Politinių kalinių „Kolyma“ XXIII suvažiavimas paragino Lietuvos vadovybę užkirsti kelią veiklai nukreiptai prieš Lietuvos suverenitetą (12)

www.alkas.lt

Birželio 18 d., šeštadienį, 11 val. Rumšiškių kultūros centre vyko Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų renginys – į XXIII-ąjį suvažiavimą buvo susirinkę politiniai kaliniai, kalėję Rusijos „Dalstroj“ sistemos lageriuose Kolymoje, Čiukotkoje ir rytinėje Jakutijoje.

Lietuvos politinių kalinių bendrija „Kolyma“ buvo įsteigta 1989 m. Ji vienija buvusius politinius kalinius, kuriems teko dalia kalėti toliausiai nuo Tėvynės – Rusijos „Dalstroj“ sistemos lageriuose Kolymoje, Čiukotkoje ir rytinėje Jakutijoje, taip pat jų šeimos narius ir artimuosius.

„Dalstroj“ buvo sistema, įkurta 1932 metais. Tai buvo pati brutaliausia Rusijos lagerių sistema. Užimdama 1/8 buv. SSRS teritorijos, ji buvo nepavaldi nei GULAGui (Vyriausiajai SSRS lagerių valdybai), nei administraciniams ar partiniams SSRS valdžios organams Tolimuosiuose Rytuose; „Dalstroj“ liečiančius sprendimus priimdavo komunistų partijos CK ir kiti centrinės valdžios organai Maskvoje. 1948-1954 m. „Dalstroj“ sistemoje veikė ypatingu žiaurumu pagarsėjęs vien politiniams kaliniams skirtas „Berlag“ lageris, kuriame žuvo daug Lietuvos patriotų. Į šį lagerį buvo atvežti ir gyvi likę lietuviai – 1953 m. Norilsko lagerio sukilimo dalyviai.

Politinių kalinių „Kolyma“ XXIII suvažiavimas priėmė kreipėsi į aukščiausius šalies pareigūnus išreikšdamas susirūpinimą dėl kai kurių Lietuvos lenkų politinių grupuočių veiklos nukreiptos prieš Lietuvos Respublikos suverenitetą ir dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų nuolaidžiavimo ir neveiklumo užkertant kelią tokiems neteisėtiems prieš Lietuvą kaip valstybę nukreiptiems veiksmams.

Kreipimesi prašoma, kad Lietuvos Respublikos vadovai panaudotų savo aukščiausius įgaliojimus ir užkirstų kelią veiklai nukreiptai prieš Lietuvos suverenitetą.

Skelbiame visą kreipimosi tekstą:

Kreipimasis į aukščiausius valstybės pareigūnus

Mūsų šalis, išsiveržus iš totalitarinės represinės rusų okupacijos, tapo nepriklausoma suverenia demokratine respublika, visuotinu referendumu priėmė valstybės Konstituciją, kuria įteisino jos gyventojų – piliečių teises, pareigas, lygiavertiškumą, atsakomybę juridinės bei tautinės kilmės atžvilgiu. Pabrėžiant visuomenės ir valstybės vientisumui išsaugoti būtiną bendravimo svarbą buvo patvirtinta valstybinė kalba – ja tapo lietuvių kalba. Įstatymu buvo įpareigota ja naudotis bendroje oficialiojoje viešoje erdvėje, skelbiant informaciją žodine bei raštiška forma. Buvo patvirtinta valstybinės atributikos ir simbolikos vartojimo tvarka.

Pastaruoju metu lenkų tautinės bendrijos vadovai neleistinai inspiruoja konstitucinių Lietuvos nuostatų pažeidimus, demonstruoja kitos šalies (Lenkijos) simboliką, jos kalbą-raštiją naudoja Lietuvos visuomenės informavimo reikalams, nepagrįstais, įžūliais reikalavi­mais žeminančiai provokuoja kitas tautines bendrijas mūsų šalyje. Pažymėtina, jog atsakingos Lietuvos Respublikos tarnybos neleistinai aplaidžiai atlieka savo tiesioginį darbą, nepateisina­mai nuolaidžiauja tokiems piktybiniams krašto suverenumo pažeidėjams, lietuvių tautos orumo menkintojams, vykdantiems mūsų šaliai priešišką veiklą be kita ko ir aukščiausiose Europos Sąjungos institucijose.

Kreipiamės į Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę, Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių ir prašome savo prisiimta atsakomybe, Tautos suteiktais įgaliojimais neleisti plėtoti piktų kėslų prieš mūsų Tėvynę, apginti jos konstitucinį statusą, padaryti viską, kad Lietuvos žmonės pasijustų gyvenantys savo gimtinėje, savo valstybėje.

Tautos išrinktiesiems būtina neužmiršti, kad priesaikoje ištartos jų mintys yra tikroji Tautos tiesa.

Priimta Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ XXIII suvažiavime 2011 m. birželio 18 d.

„Kolyma“ XXIII suvažiavimas priėmė 2 rezoliucijas: raginimą lietuvių genocido aukų nevadinti „teistais“ ir kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Generalinę Prokuratūrą dėl konkrečių trėmimų vykdytojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

Skelbiame šiuos dokumentus:

I. Dėl žodžio „teistas“ vartojimo kalbant apie Lietuvos gyventojų genocido aukas

Visose be išimties Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, kalbant apie stalininių represijų aukas – politinius kalinius ir tremtinius – vartojami žodžiai „teismas“, „teistas“, „nuteisė“ ir pan.

Totalitarinių ideologijų nesugadinto žmogaus sąmonėje šie žodžiai asocijuojasi su teisingumo vykdymu, tiesos ieškojimu, nekaltų žmonių gynimu ir kaltininkų nubaudimu. Šie žmonės, skaitydami mūsų biografijas, susidarys klaidingą įspūdį apie mus – jeigu teisė, vadinasi, buvo už ką. Jei nuteisė – vadinasi, buvo įvykdytas teisingumas.

Tokį pat klaidingą įspūdį susidaro ir užsieniečiai, skaitydami mūsų išleistose knygose, kad, pavyzdžiui, „vagonuose buvo vežami nuteistieji“. Nuteistieji – vadinasi, nusikaltėliai, nes taip nusprendė teismai, išnagrinėję bylas ir priėmę teisingus sprendimus.

Tuo tarpu jau seniai įrodyta, kad Sovietų Sąjungoje vadinamieji „teismai“ nebuvo jokie teismai tikrąja prasme – kaip jie suprantami teisinėse šalyse. Jeigu Aukščiausiąjį teismą dar būtų galima pritempiamai apibūdinti kaip teismą, tai nei rusų karinis tribunolas, nei juolab „troika“ („osoboje soveščanije“) nei iš tolo neprimena teisingumo vykdymo organų.

Mažų mažiausiai patiems Stalino lagerių kaliniams kalbant apie save nederėtų vartoti okupantų primesto žodyno. Todėl mes raginame visur – atsiminimuose, biografijose, straipsniuose, knygose, radijo ir televizijos laidose – nenaudoti žodžių su šaknimi „TEIS“. Vietoje jų turime daug kitų, tinkamesnių žodžių – „represuotas“, „gavo dešimt metų“, „tribunolas skyrė dešimt metų“, „įkalino“, „nubaudė“ ir pan.  O kraštutiniu atveju, jeigu jau nebegalime apsieiti be žodžio „teismas“, tai bent jau rašykime jį kabutėse!

Priimta Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma” XXIII suvažiavime 2011 m. birželio 18 d.

II. Dėl Lietuvos gyventojų genocido vykdytojų Antano Kūčkailio ir Prano Šarkos

2011 m. gegužės 6 d. savaitraštyje „Tremtinys“ buvo paskelbtas poeto ir rašytojo Albino Slavicko straipsnis „Iš Lietuvos – į Lietuvą“, kuriame paviešinti duomenys apie 1941 m. birželio 14 d. trėmimų vykdytojus Antaną Kūčkailį ir Praną Šarką.

Iš Raseinių apskrities Burneikių vienkiemio į Rusijos šiaurę buvo ištremta Babonų šeima (pagal LGGRTC sąvadą „Lietuvos gyventojų genocidas“ – iš viso 12 asmenų). Šiai trėmimo operacijai vadovavo apylinkės (valsčiaus) pirmininkas Antanas Kūčkailis, jam talkino Pranas Šarka ir rusų kareiviai.

Tarp šių 12 ištremtų asmenų buvo:
― 7 vaikai – 1, 2, 3, 7, 9, 11 ir 14 m. amžiaus; jauniausias mirė tremtyje 1943 m.
― 2 seneliai – 75 ir 80 m. amžiaus, abu mirė tremtyje 1942 m.

Manome, kad už šiuos nusikaltimus Antanas Kūčkailis ir Pranas Šarka yra trauktini baudžiamojon atsakomybėn. Kadangi nesame girdėję, kad tai būtų padaryta, kreipiamės į Lietuvos Respublikos Generalinę Prokuratūrą prašydami paaiškinti, ar Lietuvos Respublikos teisėsaugai yra žinomi šie asmenys, ar ji juos persekiojo už šiuos nusikaltimus, ir kokie buvo tokio persekiojimo rezultatai.

Priimta Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma” XXIII suvažiavime 2011 m. birželio 18 d.