A.Medalinskas. Ar kursime „Lietuvos strategiją 2030“ kaip kūrėme Sąjūdį? (27)

Alvydas Medalinskas | delfi.lt nuotr.

Alvydas Medalinskas | delfi.lt nuotr.

Sakoma, kad lietuviams visame pasaulyje susitelkti šiandien gali padėti tik krepšinis. Visagalė reklama tvirtina, kad alus ir krepšinis. Kai kas pridurtų, jog tokį jausmą paskatinti gali ir mūsų futbolo rinktinės, kitų sportininkų pasirodymai, bet tik tada, kai jiems sekasi. Tačiau visa tai yra labai trumpalaikio susitelkimo pavyzdžiai.

O ar gali kas nors pastūmėti link susitelkimo ilgalaikiam tikslui, kad pajustume savo atsakomybę, norą prie jo įgyvendinimo prisidėti, supratę, kad viskas priklauso tik nuo mūsų.

Skeptikai tvirtina, kad tokio tikslo, vienijančio Lietuvą ir lietuvius visame pasaulyje, šiandien nėra. Tokio, kaip Sąjūdžio metais, kai kiekvienas iš mūsų, pajutęs pirmuosius vilties ženklus, norėjo prie šios bendros veiklos prisidėti. Žinojo, kad jei neateis į Sąjūdžio mitingus, neparodys savo elgesiu, kad Lietuvos atgimimas yra ne saujelės inteligentų, o tautos noras. Jei prie šio tikslo įgyvendinimo neprisidės, kuo gali, o tragiškomis 1991 metų dienomis ir neapgins, Lietuva liks toliau valdoma svetimų ir greičiausiai nutautės.

Šie pakilimo laikai šiandien primena gražų sapną, nebeturintį savo tęsinio. Kartu su sporto ir kultūros triumfo akimirkomis – vieninteliais lietuvius suvienijančiais momentais – pasibaigia ir džiaugsmo šventė. Grįžtame į namus ir tampame individais, turinčiais asmeninių tikslų, kurie dažnai kertasi su kitų siekiais. Ne vienas lipa per galvas, kad iškiltų, o kadangi Temidė ir moralės normos yra aklos, tai dažnai ir laimi ne patys geriausieji. Prichvatizacijos autoriams statomi paminklai iš valstybės lėšų, o tada ir kiti nejaučia sąžinės priekaištų.

Kas galėjo tikėti, kad per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvą ištiks toks vidinis puvimo procesas? Dėl neteisingumo ir nebaudžiamumo, prichvatizacijos ir žemės, kuri tapo kilnojamuoju turtu ir skraidyti iš šalies pakraščių į geidžiamus žemės lopinėlius prie jūros, ežerų ar upių. Viskas vyko ne pagal Europos teisės dėsnius, o lyg lydekai paliepus ir valdžios žmogui panorėjus.

Vis dėlto ir tokia Lietuva sugebėjo dar kartą susitelkti. Kai apsisprendė stoti į Europos Sąjungą (ES) bei NATO ir atkakliai to siekė. Bet šis susitelkimas jau nebuvo panašus į Sąjūdžio laikų, o balsavimo dieną referendume teko prisiminti ir reklaminį šūkį, kad lietuvius vienija alus. Tada krepšinio vietą užėmė ES. Kai kas už alų atidavė savo balsą, kad Lietuva taptų ES nare.

Galima pykti ant tų „alaus balsuotojų“ už nesąmoningumą, kad jie nesuprato svarbiausio mūsų tautos tikslo po Nepriklausomybės atkūrimo: stojimo į ES ir NATO, kaip savo dar stipriai pažeidžiamos šalies apsaugojimo. Vis dėlto, šis žmonių nenoras balsuoti už žingsnį, vardan kurio susitelkė net skirtingos politinės orientacijos šalies partijos, parodė ir augantį atotrūkį tarp politinio elito ir tų, kuriuos vadiname eiliniais žmonėmis.

Šiai valstybės bėdai laiku neradome priešnuodžių, nes atrodė, kad svarbiausia užsitikrinti apsaugą nuo išorės grėsmių, o vėliau jau kaip nors su tos pačios ES pagalba sukursime demokratinę valstybę savo viduje, pastatysime teisingumo pamatus. Viso derybų proceso metu žmonės buvo paversti pašaliniais stebėtojais, o jų balso prireikė tik referendumo metu, kai viskas buvo jau suderėta.

Tačiau neseniai iš pačios ES pūstelėjo gaivaus oro gurkšnis, kuris gali Lietuvą pastūmėti link didesnio susitelkimo, glaudesnio dialogo tarp valdžios ir visuomenės, arba link susipriešinimo, įrodant, kad valdžia svarbiausius valstybei sprendimus daro už žmonių nugarų.

ES valstybės ėmė rengti savo vystymo strategiją mažiausiai dešimtmečiui, o kai kurios valstybės – Lietuvoje ir kitos Baltijos šalys – ją ketina kurti net dvidešimčiai metų į ateitį. Strategijomis nieko Lietuvoje nenustebinsi. Jų prigaminta jau ne viena dešimtinė, bet tam, kad suvoktumėm šios strategijos svarbą, reikia suvokti štai ką: „Lietuvos strategija 2030“ bus svarbiausias mūsų valstybės gyvenimo dokumentas dviem dešimtmečiams ir tam, kas šioje strategijoje surašyta, įgyvendinti bus skirtos ne tik mūsų valstybės biudžeto, bet ir iš ES gautos lėšos. Kitos Lietuvoje priimamos programos, teisiniai aktai turės būti suderinti su šia strategija. Jeigu kokio nors svarbaus prioriteto nebus „Lietuvos strategijoje 2030“, jam neatsiras vietos Lietuvoje artimiausius du dešimtmečius.

„Lietuvos strategija 2030“ gali tapti penktu pagal svarbą mūsų valstybės gyvenime sprendimu po Nepriklausomybės atstatymo akto, stojimo į ES ir NATO sutarčių bei, žinoma, šalies Konstitucijos priėmimo 1992 metais, kurios procese taip pat, beje, pritrūko glaudesnio dialogo tarp Konstitucijos rengėjų ir tautos bei piliečių. Žmonių balsą panorėta išgirsti tik referendumo metu, kai pasiūlyta pritarti arba atmesti Konstitucijos autorių paskutinę akimirką už uždarų durų sutartą kompromisinį variantą vietoje to, kad rengiant Konstituciją būtų nuolat konsultuotasi su šalies piliečiais.

Iš praeities klaidų būtų galima pasimokyti dabar, planuojant „Lietuvos strategiją 2030“, kuri galėtų tapti vienijančiu Lietuvą veiksniu, jei svarbiausią žodį čia tartų tauta ir piliečiai. Bet kol kas dar to nėra.

Yra tik bandymai daryti. Strategiją imta rengti prieš metus, bet ar daug kas ją skaitė? Vyriausybės interneto puslapyje, kur šis projektas yra patalpintas, rasime vos keletą komentarų. Gal ten nedaug kas lankosi? Iki šiol strategija neaptarta Mokslų Akademijoje, kuri gerbiančioje save valstybėje turėtų būti laikoma svarbiausia tautos protą telkiančia institucija, o taip pat menininkų ir kultūros žmonių bendruomenėje, kūrybinėse sąjungose.

Apie šią strategiją iki šiol nekalbėta ir Seimo frakcijose. Tarp jos rengėjų, be valdančiosios koalicijos partijos ir Vyriausybės narių, nėra kitų partijų atstovų, kas yra būtina, ieškant platesnio sutarimo, kaip buvo daryta ir siekiant narystės ES ir NATO. Juk valdžia gali ir pasikeisti. Negi tada „Lietuvos strategiją 2030“ reikės išmesti į šiukšlių dėžę ir kurti naują?

Jei norima sukurti Lietuvos, o ne vienos partijos ar valdančiosios koalicijos strategiją, kuria būtų galima pasipuikuoti kaip viešųjų ryšių akcija artėjant Seimo rinkimams, tai ir jos sąraše turėtų būti kuo platesnis rengėjų spektras. O svarbiausia, šios strategijos kūrimo darbe turi būti palikta vietos visų Lietuvos piliečių, tautos, išsibarsčiusios po pasaulį, indėliui.

Žinoma, reikalingi ir mechanizmai tokiai visų lūkesčius galinčiai sutelkti strategijai sukurti bei jos įgyvendinimui vėliau kontroliuoti. Jeigu to nebus, ši strategija gali virsti tik dalies politinio elito projektu, dar labiau pagilinančiu jau ir taip pavojingą takoskyrą tarp jo ir tautos.

Pasiūlytame strategijos projekte galima išskirti teiginius, kurie turėtų būti ir toliau vystomi, kaip pavyzdžiui, skyriuje apie visuomenės ir valdžios santykius, bet netrūksta ir minčių, keliančių šypseną ar net liūdesį. Akademikas Aleksandras Vasiliauskas pavadino nerealiais teiginius, kad iki 2030 metų Lietuva atsidurs dešimtuke labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ES valstybių, o rašytojas publicistas Vytautas Rubavičius apgailestavo, kad šioje strategijoje nieko nėra parašyta apie lietuvių tautą ir tautinio tapatumo svarbą valstybės gyvenime.

Džiugina, kad po išsakytos kritikos kai kas apie tautinį tapatumą atsirado, bet, deja, iki šiol nėra nieko apie lietuvių kalbos reikšmę, kaip mūsų tautos pamatą, jungiantį lietuvius pasaulyje. Nėra ir apie neteisingumo įveikimą, mokslo ir kultūros svarbą, emigracijos iššūkį ir kelius bei pasiūlymus ją suvaldyti.

Dabartinis strategijos variantas primena technokratišką, biurokratizuotą dokumentą be vidinės dvasios. Todėl būtų gerai padėkoti Vyriausybės nariams ir premjerui už pradėtą darbą ir pripažinti, kad pradinis variantas dar gali būti stipriai koreguojamas. Pasiekti, kad tolesnis strategijos rengimo darbas pereitų į visuomenės rankas ir kartu su jos rengėjais, kurie iki šiol atstovavo visuomenę, sutelkti visų piliečių jėgas, kad sukurtume tikrai Lietuvos valstybės strategiją, išgirstant visų bendruomenės narių nuomones bei suteiktumėm galimybę kiekvienam pajusti savo atsakomybę už valstybės ir tautos ateitį.

VISUOMENINIS DISKUSIJŲ FORUMAS „TAUTA, PILIEČIAI, VALSTYBĖ“ kviečia Jus 2011 m. birželio 30 d. (ketvirtadienį) į susitikimą–diskusiją apie Vyriausybės inicijuotą Lietuvos strategiją 2030

Dalyvaus:

„Lietuvos strategijos 2030“ rengėjas Apaštalinės vyrų vienuolijos Jėzaus draugijos Lietuvos ir Latvijos provincijos provincijolas, jėzuitas, Nacionalinės katalikškųjų mokyklų asosiacijos vadovas Gintaras Vitkus.

Prof. habil. dr. Robertas Jucevičius, KTU Socialinių mokslų fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėjas, Verslo strategijos instituto direktorius.

Prof. habil.dr.Aleksandras Vasiliauskas, Mokslų Akademijos tikrasis
narys, MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas

Vytautas Rubavičius, Rašytojas, kultūrologas.

Diskusiją ves politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Renginys vyks Lietuvos Mokslų Akademijos Didžiojoje
konferencijų salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius)

Pradžia – 18 val.

Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos
atstovus,visuomeninių organizacijų narius, visus, kam rūpi Lietuvos valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.

Lietuvos strategijos 2030 projektą galima rasti internete.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .

27 komentarai

  1. Ekonomikoje veikiančių dėsnių dar niekas niekada neįveikė. O šie dėsniai “juodai sukabinti” su įvairių žmonių visuomenių skirtingu mentalitetu.

    Tai reiškia, kad neįmanoma vienoje “sistemoje” išlaikyti tokių skirtingų mentalitetų tautas ir jų valstybes, kaip dabar yra ES.

    Išsilaikyti kažkokioje “krūvoje” galės nebent tam tikra grupė valstybių su vyraujančiu istorinio “protestantiškojo mentaliteto” visuomenėmis, nes kitos – “katalikiško” ir “pravoslaviško” mentaliteto visuomenės – tiesiog nėra linkusios griežtai taupyti, nevogti ir dirbti ypač sąžiningai…

    Todėl Vokietija ir dar kelios smulkesnės Šiaurės Europos valstybės tiesiog nepajėgios dar eilę metų “šerti” korumpuotas ir masiškai vagiančias kitų mentalitetų valstybes.

    Atskira kalba apie masinę imigraciją – ir “musulmonišką”, ir “katalikišką” bei “pravoslavišką” į “protestantiškojo” mentaliteto visuomenes.

    Juk ta masinė imigracija ne tik sukelia įvairias labai rimtas tautines – kalbines – religines – rasines problemas, bet ir palengva keičia visų vietinių visuomenių istorinį “protestantiškąjį” mentalitetą.

    O tai geruoju nesibaigs.

    • Elenytė:

      Pastabėlė dėl Vokietijos “protestantiškojo mentaliteto”.

      Vokietijos tik šiaurinė bei rytinė dalys yra protetstantiškos. Tačiau ir ten yra stiprių, aktyvių Katalikų bažnyčių bendruomenių. Beje, ši Vokietijos dalis ir ekonomiškai yra žemesnio lygio nei Pietų, Vakarų bei Vidurio Vokietija, kur vyraujanti religinė konfesija yra katalikybė. Juk pati turtingiausia, ekonomiškai stipriausia Vokietijos federalinė žemė yra Bavarija, kurioje dominuoja klasikinė katalikybė.

      Tuo labiau, kad Evangelikų (protedstantų) bažnyčia, apskritai, yra daug liberalesnė nei Katalikų, todėl ir pati moralė, vertybių skalė čia yra labiau “išblukusi”, nors Vokietijoje tikrai dar daug sąžiningų, disciplinuotų, darbščių ir sąžinigų žmonių – nepriklausomai nuo to, kokiai religinei konfesijai jie priklauso ar iš viso nepriklauso jokiai. O kad ypač tarp emigrantų pasitiko daug ir nesąžiningų žmonių, tai tikrai priklauso ne nuo jų religingumo ar konfesijos – jokia pasaulio religija nemoko žmogaus nei vogti, nei apgaudinėti ar nesąžiningai naudotis kitų žmonių sukurtu gėriu. Priežastys yra kitos ir kitur.

  2. Dėl “jievrosojuzo” – visada tvirtinau (dar gerokai iki vadinamojo “Lietuvos įstojimo”), kad tai yra naujos “europinės imperijos” projektas, kuris pačia savo esme yra negyvybingas ir pasmerktas.

    Tačiau kol jis galutinai “mirs”, Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei bus padaryta milžiniška žala, daug didesnė nei padarė Sovietų sąjunga.

    Ką šiuo metu jau puikiai mato visi, kieno akys atmerktos…

    Pasipelnė (ir labai nemenkai) iš Lietuvos “narystės” jievrosojuze tik įvairios transnacionalinės užsienio korporacijos, skandinavų bankai, krūvelė žydų milijonierių ir milijardierių (ypač iš Rusijos, JAV ir Izraelio) ir vietinių korumpuotų valdininkų bei vagių-“verslininkų” tandemas.

    O Lietuva ir Lietuvių Tauta prarado savo aktyviausią ir darbingiausią visuomenės dalį, buvo sunaikintas žemės ūkis ir didelė dalis pramonės bei atominė energetika, o “Mažeikių naftą” bei degalinių tinklus atidavė keliems žydams už “ačiū”, ir dar už tai jiems primokėjo.

    Todėl dabar Lietuvos skolos siekia jau virš 30 milijardų (o gal ir dar daugiau), o tolimesnė perspektyva akivaizdi – defoltas ir bankrotas…

    O tai reiškia, kad pensininkams jau gana greit nebebus iš ko mokėti pensijų, mokytojams, gydytojams, kitiems valstybės ir savivaldybių tarnautojams nebus iš ko mokėti algas, jei tik negausime naujų paskolų.

    O juk jau dabar vien tik už procentus, už jau anksčiau paimtas paskolas, turime mokėti virš milijardo litų kasmet – gausiai šeriame užsieninius bankus…

    • Elenytė:

      Kad, anot Jūsų, Žygeivi, “vietinių korumpuotų valdininkų bei vagių-”verslininkų” tandemas” “Pasipelnė (ir labai nemenkai) iš Lietuvos “narystės” jievrosojuze”, tai Europos Sąjunga tikrai nėra dėl to kalta. Čia jau gal mūsų pačių bėda, kad tuos pačius, kurie buvo prie Sovietų Sąjungos “lovio” perkėlėme prie kito – Europos Sąjungos “lovio”. Tai jie ir laka iš to lovio ir springdami, ir atsiriaugėdami, ir vėl besigardžiuodami, nes tai daryti jau puikiai moka, o mes vėpsome štai jau 20 metų lūpas atvėpę ir nosis nukabinę, nes mums belieka tik trupiniai nuo ponų stalo. O kitiems nelieka net to.

      O Jūs, ir kiti Jsų bendraminčiai, štai matote, kad yra blogai, kad negerai, bet kažkodėl giliau ir tikrųjų priežasčių neieškote, o puolate kandžioti kas papuola, kad tik apsilotumėte, apsipyktumėte. O kokia ir kam iš to nauda? O gal Jums, pone Žygeivi, vis tik naudinga, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau nesusikalbėjimo, haoso, pykčio, kad žmonių dėmesys būtų nukreipiamas nuo realybės matymo ir tikrųjų priežasčių ieškojimo, jų šalinimo, nes tokius suirzusius, piktus žmones daug lengvaiu mulkinti – numetei kokį kaulą tokiems, kaip kokiems įsiutusiems šunims, ir tegu sau pešasi dėl jo, o pats tik šmukt pro juos ir esi ten, kur nori būti?

  3. Už valstybę visada atsako ją valdantys asmenys.

    Tai labai puikiai suprato ir sovietų “vadai”, ir Vokietijos, ir JAV, ir Anglijos, ir Prancūzijos, ir Kinijos, ir Rusijos…

    Prisimink, pvz., de Golį, Hitlerį, Staliną, Čerčilį, Ruzveltą ar “dvigalvį” Putiną-Medvedevą – ką sprendė šių valstybių tautos?

    Kardinalius sprendimus visada priimdavo tie, kas sėdėjo tuo metu valdžioje.

    Tauta gali valdžią tik pakeisti – arba taikiu keliu, arba ginkluotu.

    Deja, dabar gyvename tokiame istoriniame laikotarpyje ir tokioje geopolitinėje tarptautinėje situacijoje, kai nei vienu, nei kitu būdu šią, mus jau 20 metų valdančią, liberal-kosmopolitinę “persidažiusių raudonųjų”, kyšininkų-vagių valdžią pakeisti neįmanoma.

    Bent jau kol kas. 🙂

    • Elenytė:

      Manote, kad Lietuvai reikia vado, fiurerio, “stiprios rankos”?

      Linkite Lietuvai to, ką Vokietijai “padovanojo” Hitleris ar Rusijai Stalinas?

      Atsipeikėkite, žmogau!

      • Lietuvių Tautos Valstybei būtina Lietuviška valdžia – tai yra tokia, kuriai Lietuvybė yra gyvenimo prasmė.

      • Artojas:

        Elenite, Jei Jūs lyginate Staliną su Hitleriu , vadinasi Jūs nežinote nei istorijos, nei išmanote politikoje. Palyginkite , kokia Vokieiją sukūrė Hitleris ir kokią Rusiją sukūrė Stalinas.Pasakykite kiek kokių lietuvių ir už ką nužudė “Hitleris”, ir kiek kokių lietuvių ir už ką nužudė “Stalinas”.. Reikalingi faktai ir skaičiai, o ne demagogija. Lietuvos priešai abu, bet 1941 metais vokiečiai gelbėjo Lieuvą nuo komunistinio teroro. Be to ir Adamkus 1944 metais, nuo raudonųjų, bėgo su vokiečiais ir valgė nacių “košę”
        Deja, teisybė ir garbė Lietuvoje mažai kam berūpi.

  4. Demokratija – tai visų pirma procedūrų skaidrumas ir visų piliečių bei jų susivienijimų lygios galimybės dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktais.

    Lietuvoje to niekada nebuvo ir nėra dabar.

    Kaip savo laiku atvirai pasakė Stalinas: “Nesvarbu, kas balsuoja – svarbu, kas balsus skaičiuoja”…

    Dabar tokie grubūs balsų skaičiavimo kląstojimai kaip 1990-1998 m. gana reti (bent jau mažai ką pagauna, nors “balsų pirkimo” skandalai vyksta per kiekvienus rinkimus), tačiau esmė yra kitose “detalėse” – tai visų pirma “turto cenzas” (partijų rinkiminiai užstatai) ir klaikiai besiskiriančios rinkiminės kampanijos finansavimo galimybės.

    Vieni rinkimams išleidžia dešimtis milijonų, o kiti – vos keletą tūkstančių gali sukrapštyti iš savo menkų algų ir pensijų.

    O specifinis Lietuvos turtuolių sluoksnis buvo kuriamas labai kryptingai ir nuosekliai – pradedant dar 1987 m., kada Kompartijos Politbiuro leidimu tik komjaunimo kooperatyvams buvo leista įvežti ir prekiauti kompjuterine technika, išvežti spalvotuosius metalus ir pan. Kolūkiuose buvo sukurti vadinamieji “valstiečių ūkiai”, kur “ūkininkais” realiai galėjo tapti tik vietinė kolchozų ir sochozų bei kompartijos nomenklatūra, kuriai buvo veltui dalinama technika ir kt., ir – svarbiausia – geriausi žemės sklypai.

    Sekantis žingsnis – 1988-92 m. sukurta tokia turto “perskirstymo” sistema – “čekinė prichvatizacija”, kad visi turtai butų sukaupti tik tam tikrų pažiūrų žmonių grupės rankose – būtent tų, kurie ir sovietmečiu “vadovavo”, tai yra faktiškai valdė valstybines įmones, gamyklas, kolchozus, sovchozus…

    Būtent todėl nebuvo atlikta normali turto restitucija, grąžinant turtą buvusiems savininkams ar jų palikuonims, o buvo sukurta “nekilnojamo turto kilnojimo tvarka” ir “išpirkimas ne rinkos kaina”.

    Taip tą turtą “bekilnojant”ir “išperkant” visą patį brangiausią turtą vėl “susikilnojo” tas pats buvusios sovietinės nomenklatūros sluoksnis (ir tie, kas prie to sluoksnio prisiglaudė).

    O visa tai yra padarinys “dainuojančios”, o ne tikros revoliucijos, kurios metu nebuvo sunaikinti bent jau aktyviausi sovietiniai kolaborantai, o jų turtas nebuvo konfiskuotas – kaip būtų įvykę tikros revoliucijos metu.

    Todėl šis “naujųjų turtuolių” sluoksnis ir tebevaldo Lietuvą jau virš 20 metų.

    Jie tik retkarčiais tarpusavyje pasistumdo dėl “kėdžių” ir “pyrago dalybų”.

    • Elenytė:

      Rašote: “O visa tai yra padarinys “dainuojančios”, o ne tikros revoliucijos, kurios metu nebuvo sunaikinti bent jau aktyviausi sovietiniai kolaborantai, o jų turtas nebuvo konfiskuotas – kaip būtų įvykę tikros revoliucijos metu.”

      Kaip Jūsų nuomone turėjo būti “sunaikinti bent jau aktyviausi sovietiniai kolaborantai”? Kaip reikėjo juos “sunaikinti”?

      • Atsakau labai aiškiai ir nedviprasmiškai, “panele Elenyte”, nors jums tai labai nepatiks… 🙂

        – lygiai taip pat, kaip išdavikai ir Lietuvių Tautos bei Lietuvos Valstybės priešai, nuėję tarnauti Lietuvą užgrobusiems sovietų bolševikams, buvo sunaikinti 1941 m. birželio 23 d. Didžiojo Lietuvių Tautos Sukilimo metu.

  5. Daug kartų dalyvavau įvairiuose rinkimuose – ir savivaldybių, ir Seimo – buvau ir kandidatu, ir apygardos rinkiminės komisijos nariu, atsakingu už spaudos stebėseną ir rinkimų priežiūrą, tvarkiau dokumentus ir respublikinėje rinkiminėje komisijoje.

    Taigi, šį darbą žinau ir “iš vidaus”. 🙂

    Išvada tokia – iki maždaug 1996 m. daugiausia klastodavo skaičiuojant balsus apylinkėse (ir biuletenius gadindavo, ir “pataisydavo”, ir tiesiog neteisingai suskaičiuodavo).

    Vėliau eilę metų įvairaus lygio klastojimai – tiek apylinkėse, tiek ir apygardose, ir netgi aukščiau buvo gerokai “apraminti” – ypač kai pagavo ir nubaudė keletą tokių “iniciatorių”, plačiai tai pagarsindami.

    Tačiau pastaruosius keletą rinkimų padėtis ir vėl blogėja – teisinis nihilizmas vis auga visuose lygiuose.

    Vis tik, žinoma, esminė problema buvo ir tebėra nelygiateisės sąlygos įvairioms politinėms jėgoms dalyvauti rinkimuose.

    Tyčia įstatymiškai ir poįstatyminiais aktais sukurta tokia padėtis, jog išankstinį pranašumą – ir labai milžinišką – gauna vadinamosios “didžiosios parlamentinės partijos”.

    Jas remia ir valdiškais pinigais (milijonais), ir įvairūs “rėmėjai” dosniai jas “nemokamai šeria”, ir TV bei radijuje jie reguliariai matomi.

    O spaudoje juos “už ačiū” – o iš tikro – už milžiniškus pinigus (valdiškus, beje) juos reklamuoja, kaip “priedą” prie kokių nors kvailų straipsnelių, kaip gerai gyvena lietuviai arba kokių nors informacijų.

    Dirbau rajoninio laikraščio redaktoriumi ir su šia sistema puikiai susipažinau.

    Tarkime, sudarėme sutartį su ŽŪM, kad spausdinsime jų pateikiamą informaciją apie žemės ūkio reikalus.

    Tačiau iš karto gavome vieną privalomą sąlygą – kartu su oficialia medžiaga būtinai privalome įdėti Prunskienės portretą ir trumpą komentarą (visą tai atsiųsdavo kartu su oficialia medžiaga).

    Kartą tiesiog netilpo ir neįdėjome – ir sutartį tuoj pat nutraukė.

    O juk tokią medžiagą siuntinėjo per visas 60 savivaldybių ir per visus rajoninius laikraščius (aš jau nekalbu apie respublikinius).

    Ir taip “daro savo reklamą” daugybė įvairiausių ministerijų bei Seimo nariai ar frakcijos. Kasmet tam išleidžiami keli milijonai “valdiškų” litų.

    Va tokia reali padėtis…

  6. Deja, panašu, kad susiformavusią (tiksliau, gana kryptingai suformuotą) sistemą pakeisti normaliomis priemonėmis jau nepavyks – nėra kam, nes tai padaryti gali tik turintys realią valdžią, o į ją pakliūti gali tik tie, kas tai sistemai dirba. 🙁

    Ši sistema jau pernelyg supuvusi morališkai ir valdžioje sėdintiems (visų “spalvų” ir “atspalvių”, nes jie visi priklausomi nuo pačių kelių oligarchų pinigų) jau seniai nėra jokios “politinės valios” ją pakeisti.

    Juk sistemos keitimas reikštų jų pačių “nuėjimą” nuo valdžios ir nuo pinigų, o to niekas iš jų savanoriškai neleis (pasižiūrėkite, pvz., kaip vyksta kova dėl Vilniaus valdžios – sąjungas sudaro bet kas su bet kuo, kas tik pasiūlo didesnę kainą).

    Taigi, degradacija tęsis tol, kol sistema visiškai degraduos, ir žlugs ne tik morališkai, bet ir ekonomiškai.

    Ir tada įvyks kas nors panašaus kaip Tunise ar Libijoje.

    • Elenytė:

      Bet juk mes gyvename demokratinėje šalyje, ne diktatūroje, tai kodėl tuo nesinaudojame, kodėl tokią padėtį toleruojame ir tik laukiame jos degradacijos, savaiminio žlugimo?

      Skaičiai byloja, kad greičau išnyks Lietuvos dabariniai gyventojai nei “nusibaigs” valdžia. Tai ko laukiame, kodėl tylime ir tūnome pakampėse?

      Ar užtenka du kartus per mtus pereiti Kauno bei Vilniaus centrinėmis gatvėmis ir pasakyti, kokie pikti esate, nei įvardijant kodėl pikti, nei ant ko pikti. Nei pateikant konkrečius reikalavimus Seimui, Vyriauybei, Prezidentei. “Lietuva -lietuviams” – o tai daug pasakyta! Tai kieno dabar ta Lietuva? Kokia svetima šalis ją okupavo?

      Konkretumo, ponai, reikia. Konkretumo ir tikslumo, o ne šiaip pasitaškymo šūkiais, kuriuos po to dar mėnesių mėnesiais reikia aškinti, kad visi juos “teisingai” suprastų.

  7. Prieš 3 metus kartu su tuo metu vos keliais bendraminčiais iš įvairių politinių ir neformalių organizacijų įkūrėme LTC – Lietuvių Tautinį Centrą.

    Per tuos tris metus organizacija žymiai išaugo, sustiprėjo ir mūsų įtaka – ypač jaunimo tarpe – Lietuvoje auga reguliariai.

    Tai ypač vaizdžiai matyti Kovo 11 vis didėjančiose eisenose.

    Mūsų priešai puikiai supranta, kad neišvengiamai ateis diena, kai mes nušluosime visus juos – pastaruosius 20 metų valdžioje sėdinčius korumpuotų kyšininkų klanus (visų “spalvų” ir “atspalvių”), todėl reguliariai bando mums sutrukdyti, kelia bylas ir kitais būdais trukdo mūsų veiklą.

    Bet tai bergždžios pastangos – mes vis tiek nugalėsime.

    • Elenytė:

      Na, štai kaip puiku – esate jaunų žmonių organizacija. Tai pirmyn “vardan tos Lietuvos”.

      Rašote: “Mūsų priešai puikiai supranta, kad neišvengiamai ateis diena, kai mes nušluosime”.

      Būtų įdomu žinoti, kokios tos ypatingos dienos Jūs laukiate? Ir kaip tą dieną Jūs juos nušluosite?

      Demokratinėse šalys permainos nevyksta per vieną dieną ir jos yra vykdomos ne jėga, o nuolatiniu savo programos, savo idėjos aiškinimu ir žmonių auklėjimu, patraukimu į savo pusę. Todėl ką nors nušluoti per vieną dieną demokratinėje šalyje nėra įmanoma.

      Tai gal keiskite savo taktiką ir Jūs, jei norite užsiimti rimtu darbu? Ar Jums užtenka tik va taip “pasiskerečioti” ir jau esate patenkinti? Atseit, pagąsdinote (“štiš, vaikai, ba gausit tuoj beržinės košės”) ir jau visi išsigando, nuščiuvo, tyliai klauso ir viską daro tik labai gerai.

  8. Prieš 70 metų – 1941 m. birželio 23 d. – Didysis Lietuvių Tautos Sukilimas atkūrė Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę, kurią sunaikino grobikai bolševikai.

    Tai buvo antrasis Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės atkūrimas 20 amžiuje.

    Tai, kad nepriklausomybė gyvavo tik kelias dienas, yra ne sukilėlių kaltė, o tarptautinės geopolitinės padėties pasekmė.

    Pirmasis (1918 m. vasario 16 d.) ir trečiasis (1990 m. kovo 11 d.) Nepriklausomybės atkūrimai galėjo baigtis lygiai taip pat, kaip ir antrasis (1941 m. birželio 23 d.), jei tarptautinė padėtis būtų rutuliojusiusi kiek kitaip.

    Bet esmė yra tame, kad Lietuvių Tauta sukilo ir Nepriklausomybė buvo atkurta.

    Be to šio sukilimo metu (skirtingai nei 1990 m.) buvo išnaikinta didžioji dalis Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešų bei išdavikų, nuėjusių tarnauti bolševikams, kada jie užgrobė Lietuvą, todėl partizaninio karo metu Lietuvių partizanai išsilaikė net iki 1965 m.

    Deja, 1990-1993 m. mes neišvalėme Lietuvą nuo sovietmečiu prisidauginusių “raudonskūrių šiukšlių” ir tiesiog vagių – ir dabar jau 20 metų “srebiame” šios fatališkos klaidos pasekmes.

    Todėl dabar mums ir vėl – jau ketvirtą kartą per 100 metų – teks atkurti ir vėl prarastą Lietuvos Valstybės Nepriklauomybę, taip neapdairiai parduotą už alų ir skalbimo miltelius “jievrosojuzo” komisarams bei mūsiškiams oligarchams.

    Turime ruoštis Nepriklausomybės Atkūrimui ir nebekartoti 1990 m. klaidų.

    • Elenytė:

      Žygeivi, bet ar negalėtumėt tos pačios savo minties pasakyti ne taip įžūliai ir ne taip ciniškai?

      Man atrodo, kad tuomet sulauktumėte daugiau pritarimo, nes šiandien daug kas matome, kad tada tikrai buvo padaryta didelė klaida, kad neatsiribojome nuo kolaborantų ir netgi leidome jiems toliau valdyti Lietuvą, perdavėme jiems aukščiausius šalies postus. O jie tiek suįžūlėjo, kad net nemanė atsiprašyti, prisipažinti padarę blogą darbą, išdavę Lietuvą ir pradėję eiti koja kojon, dirbti ranka rankom su okupantu jų įkurtose partinėse, politinėse bei visuomeninėse organizacijos, kai kita tautos dalis dėjo visas pastangas nepaklusti ir net išsivaduoti iš anekcijos. Vieni, būdami tolerantiški naujai santvarkai, okupantui prisitaikė pie jų padiktuotų sąlygų ir kūrė savo asmeninį sotų gyvenimą, kai kiti vargo, šalo sibiruose, lageriuose ar Lietuvos miškuose.

      Negana to, mūsų kolaborntai dar sugebėjo save apvainikuoti ir pasivadinti herojais – jie, mat, dirbo Lietuvoje ir todėl Lietuvai, o visokie tremtiniai, emigrantai, politiniai kaliniai gi negyveno Lietuvoje, tai, anot jų, Lietuvai ir nedirbo. O partizanai dar ir šiandien kai kieno vadinami banditais, visaip bandoma sumenkinti, pažeminti, net išjuokti jų kovą.

      Štai praeitą sekmadienį į vieno tokio “herojaus” pirmųjų mirties metinių paminėjimą susirinko aukščiausi Lietuvos asmenys (dabartinė ir buvęs Prezidntai, Seimo nariai). O žuvusių Dzūkijos partizanų 61-ųjų mirties metinių paminėti prie atstatyto jiems paminklo Džūkijos miškuose atėjo kur kas kuklesnė publika. Šių metinių paminėjimo nerodė jokia televizija, apie jų gyvenimą irgi per jokią Lietuvos TV nebuvo parodytas joks filmas, joks reportažas. Prieš 61-erius metus miške Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje Joninių naktį žuvo Dainavos apygardos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir keletas jo bendražygių.

      Tai yra akivaizdus pavyzdys, kokioje moralės, vertybių maišalynėje gyvename. Juk kolaboravimas su priešu yra nediskutuoptina blogybė, bet tik ne pas mus. Juk tauta, išsikovojusi laisvę, visada nubaudžia savo išdavikus, bet tik ne pas mus. Pas mus dar blogiau – mes padarome kolaborantus, prisitaikėlius didvyriais, statome jiems paminklus, norime pavadinti jų vardais gatves, tiltus, net oro uostus, o tikrieji didvyriai paliekami užmarštyje, juos atsimenant tik “iš bėdos”, bet ne iš nuoširdžios pagarbos.
      Daugiau apie tai paskaityti galima čia: http://www.lrytas.lt/-13091520801308886550-du-keliai-amb-ir-dz%C5%ABkas-nuotraukos.htm

      Be to, norėčiau žinoti ir tai, kaip Jūs įsivaizduojate tą “Lietuvos išvalymą”. Iš Jūsų kalbos stiliaus, tono galima įsivaizduoti tokį “valymą”, apie kurį nesinorėtų nieko net girdėti, o tuo labiau tai išvysti ar patirti. Gyvename demokratinėje šalyje, todėl turime įstatymus, teismus ir tik per juos galime nubausti tuos, kurie bausmės yra verti. Ir daugiau jokių kitokių “susidorojimų” neturėtų būti.

      • ——–
        Gyvename demokratinėje šalyje, todėl turime įstatymus, teismus ir tik per juos galime nubausti tuos, kurie bausmės yra verti. Ir daugiau jokių kitokių “susidorojimų” neturėtų būti.
        ——–

        Čia iš kokios pasakos?
        Jūs parazitus naikinate ar tariatės su jais (Dievo kūrinėliais) civilizuotai? Patrašote Jus palikti ir Jums nebereikia nei tablečių, nei nuodų?

        —–
        Be to, norėčiau žinoti ir tai, kaip Jūs įsivaizduojate tą “Lietuvos išvalymą”. Iš Jūsų kalbos stiliaus, tono galima įsivaizduoti tokį “valymą”, apie kurį nesinorėtų nieko net girdėti, o tuo labiau tai išvysti ar patirti.
        ———

        Nieko, pergyvensite ir dar Ačiū pasakysite, jei ne Jūs, tai Jūsų palikuonys…

      • Kartą jau klausėte ir atsakiau, todėl pakartosiu:

        Atsakau labai aiškiai ir nedviprasmiškai, “panele Elenyte”, nors jums tai gal būt ir labai nepatiks… 🙂

        – lygiai taip pat, kaip išdavikai ir Lietuvių Tautos bei Lietuvos Valstybės priešai, nuėję tarnauti Lietuvą užgrobusiems sovietų bolševikams, buvo sunaikinti 1941 m. birželio 23 d. Didžiojo Lietuvių Tautos Sukilimo metu.

        • Elenytė
          Be to, norėčiau žinoti ir tai, kaip Jūs įsivaizduojate tą “Lietuvos išvalymą”?
          ——————————————

          Paaiškinu plačiau būsimų nuoseklių veiksmų programą, atliekant Lietuvos “išvalymą” (desovietizaciją, dekagėbizaciją, dekomunizaciją, dekorupcizaciją, dejievrofilizaciją ir t.t.):

          1. Atėję į valdžią visų pirma grąžinsime neteisėtai panaikintą 1938 m. Konstituciją bei su ja susijusius esminius įstatymus, taip pat priimsime įvairius naujus būtinus įstatymus, įskaitant ir mirties bausmės sugrąžinimą (visų pirma išdavikams ir Lietuvių kalbos, Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės aktyviems priešams).

          2. Panaikinsime neteisėtą “nulinį” Pilietybės įstatymą ir kruopščiai patikrinsime visus, kas gavo Lietuvos Valstybės pilietybę – ar jie turėjo tokią teisę ir ar nėra nusikaltę Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei.

          3. Įkursime specialų Tautos Teismą, skirtą išdavikų, Lietuvių kalbos, Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės niekintojų, žlugdytojų ir kitų priešų demaskavimui bei nuteisimui.

          4. Atliksime labai nuodugnų ir išsamų visų Lietuvos Valdžioje sėdėjusių asmenų veiklos patikrinimą (tiek sovietmečiu, tiek ir po 1990 m.) – ir visi, nusikaltę Lietuvių kalbai, Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei, aktyviai tarnavę priešiškoms Lietuvių Tautai užsienio jėgoms, stos prieš Tautos Teismą ir bus griežtai nubausti už jų padarytus nusikaltimus.

          5. Kadangi dalis išdavikų ir kitų nusikaltėlių suspės pabėgti į įvairius užsienius (kaip jau ir dabar yra pabėgusių sovietmečio ir 1991 m. nusikaltėlių), sukursime specialią tarnybą (analogišką savo veiklos metodais žydų “Mosadui”), kuri aktyviai ieškos, gaudys ir naikins išdavikus ir Lietuvių Tautos bei Valstybės priešus bet kurioje pasaulio vietoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: