raginimams, pereitų tiesiai Švietimo ir mokslo ministerijos, nebe vietos savivaldybės, žinion, taip apribojant galimybes savavališkai veiklai.

Problemiškos ir kitos sritys. Prisiminkime praėjusių metų pavasarį, kuomet Seime buvo atmestas Vyriausybės projektas leisti pavardes dokumentuose rašyti nelietuviškais rašmenimis. Žinant tai, dar keisčiau skamba šiomis dienomis Kultūros ministerijoje sudarytos darbo grupės svarstymai apie galimybę leisti dvikalbius gatvių ženklinimus.

Jei pirmasis klausimas yra svarstymas dėl asmens tapatybės bei susijęs su asmeniniu žmogaus pasirinkimu, tai gatvių ženklinimas – kolektyvinės tapatybės klausimas. Nejau iš tiesų tikima, kad toks žingsnis padės geriau integruoti vietos gyventojus bei užgesins konflikto židinius? O gal šis valdžios veiksmas nėra banaloka reakcija į Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio raginimą lenkų tautinei mažumai laukti palankių sprendimų iš Lietuvos valdžios pusės? Ignoruojama tai, kad daugeliui gyvi prisiminimai apie pirmųjų nepriklausomybės metų bandymą Vilniaus krašte kurti lenkų autonomiją, be to, dar ir šiandien viešojoje erdvėje egzistuoja panašius klausimus eskaluojantys priešiški Lietuvai judėjimai. Dėl šių aplinkybių dvikalbės lentelės turėtų atvirkščią norimam efektą ir tik dar padidintų įtampą tarp tautiškai nusiteikusių lietuvių ir lenkakalbių Lietuvos piliečių.

Tokios kalbos pasigirdo kone tuo pat metu, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, kad dvikalbiai gatvių pavadinimai yra įstatymo pažeidimas, ir per mėnesį nurodė lenkiškas lenteles nukabinti. Valstybinės kalbos sergėtojų pastangos galiausiai buvo vainikuotos sėkme, bet politikai tuoj pat suskubo kelti diskusijas apie įstatymo pažeidimo įteisinimą. Šiuo atveju veiksmai galėjo būti priešingi: elementariai įspėjama, kad vietos valstybės tarnautojai (jei tokių atsirastų), vangiai ar apskritai nevykdę LVAT sprendimo, būti priversti trauktis iš pareigų už piktybinį teisinį nihilizmą.

Akla nuolaidžiavimo politika (turinti itin neigiamas konotacijas istorinėje perspektyvoje), kurią primena pastarieji valdžios siūlymai, problemų neišspręs, o tik dar labiau jas gilins, skatindama lietuvių ir lenkų priešiškumą. Juk būtent šis supriešinimas yra didžiausia politinės monopolininkės šiame krašte Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) stiprybė. Tai jėga, kuri politinį kapitalą kaupiasi kurdama atskirtų lenkų bei juos engiančių lietuvių įvaizdį, neturintį jokio realaus pagrindo net ir daugelio blaiviai situaciją vertinančių lenkų akyse.

Apskritai tokie konfliktai, atrodo, kyla ne tarp Lietuvos lenkų bei lietuvių, bet tarp išskirtinai LLRA ir visos likusios šalies. Minėtos politinės jėgos atstovai, pamindami pareigą atstovauti Lietuvai, Europos institucijose šmeižia valstybę, hiperbolizuoja problemas ir ignoruodami realybę kalba apie „lenkų diskriminaciją“. Sukūrus tokius mitus bei įvardijant save „gynėju“ nuo aršių lietuvių, yra gerokai lengviau tapti įtakinga politine jėga. Juk visai šalia 2012 metų Seimo rinkimai bei puiki galimybė peržengti 5 proc. balsų kartelę.

Dramatizuojant padėtį pabrėžiami ir išskirtinai blogi Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai. Tačiau šioje vietoje ignoruojama tai, kad strateginiai tarpvalstybiniai projektai, susiję su elektros linijomis, atomine energetika, sėkmingai juda į priekį. Pirmiausia todėl, kad tarptautinėje politikoje sprendimų variklis dažniausiai yra ne santykių atmosfera ar simpatijos, bet elementarūs naudos išskaičiavimai.

Tam, kad keistųsi situacija, reikia ne lenteles lenkų kalba įteisinti (juolab, kad toks siūlymas Seime vėl greičiausiai patirtų krachą ir suteiktų pagrindo dar vienai pasipiktinimo bangai), o dėmesį koncentruoti į kitus dalykus. Elementaru, kad šiais laikais kertinį vaidmenį formuojant visuomenės nuomonę vaidina žiniasklaida. Deja, minėtuose kraštuose dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir prasto lietuvių kalbos mokėjimo, dominuoja lenkiška televizija bei vietiniai laikraščiai, kuriuos galimai ne visai teisėtai iš valstybės lėšų dotuoja savų tikslų siekiančios Vilniaus bei Šalčininkų rajono savivaldybės. Vietos gyventojai, kuriems nesudaromos palankios sąlygos alternatyviems informacijos šaltiniams, kurie yra privalomi demokratijos atributai, yra susaistomi su realybės neatitinkančiais faktais. Kaip kitaip dar gali būti gyvos kalbos, jog to regiono Lietuvos piliečių pensijas užtikrina LLRA ar Lenkijos valstybė?

Džiugu, kad valdžia pradėjo kalbėti apie planus tobulinti vietos infrastruktūrą (pvz. asfaltuoti žvyrkelius), statyti stambius objektus ir kitomis panašiomis priemonėmis gerinti bendrą ekonominę situaciją sąlyginai investuotojų primirštame regione. Šios problemos dažnai be pagrindo buvo politiškai susiejamos su tautine nesantaika. Vis dėlto šios pastangos galimai nueis perniek, jei vietos gyventojams bus pateiktos kitoje šviesoje, pvz. kaip išskirtinai LLRA darbo vaisius. Todėl turi būti kovojama ne tik su neteisėtu spaudos leidinių dotavimu, bet ir visomis išgalėmis (pvz. nepriklausomo leidinio lenkų kalba sukūrimu, ką siūlo ir Vilniaus rajono gyventojas, politikas Ryšardas Maceikianecas) siekiama, kad vietos gyventojai nebūtų apipilami tendencinga informacija.

Ypatingai svarbi užduotis lauktų politikų, kurie privalo siūlytis vietos rinkėjams kaip alternatyva regione absoliučiai jau beveik du dešimtmečius dominuojančiai LLRA. Toks autoritarinius režimus labiau primenantis vienos partijos valdymas tam tikrais atvejais privedė prie savivaliavimo, kuris toli gražu ne visuomet atspindi paprastų rinkėjų nuomonę. Iš to išplaukia siūlymai kurti alternatyvią įstatymuose nustatytai švietimo sistemą, taip pat ima egzistuoti uždari socialinio lojalumo savivaldybėse tinklai, gajus apsuptos tvirtovės mitas. Tik susitelkę opozicijos politikai bei prasmingos rinkiminės programos, partijų dėmesys regionui, o ne jo laikymas iš anksto pralaimėta apygarda, gali išspręsti konfliktines situacijas bei išvengti niekam nereikalingos tautinės nesantaikos.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. Marius Bartašius:

    Labai teisingas ir objektyvus straipsnis.

  2. savas:

    LLRA suįžulėjo po Smolensko tragedijos,išrinkus “maskolių klapčiukus”Lenkijoje,šie sutapimai labai jau primena Kremliaus “politikų”taktiką.

  3. Getas:

    Reikalauti Švietimo ministeriją , greičiau pasiūlyti Latvijai gal 30-50 km atstumu nuo sienos įvesti mokymąsi abipus sienos latvių ir lietuvių – kalbas. Tą patį susitarti ir su Gudija, mokytis gudų ir lietuvių kalbų abipus sienos 30- 50 km.(orientuotis pagal nubrėžtą 1920 m. etnografinę lietuvių sieną), tada ir tuteišiai apsidžiaugs ir nustos mokytis tą prievarta primestą lenkų kalbą. Jei padarysime su šiom dviem valstybėm, niekas neprikibs, bet svarbiausias tikslas atsikratyti lenkų okupacijos padarinių . Tai sukurtų prielaidas artimiau bendrauti baltų tautoms, o ypač LDK KONTEKSTE.

  4. Remigijus:

    Šaunuolis, jaunuoli, bet kodėl taip “nukompromisinai” visą straipsnį šį kart? Bijai, kad nesuimtų ir kratos nepadarytų?
    Suprask, nei “lenkų” šovinistai, nei susilenkinti (sąminingai ar nesąmoningai) betrokštantys jau nebe lietuviai vatos į lėkštę nesidės.
    “Getas” – labai teisinga pastaba – kodėl kalbama tik apie lenkiškas mokyklas ir lenteles? Lentelės dar ir rusiškos, tiesa. O apie gudų – nė bum bum? Juk ištiesų Rytų Lietuvoje ir besiribojančiose teritorijose gudai/tuteišiai priverstinai lenkinami!
    Su raudonųjų valdžios palaiminimu, be abejo (liberastai priklauso raudonajai stovyklai, ne dešinei, jei kas iki šiol dar nežinojote). O kur išdygs konservatyvioji pozicija (iki šiol dar sėklos būsenoje)?

  5. stanislovas:

    Puikus straipsnis, šaunu. Belieka tikėtis, kad tokios mintys pasiekia mūsų valstybės “kapitonus” ir pasinaudos straipsnyje labai suprantamai išdėstytais pasiūlymais, kaip “išvesti valstybės laivą iš Vilniaus krašto problemų šėlstančios jūros”.

  6. bizonas:

    Tegul durnumas matosi ant namo sienos. Kas nori, gali prisikabint ir atskirą lentelę su lenkišku pavadinimu. Bet Lietuviškas pav. – privalomas, su didžiulėmis baudomis turėtų. Mačiau per TV – vienas armijakrojovistas pareiškė – ant jo namo “lietuviško pavadinimo nebus, kol gyvas”. Štai kokia propagandos galia bukoms smegeninėms.

    Dėl stojamųjų lietuvių kalba. Nesuspės išmokti? Manau, reikėjo mokytis jau iš pat pradžių – jokių nuolaidų egzaminams nuo pat 1990, kai referendume visa kaimiškoji Vilnija norėjo priklausomybės nuo Kremliaus. Lenkai nuo neatmenamų laikų išlošia nachališkai išlauždami nuolaidas. Gal Lietuvos dundukai valdžioje jau pradės suprasti tai? Prisiminkim Želigovskį.

  7. Arvydas Damijonaitis:

    INFORMACIJA: LIETUVOJE NĖRA LENKŲ TAUTINĖS MAŽUMOS,YRA LIETUVOS
    LENKŲ BENDRUOMENĖ IR LENKIJA.Teisiškai Lietuvoje
    negali būti įvardinta “lenkų tautinė mažuma”.Yra Lietuvos lenkų
    bendruomenė.. Lenkija yra lenkų valstybė,todėl Lietuvoje negali būti
    lenkų tautinės mažumos,kaip ir Lenkijoje negali būti lietuvių tautinės mažumos.Čia prasideda pusiau neraštingų politikų
    sukčiavimas,provokacijos.Tomaševskiai drąsiai manipuliuoja
    antilietuviškais stereotipais,sušaudė lietuvišką Draučių kaimelį.Lietuviai ,lyg medžiojami tetervinai,nereaguoja į
    pasiutlenkių siautėjimą Rytų Lietuvoje..20 Vilniaus lenkiškos
    okupacijos ir 50 rusiškos okupacijos metų gerokai išplovė lietuviams
    smegenis.Būtina uždrausti tautinius partijų pavadinimus(lenkų rinkimų akcija,rusų aljansas).Buvę okupantai tyčiojasi iš tetervinais tapusių lietuvių.Arvydas
    Damijonaitis

  8. Arvydas Damijonaitis:

    Lietuvių kilmės “tuteišių” lenkinimas lenkiškose ( lietuvių išlaikomose ) mokyklose – galima registruoti didžiausios kvailystės Gineso rekordu.
    INFORMACIJA: Buvusių okupantų privilegijos stebina pasaulį. Lietuva išlaiko 80 lenkų mokyklų,kuriose tuteišai mokomi lenkų kalbos,lenkinami..Lenkiškas mokyklas privalo išlaikyti lenkų bendruomenė,kadangi Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos. Lenkiškų,rusiškų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto – okupacijos paveldas..Tuteišių klastingas lenkinimas yra dalies lietuviško genofondo naikinimas,lietuvių savižudybė

  9. arvydas damijonaitis:

    LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“

    Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
    Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
    Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
    Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
    Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: