J. Vaiškūnas. Gintaras Beresnevičius – baltų religinių vaizdinių atkūrėjas (I) (22)

Gintaras Beresnevičius 1961-2006

Gintaras Beresnevičius 1961-2006

Gintarui Beresnevičiui šiandien būtų sukakę 50 metų

2006 m. rugpjūčio 6 d. tragiškomis ir iki šiol iki galo nepaaiškintomis aplinkybėmis Lietuva neteko garsaus religijotyrininko, etnologo, prozininko, publicisto, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šiandien jam būtų sukakę 50 metų.

Gintaras Beresnevičius gimė 1961 liepos 7 d. Kaune, čia prabėgo jo vaikystė ir gražiausios jaunystės dienos, čia jis pragyveno ir pusę savo trumpo intensyvaus ir stebėtinai kūrybingo gyvenimo.

1979 m. Gintaras baigė Kauno 26-tą mokyklą (nuo 2001 m. vadinamą Simono Daukanto vardu), 1979-1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. Baigęs Universitetą 2 metus tarnavo Tbilisio karinėje apygardoje – Jerevane, paskui Nachičevanėje. 1986-1989 m. dirbo Kauno politechnikos instituto filosofijos katedros asistentu (KPI), 1990-1999 m. dėstė Kauno Vytauto didžiojo universiteto (VDU) etnologijos ir folkloristikos katedroje, o nuo 1990 m. iki gyvenimo pabaigos dirbo Vilniuje, Kultūros, filosofijos ir meno institute moksliniu bendradarbiu, o nuo 2004 m. vyr. moksliniu bendradarbiu tuometinio Baltų kultūros tyrimo skyriuje.

Nuo 1995 m. G.Beresnevičius ėjo ir Vilniaus universiteto Religijų tyrimo centro docento pareigas, tuo pat metu dėstydamas religijos istoriją bei lietuvių religiją ir mitologiją Vilniaus Dailės bei Lietuvos Muzikos Akademijose.

G.Beresnevičius buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos įkūrėjas ir pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, žurnalo „Naujasis židinys“ darbuotojas,  žurnalo „Metai“ skiltininkas, savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ religijos temos redaktorius.

Per savo trumpą gyvenimą G.Beresnevičius spėjo paskelbti daugiau nei 60 mokslinių straipsnių skirtų baltų religijos istorijai ir teorijai, išleido 21 knygą (tame tarpe ir 7 mokslines monografijas, 2 vadovėlius, 2 žodynus, 2 romanus, 4 esė knygas, 1 knygą esė kartu romanu), apie 500 publicistinių, esė, recenzijų, ir mokslo populiarinimo straipsnių, taip pat virš dešimties novelių.

Žvilgsnis į Dausas

Gintaras Beresnevičius, daugumai žinomas kaip publicistas ir eseistas, pirmiausia buvo mūsų senosios baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojas, religijotyrininkas, etnologijos daktaras. Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją iš etnologijos srities „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje“ G.Beresnevičius apsigynė 1993 m. VDU vadovaujant profesoriui Norbertui Vėliui. Tais pačiais metais jis išvyko stažuotis į Bonos universitetą Vokietijoje. Stažuotė ir bendravimas su profesoriumi Udo Arnoldu buvo labai vaisingi, tai ir lėmė jo pasirinkimą imtis tolesnių tyrimų religijotyros srityje.

Po Norberto Vėliaus mirties būtent Gintaras Beresnevičius iš profesoriaus rankų perėmė lietuvių mitologijos ir religijos tyrimų vėliavą. Paskelbė virš 60-ties mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, išleido ne vieną mokslinę knygą, iš kurių svarbiausiosios yra: „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje“ (1990), „Baltų religinės reformos“ (1995), „Religijotyros įvadas“ (1997), „Religijų istorijos metmenys“ (1997), „Eglė žalčių karalienė“ ir lietuvių teogoninis mitas“ (2003), „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys“ (2003), „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“ (2004a).

Jau pirmosios G.Beresnevičiaus knygos – „Dausos“ ir „Baltų religinės reformos“ – įsiveržė kaip šviežio oro gūsis į lietuvių mitologijos tyrėjų kabinetus. Šie originalūs veikalai, pajudinę iš sąstingio baltų religijos istorijos periodizavimo klausimą, atvertė naują lietuvių ir baltų mitologijos bei religijos studijų puslapį.

„Dausose“ G.Beresnevičius pro lietuviškos tautosakos „džiungles“ tiesiu taikymu skinasi kelią į senosios religijos esmę – pomirtinio gyvenimo sampratą. Pripažinęs, kad senoji pasaulėžiūra nevienalytė ir mus pasiekę įvairių epochų pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai be galo persipynę, autorius imasi sistemingai sklaidytyti lietuvių tautosakos duomenis, siekdamas suvokti pagrindinius tikėjimo pomirtiniu gyvenimu įvaizdžius,  apibrėžti jų seką bei vietą senojoje lietuvių religijoje.  Ir tai jam pavyksta.

Seniausiu „pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimu“ G. Beresnevičius laiko tikėjimą metempsichoze – „pomirtine žmogaus gyvenimo tąsa šiame pasaulyje“. Šį tikėjimą taręs esant ne indoeuropietiškos, o bendražmogiškos kilmės, mano jį vyravus baltų žemėse „Deivės motinos epochoje“ (jos pradžia siejama su vėlyvuoju paleolitu – 11 000 – 9 000 m. pr. Kr.). Tikėjimas metempsichoze nyksta, pereinant nuo medžioklės prie žemdirbystės ir gyvulininkystės bei mirusiųjų deginimo papročio (1300-1200 m. pr. Kr. pagal M. Gimbutienę) (Beresnevičius, 1990, p. 38). Tuomet jau atsiranda „pomirtinio pasaulio” samprata – gyvulių ir žvėrių pavidalus įgavę mirusieji jau pradedami perkėlinėti į „aną pasaulį“, esantį už žmonių gyvenamo pasaulio ribos (į „užpasaulines sritis“) (Beresnevičius, 1990, p. 46, 55, 87). Su šiuo metempsichozės sistemos krizės laikotarpiu G. Beresnevičius sieja Sovijaus mitą, skelbiantį apie mirusiųjų deginimo įvedimą baltų žemėse. Naujai ir įdomiai aiškina šio mito struktūrą – čia įžvelgdamas dviejų mitų kontaminacija: senojo ikiindoeuropietiškojo mito apie pirmąją kelionę į „aną pasaulį” bei vėlyvesnio, įteisinančio naują laidojimo būdą – mirusiųjų deginimą – ir naują pomirtinio likimo sampratą – tikėjimą gyvenimu aname pasaulyje antropomorfiniu pavidalu. Autorius mano, kad antrojo mito prijungimu prie pirmojo, „visuotinai duotoje kultūroje žinomo ir aprobuoto“, buvo stengiamasi suteikti ypatingą reikšmę antrajam ir siekiama įveikti iki tol vyravusią metempsichozės sampratą.

Mūsų tautosakai būdingus „danguje“ arba „ant kalno“ esančio pomirtinio pasaulio vaizdinius Beresnevičius laiko vėlyvesniais nei „už pasaulio ribų“, „už vandens“ esančio pomirtinio pasaulio vaizdiniai, tačiau taip pat archaiškais paveldėtais iš indoeuropietiškos protautės. Laikomasi nuomonės, kad mūsų krašte kadai bus susidūrusios dvi kultūros ir „indoeuropietiškoji patriarchalinė, transcendentiniu veiksniu pasikliaujanti kultūra šiame kultūriniame – religiniame kontekste nugalėjo”. Tad daroma išvada, kad „senoji ide. religija iš esmės nulėmė atitinkamus lietuvių tikėjimus pomirtiniu žmogaus likimu“ (Beresnevičius, 1990, p.163).

Tikėjimo vingiais

Niekam iki G.Beresnevičiaus nepavyko pralaužti baltų mitologijos ir religijos tyrimų baruose įsivyravusios paradigmos, pagal kurią baltų mitologija ir religija regėjosi kaip savotiška amorfinė visuma, kurioje rodėsi neįmanoma atsekti ir išskirti kokių nors apibrėžtesnių jos turinio kaitos pavidalų istorijos eigoje. Jau „Dausose“ atkreipęs dėmesį į tai, kad lietuvių ir baltų religinėje tradicijoje egzistuoja tam tikrų lūžių pėdsakai. Pritardamas N.Vėliaus, J.Trinkūno, V.Toporovo nuomonei, kad apčiuopiami baltų religijos kaitos pėdsakai gali būti sietini su kadai vykdytomis religinėmis reformomis, ir patyręs, kad pastarųjų, naudojantis vien tautosakine medžiaga, lokalizuoti nepavyks, G.Beresnevičius istorinių baltų religijos kaitos pėdsakų ėmėsi ieškoti senuosiuose metraščiuose, užrašytose lietuvių ir prūsų legendose. Taip atsirado fundamentali studija „Baltų religinės reformos“, kurioje išsamiai nagrinėjamos Jono Malalos kronikos vertimo intarpo (1261), Simono Grunau kronikos (XVI a. pradžia) ir Lietuvos metraščio (XVI a. pirma pusė) legendos: taip vadinamas Sovijaus mitas, legenda apie Brutenį ir Videvutį, Šventaragio legenda. Beresnevičius atkreipė dėmesį į tai, kad šias legendas suartina jų herojų reformatoriški veiksmai bei jose aprašomas mirusių deginimo paprotys. Pasitelkęs archeologijos duomenis, autorius bandė apčiuopti šių legendų formavimosi laiką, o analizuodamas jų turinį, nusakė baltų religinių pažiūrų kaitos pobūdį.

G.Beresnevičiaus rekonstruotųjų religinių reformų esmė – nepaliaujama  dangiškos, vyriškos indoeuropietiškos tradicijos kova su archaiška moterišką, žemišką Pasaulio pradą aukštinančia Deivės Motinos religija. Vadovaujamasi pažiūra, jog baltų ir kitų indoeuropietiškų  Europos protaučių kultūros formavosi vietinės autochtoninės, taip vadinamos Senosios Europos kultūros ir atneštinės indoeuropietiškos kultūros  sandūroje. Būtent tokios kovos išraišką autorius įžvelgia visose trijose nagrinėjamose legendose. Archeologijos plotmėje permainingų šios  kovos rezultatų ieškoma mirusiųjų laidojimo papročio kaitoje – griautinio ir degintinio laidojimo priešpriešose.

Archaiškiausiu iš nagrinėtųjų Beresnevičius laiko Sovijaus mitą, ši nuomonė pagrindžiama įvairių pasaulio tautų mitologine medžiaga. Prieinama išvadų, kad Sovijaus mitas sudarytas iš dviejų dalių – senesniojo – bendražmogiško (paleolito laikų) mito apie pačios mirties kilmę bei  pirmojo mirusiojo kelionę į aną pasaulį ir vėliau prie jo prijungto mito sankcionuojančio mirusiųjų deginimo paprotį (Beresnevičius, 1995, p. 62-63, 74). G.Beresnevičius mano, kad Sovijaus mitu buvo įtvirtintos dvi iš  esmės skirtingos erdvės: žmonių pasaulio – apčiuopiamai reali, žemiška, daiktiška erdvė ir transcendentinė erdvė, į kurią kultūrinio didvyrio vedami panyra mirusieji ir iš kurios reiškiasi transcendentiniai veiksniai (Beresnevičius, 1995, p.37). G.Beresnevičius  Sovijaus mito ištakų ieško mirusiųjų deginimo papročio pirminiuose židiniuose Mesopotamijoje – Šumere ir Akade 6-5 tūkst. pr. Kr.. Teigiama, jog būtent iš ten šis Sovijaus mitu grindžiamas paprotys kartu su vario ir žalvario kultūromis atkeliavo į Europą bei 1600-1200 m. pr. Kr. plačiai joje įsitvirtino (p.59-60). Manoma, kad į baltų žemes ši tradicija atėjo iš Vidurio Europos 1300-1200 m. pr.. Kr., kuomet baigėsi gan taikios koegzistencijos laikmetis tarp autochtoninės (Senosios Europos) ir atvykėlių indoeuropiečių religinių sistemų  ir buvo griežtai nutraukiami ryšiai  su Deivės Motinos kultu (Beresnevičius, 1995, p. 185).

Artėjant erų sandūrai, autoriaus nuomone, baltų krašte buvo grįžtama prie archaiškų Deivės Motinos religijos tradicijų ir liaujamasi deginti mirusiuosius. Baltų žemėse tuolaik vėl turėjo įsivyrauti Deivės Motinos kultas su visu jam būdingu  metempsichozės kompleksu, polidemonizmu, žemės sakralizacija ir pan. (Beresnevičius, 1995, p.187). Šis teiginys paremiamas archeologijos duomenimis rodančiais, kad įsigalint žemdirbystei erų sankirtoje daug kur liautasi deginti mirusiuosius ir nedeginti jų kūnai  laidoti žemėje. Primenamas ir tos epochos amžininko – Tacito liudijimas, jog aisčiai garbina Dievų Motiną. Manoma, jog kadaise baltų žemėse įsitvirtinusi indoeuropiečių religija tuolaik išgyvena nuosmukį ir, kad tai palyginti ramaus žemdirbystės klestėjimo laikotarpio išdava. Tuolaik Sovijaus mitas primirštamas? Tačiau neilgam. V-VI a. didžiojo tautų kraustymosi šurmulys vėl aktualizavo senuosius indoeuropietiškus baltų religijos dėmenis. Didžiojo tautų kraustymosi epochos mitologinėmis realijomis, atspindinčiomis to laikotarpio pokyčius vakarų bei rytų baltų religiniame ir socialiniame gyvenime, čia kaip tik ir  laikomos legendos apie Videvutį – Brutenį bei Šventaragį. Manoma, kad IV a. pabaigoje pietines bei rytines baltų žemes liečiant  tautų kraustymosi  bangoms baltų bendruomenėse ėmė stiprėti karių sluoksnis, kuris G.Beresnevičiaus nuomone ir įgyvendino Šventaragio religinę reformą, siekiant religinės, o galiausiai ir politinės krašto vienovės. Teigiama, jog reforma pagrindė mirusiųjų deginimo ritualą ir aktualizavo kalno – dangaus mitiką bei įtvirtino „naują” dievų panteoną, kuriame dominavo dangiškasis – Perkūnas. Galutinė reformos išdava buvo rytų baltų konsolidacija – atvedusi į lietuvių etnoso susiformavimą.

Giliai pasinerdamas į legendinių prūsų kronikų hermeneutiką G.Beresnevičius   pasiekia puikių rezultatų įtikinančiai atkurdamas sudėtingą, įdomią, pamokančią ir toli siekiančią dviejų etnosų (vietinių ir atvykėlių) sambūvio politinę ir religinę „diplomatiją”, atvedusią į „vakarų baltų religinės tradicijos „indoeuropizaciją”  ir prūsų religijos susidarymą.  G.Beresnevičius parodė, kad tiek Šventaragio, tiek Brutenio ir Videvučio religinėse reformose genčių vienybės siekia trumpiausiu keliu – pagrindinio,  ašinio religinio centro steigimu. Pirmuoju atveju Vilniuje Šventaragio slėnyje, antruoju –  Rikojote. Abiem atvejais į naująją šventvietę reikalaujama vykti iš visų krašto vietovių, nes tik ten tegali būti atliekamas ritualas. Rodos tai sunkiai beįmanoma įgyvendinti, tačiau būtent čia slypi pagrindinis – metareliginis reformų siekinys – vienybė vardan išlikimo.

Po šių G.Beresnevičiaus studijų baltų mitologijos žinių visuma pagaliau įgavo chronologiškai struktūruotą religinį kontekstą. Nebūtų perdėta tarti, kad šiomis studijomis G. Beresnevičius pradėjo naują, baltų kultūros pažinimo etapą, tvirtai debiutuodamas kaip pirmasis lietuvių religijotyrininkas, būtent jis baltų mitologijos tyrimus transformavo į baltų religijos studijas.

Apie G.Beresnevičiaus darbus labai gerai yra atsiliepęs V.N.Toporovas. Beresnevičių jis vertino kaip mokslininką, atsidavusį savo tautos tradicijoms ir kartu gebantį žvelgti į jas iš daug platesnių erdvių nei bet kuris kitas. Dokumentininkui A.Tarvydui 2001 12 02 V.Toporovas sakė: „Ir jei kalbėčiau, su kuo aš sieju didžiausias viltis… tai – su Beresnevičiumi. Jis rimtas mokslininkas. Ir žinote, kas svarbu, – svarbu, kai pats mokslo žmogus jaučiasi esąs atstovas, dalelė to pasaulio, kurio mitologiją jis aprašinėja. O antra ypač svarbi nuostata – gebėjimas pakilti virš, taip sakant, egocentriškumo ir apžvelgti tai plačiau. (…) Kartais reikia mokėti įveikti tokį gėrybinį provincialumą – kai kada reikalingi daug platesni kontekstai, daug tolimesni horizontai, ir man atrodo, kad Beresnevičius šitam pasiruošęs… Prašom perduoti jam mano geriausius linkėjimus, pasakykite, kad aš laukiu jo naujų darbų ir kad jo darbų kryptis ir viskas, kas pakliūva į mano akiratį, man labai imponuoja, o ypač jo knyga apie religinę reformą. Jis – tikrai rimtas mokslininkas.“

Nuorodos:

Beresnevičius G. Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje. – Vilnius: Gimtinė /Taura, 1990, – 214 p.
Beresnevičius G. Baltų religinės reformos.- Vilnius:1995, Taura, 224 p.
Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. – Vilnius: 2004a, Tyto alba, 294 p.
Beresnevičius G. Paruzija. – Vilnius: 2004b, Tyto alba, 291 p.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , .

22 komentarai

  1. suomis:

    Ką gi, teks skaityti Beresnevičių. 🙂

  2. inga:

    liūdna kad jo nebėra tarp mūsų…
    labai patiko jo romanai..

  3. Patrimpa:

    Gintaras Beresnevičius už nuopelnus etnokultūrai yra apdovanotas lietuvišku kalaviju (po mirties). Kol paaiškės tikras apdovanojimo paveldėtojas kalaviją saugoti tarpusavio susitarimu yra patikėta Arnui Arlauskui, kuris šiuo metu yra Kelmės Kultūros centro direktorius.
    Gintaro Beresnevičiaus atminimui yra paaukotos kanklės, kurios yra Šiaulių universiteto folkloro ansamlyje “Vaiguva”.

  4. Marius Bartašius:

    Man tai jis pats geriausias baltų religijos tyrinėtojas. O ta knygą po mirties, sakyčiau “Lietuviškoji baltiškoji biblija”, kurią kiekvienas lietuvis turėtų turėti.

  5. Arvydas:

    Nepaisant visko ten tikrai yra neblogų dalykų.Atkūrimas ir yra prisitaikymas prie šio laikmečio. Kas buvo anksčiau, ko gero šias laikais, ne viską būtų galima atlikti. Kad ir pažvelgus į laidojimo papročius. Šventos girios ir buvo, kad buvo laidojama medžiuose…Sovijaus mitas ko gero apie visas reformas…Jis tik neigė tokį pat atkūrimą.

  6. Marius Bartašius:

    Tai juk apskritai neįmanoma religijos atkurti, tokios kokios ji buvo. Tai bus kažkokie tik rudimentai, bet pasaulėžiūra nebetapati. Galime tik tęsti…

  7. Arvydas:

    tai jau taip, ir kiek įmanoma priartėti prie “arche” pirmapradžio kiaušinio.

  8. savas:

    Tai buvo,atsiprašau esa DIDIS ŽMOGUS,AČIŪ JAM,TIKRAS LIETUVIS JO NIEKADOS NEUŽMIRŠ.

  9. tikras lietuvis:

    Vis tik, manau, senovės lietuviai (baltai) netikėjo į jokį dievą, o, kaip sako prof.Grigas, buvo gamtajausminės kultūros,t.y. gerbė gamtą kaip jų būtį nulemiantį veiksnį.

  10. tikras lietuvis:

    O tiems, kurie tiki į dievą, patarčiau laikas nuo laiko pabadauti – ko pasekoje organizmą paliktų visas brudas, trukdantis žmogui orientuotis tikrovėje. 🙂

  11. Patrimpa:

    Lietuvoje vertėtų pskelbti apklausą kaip šiandieniniai piliečiai suvokia tam tikrus vaizdinius. Kad ir pvz. tokį: “senovėje lietuviai garbino Saulę”. Įdomu būtų pamatyti kokiom pozom, kokiu dienos metu, kokiose apylinkėse ir pan. Nes niekaip neišneša fantazija kaip tai galėjo realiai atrodyti. Šiandien lietuviai garbina partijas, krepšinį, zvonkes ir yvas ir tai galime pamatyti TV ekranuose, bendruomenių sueigose, sporto arenose. BET KOKIU BŪDU LIETUVIAI GARBINO SAULĘ? O gal tai buvo net ne garbinimas o tiesiog normalus gyvenimas po saule be jokių balerūniškų choreografiškų pozų ir judesių? Ką apie tai mano įvairūs tikri ir netikri lietuviai, religijų kūrėjai ir visiški bedieviai?

  12. rimas:

    Gaila žmogaus.Dar daug įdomaus galėjo parašyt.O Vaidevučio ir Prutenio legenda gana panaši į rusų Riuriko ir Olego Pranašautojo (Олег Вещий).Vardas Olegas kildinamas iš skandinavų Helgi,Hailaga–Šventasis,mokantis gydyti.Čia irgi atėjūnų kario ( Riurikas ) ir žynio (Olegas)pora,kaip ir Prutenis su Vaidevučiu.Įdomu,tikrai taip buvo,ar kažkas nuo kažko nusirašė? Pagal laiką gaunasi,kad nusirašė rusai.

    • tikras lietuvis:

      Gaila, žinoma.
      Betgi visame kame reikalingas saikas. Taipgi ir gėrime.O geria neramios sielos todėl, kad kitaip negali nurimti.
      O čia dar pasitaikė agresyvūs bendralankytojai bei policininkai su nusikalstama elgsena bejėgio žmogaus atžvilgiu ir viso to rezultatas – nepaprasto Lietuvos mylėtojo mirtis.
      Visada tokiais atvejais, kada verkiama jau po, klausiu: kodėl jūs nemylėjote to žmogaus, kada jis buvo gyvas? Nesaugojote jo, nepadėjote jam išvengti mirties slenksčių?
      Juk žmones reikia mylėti tada, kada jie yra gyvi – verkavimas po to jau yra tik savo sąžinės nuraminimas ir nieko daugiau.

  13. lamatas:

    turint omeny ,kad slavai kile iš lietuvių(baltų jei kam tai labiau patinka),tai gaunasi net nenusirašymas,o greičiausiai,iškreiptas perpasakojimas.To paties ,tik pritaikyto savo istorijai ,kintant kalbai ir maišantis su kitu (ne lietuvių)etnosu,ir jo perpasakojamaja tradicija.

  14. Ievaras:

    “…metempsichozės sistemos krizės laikotarpiu…” – galima pagalvoti, kad Vaiškūnas moksliniais ‘išsireiškimais’ rašo visą straipsnį – išsiverskite 😀 😀 😀

    “Pripažinęs, kad senoji pasaulėžiūra nevienalytė ir mus pasiekę įvairių epochų pomirtinio gyvenimo įvaizdžiai be galo persipynę…” – ar čia nesikerta su Trinkūno ‘vienalyčiu’ ‘baltų tikėjimu’..?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: