Šio straipsnio įvadas negalėtų būti apie nieką kitą, kaip tik apie baltus ir jų tarpusavio santykius laiko plotmėje. Apie vietą kalbėti labai rizikinga, todėl, norėdami pasiekti taikių rezultatų, bandysime nutylėti skausmingus klausimus (pavyzdžiui, strimelių nerštą ar Saulės mūšio vietą, valstybinės jūros sienos demarkaciją ir pan.). Bet laiko kontekste kalbėti visai malonu, nes tuomet galime konstatuoti vieną vienintelį faktą, kad iš visų kada nors buvusių baltų yra likę tik latviai ir lietuviai. Ir tik šis vienintelis faktas gali pažadinti iš egocentrizmo ir utilitarizmo laisvus, kitaip tariant, tyrus ir nuoširdžius jausmus šių fenomenalių tautų atstovų širdyse. Taigi arba mums su tokiais jausmais reikia priimti faktą, kad visos gentys, kurios buvo didingiausios ir galingiausios iš visų arijų, atsidūrusios prie Baltijos jūros, ilgai ir garbingai priešinosi visokio pobūdžio invazijai iš išorės, tačiau buvo sukrikščionintos, o tarpusavio meilę paliudijo, asimiliuodamos viena kitą, arba… Arba neskaudinant širdies dėl liūdnų istorijos rezultatų, reikia labai kritiškai pažvelgti patiems į save ir pradėti darbuotis. Kalbant Vinco Kudirkos žodžiais, „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ Na, bet mūsų uždavinys yra kalbėti apie Pėterį Brūverį, kuris yra tikriausias baltų atstovas ir darbuojasi visų, net mirusių prūsų, vardu. Atmetęs Rainio iliuziją suvienyti dvi brolių tautas fiziškai, latvių poetas vis dėlto nepasiduoda vienydamas jas dvasiškai.
Ką lietuviai gali pasakyti apie Pėterį Brūverį? Labai didelė dalis – ničnieko. Ta dalis nieko negalėtų pasakyti ir apie Henriką Radauską, Vytautą Bložę, Sigitą Parulskį ir dar daugelį kitų savo tautos rašytojų. Apie Brūverį gali kalbėti tik tikri patriotai, jo poezijos vertėjai ir tie, kurie yra įsimylėję šio fenomenalaus menininko kūrybišką esybę. Taigi kultūros ir literatūros sluoksnio žmonės, kurie yra asmeniškai pažįstami su poetu ar jo kūryba. Deja, šių žmonių yra labai nedaug, ir mes negalime kalbėti apie lietuvių tautą. Tai, kad latvių yra daug mažiau nei lietuvių ir kad jų išsilavinimo lygis tarpukario laikotarpiu buvo daug aukštesnis, galbūt susiję su tuo, kad latviai ypač intensyviai siekia kultūros ir, rodos, tiek anksčiau, tiek dabar daugumas latvių pažįsta savo poetus, kompozitorius, dirigentus, mokslininkus ir t.t. Lietuvoje galima konstatuoti, kad net kultūros ir mokslo žmonės nėmaž nesidomi, kas vyksta aplink juos, jei tik tai nėra tiesiogiai su jais susiję. Vienintelė išimtis – grupė kuriančių žmonių, kurie draugauja ir geria vyną visi drauge: rašytojai, muzikai, teatro ir vaizduojamojo meno atstovai bei visi kiti, kurie jaučiasi priklausą šiems sluoksniams. Jie pažįsta vienas kitą ir žino apie kolegų darbus. Todėl labai netikusi tradicija, kurios šaknys, ko gero, glūdi lietuvių pavydulingame charakteryje, yra ta, kad kitų tautų kultūros atstovai mūsų teritorijon gali patekti dažniausia tik dėl asmeninių kontaktų. O jei kalbėsim konkrečiai apie poeziją, tai visai drąsiai galima teigti, kad kiekvienas poezijos vertėjas „yra atsakingas“ už konkrečias konkrečių tautų asmenybes. Šį nerašytą įstatymą visi supranta kaip natūralų reiškinį, ir niekas nelenda į svetimą daržą. Kiek yra žinoma šio straipsnio autorei, tokia tendencija pastebima ir Latvijoje. Kas gi norėta pasakyti tokiu įžanginiu žodžiu? Pirmiausia tai, kad tokio fenomeno „Pėteris Brūveris Lietuvoje“ negali būti. Pėteris Brūveris yra fenomenas Vladui Braziūnui (į kurio daržą iš tiesų niekas nelenda, ir Brūverio žodžiai dažnai skamba šio poeto tarme), literatūros kritikui Kęstučiui Nastopkai, Lietuvos rašytojų sąjungai (tikėkimės). Dar Brūveris yra kerinti asmenybė – nepaprastai talentingas latvių poetas ir vertėjas iš lietuvių kalbos jo draugams Vytautui Bložei, Kornelijui Plateliui, Erikai Drungytei, Aliui Balbieriui, Juliui Kelerui, Aurelijui Katkevičiui ir dar kitiems jo gerbėjams. Ir tik jie gali paneigti ar patvirtinti, kad Brūveris yra reiškinys lietuvių literatūros ir kultūros kontekste.
Taip, tai tiesa, kad Pėteris Brūveris yra daugiausia nusipelnęs gauti Lietuvos nacionalinę premiją už amžiaus indėlį populiarinant lietuvių literatūrą Latvijoje. Arba Gedimino ordiną. Tokie lietuvių poetai, kurie mums patiems yra didingiausi ir neretai sunkiai skaitomi (t.y., reikia didelių pastangų, išsilavinimo ir plataus akiračio, kad suprastum visą kontekstą, tankų poezijos audinį, Ezopo kalbą), patekę ant Brūverio darbo stalo, pradeda kalbėti latvių kalba. Ir ne kažin kaip paviršutiniškai, ne tik apibendrintai nusakant prasmę, bet tikra poezijos kalba. Brūveris yra vienas iš nedaugelio vertėjų (čia reikėtų paminėti ir kitus vertėjus iš lietuvių kalbos: Hermanį Margerį Majevskį, Knutą Skujenieką, Talridą Rulį ), kurie analizuoja kiekvieną smulkmeną, pradedant poetika ir baigiant etimologija, papročiais, perkeltinėmis reikšmėmis ir t.t. Todėl galime teigti, kad latviai yra skaitę tikrą Henriką Radauską, Vincą Mykolaitį-Putiną, Jurgį Baltrušaitį, Henriką Nagį, Kornelijų Platelį, Vytautą Bložę, Sigitą Gedą, Vladą Braziūną, Vaidotą Daunį, Alfonsą Nyką-Niliūną ir daugelį kitų mūsų poetų.
Verta paminėti, kad Pėterio sugebėjimas išmokti kalbų yra ne tik Dievo duota dovana, bet ir nepaprasta aistra, kurią visi jo draugai laiko vertybe. Ir tokios vertybės negalima pačiupinėti, negalima aprašyti – jei žmogus gali išmokti kalbų tik skaitydamas knygas, žodynus, jei jis gali kalbėti kokia nors kalba, tik kažką perskaitydamas, pasikalbėdamas su savimi, paklausydamas kokios dainos ar, geriausiu atveju, radijo, tai taip pat yra fenomenas. Vladas Braziūnas yra minėjęs, kad jiems susitinkant po ilgesnio laiko – metų ar dvejų, Pėteris lietuviškai kalba geriau nei Vladas latviškai, nors yra sėdėjęs tik savo namuose, Kalėjuose. Ir ne tik lietuviškai. Jis kalba bei rašo ir mirusia prūsų kalba. Kaip ir kiek gerai, apie tai galėtų spręsti tik kalbos specialistai. Juk Pėterio skaitomiausios knygos – apie baltų kalbotyrą. Kalbininkai Vytautas Mažiulis, Zigmas Zinkevičius, Letas Palmaitis – tai tie autoriai, kuriems poetas teikia pirmenybę, iš kurių mokėsi prūsų, lietuvių, visų baltų kalbų fonetiką, etimologiją. Žinoma, ir istoriją. Ir, dievaži, yra verta pamatyti, kaip jis sugeba skaityti tekstus senosiomis baltų kalbomis, kaip jis panyra į garsų kerus ir per juos patenka į kažkokią kitą dimensiją. Palyginti galima tik su šamanų ritualais, kuriuose garsas taip pat yra pagrindinis instrumentas (apie tai Pėteris rašė žurnale „Kentaurs XXI“, 1994 m., Nr. 6, kur aiškino Tuvos šamanų ritualinius tekstus). Žiūrint iš šalies, tai yra fenomenas – tokia neapsakoma meilė viskam, kas susiję su baltais, tokia didelė galia pajusti per amžius gyvą išlikusią mūsų protėvių dvasią.
Jei kas nors Latvijoje būtų išgirdęs Pėterio Brūverio žodžius apie lietuvių poezijos antologijos būtinybę, turtinant ir stiprinant dviejų tautų kultūrą, apie žurnalą, kuris galėtų būti abiejose valstybėse (vienoje – „Lietuva“, kitoje – „Latvija“), šiandien lietuviai būtų priversti kalbėti apie Latvijos valstybės iniciatyvas bei apie neadekvačią reakciją Lietuvoje. Deja, nieko tokio neįvyko. Taip pat ir Lietuvoje niekas nenori girdėti apie įžymesnių latvių poetų antologijos išleidimą. Nes tai nėra pelną garantuojantis dalykas ir dabar jau reikią mokėti poetams, be to, latviai ar lietuviai nesą tokie įdomūs kaip anglų ar rusų detektyvai, knygos apie feng shui, sekso dao (išmintis galėtų būti tik erotiškos raganos lietuje ). Tuo, kad Pėteris Brūveris yra daug padaręs, idant Latvijoje būtų susipažinta su brolių tautos literatūra, galėtų būti suinteresuoti patys latviai. Nes tik maža dalis žmonių Lietuvoje žino, ką būtent Brūveris yra išvertęs, parašęs, kokie jo darbai publikuoti. Žinoma, jei kultūrinis dviejų baltų tautų bendradarbiavimas yra tik atskirų entuziastų rankose, mes negalime kalbėti, kuriai pusei ką reikia daryti, kad būtų užtikrintas keitimasis informacija, kad būtų žinomos meninės kūrybos naujienos, kad gimtų bendri darbai, būtini abiems tautoms ir t.t. Taigi yra didelė problema, kurią galima pavadinti tik valstybinės kultūros strategijos trūkumu, absoliučiai neadekvačiu prioritetų paskirstymu, pirmybę teikiant Vakarams, komiškai bandant juos atrasti ir tragiškai leidžiantis būti apžavėtiems visokiais niekučiais.
Jau 1992 m. P.Brūverio straipsnis „Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės paskelbimo diena“ buvo kupinas panbaltiškųjų idėjų, nors balse aiškiai buvo girdėti abejonės. Paskutiniai straipsnio žodžiai skamba kaip manifestas, kurio pagrindinė idėja – darbuotis abiejų valstybių labui, pasienio mokyklose mokyti abiejų kalbų, istorijos ir literatūros, organizuoti ekskursijas, draugystės vakarus. Buvo pasakyta, kad televizija ir radijas turėtų skirti daugiau dėmesio tokioms laidoms, kurios atspindėtų abiejų valstybių kultūros situaciją. Ar per dešimt metų Latvijoje kas nors pasikeitė? O Lietuvoje?
Todėl latvių rašytojai ir literatūros mokslininkai, dar keletas žmonių, kurie rūpinasi tokiomis idėjomis kaip bendros baltų kultūros fenomenas pasaulio kontekste, gerbia ir žavisi tokiu patriotu, koks yra Pėteris Brūveris. Nes jis nėra nei ambasadorius, nei Frankfurto knygų mugės direktorius, nei koks atstovas, kuris galėtų įkalbėti reikalingus žmones nuveikti Lietuvai ką nors naudinga… Taigi – šio žmogaus indėlis į lietuvių kultūrą tarytum yra visai minimalus. Jis tik yra gurkšnojęs vyną keliuose Poezijos pavasariuose ar Druskininkų poezijos rudenyse su garsesniais Lietuvos menininkais ir mokslininkais, dalyvavęs kalbotyros konferencijose kartu su gerbiamais profesoriais kaip lauktas garbės svečias, jį kartais pakviečia kuri nors iš ambasadų, kad pasikonsultuotų (arba kad pristatytų kaip kultūros atstovą, kuris po senovei nėra atsisakęs utopinių idėjų…), jis kartais važiuoja į Lietuvą pas savo draugus arba ir Latvijoje, suradęs dar kokį pamišusį latvį, kuris atstovauja vizualiajam menui abiejose valstybėse, pasikalba su juo lietuviškai – kad atsigautų širdis. Jei manot, kad jis yra pelnęs aukštesnį įvertinimą, tai parodykit kokį nors Latvijoje ar Lietuvoje išspausdintą straipsnį, kokį nors šaltinį, kuriame aiškiai ir suprantamai būtų pasakyta, ką ir kiek, iš kokių kalbų yra vertęs Pėteras Brūveris, kokius straipsnius ir kokiais klausimais jis publikavo, kokie atsiliepimai ir reakcija į tai buvo! Jei kas nors būtų viską suskaičiavęs ir pateikęs tai kaip tam tikra prasme unikalų reiškinį, tai Brūveriui būtų verta paskirti amžiną algą ne tik iš Latvijos ar Lietuvos. Jis galėtų būti priimtas į baltų šamanų luomą, gauti kalifo pareigas kokioje nors arabų žemėje, tikriausiai jį mylėtų ir garbintų Vokietijoje, dar šen bei ten…
Bet dabar jis yra Rygos prieigose gyvenantis latvių poetas, fantastiškų vaikiškų eilėraščių ir dainų tekstų autorius, vertėjas, baltų tautų geros valios ambasadorius, kuriam niekas jokios algos nemoka. Lietuvoje jis irgi yra. Mūsų mintyse ir pokalbiuose, mūsų darbuose – kaip apžavinti energija, kaip geroji dvasia. Jį nesunku atpažinti kaip personažą lietuvių poetų eilėraščiuose. Tereikia paminėti vardą – Pėteras, ir visi žino, apie ką kalbama, ir visi jaučia, ir visiems viskas aišku. Pėteras kaip ženklas, kaip metafora. Jei kada nors ko nors trūksta mūsų kompanijose, jei kam nors kada nors po gero vyno ar degtinės kas nors pasirodo – dažniausiai tai būna Pėteras. Taigi jis yra neatimama, esminė mūsų ir mūsų* kultūros dalis.
__________________
* šiuo atveju „mūsų“ reiškia lietuvių, bet jei abi valstybės pajėgtų nugalėti ambicijas ir nutraukti strimelių, pieno, naftos karą, jei jos mąstytų globaliai, kaip tai daro Brūveris, jausdamas vienybės būtinybę šiame Europos ir viso pasaulio chaose, tai galėtų reikšti kai ką daugiau.
Iš latvių kalbos vertė D.Murmulaitytė
Versta iš „Karogs“ 2002 / 6