M.Nargėlaitė. Istorija „o kas būtų, jei…?“ (60)

Aleksandras MakedonietisIstorija kaip ir kiekviena lazda, kuria galima užmušti tiesą, turi du galus. Vienoje pusėje mokslininkai, iš pavienių faktų, metraščių ir archeologinių radinių bandantys atkurti realybę, o kitoje pusėje… propagandistai ir fantastikos mėgėjai. Pastarieji istoriją laiko karklo lazda, kurią galima labai lengvai sulenkti į tą pusę, į kurią kiekvienam norisi. Užtenka paklausti, o kas būtų, jei įvykiai būtų susiklostę kitaip? Tokių svarstymų istorija prasidėjo dar nuo romėno Tito Livijaus laikų, o šiandien ji vadinama alternatyviąja istorija. Viskas būtų puiku, jei šis žaidimas fantazija ir liktų tik žaidimu, tačiau neretai jis įgyja ir ne tokią teigiamą – propagandinę – funkciją.

Alternatyviosios istorijos tradicija

Alternatyvioji istorija kuriama nuo pačių seniausių laikų. Dažniausiai šios istorijos kūrėjai aprašo didžiuosius lūžius nulėmusius įvykius – karus, žymių karvedžių užkariavimus ar kitas didžiasias istorijos temas. Vieniems tai – fantastinės literatūros žanro bandymai, kitiems – bandymas perkurti istoriją, o dar tretiems – politologiniai svarstymai.

Buvusios Sovietų Sąjungos kaimynams, ypač Baltijos šalims, bene aktualiausias klausimas istorijoje yra „O kas būtų, jei prieš antrąjį pasaulinį karą būtumėm pasipriešinę sovietams?“ Šiuo klausimu ne kartą diskutavo istorikai ir politologai viešojoje erdvėje, ne kartą šis klausimas aptartas ir namuose prie kavos puodelio. Latvijoje į ši klausimą pabandė atsakyti Ainars Zelcs knygoje „1940“, kurioje Latvijos prezidentas Karlis Ulmanis nusprendžia ginklu priešintis Sovietų Sąjungai.

„O kas būtų jei“ istorija ne kartą pasakota apie Napoleoną Bonapartą, Aleksandrą Makedonietį, Adolfą Hitlerį. Kiekvieną kartą bandoma atsakyti, kas būtų, jei minėti valdovai nebūtų pralaimėję ar nelaiku numirę. Apie Trečiojo Reicho fiurerį prirašyta nemažai fantastinių romanų, kuriuose klausiama, kas būtų, jei Hitleris būtų laimėjęs karą arba jei jam būtų pavykę sukurti arijų rasės visuomenę. Erwin Lessner parašė romaną „Iliuzinė pergalė“, kurioje po Berlyno šturmo A. Hitleriui pavyksta išsigelbėti ir jis pabėgęs į užsienį tampa fantastinių romanų autoriumi.

Alternatyvioji istorija nėra tik fantastikos autorių kūryba, ji turi ir politologinę tradiciją. Pavyzdžiui, 1931 metais W. Čerčilis publikavo esė, kurioje aprašė, kas būtų, jei JAV būtų pralaimėjusios pilietinį karą, o romėnų istorikas Titas Livijus  savo veikale „Nuo miesto įkūrimo“ svarsto, kas būtų, jei A. Makedonietis būtų užpuolęs Romą. Anot jo, romėnai turėjo daugiau A. makedoniečiui lygių piliečių, todėl vienam jų žuvus, nebūtų žlugusi visa Roma, o tuo tarpu žuvus A. Makedoniečiui jo imperija žlugtų.

Alternatyvioji istorija kaip melas

Prieš tai minėti alternatyviosios istorijos kūrimo pavyzdžiai yra tik nekaltas fantazavimas ir pripažįstant, kad tai – tik fantastikos kūrinys, arba politologiniai svarstymai, kuriuose pateikiama autoriaus nuomonė, nepretenduojanti į neginčijamą tiesą. Visai kas kita, kai alternatyvi istorija pateikiama pseudoistorikų, įrodinėjant, kad taip iš tiesų buvo, o oficialiosios istorijos mokslininkai arba klysta, arba dar blogiau – meluoja visuomenei. Dažniausiai tokie „mokslininkai“ siekia išpopuliarėti arba suburti bendraminčių būrelį savo ne visai doriems tikslams pasiekti. Pasiremdami žodžių panašumais (o panašių žodžių rasti paprasta – juk turime bendrą indoeuropietišką prokalbę), iš konteksto ištrauktais istoriniais faktais arba savo pačių fantazija jie stengiasi įtikinti nebūtus dalykus ir klastoja istoriją.

Ne vienas toks pseudoistorikas bandė įtikinti, kad Lietuva kadaise valdė kur kas didesnį plotą nei iki Juodosios jūros. Pasirodo, Lietuva įkūrė Rusiją (juk pavadinimas neabejotinai kilęs nuo lietuviško žodžio rusėti, rusa ugnis) tam, kad Rusija po to ją užkariautų, taip pat Lietuva atrado Ameriką, Afriką ir Australiją ir gal tik Didžioji Britanija išliko ne lietuviška, tačiau, savaime aišku, buvo Lietuvos vasalė. Vienas iš tokių „istorikų“ yra Česlovas Gedgaudas parašęs knygą „Tautos atminties beieškant“. Pastarojoje autorius teigia, kad graikų mitinė būtybė kentaurai iš tiesų buvo lietuvių kariai kentavyriai, kurie kovojo prieš graikus. Taip pat iš šio kūrinio sužinome, kad žemaičiai Durbės mūšyje jau turėjo patrankas ir iš jų apšaudė kryžiuočius. Šios patrankos buvo išskobtos iš kelmų!!! Viskas būtų labai puiku, jei autorius netvirtintų, jog ši istorijos versija yra ne fantastikos kūrinys, bet neabejotinai teisinga.

Česlovas Gedgaudas yra tik lašas jūroje palyginus su paskaitas Lietuvoje ir Londone skaitančiu ir nemažą bendraminčių būrį, aklai tikintį jo teorijomis, subūrusiu Aivaru Lileika. Pastarasis taip pat bando įtikinti, kad Lietuva kadaise valdė kur kas didesnį plotą ir vadinosi Sarmatija. Sarmatija turėjo sieną su Romos imperija ir buvo šiaurietiška atsvara jai. Sarmatijoje, anot autoriaus, vyravo matriarchalinė tradicija, kuri buvo moteriška atsvara romėniškam patriarchatui. Savo teorijas jis paremia gerai pasaulio nepažinojusių senovės romėnų žemėlapiais, kuriuose beveik visur aplink Romos imperiją kone iki pat Baltijos pažymėtos sarmatų gentys. Sarmatai, žinoma, gyveno prie Romos, tačiau jie neužėmė tokių milžiniškų teritorijų. O barbarų gentis niekinusiems romėnams visi barbarai buvo vienodi. Jie tiek pat domėjosi „barbariškų“ tautų palikimu ir skirtumais, kiek kryžiuočiai domėjosi baltų religija. Aivaras Lileika savo teorijas vadindamas teisingomis ir turėdamas gerą iškalbą, sugeba taip puikiai paskleisti propagandą, kad suklaidina nemažą dalį visuomenės. Daug jaunimo karštai tiki kiekvienu jo žodžiu. Imdami save vadinti sarmatais, jie pradeda niekinti Lietuvos valstybę, tyčiotis iš nesarmatiškos Lietuvos vėliavos, Lietuvos pavadinimo ir apskritai lietuviško tautiškumo. Panašiai kaip sovietai klastodamas istoriją, A. Lileika prisideda prie pilietiškumo Lietuvoje naikinimo. Turėtų būti tikra sarmata.

Alternatyviosios istorijos propaganda

Bet koks totalitarinis režimas pirmiausia mokyklose peržiūri istorijos ir literatūros kursą. J. Stalinas pats asmeniškai suredagavo visus istorijos vadovėlius. Istorija formuoja tautos tapatumą, o ją pakeitus galima sukurti naują žmogų.

1934 m. Londone Ernstas Henris išleido dvi knygas, pasakojančias apie artėjantį Antrąjį Pasaulinį karą – „Hitleris virš Europos“ ir „Hitleris virš Rusijos“. Stebėtinai tiksliai autorius išpranašavo Austrijos ir Čekoslovakijos užgrobimą. Taip pat įžvalgiai numatyta, kad kovoje prieš SSRS Hitlerį turėtų paremti Japonija, Suomija, Didžioji Britanija ir Baltijos šalys. Keista, tačiau autorius aprašė net ir Leningrado blokadą. Hitlerio baigtį autorius nurodė gana keistą: jo nuomone, naciai pralaimės, kai prieš A. Hitlerį sukils vokiečių proletariatas. Vėliau paaiškėjo, kad Ernstas Henris iš tiesų yra sovietų žvalgo Semiono Rostovskio slapyvardis…

Sovietai sukūrė ir ne vieną animacinį fimuką vaikams, kuriuose vaizduojamas šlovingos Raudonosios armijos pasipriešinimas kapitalistams. Kapitalistai šioje animacijoje kažkodėl dažniausiai nstebėtinai panašėdavo į Didžiosios Britanijos ministrą W. Čerčilį.

Pseudoistorija, kurioje iškraipomi istoriniai faktai, o juo labiau bandoma įrodyti, kad viena ar kita valstybė užėmė didesnę teritoriją nei iš tiesų, dažniausiai skatina nepagrįstą imperializmą, siekį atsirevanšuoti, užkariauti didesnes teritorijas ir, nelaimei, tokios fantazijos, jei bandoma įrodyti jų teisingumą, gali nulemti ne vieną nereikalingą konfliktą.

Kategorijos: Istorija, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: